Ji apie susižavėjusio žmogaus jausmų labirintus. Trumpalaikis ryšys, užgimęs netikėtomis aplinkybėmis, virtsta prisiminimu, hipnotiškai lydinčiu kiekvieną dieną. Tai lyg nenutrūkstantis filmas, lyg pasaka be galo, vėl ir vėl sukasi it gundantis šokis mintyse. Sukasi, kol apsuka galvą ir pradeda pykinančiai kankinti. Jis toks įsimylėjęs ją, o ji... o gal įsimylėjęs ne ją, o tą amkimrikos trapumą, tą laikinumą? Jis taip ilgisi tos nakties ir jos, kad net virsta ne tik atsakymų iešknčiu tyrėju, įvykių grandis analizuojančiu ir rekonstruojančiu detektyvu, bet ir bandančiu save noveliškai išteisinti proceso dalyviu. O jo mūza, ta susižavėjimo ir kančios verta būtybė vis dar hiperbolizuojama, iškeliama, net heroizuojama. Kita vertus, dabar žmogelis yra kaip plūduriuojanti medūza. Jis supranta, kad tą naktį juo pasinaudota, o kare, kaip kare... juk kulkos paskirtis yra tik viena.
