Justina jau antrus metus dirba su užsieniečiais, pabėgėliais ir jų integracija. Kaip sako pati mergina, jos kelionė į čia, kur yra dabar, buvo gana ilga: „Daug keliaudavau, o viena didžiausių patirčių mano gyvenime – susitikimas su pabėgėliais. Būtent iš tos kelionės ir grįžau jau visiškai pasikeitusi.“ Vis dėlto, Justina netapo nei samariete, nei leidosi į misijas. Nors „misija“ ji vadina tai, ką daro šiuo metu: „Tai nėra mano darbas – tai yra mano misija. Misija, kai tu dovanoji brangiausią ir nesugrąžinamą dalyką – savo laiką.“ Maža to, Justina įsitikinusi, kad ta misija turi būti vykdoma su džiaugsmu, paprastu kasdieniu džiaugsmu, kad ir kokia ji būtų – nors ir labai liūdna.
