„Garsi ir populiari aš buvau – tai neatnešė laimės. Gal ir dėl to gerdavau – kartais jausdavausi nepakankamai įvertinta. Materialinių gėrybių taip pat turėjau, ypač augdama – tačiau vis tiek jausdavausi be galo vieniša. Tas suvokimas, kas man iš tiesų svarbu, išlaisvina. Dabar esu susitvarkiusi su troškimais. Belieka savo gyvenimą nugyventi taip, kad būtų ne gėda prieš save ir kitus. Ir būti nuolankia – kad paskutinis pokalbis su Dievu įvyktų ramia sąžine“, – sako Jolanta Šarpnickienė.
