Iki širdies gelmių nuoširdžiam ir humoro nestokojančiam dainininkui Simonui Donskovui šie metai pažėrė ne vieną išbandymą. „Kai buvau žingsnis nuo giltinės, supratau, kad tai – likimo ženklas, jog turiu kažką keisti savo gyvenime“, – prisipažįsta sulieknėjęs scenos senbuvis.
Per TV projektą „Švieski man vėl“ pasirodėte atjaunėjęs ir sulieknėjęs. Sakoma, vyrai lieknėja arba iš meilės, arba...
Deja, meilė ir liga čia niekuo dėtos. Priešingai, po antrosios operacijos žmona „atšėrė“, nes turėjau sustiprėti. Nors daugelis vyresnių vyrų susirūpina figūra ištikus vidutinio amžiaus krizei, aš nutariau lieknėti, nes buvau savimi nepatenkintas (kvatoja). Be to, šeimyna dažnai užsimindavo, kad per televizorių atrodau ne per geriausiai – na, storas. Pamėginkite porą valandų pastrikinėti scenoje tokio svorio! O nedainuoti negaliu. Todėl užsibrėžiau žūtbūt atsikratyti tos per daugelį metų susikaupusios bjaurasties, vadinamos antsvoriu.
Daugelį žmonių sunki liga priverčia tarsi kitomis akimis pažvelgti į gyvenimą. Turbūt jūs – ne išimtis?
Kai išgirdau gydytojo diagnozę, kad užsikimšusi miego arterija ir reikia skubiai operuoti, nes gali liūdnai baigtis, apsiverkiau. Pats kaltas, nes nekreipiau dėmesio į blogą savijautą, per dieną kartais net po du koncertus turėdavau. Apgaudinėjau save, nenorėjau, kad jaudintųsi namiškiai... Ir vieną dieną atsidūriau ant operacinės stalo. Ištvėręs gyvybiškai pavojingą operaciją, supratau, kad tai – likimo ženklas, jog privalau kažką keisti. Sulėtinau gyvenimo tempą, mažiau koncertuoju, nes visam laikui atsisveikinti su scena man būtų pernelyg sunku.
Tapote sveikuoliu, toliau lieknėjate?
Per tris mėnesius buvau sulysęs dvidešimčia kilogramų, bet dabar penkis vėl priaugau. Jau seniai save įkalbinėjau mesti svorį, nes kenkia sveikatai, na, ir grožio nesuteikia (šypsosi). Mano gydytojas profesorius Povilas Pauliukas, sugebantis net beviltišką ligonį pastatyti ant kojų, sakė, kad net jei būčiau vegetaras, misčiau vien kruopomis, dėl nuolatinės įtampos organizme vis tiek gamintųsi „blogasis“ cholesterolis.
Suprantu, kad svarbu ne tik sveikiau maitintis, bet ir išmokti neimti visko taip giliai į širdį. Tai man sekasi sunkiausiai, nes esu labai pažeidžiamas ir jautrus. Manau, visi meniškos sielos žmonės pastebi ir jaučia kur kas daugiau nei kiti.
Kokios dietos laikotės?
Badu nesimarinu. Man baisiausia, kai žmonės ima lieknėti be proto, skaičiuoja kiekvieną grūdą ir viską seikėja miligramų tikslumu. Todėl vaikšto paklaikusiomis akimis, pikti ir nelaimingi. Aš tiesiog sumažinau porcijas ir po koncerto trečią nakties važiuodamas namo jau neužsuku į degalinę dešrainių. Nevalgau lašinių, nieko nekepu svieste, renkuosi troškintą maistą (žmona sako, kad sveikiau kraujagyslėms). Pats esu prastas kulinaras, galiu išsikepti nebent kiaušinienę. Ir tą šiandien prisvilinau, nes pamiršau įpilti aliejaus (kvatoja).
Kad užkiščiau skrandį, sotinuosi liesa varške. Šaldytuve žmona pridėjusi visokių sveikų ir nekaloringų produktų. O savaitgaliais papiktnaudžiauju ir pasimėgauju „uždraustaisiais“ patiekalais. Nesu kamikadzė ir nesiruošiu gyvas lįsti į karstą, juolab psichiškai save traumuoti bado dietomis – bet kokie kraštutinumai nesveika.
Sportuojate?
Taip, bet po antrosios operacijos šiek tiek apleidau sportą. Reikės vėl susiimti ir dažniau paminti dviračio pedalus.
Neturiu tikslo tapti vaikščiojančia šmėkla (juokiasi). Norisi pasiekti tokį svorį, kuris nekenktų sveikatai ir leistų gerai jaustis. Man užtektų numesti aštuonis kilogramus. Kai sublogęs nutįsusiu veidu pažįstamas, iš kurio teliko kažkas panašaus į beisbolo lazdą, tikina, kad dabar lovoje jam sekasi kur kas geriau, juokas ima.
Kai numečiau svorio, lengviau užbėgu į penktą aukštą, bet tapau liūdnesnis. Žinote, prapuolė ta vyriška energija ir stiprybė. Kartais pagaunu save galvojant, kur dingo tas tikrasis, linksmasis Donskovas.
Ar tiesa, kad ne tik metėte rūkyti, bet ir tapote abstinentu?
Buvo toks etapas, kai į burną – nė lašo, nes nemoku kaip kiti išgerti 50 gramų ir eiti miegoti. Man reikia viso butelio. Tas pats ir dėl rūkymo. Gydytojas pasakė, kad blogiausiu atveju galiu surūkyti septynias cigaretes per dieną. Bet aš po mažai nemoku – surūkydavau dvidešimt septynias. Tad dėl sveikatos ir balso turėjau visiškai mesti (rūkymas ypač kenkia stygoms).
Apie tai būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Ko tik neišbandžiau: ir visokių gumų kramčiau, ir „bambonkių“. Pamenu, vos galo negavau, nes iškart po dvi gumas sukramtydavau, o ten, pasirodo, labai daug nikotino. Vis dėlto man pavyko. Tačiau net dabar, kai kas nors šalia rūko pypkę, taip smagu įtraukti gero dūmo aromatą. Jei turėčiau tiek valios, kad galėčiau per dieną surūkyti kelias cigaretes, tą pačią akimirką vėl užtraukčiau dūmą.
Kas padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos?
Sunkiai man tai pavyksta. Pavydžiu verslininkams, kurie savaitei išvažiuoja į Kanarus, išjungia telefonus ir „atsijungia“. Aš sugebu atsipalaiduoti tik prisigėręs (juokiasi), bet dabar daug gerti negaliu dėl sveikatos, tad netekau ir šio malonumo. Mano Achilo kulnas – nemokėjimas atsipalaiduoti. Kai su žmona nuvažiuojame į gamtą, ji liepia apkabinti medį ir pajusti, kaip trykšta energija. Nė velnio nejaučiu jokios energijos. Kiti atsipalaiduoja žvejodami, o aš net žvejoti nemoku, tik dainuoti. Taip ir einu per gyvenimą su daina.
Dainavimas – jūsų pašaukimas?
Manau, laimingas tas, kuris randa savo pašaukimą. Jei Dievas davė talentą, reikia juo naudotis, nes antraip gausi per galvą. Toks dėsnis. Tą pajutau savo kailiu. Esu bandęs dirbti ir kitus darbus, bet buvo tikra kančia, viskas slysdavo iš rankų. Kadaise jaunystėje buvau net Palangos turgaus vedėju. Koks ten turgus: penkios moterytės, prekiaujančios megztomis kojinėmis, svogūnų pynėmis ar ridikėliais. Jei gaudavau iš kokio prekeivio arbūzą – visas biznis. Iš aukščiau kažkas taip sudėliodavo aplinkybes, kad vėl grįžčiau į sceną.
Buvome su žmona įrengę jaukią, neva prancūziško stiliaus kavinukę. Sukišome krūvą pinigų, o viskas baigėsi tuo, kad įlindome į skolas. Aš – muzikantas, žmona – buvusi „Trimito“ šokėja, kokie iš mūsų verslininkai! Dėl to verslo su žmona vos neišsiskyrėme. Supratau, kad turiu gyvenime daryti tai, ką geriausiai moku ir sugebu.
Nenorėtumėte palikti scenos?
Dar bent porą metelių tikrai ne. Scena – tai ir begalinis malonumas, ir mano maitintoja bei visų ligų priežastis, ir praleisti draugų jubiliejai, nes savaitgaliais – koncertų maratonas. Gal kam nors iš šalies atrodo, kad muzikantų gyvenimas vien rožėmis klotas, padainavai valandžiukę kitą, pasiėmei honorarą, ir viskas. Nieko panašaus. Gyvenu tokiu pašėlusiu ritmu, jog nuo įtampos, rodos, širdis tuoj sustos.
Dainuodamas atiduodu visą save, nes kitaip nemoku. Atsiveriu iki slapčiausių sielos gelmių, tačiau atiduodamas savo energiją gaunu dar daugiau. Po pavykusio gero koncerto, kai tūkstantinė auditorija nuoširdžiai ploja, o kitų skruostais matau net nuriedančią džiaugsmo ašarą, jaučiuosi dar geriau nei po gero sekso (kvatoja).
Ar dažnai prisimenate tuos laikus, kai dainavote „Nerijos“ ansamblyje?
Su nostalgija prisimenu „Nerijos“ laikus, kai uždirbdavome nemažus pinigėlius. Sovietmečiu nebuvo jokios konkurencijos – ansamblius galėdavai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Viskas buvo kitaip. O dabar kartais net nesuprasi, pagal kokius kriterijus vertinami atlikėjai, nes susidaro įspūdis, kad į sceną lipa tie, kurie nieko daugiau nesugeba.
Ar dabar iš dainavimo nepragyvenate?
Pragyvenu. Negaliu varyti Dievo į medį. Na, penkių automobilių neturiu, bet jų tiek ir nereikia. Nors milijonų nesusikroviau, nebadauju (juokiasi). Galiu finansiškai padėti Švedijoje pagal mainų programą studijuojančiai dukrai. Dar ruošiuosi pagaliau baigti įrašyti albumą, jis turėtų pasirodyti dar šią vasarą. Esu laimingas žmogus.
Per TV projektą „Švieski man vėl“ pasirodėte atjaunėjęs ir sulieknėjęs. Sakoma, vyrai lieknėja arba iš meilės, arba...
Deja, meilė ir liga čia niekuo dėtos. Priešingai, po antrosios operacijos žmona „atšėrė“, nes turėjau sustiprėti. Nors daugelis vyresnių vyrų susirūpina figūra ištikus vidutinio amžiaus krizei, aš nutariau lieknėti, nes buvau savimi nepatenkintas (kvatoja). Be to, šeimyna dažnai užsimindavo, kad per televizorių atrodau ne per geriausiai – na, storas. Pamėginkite porą valandų pastrikinėti scenoje tokio svorio! O nedainuoti negaliu. Todėl užsibrėžiau žūtbūt atsikratyti tos per daugelį metų susikaupusios bjaurasties, vadinamos antsvoriu.
Daugelį žmonių sunki liga priverčia tarsi kitomis akimis pažvelgti į gyvenimą. Turbūt jūs – ne išimtis?
Kai išgirdau gydytojo diagnozę, kad užsikimšusi miego arterija ir reikia skubiai operuoti, nes gali liūdnai baigtis, apsiverkiau. Pats kaltas, nes nekreipiau dėmesio į blogą savijautą, per dieną kartais net po du koncertus turėdavau. Apgaudinėjau save, nenorėjau, kad jaudintųsi namiškiai... Ir vieną dieną atsidūriau ant operacinės stalo. Ištvėręs gyvybiškai pavojingą operaciją, supratau, kad tai – likimo ženklas, jog privalau kažką keisti. Sulėtinau gyvenimo tempą, mažiau koncertuoju, nes visam laikui atsisveikinti su scena man būtų pernelyg sunku.
Tapote sveikuoliu, toliau lieknėjate?
Per tris mėnesius buvau sulysęs dvidešimčia kilogramų, bet dabar penkis vėl priaugau. Jau seniai save įkalbinėjau mesti svorį, nes kenkia sveikatai, na, ir grožio nesuteikia (šypsosi). Mano gydytojas profesorius Povilas Pauliukas, sugebantis net beviltišką ligonį pastatyti ant kojų, sakė, kad net jei būčiau vegetaras, misčiau vien kruopomis, dėl nuolatinės įtampos organizme vis tiek gamintųsi „blogasis“ cholesterolis.
Suprantu, kad svarbu ne tik sveikiau maitintis, bet ir išmokti neimti visko taip giliai į širdį. Tai man sekasi sunkiausiai, nes esu labai pažeidžiamas ir jautrus. Manau, visi meniškos sielos žmonės pastebi ir jaučia kur kas daugiau nei kiti.
Kokios dietos laikotės?
Badu nesimarinu. Man baisiausia, kai žmonės ima lieknėti be proto, skaičiuoja kiekvieną grūdą ir viską seikėja miligramų tikslumu. Todėl vaikšto paklaikusiomis akimis, pikti ir nelaimingi. Aš tiesiog sumažinau porcijas ir po koncerto trečią nakties važiuodamas namo jau neužsuku į degalinę dešrainių. Nevalgau lašinių, nieko nekepu svieste, renkuosi troškintą maistą (žmona sako, kad sveikiau kraujagyslėms). Pats esu prastas kulinaras, galiu išsikepti nebent kiaušinienę. Ir tą šiandien prisvilinau, nes pamiršau įpilti aliejaus (kvatoja).
Kad užkiščiau skrandį, sotinuosi liesa varške. Šaldytuve žmona pridėjusi visokių sveikų ir nekaloringų produktų. O savaitgaliais papiktnaudžiauju ir pasimėgauju „uždraustaisiais“ patiekalais. Nesu kamikadzė ir nesiruošiu gyvas lįsti į karstą, juolab psichiškai save traumuoti bado dietomis – bet kokie kraštutinumai nesveika.
Sportuojate?
Taip, bet po antrosios operacijos šiek tiek apleidau sportą. Reikės vėl susiimti ir dažniau paminti dviračio pedalus.
Neturiu tikslo tapti vaikščiojančia šmėkla (juokiasi). Norisi pasiekti tokį svorį, kuris nekenktų sveikatai ir leistų gerai jaustis. Man užtektų numesti aštuonis kilogramus. Kai sublogęs nutįsusiu veidu pažįstamas, iš kurio teliko kažkas panašaus į beisbolo lazdą, tikina, kad dabar lovoje jam sekasi kur kas geriau, juokas ima.
Kai numečiau svorio, lengviau užbėgu į penktą aukštą, bet tapau liūdnesnis. Žinote, prapuolė ta vyriška energija ir stiprybė. Kartais pagaunu save galvojant, kur dingo tas tikrasis, linksmasis Donskovas.
Ar tiesa, kad ne tik metėte rūkyti, bet ir tapote abstinentu?
Buvo toks etapas, kai į burną – nė lašo, nes nemoku kaip kiti išgerti 50 gramų ir eiti miegoti. Man reikia viso butelio. Tas pats ir dėl rūkymo. Gydytojas pasakė, kad blogiausiu atveju galiu surūkyti septynias cigaretes per dieną. Bet aš po mažai nemoku – surūkydavau dvidešimt septynias. Tad dėl sveikatos ir balso turėjau visiškai mesti (rūkymas ypač kenkia stygoms).
Apie tai būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Ko tik neišbandžiau: ir visokių gumų kramčiau, ir „bambonkių“. Pamenu, vos galo negavau, nes iškart po dvi gumas sukramtydavau, o ten, pasirodo, labai daug nikotino. Vis dėlto man pavyko. Tačiau net dabar, kai kas nors šalia rūko pypkę, taip smagu įtraukti gero dūmo aromatą. Jei turėčiau tiek valios, kad galėčiau per dieną surūkyti kelias cigaretes, tą pačią akimirką vėl užtraukčiau dūmą.
Kas padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos?
Sunkiai man tai pavyksta. Pavydžiu verslininkams, kurie savaitei išvažiuoja į Kanarus, išjungia telefonus ir „atsijungia“. Aš sugebu atsipalaiduoti tik prisigėręs (juokiasi), bet dabar daug gerti negaliu dėl sveikatos, tad netekau ir šio malonumo. Mano Achilo kulnas – nemokėjimas atsipalaiduoti. Kai su žmona nuvažiuojame į gamtą, ji liepia apkabinti medį ir pajusti, kaip trykšta energija. Nė velnio nejaučiu jokios energijos. Kiti atsipalaiduoja žvejodami, o aš net žvejoti nemoku, tik dainuoti. Taip ir einu per gyvenimą su daina.
Dainavimas – jūsų pašaukimas?
Manau, laimingas tas, kuris randa savo pašaukimą. Jei Dievas davė talentą, reikia juo naudotis, nes antraip gausi per galvą. Toks dėsnis. Tą pajutau savo kailiu. Esu bandęs dirbti ir kitus darbus, bet buvo tikra kančia, viskas slysdavo iš rankų. Kadaise jaunystėje buvau net Palangos turgaus vedėju. Koks ten turgus: penkios moterytės, prekiaujančios megztomis kojinėmis, svogūnų pynėmis ar ridikėliais. Jei gaudavau iš kokio prekeivio arbūzą – visas biznis. Iš aukščiau kažkas taip sudėliodavo aplinkybes, kad vėl grįžčiau į sceną.
Buvome su žmona įrengę jaukią, neva prancūziško stiliaus kavinukę. Sukišome krūvą pinigų, o viskas baigėsi tuo, kad įlindome į skolas. Aš – muzikantas, žmona – buvusi „Trimito“ šokėja, kokie iš mūsų verslininkai! Dėl to verslo su žmona vos neišsiskyrėme. Supratau, kad turiu gyvenime daryti tai, ką geriausiai moku ir sugebu.
Nenorėtumėte palikti scenos?
Dar bent porą metelių tikrai ne. Scena – tai ir begalinis malonumas, ir mano maitintoja bei visų ligų priežastis, ir praleisti draugų jubiliejai, nes savaitgaliais – koncertų maratonas. Gal kam nors iš šalies atrodo, kad muzikantų gyvenimas vien rožėmis klotas, padainavai valandžiukę kitą, pasiėmei honorarą, ir viskas. Nieko panašaus. Gyvenu tokiu pašėlusiu ritmu, jog nuo įtampos, rodos, širdis tuoj sustos.
Dainuodamas atiduodu visą save, nes kitaip nemoku. Atsiveriu iki slapčiausių sielos gelmių, tačiau atiduodamas savo energiją gaunu dar daugiau. Po pavykusio gero koncerto, kai tūkstantinė auditorija nuoširdžiai ploja, o kitų skruostais matau net nuriedančią džiaugsmo ašarą, jaučiuosi dar geriau nei po gero sekso (kvatoja).
Ar dažnai prisimenate tuos laikus, kai dainavote „Nerijos“ ansamblyje?
Su nostalgija prisimenu „Nerijos“ laikus, kai uždirbdavome nemažus pinigėlius. Sovietmečiu nebuvo jokios konkurencijos – ansamblius galėdavai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Viskas buvo kitaip. O dabar kartais net nesuprasi, pagal kokius kriterijus vertinami atlikėjai, nes susidaro įspūdis, kad į sceną lipa tie, kurie nieko daugiau nesugeba.
Ar dabar iš dainavimo nepragyvenate?
Pragyvenu. Negaliu varyti Dievo į medį. Na, penkių automobilių neturiu, bet jų tiek ir nereikia. Nors milijonų nesusikroviau, nebadauju (juokiasi). Galiu finansiškai padėti Švedijoje pagal mainų programą studijuojančiai dukrai. Dar ruošiuosi pagaliau baigti įrašyti albumą, jis turėtų pasirodyti dar šią vasarą. Esu laimingas žmogus.
