„Niekada neturėjau tikslo tapti ypatinga, norėjau ir noriu daryti tik tai, kas man patinka. Laimei, tai ir darau", - ištaria jauna aktorė Agnė Šataitė (22). Seriale „Moterys meluoja geriau" paauglės Ugnės vaidmenį atliekanti šviesiaplaukė neslepia kol kas sau palankaus įvaizdžio nekurianti. Galbūt todėl dar drąsiau prisipažįsta: „Esu degtukas, o kai užsiliepsnoju, niekaip negaliu sustoti..."
Pirmuosius žingsnius televizijoje Agnė žengė prieš daugiau nei metus - vaidino seriale „Garbės kuopa". Šiemet į savo draugiją žavią šviesiaplaukę pakvietė serialo „Moterys meluoja geriau" kūrybinė grupė.
Princese netaps
Naujų vėjų į serialą įnešusią paauglę Ugnę, kurią ir vaidina Agnė, televizijos žiūrovai pamėgo akimirksniu: vulgarumo nestokojanti chuliganė, vagišė, vis randanti lengvų būdų prasimanyti pinigų ir niekada neieškanti žodžio kišenėje, bet kartu be galo naivi ir jautri mergina į atmintį įstrigo daugeliui. Juolab kad per trumpą laiką tapo viena pagrindinių serialo veikėjų. „Režisierius Sigitas Račkys žadėjo, kad vaidmuo, siužeto linija bus įdomi, ir jis buvo teisus - Ugnės gyvenime nuolat vyksta veiksmas", - sako aktorė.
Ar sudėtinga įkūnyti paauglę, kai pati ne prieš metus ar dvejus įžengei į suaugusiųjų gyvenimą? Agnė neneigia: nelengva - juk vien išvaizda nesuvaidins. „Turiu galvoti apie tos mergaitės psichologiją, kaip ji reaguotų, elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Su režisieriumi daug apie tai diskutuojame", - paaiškina.
Paklausta, ar ir jos akimis Ugnė yra tokia nevidonė, kokią mėgina vaizduoti, Agnė susimąsto: „Manau, ji labai nelaiminga šioje žemėje, todėl visos joje tūnančios blogybės ir išlenda į paviršių. Tai - jos vaikystės rezultatas." Net jei išoriškai pasikeistų, pasak Agnės, vidumi Ugnė liktų tokia pati. Galbūt jai galėtų nusišypsoti laimė: mergina turėtų už ką pavalgyti, nebevogtų, tačiau patirtis, kurios jau įgijo, vis tiek ją neš visą likusį gyvenimą. „Aprenk gražiausia princesės suknele, bet princese ji vis tiek netaps", - gūžteli pečiais jauna aktorė.
Agnė prisipažįsta: nors iš tikrųjų yra visiškai kitokia nei jos herojė, panašumų turi. Pirmiausia, abiem netrūksta emocingumo. „Esu toks pat degtukas, kaip ir Ugnė. Bet, tikiuosi, mano atveju dėl to taip pat kalta jaunystė, - nusijuokia mergina. - Dažnai klausiu savęs, kodėl taip elgiuosi, bet susitvardyti negaliu. Gailiuosi, kad kartais per aštriai, galbūt net nemandagiai reiškiu savo nuomonę, bet jau kai užsivedu, neįstengiu sustoti. O ir žmogaus, kuris sustabdytų, nugesintų, nėra."
Visas tas džiazas...
Agnė juokiasi vaikystėje net nesvajojusi tapti aktore. Dar būdama mokinė, vaizduotėje piešė visiškai kitokią savo ateitį - net neabejojo, kad užaugusi seks tėvų pėdomis ir pasirinks žurnalistės duoną, juolab kad vos šešiolikos įsidarbino gimtojo Panevėžio radijo
stotyje „Aukštaitijos radijas".
Prieš studijas akademijoje Agnė pradėjo dirbti radijo stotyje „jazz.fm" Vilniuje. Mergina prisipažįsta, kad iki tol apie džiazą beveik nieko neišmanė, o dabar šis muzikos stilius - vienas mėgstamiausių. Tik pradėjus dirbti Vilniaus radijo stotyje susiformavo kitoks supratimas apie muziką. Čia ji atradusi save ir dirbusi tikrai ne dėl pinigų, o todėl, kad buvę įdomu ir be galo smagu. „Manote, džiazo jauni žmonės nesiklauso? O aš taip nemanau. Dabar džiazas - neatsiejama mano gyvenimo dalis, bet tikrai ne todėl, kad ši muzika yra intelektuali ir aš noriu vaidinti didžią intelektualę. Tiesiog džiazas - nuostabus", - ginčytis su Agne būtų išties sunku.
Taip mūsų kalba pasisuka apie įvaizdį. Mergina nepalieka jokių abejonių: klausydamasi džiazo tikrai nemėgina kurti sau palankaus įvaizdžio. „Bent kol kas, nors, manau, ateityje jį būtinai susikursiu, bet tik tokį, kokio pati norėsiu. Kam? Kad galėčiau pasislėpti. Nuo žurnalistų, žmonių, nelaimių..." - šypteli.
Dabar džiazui Agnė skiria kur kas mažiau laiko nei pirmiau - praėjusį rudenį supratusi, kad net ir labai norėdama persiplėšti negali, darbo radijuje atsisakė: „Bet jei labai norėsiu, manau, bet kada galėsiu grįžti."
Scenos trauka
Vaikystėje ji buvo nerami, labai aktyvi padauža, panašesnė į išdykusį berniuką nei ramią mergaitę, todėl tėvai, tikėdamiesi dukrą išauklėti ir sudrausminti, pardėjo leisti į katalikiškąją mokyklą. „Tačiau viskas išėjo atvirkščiai, - šypteli Agnė. - Nuo pat mažų dienų vaidinau, maiviausi, todėl aplinkiniai sakydavo, kad užaugusi tikrai būsiu aktorė. O juk man tik to ir reikėjo - tapau dar labiau išlepusia mergiūkšte, kuri nieko neklauso, su kuria nei mokytojai, nei tėvai negali susitvarkyti."
Po šeštos klasės Agnės tėvai galiausiai nusprendė, kad duktė vienuole tikrai netaps ir kad katalikiškojoje mokykloje jai - ne vieta. Pradėjus lankyti Juozo Miltinio vidurinę mokyklą, kurioje dėstomas teatro kursas, o ją baigiant reikia laikyti privalomuosius dramos egzaminus ir įskaitas, nuomonė apie tai, ką norėtų veikti toliau, po truputį ėmė keistis. „Sustiprinta lietuvių kalba, dramos pamokos - visa tai turbūt ir turėjo įtakos mano apsisprendimui", - neabejoja mergina.
Vis dėlto baigusi mokyklą prašymus stoti Agnė padavė ne tik į aktorinį, teatro režisūrą, bet ir žurnalistiką, tačiau prisipažįsta į stojamuosius egzaminus universitete taip ir neatvažiavusi. „Įstojau ir į aktorinį, ir į režisūrą, bet kažkokiu būdu atsidūriau pastarojoje. Abi grupes rinko Rimas Tuminas, todėl didelio skirtumo, ką studijuoti, nebuvo - juk daugelis paskaitų vyko kartu. Vis dėlto po dvejų metų perėjau į aktorinį. Kodėl? Turbūt supratau, kad režisiere tapti man dar per anksti, o ir scena be galo traukė - pajutau, jog labiau norisi gilinti aktorystės žinias."
Po premjeros - ašaros
Nuo pat akimirkos, kai šovė mintis tapti aktore, Agnė svajojo apie studijas pas vieną žymiausių Lietuvos režisierių R. Tuminą. Anot jaunos aktorės, jo klasikinis teatro suvokimas ir Konstantino Stanislavskio sukurta aktorių rengimo sistema, kuria naudojasi, jai visada buvo priimtini. O ir kursas, kurį R. Tuminas surinko prieš dešimt metų, iki šiol yra vienas geriausių ir talentingiausių akademijos istorijoje. „Visus tuos metus, kol mokiausi, atrodė, kad tiek, kiek įgyju žinių, patirties, vis maža ir maža. Tačiau baigusi bakalauro studijas supratau, kad jų - per akis. Tuminas daug važinėjo, statė spektaklius, galiausiai išvažiavo į Maskvą, todėl su mumis laiko praleisdavo ne tiek ir daug, bet iš jo gautas žinių bagažas tikrai didelis. Kadangi mūsų kursą baigė dešimt režisierių ir trylika aktorių, kaip niekas kitas turėjome galimybę pastatyti net dešimt diplominių darbų", - džiaugiasi aktorė.
Kokios patirties įgijo studijuodama? Agnė prisipažįsta jos buvus visokios - džiaugsmingos ir liūdnos, linksmos ir verčiančios ašaroti. „Norite išgirsti, kada pastarąjį kartą verkiau? Po Jono Vaitkaus spektaklio „Svajonių piligrimas" premjeros. Ir tai nebuvo džiaugsmo ašaros - verkiau, nes nusivyliau savimi. Jautriai reaguoju į darbą, kurį atlieku, jis man be galo svarbus: imuosi jo nuo pradžios iki galo, todėl kai nepavyksta įgyvendinti sau iškeltų uždavinių, pasidaro labai liūdna", - prisipažįsta. Atsargiai klausiu, o gal uždaviniai per dideli? Agnė gana kategoriškai nukerta: „Tikrai ne."
Minčių kada nors tapti režisiere ji sako nelaidojanti, kaip ir nieko kito. „Dabar darau tai, ką, ačiū Dievui, noriu daryti, ir kol kas nenoriu galvoti, kas bus vėliau. Iki tikrų profesionalų man dar toli, todėl žinau, kad ir toliau gilinsiuosi į aktorystę", - be lašelio abejonės ištaria Agnė, šiemet baigusi bakalauro ir pradėjusi magistro studijas.