Realybės šou „Baras“ kadaise išgarsėjusi dainininkė Agnieška Olševska-Dobrovolska, tapusi renginių organizatore, vedybų planuotoja, žmona ir dviejų vaikų – dvimečio Luko ir septynių mėnesių Lukrecijos mama, regis, ilgam nutilo. Tačiau ji jau įrašo pirmąjį albumą ir teigia, kad muzikos nepamiršo.
Su vaikais namie turbūt veiklos netrūksta?
Viskas ne taip baisu, kaip atrodė. Besilaukdama Lukrecijos su siaubu nužvelgdavau pametinukų mamas, bet manęs turbūt Dievulis pagailėjo ir davė dukrą, ramesnę už pirmagimį sūnų, nes Lukas itin aktyvus vaikas: tik išlipusi iš mašinos turiu jį tvirtai laikyti už rankos ir nė sekundės nepaleisti. Stebiuosi, kaip kitos mamos su tokio amžiaus vaikais ramiai sau sėdi kavinėse...
Sugebate tokiame vaikų sukurtame namų chaose tvarkyti verslo reikalus?
Kodėl gi ne? Lengviau, aišku, dirbti kompiuteriu, bet jei reikia kam nors skambinti, tenka ištaikyti momentą, kai mažoji nerėkia, o vyresnėlis nelipa ant galvos. Kolegė mane pavaduodavo tik pirmąsias dvi savaites vaikams gimus.
Po realybės šou buvote mėgstama ir aktyviai fotografuojama vakarėlių viešnia, interviu su jumis įvairiais klausimais mirgėjo spauda, o paskui – visiškas štilis. Pajutote kontrastą?
Iš pradžių tas dėmesys nervina, vėliau pripranti ir jis tampa visai malonus, paskui jo sumažėjus – pasiilgsti. Vienu metu būdavo taip, kad, užėjusi į parduotuvę matuotis batų, apsidairydavau, ar niekas nefotografuoja. Kuriozai... Kurį laiką džiaugiausi, kad spaudai ir televizijai tapau ne tokia įdomi. Daug dirbau. Kad ko nors pasiekčiau, reikėjo įdėti pastangų, vien atpažįstamas veidas dar nieko negarantavo.
Bet, manau, tikrai nekliudė...
Po realybės šou išsyk gavau du darbo pasiūlymus: vienu pasinaudojau, daug ko išmokau ir pradėjau dirbti pati. Bet eidama į „Barą“ turėjau konkretų tikslą – dainuoti. Muzikinių šou, kurie tokie populiarūs šiuo metu, anksčiau nebuvo. Nesuprantu tų, kurie eina ten tiesiog išgarsėti. Mano svajonė, tiesa, pradėjo pildytis tik dabar. Nors tuomet irgi buvo geras laikas: telefonas skambėjo be perstojo, buvau kviečiama koncertuoti visoje Lietuvoje, daugybę valandų praleisdavau prie vairo, grįždavau namo naktimis. Po viso to – nesėkmingai pasibaigusios vadybininko paieškos, daug darbo, bet užtat dabar, net krizės metu, galiu sau leisti prabangą užsidaryti studijoje ir įrašyti albumą. Ne dėmesio aš pasiilgau, o dainavimo! Be jo negaliu!
Iš šalies žvelgiant, vedybų planuotojos darbe yra daug streso ir mažai malonumo…
Organizuoti renginius įmonėms, aišku, daug lengviau. Jei turi gerą idėją, nesunkiai ją įgyvendinsi ir kitąmet tave vėl pakvies. O vestuvės – juk kartą gyvenime. (Na, antrą ar trečią kartą jos būna daug daug kuklesnės… Paprastai žmonės nueina susirašyti.) Nuotakos nori jaustis taip, lyg jos mums būtų vienintelės klientės. Svarbiausios. Dažniausiai su jomis tenka bendrauti ištisą pusmetį. Dabar lietuviai suplanuoja vestuves net prieš metus ar daugiau. Būti renginių organizatore – gyvenimo būdas. Jei einu į pažįstamų vestuves, jau nebesugebu būti tik viešnia: stebiu ir vertinu. Naujovių pamatau vis mažiau, nes visi taupo. Krizė kažkaip įsismelkė ne tik į mūsų gyvenimą, bet ir į galvas. Žmonės net nebeplanuoja atostogų. Klausiu, kodėl? Todėl, kad turi mažiau pinigų nei pernai? Ne. Bet bijo, kad vėliau turės mažiau. Krizė palietė ir mūsų šeimą, bet atostogų neplanuoti tiesiog negaliu!
Jus dar atpažįsta?
Vis dar! Man iki šiol keista, kad žurnalistai paskambina. Juokingiausia klubuose: tamsu, muzika, žmogus atsisuka ir užtikrintai sveikinasi: „Labas!“ Paskui ima tikinti, jog „iš kažkur“ mane pažįsta.
Vyras prie to priprato?
Į „Barą“ ėjau susižadėjusi, tad Andrius natūraliai prie visko, net prie savo nuotraukų spaudoje, priprato. Jis mane palaiko, visada norėjo, kad dainuočiau. Iš tiesų dabar man – pats įdomiausias etapas: vaikai jau gimė, o dainos gimsta. Pakeičiau savo stilių, nes tik visai neseniai supratau, ką iš tikrųjų noriu dainuoti. Vaikai labai pakeitė mano gyvenimą – šiuo metu jie svarbiausi. Net pats banaliausias dainos tekstas apie meilę, jei jis skirtas mano vaikams, man skamba jau visai kitaip... Košmaras dabar ne kokia smulki asmeninė nesėkmė, o jų ligos. Ir tai, kad kasryt keliuosi pusę šešių, atrodo visai normalu. Vienas ant rankų, kitas sukasi apie kojas – taip ir gyvenu. Močiutės ir seneliai – šiuolaikiški, dirbantys, tad kai reikia išlėkti, kviečiuosi auklę. Džiugina net tokie malonumai, kurie anksčiau atrodydavo savaime suprantamas dalykas, – surasti laiko su mama ar seserimi Malgožata, kuri irgi augina panašaus amžiaus vaikus, mieste išgerti kavos.
Buvo lengva skambinti į leidybos kompanijas ir sakyti: „Čia tokia Agnieška, norėčiau albumą išleisti.“?
Puikiai suprantu, kad iš manęs jau niekas nebenulipdys tokio „produkto“, kuris neštų milžinišką pelną muzikos topų viršūnėje įsitaisiusiomis dainomis. Džiaugiuosi tuo, kad suradau aranžuotojų, kurie kaifuoja nuo mano muzikos. Smagu ir man – groju fleita, prisiminiau, ko mokiausi.
Noras dainuoti – nenugalimas?
Niekaip. Kai kažkada klausydavausi Whitney Houston, beveik nuleisdavau rankas, nes manydavau, kad arba reikia dainuoti taip, kaip ji, arba visai nedainuoti. Metams bėgant supratau, kad NIEKAS nedainuos taip, kaip ji. Na, ir aš nedainuosiu kaip R. Čivilytė ar R. Ščiogolevaitė, bet tai negali stabdyti. Svarbu turėti originalų balsą, kurti įdomią muziką ir tikėti savimi. Tėtis manęs nuolat klausinėdavo: „Kada tu pagaliau dainuosi?“ Tuo neabejojo ir fortepijono mokytoja mama. Visų mano artimųjų namuose yra vietos pianinui, visi muzikalūs, turi gerus balsus. Būtų keista, jei mano gyvenime nebūtų muzikos...
Su vaikais namie turbūt veiklos netrūksta?
Viskas ne taip baisu, kaip atrodė. Besilaukdama Lukrecijos su siaubu nužvelgdavau pametinukų mamas, bet manęs turbūt Dievulis pagailėjo ir davė dukrą, ramesnę už pirmagimį sūnų, nes Lukas itin aktyvus vaikas: tik išlipusi iš mašinos turiu jį tvirtai laikyti už rankos ir nė sekundės nepaleisti. Stebiuosi, kaip kitos mamos su tokio amžiaus vaikais ramiai sau sėdi kavinėse...
Sugebate tokiame vaikų sukurtame namų chaose tvarkyti verslo reikalus?
Kodėl gi ne? Lengviau, aišku, dirbti kompiuteriu, bet jei reikia kam nors skambinti, tenka ištaikyti momentą, kai mažoji nerėkia, o vyresnėlis nelipa ant galvos. Kolegė mane pavaduodavo tik pirmąsias dvi savaites vaikams gimus.
Po realybės šou buvote mėgstama ir aktyviai fotografuojama vakarėlių viešnia, interviu su jumis įvairiais klausimais mirgėjo spauda, o paskui – visiškas štilis. Pajutote kontrastą?
Iš pradžių tas dėmesys nervina, vėliau pripranti ir jis tampa visai malonus, paskui jo sumažėjus – pasiilgsti. Vienu metu būdavo taip, kad, užėjusi į parduotuvę matuotis batų, apsidairydavau, ar niekas nefotografuoja. Kuriozai... Kurį laiką džiaugiausi, kad spaudai ir televizijai tapau ne tokia įdomi. Daug dirbau. Kad ko nors pasiekčiau, reikėjo įdėti pastangų, vien atpažįstamas veidas dar nieko negarantavo.
Bet, manau, tikrai nekliudė...
Po realybės šou išsyk gavau du darbo pasiūlymus: vienu pasinaudojau, daug ko išmokau ir pradėjau dirbti pati. Bet eidama į „Barą“ turėjau konkretų tikslą – dainuoti. Muzikinių šou, kurie tokie populiarūs šiuo metu, anksčiau nebuvo. Nesuprantu tų, kurie eina ten tiesiog išgarsėti. Mano svajonė, tiesa, pradėjo pildytis tik dabar. Nors tuomet irgi buvo geras laikas: telefonas skambėjo be perstojo, buvau kviečiama koncertuoti visoje Lietuvoje, daugybę valandų praleisdavau prie vairo, grįždavau namo naktimis. Po viso to – nesėkmingai pasibaigusios vadybininko paieškos, daug darbo, bet užtat dabar, net krizės metu, galiu sau leisti prabangą užsidaryti studijoje ir įrašyti albumą. Ne dėmesio aš pasiilgau, o dainavimo! Be jo negaliu!
Iš šalies žvelgiant, vedybų planuotojos darbe yra daug streso ir mažai malonumo…
Organizuoti renginius įmonėms, aišku, daug lengviau. Jei turi gerą idėją, nesunkiai ją įgyvendinsi ir kitąmet tave vėl pakvies. O vestuvės – juk kartą gyvenime. (Na, antrą ar trečią kartą jos būna daug daug kuklesnės… Paprastai žmonės nueina susirašyti.) Nuotakos nori jaustis taip, lyg jos mums būtų vienintelės klientės. Svarbiausios. Dažniausiai su jomis tenka bendrauti ištisą pusmetį. Dabar lietuviai suplanuoja vestuves net prieš metus ar daugiau. Būti renginių organizatore – gyvenimo būdas. Jei einu į pažįstamų vestuves, jau nebesugebu būti tik viešnia: stebiu ir vertinu. Naujovių pamatau vis mažiau, nes visi taupo. Krizė kažkaip įsismelkė ne tik į mūsų gyvenimą, bet ir į galvas. Žmonės net nebeplanuoja atostogų. Klausiu, kodėl? Todėl, kad turi mažiau pinigų nei pernai? Ne. Bet bijo, kad vėliau turės mažiau. Krizė palietė ir mūsų šeimą, bet atostogų neplanuoti tiesiog negaliu!
Jus dar atpažįsta?
Vis dar! Man iki šiol keista, kad žurnalistai paskambina. Juokingiausia klubuose: tamsu, muzika, žmogus atsisuka ir užtikrintai sveikinasi: „Labas!“ Paskui ima tikinti, jog „iš kažkur“ mane pažįsta.
Vyras prie to priprato?
Į „Barą“ ėjau susižadėjusi, tad Andrius natūraliai prie visko, net prie savo nuotraukų spaudoje, priprato. Jis mane palaiko, visada norėjo, kad dainuočiau. Iš tiesų dabar man – pats įdomiausias etapas: vaikai jau gimė, o dainos gimsta. Pakeičiau savo stilių, nes tik visai neseniai supratau, ką iš tikrųjų noriu dainuoti. Vaikai labai pakeitė mano gyvenimą – šiuo metu jie svarbiausi. Net pats banaliausias dainos tekstas apie meilę, jei jis skirtas mano vaikams, man skamba jau visai kitaip... Košmaras dabar ne kokia smulki asmeninė nesėkmė, o jų ligos. Ir tai, kad kasryt keliuosi pusę šešių, atrodo visai normalu. Vienas ant rankų, kitas sukasi apie kojas – taip ir gyvenu. Močiutės ir seneliai – šiuolaikiški, dirbantys, tad kai reikia išlėkti, kviečiuosi auklę. Džiugina net tokie malonumai, kurie anksčiau atrodydavo savaime suprantamas dalykas, – surasti laiko su mama ar seserimi Malgožata, kuri irgi augina panašaus amžiaus vaikus, mieste išgerti kavos.
Buvo lengva skambinti į leidybos kompanijas ir sakyti: „Čia tokia Agnieška, norėčiau albumą išleisti.“?
Puikiai suprantu, kad iš manęs jau niekas nebenulipdys tokio „produkto“, kuris neštų milžinišką pelną muzikos topų viršūnėje įsitaisiusiomis dainomis. Džiaugiuosi tuo, kad suradau aranžuotojų, kurie kaifuoja nuo mano muzikos. Smagu ir man – groju fleita, prisiminiau, ko mokiausi.
Noras dainuoti – nenugalimas?
Niekaip. Kai kažkada klausydavausi Whitney Houston, beveik nuleisdavau rankas, nes manydavau, kad arba reikia dainuoti taip, kaip ji, arba visai nedainuoti. Metams bėgant supratau, kad NIEKAS nedainuos taip, kaip ji. Na, ir aš nedainuosiu kaip R. Čivilytė ar R. Ščiogolevaitė, bet tai negali stabdyti. Svarbu turėti originalų balsą, kurti įdomią muziką ir tikėti savimi. Tėtis manęs nuolat klausinėdavo: „Kada tu pagaliau dainuosi?“ Tuo neabejojo ir fortepijono mokytoja mama. Visų mano artimųjų namuose yra vietos pianinui, visi muzikalūs, turi gerus balsus. Būtų keista, jei mano gyvenime nebūtų muzikos...
