Keistuolių teatro režisierius, aktorius ir kompozitorius Aidas Giniotis kol kas nesijaučia užtektinai prisirežisavęs, prisivaidinęs, prisidainavęs (yra bardas) bei prisimokytojavęs (dėsto Muzikos ir teatro akademijoje, vadovauja teatro laboratorijai „Atviras ratas“, neseniai gavusiai teatro statusą). Šį pavasarį jis dar išgarsėjo vienu lietuviams nelabai įprastu poelgiu.
Tikriausiai neturite kur dėti energijos... Kaip jaustumėtės, jei reikėtų pasirinkti vieną iš minėtų veiklų?
Jausčiausi nelaimingas. Ne todėl, kad siekiu viską aprėpti. Kartais tiek gyvenime, tiek kūryboje gerai neturėti siauro veiklos rėželio, kurį išsijuosęs puoselėtum. Gal mano laimė yra ta, kad galiu rinktis, kuo kurį momentą kvėpuoti?
Tad dabar kvėpuojate...
...pavasariu! Su studentais, „Atviro rato“ aktoriais, ruošiamės baigiamiesiems magistro darbams, mėnesio pabaigoje rodysime spektaklius.
Pasisekė surinkti gerus mokinius?
Labai pasisekė. Ir dabartinį kursą, ir praėjusį, kuriam vadovavome dviese su Nijole Gelžinyte, – dešimt jo aktorių dabar dirba teatre.
Gal jau jaučiatės veteranas? Keistuoliams kitąmet bus dvidešimt...
Save vadiname senukais. Taip vadintis pradėjome dar 1993 metais, kai į teatrą atėjo jaunesnių už mus.
Turite du Auksinius scenos kryžius, vieną Kristoforo, dvi Fortūnos statulėles, įvairių kitų apdovanojimų. Jie jums daug reiškia?
Tai didelis paskatinimas. Mums, teatralams, svarbu, kad ne tik publika ar kolegos mus pastebėtų, bet ir būtų viešai pasakyta, jog einame teisingu, reikalingu Lietuvai keliu. Maloni, be abejo, ir finansinė parama. Nesivadovauju požiūriu, kad menininkas turi būti alkanas, esą taip jam patogiau kurti... Iš teatro Lietuvoje, deja, nelabai prasigyvensi.
Na, nemanau, kad niekada nesate patyręs šlovės saldybės...
Matote, pagal zodiaką aš – Skorpionas, taigi nuolat graužiu save.
Ir esate pats bjauriausias vyras šeimoje!
Na, šio ženklo moterys irgi neką geresnės! Net gavus apdovanojimą išsyk atrodo: „kaip čia dabar man?“, „gal be reikalo“, „yra vertesnių“. Tokia pirma reakcija. Paskui, aišku, apima džiaugsmas! Tai skatina kurti. Be to, svarbi visuomenės nuomonė. Juk dauguma apdovanojimus vertina kaip kokybės ženklą.
Šįmet gavote dar vieną Auksinį scenos kryžių, bet jį atidavėte sunkiai sergančiam Šiaulių dramos teatro aktoriui Pranui Piaulokui. Tai buvo spontaniškas poelgis?
Mintis kilo tą patį vakarą, dar sėdint salėje. Didžiuojuosi, kad šalies teatras – labai aukšto lygio, turime daug puikių aktorių. Kartais jaučiamės užguiti, nereikalingi, atstumti, tad tuo poelgiu norėjosi ne tik pagelbėti žmogui, kuris yra vienas didžiausių Lietuvos scenos riterių, bet ir priminti kiekvienam teatralui, jog esame orūs, išdidūs ir galime padėti vieni kitiems.
Jūs beveik nesirodote viešuose pasibuvimuose...
Nemėgstu bohemiškų vakarėlių. Mieliau sava aplinka. Tiesą pasakius, net neatsimenu, kada esu buvęs kokiame gimtadienyje. Prieš metus – Gedimino Storpirščio...
Darbas, darbas, darbas...
Taip. Dar mielas buvimas su penkiamečiu sūnumi Ignu Antanu.
Traukiate jį prie meno?
Kol kas teatre jam itin patinka apšvietimas...
Esate daug pasiekęs. Ar pagalvojate: kas toliau?
Pasikliaunu mūzomis. O jos vis dar skraido!
Tikriausiai neturite kur dėti energijos... Kaip jaustumėtės, jei reikėtų pasirinkti vieną iš minėtų veiklų?
Jausčiausi nelaimingas. Ne todėl, kad siekiu viską aprėpti. Kartais tiek gyvenime, tiek kūryboje gerai neturėti siauro veiklos rėželio, kurį išsijuosęs puoselėtum. Gal mano laimė yra ta, kad galiu rinktis, kuo kurį momentą kvėpuoti?
Tad dabar kvėpuojate...
...pavasariu! Su studentais, „Atviro rato“ aktoriais, ruošiamės baigiamiesiems magistro darbams, mėnesio pabaigoje rodysime spektaklius.
Pasisekė surinkti gerus mokinius?
Labai pasisekė. Ir dabartinį kursą, ir praėjusį, kuriam vadovavome dviese su Nijole Gelžinyte, – dešimt jo aktorių dabar dirba teatre.
Gal jau jaučiatės veteranas? Keistuoliams kitąmet bus dvidešimt...
Save vadiname senukais. Taip vadintis pradėjome dar 1993 metais, kai į teatrą atėjo jaunesnių už mus.
Turite du Auksinius scenos kryžius, vieną Kristoforo, dvi Fortūnos statulėles, įvairių kitų apdovanojimų. Jie jums daug reiškia?
Tai didelis paskatinimas. Mums, teatralams, svarbu, kad ne tik publika ar kolegos mus pastebėtų, bet ir būtų viešai pasakyta, jog einame teisingu, reikalingu Lietuvai keliu. Maloni, be abejo, ir finansinė parama. Nesivadovauju požiūriu, kad menininkas turi būti alkanas, esą taip jam patogiau kurti... Iš teatro Lietuvoje, deja, nelabai prasigyvensi.
Na, nemanau, kad niekada nesate patyręs šlovės saldybės...
Matote, pagal zodiaką aš – Skorpionas, taigi nuolat graužiu save.
Ir esate pats bjauriausias vyras šeimoje!
Na, šio ženklo moterys irgi neką geresnės! Net gavus apdovanojimą išsyk atrodo: „kaip čia dabar man?“, „gal be reikalo“, „yra vertesnių“. Tokia pirma reakcija. Paskui, aišku, apima džiaugsmas! Tai skatina kurti. Be to, svarbi visuomenės nuomonė. Juk dauguma apdovanojimus vertina kaip kokybės ženklą.
Šįmet gavote dar vieną Auksinį scenos kryžių, bet jį atidavėte sunkiai sergančiam Šiaulių dramos teatro aktoriui Pranui Piaulokui. Tai buvo spontaniškas poelgis?
Mintis kilo tą patį vakarą, dar sėdint salėje. Didžiuojuosi, kad šalies teatras – labai aukšto lygio, turime daug puikių aktorių. Kartais jaučiamės užguiti, nereikalingi, atstumti, tad tuo poelgiu norėjosi ne tik pagelbėti žmogui, kuris yra vienas didžiausių Lietuvos scenos riterių, bet ir priminti kiekvienam teatralui, jog esame orūs, išdidūs ir galime padėti vieni kitiems.
Jūs beveik nesirodote viešuose pasibuvimuose...
Nemėgstu bohemiškų vakarėlių. Mieliau sava aplinka. Tiesą pasakius, net neatsimenu, kada esu buvęs kokiame gimtadienyje. Prieš metus – Gedimino Storpirščio...
Darbas, darbas, darbas...
Taip. Dar mielas buvimas su penkiamečiu sūnumi Ignu Antanu.
Traukiate jį prie meno?
Kol kas teatre jam itin patinka apšvietimas...
Esate daug pasiekęs. Ar pagalvojate: kas toliau?
Pasikliaunu mūzomis. O jos vis dar skraido!
