Modelio karjerą baigusi Aistė Jasaitytė jau beveik metai Lietuvoje. Ji sako pavargusi nuo grožio pasaulio, retai užsuka į parduotuves, nesidomi mada ir vis dar svarsto, ką norėtų veikti ateityje.
Aiste, kas jus laiko Lietuvoje?
Iki šiol manęs visi klausinėja, kur vyksiu artimiausiu metu. Bet jau beveik metai, kai aš Lietuvoje. Jei išvažiuoju, tai ne ilgiau nei dviem savaitėms. Čia – mano namai. Norint dirbti užsienyje, reikia ten gyventi. Aš iš prigimties kovotoja, todėl ilgainiui įgriso būti tik gražiu daiktu. Viduje jaučiau tokią tuštumą... Paklausiau savęs, ar noriu likti užsienyje, ir supratau, kad tremtinės dalia manęs netraukia. Kaskart vis nauji iššūkiai ir pinigai... Man ne tai svarbiausia.
Susidaro įspūdis, kad pavargote šypsotis...
Jausdavausi kaip prekė. Nesinori šypsotis, o trauktis nėra kur. Ir darbo valandos labai ilgos... Dirbtinis, per fotosesijas sukurtas grožis ilgainiui man per gerklę pradėjo lįsti. Niekam nė motais, kad deginami ir raitomi tavo plaukai, niekas nesirūpina, kad po to jie atrodys nesveiki... Be to, nuolat tenka adaptuotis prie naujos aplinkos, kultūrinių skirtumų, slegia namų ilgesys, nuolatinė konkurencija, nežinomybė, ar dirbsi rytoj.
Ar tiesa, kad šiuo metu raginate Lietuvos moteris gyventi sveikai?
Baigusi modelio darbą, susisiekiau su Valgymo sutrikimų centru, pradėjau domėtis, ar tokių bėdų turi mūsų moterys. Pasirodo, dėl valgymo sutrikimų kenčia nemažai merginų.
Nejaugi būdama modeliu nepropagavote dietų?
Ne, dietomis niekada negyvenau. Mano lieknumas užkoduotas genuose. Valgiau ir anksčiau, ir dabar valgau (tarsi įrodymą Aistė į burną dedasi paskutinį kąsnį mėgstamo pyrago). Man labai gaila merginų, kurios save kankina, alina dietomis ir dėl to labai liūdnai gyvena. Nesuprantu, kaip galima atsisakyti mėgstamo pyragaičio. Gyvenimas toks trapus ir laikinas, gal net per daug, kad sau tokių dalykų neleistum.
Minėjote, kad mokykloje esate patyrusi patyčių dėl lieknumo?
Mokykloje mane pravardžiuodavo distrofike, anoreksike. Buvau tarsi bjaurusis ančiukas. Labai dėl to išgyvendavau. Atrodžiau kaip berniukas, nes bręsti pradėjau labai vėlai. Nesijaučiau ypatinga. Man būdavo gėda pasirodyti trumpesne suknele ar sijonuku. Kojos būdavo vieni kaulai...
Juokaujama, kad Lietuva − manekenių kraštas. Ką patartumėte modelio karjerą pradedančioms merginoms?
Jei jau pasirenki šią profesiją, turi būti be galo stipri. Sektis pradeda ne iš karto. Tai – verslas. Daugelis merginų nepažįstamuose miestuose pas potencialius klientus išleidžiamos vienui vienos su žemėlapiais rankose. Būna, kad nepritapusios naujoje vietoje jos grįžta po kelių mėnesių namo.
Dirbant modeliu, dažnai būdavo labai sunku psichologiškai. Tokiais momentais daug skaitydavau, rašydavau dienoraštį, piešdavau, bendraudavau su širdžiai mielais žmonėmis, o atvykusi į miestą, kuriame dar nieko nepažįstu, pasiimdavau žemėlapį ir lankydavau muziejus, bandydavau prasiblaškyti.
Ar žinodama modelio darbo virtuvę ryžtumėtės tam dar kartą?
Matote, dabar ir tokių pinigų kaip anksčiau nemoka, ir keliauti galima net ir nebūnant modeliu. Tuo metu mane labiausiai viliojo kelionės.
Merginoms, kurios tikisi greitai praturtėti, įgyti šlovės ar tapti įžymios, norėčiau pasakyti, kad pasiseka vienai iš daugelio. Gražių merginų dabar labai daug, agentai išpuikę. Svarbiausia − nesusivilioti pinigais ir lengvu gyvenimu. Kas tie pinigai? Vieną dieną jų yra, kitą – nėra. Vergauti jiems tikrai neverta.
Pinigai suteikia laisvės pojūtį. Ar to nejutote?
Uždirbdavau nemažai pinigų. Jų turėdama jaučiausi laisva, bet pasididžiavimo savimi nejutau. Didelių rezultatų nepasiekiau, nors gal ir nebuvau susikoncentravusi jų siekti. Mačiau, kokiai reikia būti: bendrauti, garsiai juoktis... Ir agentūrų „bukeriai“ sakydavo, kad lietuvaitės labai gražios. Jei tik norėtų, galėtų būti įžymios, bet charakteris šiam verslui visai netinkamas. Jos labai minkštos, švelnios, o reikia tokio temperamento kaip rusių ar brazilių...
Kodėl nesididžiavote dirbdama modelio darbą?
Gal nepatikėsite, bet man būdavo labai sunku, o kartais net gėda sakyti, ką veikiu gyvenime. Nedrįsdavau prisistatyti, kad esu modelis. Manydavau, jog aplinkiniai palaikys mane naivuole, kurią galima apgauti. Dažnai užsienyje tekdavo įrodinėti, kad esi ne tik graži, bet ir gabi. Visai kitokia nei žmonės apie modelius galvoja.
Dar sunkiau pasibaigus modelio karjerai pasukti nauju keliu. Visi tavo bendraamžiai jau dirba, turi nemažai patirties, o tau reikia įrodinėti, kad sugebi ne tik pozuoti ir maivytis.
Vadinasi, kalbėti apie modelio darbą jums būdavo savotiškas tabu?
Žinodama, jog kartą sutikusi nepažįstamą žmogų kitą dieną jo nebematysiu, sakydavau, kad studijuoju, atostogauju, keliauju. Stengdavausi neišsiduoti. Gal kita ir būtų pasakojusi, o aš nenorėjau, kad į mane žiūrėtų kaip į lėlę.
Gal prisimenate didžiausią įspūdį padariusį komplimentą?
Girdėdavau jų, bet neužfiksuodavau. Man daug svarbiau išgirsti komplimentą apie protą ar vidines savybes, tada galima ir savo vertę pakelti. O išvaizda pasitikėjimo savimi nesuteikia. Dėl jos jaučiuosi turinti nuolat įrodinėti, kad modelis nėra kvailas. Daugelis mano, kad išvaizda lemia, ar aplinkiniai tave mylės. Bet juk ne kūno linijos, o vidus ir visai kiti dalykai tai lemia.
Vis dar svarstote, ką norėtumėte veikti po studijų?
Šį mėnesį baigsiu universitetą. Labai noriu save realizuoti naujoje veikloje. Iki šiol gyvenu apmąstymuose. Gal rūpintis žmonėmis, turinčiais valgymo sutrikimų? Gal susieti savo gyvenimą su sveikatos ar grožio sritimis? Čia galėčiau labai daug nuveikti.
Ar dažnai užsukate į drabužių parduotuves?
Labai retai. Gal ir norėčiau patraukliai atrodyti, bet žinau, kad tada sulauksiu daugiau dėmesio. O jis man labai daug sveikatos kainuoja. Esu jautri, todėl nemėgstu, kai į mane spokso. Tokiais momentais man paraudonuoja ausys, kraujospūdis pakyla.
O savo mityba ir kūno linijomis dabar daug rūpinatės?
Šiuo metu gyvenu su mama ir močiute. Jos mane lepina bulviniais blynais ir koldūnais. Lietuviški patiekalai yra natūralūs, todėl nestorėju. Nors pagalvoju, kad smagiau būtų tapti apkūnesne.
Tiesa, rūpintis išvaizda man jau įkyrėjo. Žiūriu į savo drauges, kurios nedirba modelio darbo, ir slapta joms pavyduliauju. Aš tiek tuo grožiu persisotinusi, kad net pasidažyti nenoriu. Vaikštau apsmukusiais džinsais ir odiniu švarkeliu. Mane net močiutė pasitempti skatina.
Su mama ir močiute apsigyvenote norėdama atsigriebti už užsienyje praleistus metus?
Lietuvoje turiu savo butą, bet gyvendama jame jausdavausi viena. Kol baigsiu mokslus, nutariau persikelti pas mamą, nes nuo jos namų universitetas kur kas arčiau. Bet jau noriu atsiskirti. Kol dar vasara, tiek to, o rudeniop planuoju keltis į butą.
Aiste, kas jus laiko Lietuvoje?
Iki šiol manęs visi klausinėja, kur vyksiu artimiausiu metu. Bet jau beveik metai, kai aš Lietuvoje. Jei išvažiuoju, tai ne ilgiau nei dviem savaitėms. Čia – mano namai. Norint dirbti užsienyje, reikia ten gyventi. Aš iš prigimties kovotoja, todėl ilgainiui įgriso būti tik gražiu daiktu. Viduje jaučiau tokią tuštumą... Paklausiau savęs, ar noriu likti užsienyje, ir supratau, kad tremtinės dalia manęs netraukia. Kaskart vis nauji iššūkiai ir pinigai... Man ne tai svarbiausia.
Susidaro įspūdis, kad pavargote šypsotis...
Jausdavausi kaip prekė. Nesinori šypsotis, o trauktis nėra kur. Ir darbo valandos labai ilgos... Dirbtinis, per fotosesijas sukurtas grožis ilgainiui man per gerklę pradėjo lįsti. Niekam nė motais, kad deginami ir raitomi tavo plaukai, niekas nesirūpina, kad po to jie atrodys nesveiki... Be to, nuolat tenka adaptuotis prie naujos aplinkos, kultūrinių skirtumų, slegia namų ilgesys, nuolatinė konkurencija, nežinomybė, ar dirbsi rytoj.
Ar tiesa, kad šiuo metu raginate Lietuvos moteris gyventi sveikai?
Baigusi modelio darbą, susisiekiau su Valgymo sutrikimų centru, pradėjau domėtis, ar tokių bėdų turi mūsų moterys. Pasirodo, dėl valgymo sutrikimų kenčia nemažai merginų.
Nejaugi būdama modeliu nepropagavote dietų?
Ne, dietomis niekada negyvenau. Mano lieknumas užkoduotas genuose. Valgiau ir anksčiau, ir dabar valgau (tarsi įrodymą Aistė į burną dedasi paskutinį kąsnį mėgstamo pyrago). Man labai gaila merginų, kurios save kankina, alina dietomis ir dėl to labai liūdnai gyvena. Nesuprantu, kaip galima atsisakyti mėgstamo pyragaičio. Gyvenimas toks trapus ir laikinas, gal net per daug, kad sau tokių dalykų neleistum.
Minėjote, kad mokykloje esate patyrusi patyčių dėl lieknumo?
Mokykloje mane pravardžiuodavo distrofike, anoreksike. Buvau tarsi bjaurusis ančiukas. Labai dėl to išgyvendavau. Atrodžiau kaip berniukas, nes bręsti pradėjau labai vėlai. Nesijaučiau ypatinga. Man būdavo gėda pasirodyti trumpesne suknele ar sijonuku. Kojos būdavo vieni kaulai...
Juokaujama, kad Lietuva − manekenių kraštas. Ką patartumėte modelio karjerą pradedančioms merginoms?
Jei jau pasirenki šią profesiją, turi būti be galo stipri. Sektis pradeda ne iš karto. Tai – verslas. Daugelis merginų nepažįstamuose miestuose pas potencialius klientus išleidžiamos vienui vienos su žemėlapiais rankose. Būna, kad nepritapusios naujoje vietoje jos grįžta po kelių mėnesių namo.
Dirbant modeliu, dažnai būdavo labai sunku psichologiškai. Tokiais momentais daug skaitydavau, rašydavau dienoraštį, piešdavau, bendraudavau su širdžiai mielais žmonėmis, o atvykusi į miestą, kuriame dar nieko nepažįstu, pasiimdavau žemėlapį ir lankydavau muziejus, bandydavau prasiblaškyti.
Ar žinodama modelio darbo virtuvę ryžtumėtės tam dar kartą?
Matote, dabar ir tokių pinigų kaip anksčiau nemoka, ir keliauti galima net ir nebūnant modeliu. Tuo metu mane labiausiai viliojo kelionės.
Merginoms, kurios tikisi greitai praturtėti, įgyti šlovės ar tapti įžymios, norėčiau pasakyti, kad pasiseka vienai iš daugelio. Gražių merginų dabar labai daug, agentai išpuikę. Svarbiausia − nesusivilioti pinigais ir lengvu gyvenimu. Kas tie pinigai? Vieną dieną jų yra, kitą – nėra. Vergauti jiems tikrai neverta.
Pinigai suteikia laisvės pojūtį. Ar to nejutote?
Uždirbdavau nemažai pinigų. Jų turėdama jaučiausi laisva, bet pasididžiavimo savimi nejutau. Didelių rezultatų nepasiekiau, nors gal ir nebuvau susikoncentravusi jų siekti. Mačiau, kokiai reikia būti: bendrauti, garsiai juoktis... Ir agentūrų „bukeriai“ sakydavo, kad lietuvaitės labai gražios. Jei tik norėtų, galėtų būti įžymios, bet charakteris šiam verslui visai netinkamas. Jos labai minkštos, švelnios, o reikia tokio temperamento kaip rusių ar brazilių...
Kodėl nesididžiavote dirbdama modelio darbą?
Gal nepatikėsite, bet man būdavo labai sunku, o kartais net gėda sakyti, ką veikiu gyvenime. Nedrįsdavau prisistatyti, kad esu modelis. Manydavau, jog aplinkiniai palaikys mane naivuole, kurią galima apgauti. Dažnai užsienyje tekdavo įrodinėti, kad esi ne tik graži, bet ir gabi. Visai kitokia nei žmonės apie modelius galvoja.
Dar sunkiau pasibaigus modelio karjerai pasukti nauju keliu. Visi tavo bendraamžiai jau dirba, turi nemažai patirties, o tau reikia įrodinėti, kad sugebi ne tik pozuoti ir maivytis.
Vadinasi, kalbėti apie modelio darbą jums būdavo savotiškas tabu?
Žinodama, jog kartą sutikusi nepažįstamą žmogų kitą dieną jo nebematysiu, sakydavau, kad studijuoju, atostogauju, keliauju. Stengdavausi neišsiduoti. Gal kita ir būtų pasakojusi, o aš nenorėjau, kad į mane žiūrėtų kaip į lėlę.
Gal prisimenate didžiausią įspūdį padariusį komplimentą?
Girdėdavau jų, bet neužfiksuodavau. Man daug svarbiau išgirsti komplimentą apie protą ar vidines savybes, tada galima ir savo vertę pakelti. O išvaizda pasitikėjimo savimi nesuteikia. Dėl jos jaučiuosi turinti nuolat įrodinėti, kad modelis nėra kvailas. Daugelis mano, kad išvaizda lemia, ar aplinkiniai tave mylės. Bet juk ne kūno linijos, o vidus ir visai kiti dalykai tai lemia.
Vis dar svarstote, ką norėtumėte veikti po studijų?
Šį mėnesį baigsiu universitetą. Labai noriu save realizuoti naujoje veikloje. Iki šiol gyvenu apmąstymuose. Gal rūpintis žmonėmis, turinčiais valgymo sutrikimų? Gal susieti savo gyvenimą su sveikatos ar grožio sritimis? Čia galėčiau labai daug nuveikti.
Ar dažnai užsukate į drabužių parduotuves?
Labai retai. Gal ir norėčiau patraukliai atrodyti, bet žinau, kad tada sulauksiu daugiau dėmesio. O jis man labai daug sveikatos kainuoja. Esu jautri, todėl nemėgstu, kai į mane spokso. Tokiais momentais man paraudonuoja ausys, kraujospūdis pakyla.
O savo mityba ir kūno linijomis dabar daug rūpinatės?
Šiuo metu gyvenu su mama ir močiute. Jos mane lepina bulviniais blynais ir koldūnais. Lietuviški patiekalai yra natūralūs, todėl nestorėju. Nors pagalvoju, kad smagiau būtų tapti apkūnesne.
Tiesa, rūpintis išvaizda man jau įkyrėjo. Žiūriu į savo drauges, kurios nedirba modelio darbo, ir slapta joms pavyduliauju. Aš tiek tuo grožiu persisotinusi, kad net pasidažyti nenoriu. Vaikštau apsmukusiais džinsais ir odiniu švarkeliu. Mane net močiutė pasitempti skatina.
Su mama ir močiute apsigyvenote norėdama atsigriebti už užsienyje praleistus metus?
Lietuvoje turiu savo butą, bet gyvendama jame jausdavausi viena. Kol baigsiu mokslus, nutariau persikelti pas mamą, nes nuo jos namų universitetas kur kas arčiau. Bet jau noriu atsiskirti. Kol dar vasara, tiek to, o rudeniop planuoju keltis į butą.
