„Kaip pasakoje... Lyg šamano apeigos... Burtai!" - aikčiojo ir šnabždėjosi svečiai, stebėdami pagonišką Aistės Jasaitytės-Čeburiak (28) ir Romano Čeburiak (20) vestuvių ceremoniją. Prieš kelias savaites kukliai santuoką įregistravę Santuokų rūmuose, į bažnyčią jaunieji nusprendė kol kas neiti - palauks, kol vaikus reikės krikštyti, kai jausis tam subrendę ir pasirengę.
„Pasitinkame jaunuosius su Septyniomis juostomis - Laimės vartais, - iškilmingai skelbė pagoniškoms apeigoms vadovaujanti vaidilė ir besijuokiančius čia pat tramdė. - Susikaupkite. Jums tai atrodo tik linksma pramoga, o jiems - rimtas žingsnis visam gyvenimui." „Jeigu rimtai, kas antra juosta turėtų būti nuleista: viena pakelta, kita nuleista, viena pakelta... - matyt, remdamasis savo gyvenimo patirtimi konstatavo vieną iš septynių juostų laikantis vestuvių svečias verslininkas Marius Gelažnikas. Aišku, visų šių svarstymų ir juokų negirdėjo iškilmingai pro juostų vartus žengiantys jaunavedžiai. Gražūs, susikaupę ir tarsi užgniaužę kvapą.
Pagoniškoms apeigoms kuo puikiausiai tiko ąžuolų apsupta dauba Europos parko teritorijoje, šalia jaukaus restoranėlio. Prie degančio aukuro sustojusius jaunuosius svečiai apstojo ratu. „Jau daug metų vyksta senųjų papročių ir tradicijų atgimimas. Jaunieji patys pasirenka šventą vietą, kur norėtų tuoktis: esame rengę apeigas ant Kernavės piliakalnio, Verkių parke prie Lizdeikos aukuro. Čia dar neteko būti, bet Aistės ir Romano pasirinkimas - išties labai gražus", - pripažino ir krivis. Pusantros valandos trukusios apeigos, aukos Gabijai ir Žemynai, jaunavedžių rankų rišimas juostomis, medaus ir midaus skanavimas, plaukų sruogų kirpimas, žiedų apvalymas ugnimi - viskas tam, kad Aistę ir Romaną laimė lydėtų dar daug metų.
Dabar įprasčiau santuoką įteisinti bažnyčioje ir net į Santuokų rūmus neiti. Kodėl pasirinkote kitokias apeigas?
Romanas: Gal negražiai pasakysiu, bet bažnytinė santuoka jau virto savotiška mada, „popsu": tiki ar netiki, vis tiek važiuoja, ima tą „šliūbą"... Kai su Aiste kalbėdavome apie vestuves, bažnyčios net neminėdavome. Iškart gimė visai kita idėja ir koncepcija. Manau, kad išėjo labai originaliai, dar nedaug kas taip daro. Pats pirmą kartą tokiose apeigose dalyvavau. Kaip jaučiausi? Ir keistai, ir įdomiai. Ir mano artimieji, ir visi šventės svečiai pripažino, kad originalu, gražu buvo.
Aistė: Man pagoniškos apeigos buvo ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Romanas, kaip dažnas vyras, vestuvių prisibijo...
Romanas: ...tiesiog tai - labiau moteriška šventė...
Aistė: ...vyrai apskritai nelabai mėgsta dėmesio, ruošimosi... Nieko ypatingo iš pradžių ir neplanavome. Daug ką nulėmė pasirinkta data. Kai pradėjome derinti, kad ir draugai iš užsienio galėtų atskristi, ir mano brolis dalyvautų, išėjo rugpjūčio penkioliktoji. Kadangi tai - Žolinės diena, visos mintys ėmė suktis apie šventę gamtoje, netoli Vilniaus, kad niekam nereikėtų rūpintis tolima kelione ar nakvyne. Tą pačią dieną, kaip skambinau į Europos parką paklausti, ar tą popietę laisvas restoranas, sutikau bičiulę, kurios nebuvau mačiusi gal dešimt metų. Ji papasakojo, kad vaikus krikštijo pagoniškai. Žinau, kad atsitiktinumų nebūna: ne veltui ją sutikau. Labai susidomėjau pagoniškomis apeigomis. Juo labiau kad esu tikras gamtos vaikas. Tėtis nuo mažens mus su broliu veždavosi į turistinius žygius, vis mokydavo, kad gamtoje slypi didžiulė energija. Žmonės važiuoja į Indiją, neria į jogą, meditaciją, svetimus tikėjimus ir net nesusimąsto, kad mes, lietuviai, viską turime čia pat. Aš pagonių tikėjimo neišpažįstu, bet nuoširdžiai prijaučiu.
Aišku, norėjosi, kad būtų įdomu ir svečiams. Bet tikrai tokias apeigas pasirinkome ne dėl noro būti išskirtiniams ir ne tam, kad ką nors nustebintume. Mums tai pasirodė prasminga ir įdomu. Mano pačios širdis tiesiog spurdėjo per ceremoniją.
Romanas: Galbūt į bažnyčią nueisime vėliau... Gal po kelerių metų, o gal po dešimties...
Aistė: Santuokos bažnyčioje tikrai neatsižadame. Kai vaikus krikštysime, galbūt ir patys norėsime gauti Santuokos sakramentą... Tiesiog tokiam žingsniui turi ateiti laikas. Manau, nėra ko skubėti. Labai rimtai žiūriu į bažnytinę santuoką. Ir dar nesu jai pasirengusi. Turbūt reikėtų pagyventi, pažiūrėti, kaip sekasi, įvertinti visus niuansus, tada drąsiai žengti prie altoriaus. Nėra reikalo skubėti. Dar smagiau bus įžadus vis atnaujinti ir atnaujinti. Kai pagyvensime kartu, patikrinsime vienas kitą ir varguose, ir džiaugsmuose, gal pribręsime tokiam žingsniui. Taip kalbu ne dėl to, kad nesu tikra dėl žmogaus, kuris yra šalia manęs. Tiesiog pati turiu jaustis tikra dėl kiekvieno savo veiksmo. Aš tikiu Dievą, bet esu gamtos vaikas ir lygiai taip pat tikiu gamtos galia.
Kaip jaučiatės po visko?
Romanas: Puikiai!
Aistė: Labai gerai. Ceremonija man iš tiesų suteikė nepaaiškinamos stiprybės. Dauguma pasakoja, kad per vestuves patiria stresą. Nusiramina tik kai viskas baigiasi. O mane po apeigų kaip tik visai kitokie jausmai užplūdo, atsirado stiprybė, suvokimas, kaip turiu puoselėti ir saugoti savo šeimą.
Paprastai moterų klausia, koks jausmas būti ištekėjusiai. O koks jausmas būti vedusiu vyru?
Romanas: Jokio skirtumo nejaučiu. Kaip buvo prieš tai, taip yra ir dabar. Tik žiedas ant rankos - nauja. O jausmas - toks pat. Aš ir anksčiau jaučiausi beveik kaip Aistės vyras. Po vestuvių tikrai niekas nepasikeitė.
O koks jausmas būti tėčiu?
Romanas: Dar tik kaupiuosi šioms pareigoms. Po truputį ruošiuosi. Bet visiškai jokio streso nejaučiu.
Jus sujungė šokis projekte „Lietuvos šokių dešimtukas". Bet po pusmečio laida baigėsi, visos poros išsiskirstė kas sau, o jūs likote kartu. Kokia čia paslaptis?
Romanas: Vadinasi, ne šokis mus sujungė, o charakteriai, meilė. Be to, mūsų šokiai šiuo projektu nesibaigė. „Šokių dešimtukui" pasibaigus, visko nemetėme, dar ilgai kartu treniravomės, dirbome. Tik dabar jau kitokia padėtis, Aistė nebegali šokti.
Po ilgo laiko vėl šokote per savo vestuves. Kaip sekėsi?
Aistė: Batsiuvys be batų: mes su Romanu net neturėjome laiko pasiruošti šokiams!
Romanas: Vis kalbėdavome, kad dvi savaitės liko iki vestuvių... viena... trys dienos...
Aistė: Net penktadienį, vestuvių išvakarėse, susižvalgėme: gal reikėtų parepetuoti? Bet buvome tokie pavargę po visų organizacinių darbų, kad nieko nesinorėjo. Net muzikos neturėjome, kol nebuvau apsilankiusi pas Juozą Statkevičių. Jis man siuvo suknelę ir ruošė šventei. „Tu tik sėdėk ir klausykis savo vestuvių muzikos," - pasakė ir paleido „Velnio nuotakos" kompaktinę plokštelę. Ten yra labai gražių lyriškų dainų ir melodijų. Romanas dar prieštaravo, kad nėra Vienos valso, o aš pasakiau: „Koks skirtumas, kai muzika tokia graži!" Svečiams taip patiko, kad net dukart mūsų prašė pašokti valsą.
Vedybos - tarsi perėjimas iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Kokią ateitį įsivaizduojate, ko tikitės?
Aistė: Aš - pozityvus žmogus. Žinau, kad laimė - kiekvieno žmogaus rankose. Negali laukti ir tikėtis, kad kas nors ateis ir padarys. Turi pats stengtis. Ne kartą girdėjau ar skaičiau komentarus: „Jaunesnis... paliks... sena greitai bus... jai jau paskutinis šansas..." Dieve Dieve, argi tai svarbiausia?!
Man sekasi, nes ką nors darydama įdedu labai daug meilės. Man nebūtina už tai gauti piniginio užmokesčio: esu Valgymo sutrikimų centro savanorė, organizuoju parodas, renginius. Aš tikiu, kad kai duodi iš visos širdies, toks pat gėris grįš tau su kaupu.
Taip, prieš atsirandant Romanui ilgai draugavau, kūriau santykius. Kūriau juos iš visos širdies. Nesvarbu, kad jie nepavyko, bet viskas, kas buvo, - labai prasminga ir gražu. Niekada negali žinoti ir garantuoti, kad toks puikus gyvenimas bus iki pat pabaigos. Neretai abejoju, ar pavyks, nes žinau, kad kurti gerus santykius - labai sunkus darbas. Mes su Romanu labai skirtingi ir abiem reikės daug dirbti, kad būtume kartu.
Tu nusiteikusi dirbti?
Aistė: Aš - ne tinginė (juokiasi). Juk esu pratusi visko siekti pati. Man ne kartą sakė: „Tu, gražuole, juk gali susirasti turtingą gerbėją..." Bet man reikia meilės, o ne turtų. Lengvos duonos nesivaikau. Prisimenu, kai šviesaus atminimo mano tėtis pirmą kartą perskaitė spaudoje, kad draugauju su Romanu, paskambino: „Reikia susitikti. Susipažinti." Paskui kalbėjo: „Aišku, tu dabar įsimylėjusi, skrajoji... Bet žinok, kad santykiai ir šeima - baisiai sunkus darbas. Jeigu vandens nevalysi, jis virs pelke. Jeigu nepuoselėsi, nieko neišeis..." Aš labai stengsiuosi, nes man sprendimas tuoktis nebuvo priimtas šiaip sau ar ekspromtu. Nesu vėjavaikė. Žinau, kad norėdamas nugyventi su žmogumi visą gyvenimą, turi įdėti daug pastangų ir nuolat dirbti. Reikia pasiaukojimo, supratimo, mokėti nusileisti. Nuolat turi purenti santuokos žemę. Suprantu, laikui bėgant ir žmonės keičiasi, ir aplinka kinta, bet tikiuosi, kad mūsų santykių tai nepaveiks į bloga. Kai paskaitau žurnalų, matau, kad visko būna... Baisu, kai žmonės susituokia ir po pusmečio skuba skirtis. Nenorėčiau to išgyventi. Noriu vadovautis tradicinėmis šeimos vertybėmis. Jeigu vieną dieną dėl ko nors susipyksime, tikrai nepulsiu skirtis. Aš linkusi ieškoti kompromisų ir stengtis vardan šeimos.
Pripažįsti, kad judu su Romanu - skirtingi. Be to, amžiaus skirtumas nemažas. Jis tavęs netrikdo?
Aistė: Aišku, pradėjus skaičiuoti, kad kai man buvo tiek metų, jam - tiek... baisu truputį. Bet šiaip nejaučiu jokio amžiaus skirtumo. Gal todėl, kad Romanas - šokėjas, yra labai drausmingas ir brandus žmogus. Aišku, yra tam tikrų niuansų: aš daugiau keliavusi ir mačiusi, prisišokusi ir išsidūkusi. Bet nesijaučiu sena ir vis tiek noriu dūkti, šėlti. O vyras, kuriam rūpi tik televizorius ir butelis alaus, man visai neįdomus. Su vyresniu gal net negalėčiau būti, nes aš jau turiu patirties ir supratimo, jis turėtų savąjį. Iškart - konfliktas.
Mano draugės žino, kaip sunku vaikinui man įtikti. Niekada nebūčiau pamilusi tuščio, kvailo žmogaus. Romanas nustebino ir papirko mane nuoširdumu, tikrumu. Matau, kaip jis bendrauja su savo šeima, artimaisiais, kaip dirba su žmonėmis, kaip moko šokti... Žaviuosi juo. Ištekėjau tikrai labai ramia širdimi. Buvau pasirengusi šiam žingsniui ir pasirinkau tinkamą žmogų. Už bet ko netekėčiau. Juk ir vaikas neatsitiktinai atėjo į mūsų gyvenimą. Žinojau, kad Romanas bus mano vaiko tėtis. Buvau ir esu tikra dėl savo sprendimo. O tolesnis gyvenimas, vaikelio atėjimas - vėl bus naujų ir įdomių etapų. Dabar rūpinsiuosi ne tik savimi, bet ir šeimos gerove. Man tai labai prasminga. Jaučiu, kad ne egzistuoju, o iš tiesų gyvenu.
