Vos prieš kelis mėnesius chirologė iš modelio Aistės Jasaitytės (28) delno išskaitė, kad jai skirta būti visuomenės dėmesio centre, spindėti žurnalų viršeliuose... Tačiau mergina prasitaria, kad mielai pasislėptų nuo tokio dėmesio. Ypač dabar, kai veikla nuosavame Teigiamos kūno sampratos kūrimo konsultacijų kabinete „Pamilk save“ dar tik įsibėgėja, kai galvoje – daug idėjų, kartu – nerimo, o širdies žaizdas pamažu gydo besibeldžiantys nauji jausmai.
Jau senokai kalbi apie nuosavą kabinetą, kur teiksi konsultacijas valgymo sutrikimų turintiems žmonėms. Pirmą klientą jau turi?
Net kelis! Jau veikia ir to paties pavadinimo interneto tinklalapis. Netrukus bus metai, kai Valgymo sutrikimų centre dirbu kaip savanorė, kaupiu patirtį, skaitau daug psichologijos knygų, analizuoju užsienyje sugalvotus ir praktikuojamus metodus. Ir dažnai pagaunu save galvojančią, kiek daug dar reikės ten besigydančioms merginoms pereiti, kad suprastų, ką daro savo kūnui ir kaip veikia savo asmenybę. Prisimenu, iš pradžių troškau: „Paklausyk manęs, pasiimk, kas svarbiausia! Greičiau sau padėk!“ O dabar matau, kad sprendžiant tokią problemą niekur nenuskubėsi. Kad žmogus pakeistų mąstymą ir elgseną, aštuoniasdešimt procentų priklauso nuo jo paties ir tik dvidešimt – nuo specialisto.
Bet ar tikrai Lietuvoje valgymo sutrikimas – problema?
Man keista, kai išgirstu tokį klausimą. Nejaugi patys nematote, kokia rimta ši liga? Merginos mūsų centre – visiški skeletai. Sutrinka visa badaujančio žmogaus organizmo veikla, todėl jis nebegali siekti tikslų, susidėlioti dienos planų ar gyvenimo programų, menkai save vertina, netiki savimi ir negerbia. Visa tai matau Valgymo sutrikimų centre ir prieš tai dešimt metų stebėjau mados pasaulyje. Galbūt dėl to ir šią darbo kryptį pasirinkau. Prisimenu, kaip man, šešiolikmetei, besivystančiai asmenybei, būdavo sunku, kad visą laiką esu vertinama tik pagal išvaizdą. Suprantu, modelio darbas man atnešė neblogų pajamų, daug patirties, leido pamatyti ir pažinti pasaulį, bet kaip žmogus nebuvau vertinama. Tarsi kokia prekė, kurią užsakovas nupirks savo reklamai arba ne. Vis klausdavau savęs: „Nejaugi nieko daugiau nesu verta? Tik tiek, kad žmonės į mane žiūrėtų lyg į kokią gražią lėlę?“ Laimė tikrai nesusijusi su tobulomis kūno formomis. Kūnas kinta ir jeigu tu, kaip asmenybė, daugiau neturi ką žmonėms duoti, nesugebi nieko sukurti ar siekti savo tikslų, jokio skirtumo, liesa esi, apkūni ar normalių kūno formų. Vienoje knygoje man labai patiko vyresnio amžiaus moters žodžiai: „Aš tiek laiko iššvaisčiau niekams. Turbūt jeigu numirčiau, ant mano antkapio užrašytų: „Ta, kuri norėjo būti liekna“.“
Nebijai šiais sunkiais laikais pradėti verslo?
Nebijau, nes žiūriu į jį ne kaip į verslą, o kaip į patinkančią veiklą, per kurią galiu žmonėms atnešti gėrio ir naudos. Savo konsultacijų kabinete sieksiu, kad moteris keistų netinkamą požiūrį į savo kūną, pamiltų save tokią, kokia yra. Užsienyje panaši veikla vadinama „koučingu“ (angl. „coach“ – treniruoti, rengti; pastaruoju metu jis vartojamas ...... – red. past.), tačiau maniškė – šiek tiek kitokia. Ir medicinos pagalbos aš neteiksiu. Greičiau būsiu savotiška gyvenimo būdo vadybininkė, ne finansus reguliuojanti ar parenkanti drabužius, o teikianti psichologinę pagalbą. Aišku, galiu ir į parduotuvę kartu nueiti, ir pamokyti, koks stilius moteriai tinka, – man tai visai patiktų. Bet pagrindinis mano tikslas – išmokyti į save žiūrėti teigiamai ir mylėti save tokį, koks esi.
Lauki tik lieknų?
Ne, pačių įvairiausių. Jeigu matysiu, kad žmogus turi rimtų valgymo sutrikimų ir reikia medicininės priežiūros, tikrai siųsiu pas medikus. Aš galiu tik padėti keisti požiūrį į save, išmokti dirbti su savimi. Tikrai labai laukiu apkūnių moterų, nes turiu kelias tokias drauges ir matau, kokios laimingos, gražios ir spindinčios jos gali būti, jeigu žvelgia į save teigiamai.
Tikrai darau tai ne dėl noro užsidirbti pinigų, dėl stulbinančios karjeros ar milžiniško verslo idėjos. Turiu daug užuojautos, meilės ir noro žmonėms padėti, vadinasi, mano misija – visa tai skleisti. Gal ne veltui tiek metų blaškiausi po pasaulį, nuėjau ne pačius lengviausius kelius, kad dabar galėčiau sau leisti daryti tai, ką liepia širdis.
Kokios būsenos grįžti po darbo? Kas tave pasitinka namie?
Šuo! O tu vis nori sužinoti, su kuo aš gyvenu (kvatoja)? Su Pupsiu! Jeigu rimtai, esu labai jautri, daug savęs atiduodu žmonėms, todėl grįžtu pavargusi. Bet brolio šuo, dabar apsigyvenęs pas mane, moka greitai pradžiuginti. Mes einame pasivaikščioti. Paskui vėl sėdu prie knygų. Dabar didžiausias malonumas man – skaityti profesinę literatūrą, gilintis į tai, kaip padėti žmonėms, kokius metodus jiems taikyti.
O vakarėliai, linksmybės, draugai – tai, kas priklausytų laisvai netekėjusiai tavo amžiaus merginai?
Vakarėlių kartą per savaitę man visiškai užtenka. Jeigu noriu siekti savo tikslų, turiu save kiek daugiau drausminti. Bet nesakau, kad nebūna tokių vakarų, kai užgriūna draugų, kai gaminame įvairiausius patiekalus arba ragaujame jų atsineštų skanėstų. Savaitgaliais daugiau ilsiuosi, leidžiu sau ir pašokti, ir su draugais pasibūti. Tiesiog gyvenime aš tiek prisibendravusi, tiek žmonių sutikusi, kad jau derėtų ir rimtai dirbti pradėti (juokiasi). Gal rimtėju... Ir man tai patinka. Anksčiau kaip dažnas modelis gyvenau nežinioje: pabudęs nežinai, kokia bus tavo diena, ar turėsi darbo, ar eisi susitikti su klientais. Dabar daug kas kitaip. Be to, anksčiau mane labai žudė vienatvė. Kaip sakė vienas fotografas: „Manekenės profesija – vienišiausia pasaulyje.“ Susipažįsti su daugybe žmonių, gal tau jie labai mieli, bet net nespėji nuoširdžiai susidraugauti, nes jau vėl turi kur nors išvažiuoti. Susipažinai ir apsikabinai atsisveikindamas, nes to žmogaus gal daugiau niekada nebepamatysi. Aš – jausminga, ir toks gyvenimo būdas mane labai kankino.
Ar atstumas, nuolatinis blaškymasis po pasaulį tapo ir judviejų su Londone gyvenančiu draugu Steponu skyrybų priežastimi?
Nesu linkusi apie tai daug kalbėti iš pagarbos jam ir jo šeimai. Taip, mes su Stepu išsiskyrėme. Bet mus, ko gero, išskyrė per daug skirtingi tikslai. Jis daugiau lūkesčių ir tikslų turėjo ne Lietuvoje, o aš jaučiausi jau užtektinai prisiklajojusi po pasaulį ir norėjau grįžti namo. Nuvažiavusi į Londoną jausdavau, kad man ten viskas svetima. Tada susimąsčiau: „Aš viską turiu: savo šalį, namus, šeimą, dominančią veiklą. Turiu vietą, kur gerai jaučiuosi. Čia aš galiu daryti gera SAVO žmonėms. Kodėl tuomet turėčiau gyventi ne Lietuvoje?“
Tiek metų trukusį ryšį nukirtai vienu mostu?
Tikrai ne. Ir lengva nebuvo. Juk tai buvo pirma rimta ir ilga mano draugystė, todėl ir nutrūko ji ne staiga, ne per vieną dieną, ne dėl vieno kokio konflikto ar nesusipratimo. Mes juk susipažinome dar visai vaikai, man buvo dvidešimt, jam – beveik devyniolika. Abu užaugome ir abu pasikeitėme.
Daug kam atrodo, kad iš tiesų jūsų skyrybos įvyko dėl tavo jausmų televizijos projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“ šokių partneriui Romanui Čeburiak...
Man nesvarbu, kas ką pagalvos. Taip, Romanas šalia manęs atsirado per šokius. Visiems dabar labai smagu kartoti žodžių sąskambį „romanas su Romanu“. Aš tikrai nelinkusi apie tai kalbėti, nes bet kokia draugystė tarp vyro ir moters – labai trapus ir tik su dviem žmonėmis susijęs dalykas. Vieną dieną esi kartu, kitą – jau nebe. Seniau nuoširdžiai pasakojau apie Stepą, nes maniau, kad mes kartu – iki gyvenimo pabaigos. Neturėjau nė menkiausios abejonės, kad tai niekada nepasikeis. O dėl dabartinės situacijos tegu rašo kas ką nori: „draugauja“, „pasirodė kartu“. Kol mes ne vyras ir žmona, esame tik bičiuliai.
Ar teisingai suprantu: Romanas dar ne tas vyras, apie kurį pasakotum taip atvirai ir nuoširdžiai, kaip kadaise kalbėjai apie Stepą?
Aš nė apie vieną daugiau nepasakosiu. Ne todėl, kad nesu tikra dėl kokio nors konkretaus žmogaus. Tiesiog aš suaugau, pasikeičiau, suvokiau, kaip trapu tai, kas atrodo neįveikiama ir nesulaužoma. Net jeigu esi ištekėjusi ar vedęs, nežinai, kas gali atsitikti kitą dieną. Kai turėsiu vaikų, va, tada gal ir pasakysiu, kas jų tėvas (juokiasi). Nes, skirtingai nei draugai, sužadėtiniai ar netgi vyrai, nesikeičia tik vaiko tėvai.
Vis dėlto šiuo metu tu įsimylėjusi?
Oi, aš visą laiką esu įsimylėjusi. Kaip sako rusai: „vliubčivaja“. Mama prisimena, kaip vaikystėje vieną savaitę iš šokių būrelio grįždavau vieną įsimylėjusi, o kitą savaitę – jau kitą. Bet taip būdavo tik vaikystėje. Prie dabartinės savo širdies būsenos palieku klaustuką. Gal dar daugiau pretendentų į mano širdį atsiras?.. (juokiasi) Nors, tiesą sakant, aš atvira ne dviprasmiškiems pasiūlymams, o nuoširdžiam bendravimui, tikrumui. Chirologė buvo teisi sakydama, kad tarp vyrų ieškau idealo. Bet žvelgiu į dabartinius vyrus ir galvoju, kaip reikėtų auginti sūnų, kad jis toks netaptų. Juk viskas dabar – ant moters pečių: ir buitis, ir vaikai, ir dar turi atrodyti patraukti, seksuali savo vyrui, kad jos nemestų. Dauguma moterų, man atrodo, patiria didžiulę įtampą.
Spėju, būsimos tavo klientės, skyrybų atveju norėdamos numalšinti stresą, arba pultų nesaikingai valgyti, arba badauti. Kaip tu nuveji liūdesį?
Tikrai nepuoliau nei gerti, nei rūkyti. Puikiai suprantu, kad kvaišalai ar tai, jog prisikimši skrandį, nepadės įveikti liūdesio. Jo ir nereikia slopinti – reikia tiesiog išgyventi ir išmokti su juo būti. Aš išgyvenau, išliūdėjau sunkiausią laiką ir įvertinau, kiek daug man tai davė ir kiek daug vis dėlto aš turiu. Anksčiau planuodavau, turėjau prisikūrusi galybę lūkesčių, svajonių. Po išsiskyrimo nemaža jų dalis subyrėjo. Todėl dabar aš nieko neplanuoju. Gyvenu čia ir dabar.
Dabar atiduodi save veiklai, žmonėms. Dar neatėjo laikas, kad norėtum save atiduoti tik šeimai?
Toks laikas jau seniai atėjęs, tik galimybės – dar ne. Vis nepasirodo tas, kuris pasakytų: „Būk mano vaikų motina.“ Aišku, dar yra sąlyga: aš tą žmogų turiu labai mylėti ir jausti, kad jis man skirtas.
Tave dažnai kviečia į pasimatymus?
Būna, kad parašo, kviečia. Įsivaizduok, esu ėjusi į susitikimus net ir nenorom, kad tik tam žmogui psichologinės traumos nesukelčiau! Bet dabar nebešvaistau brangaus laiko: kada gi aš savo tikslus ir svajones pasieksiu, jeigu tik į pasimatymus lakstysiu ar visiems iš eilės žurnalams apie savo meilės istorijas pasakosiu?
Nereikia man galybės pasimatymų, nes noriu tik to – vienintelio, kuris mylėtų, gerbtų, dalytųsi su manimi ir rūpesčiais, ir džiaugsmais, kartu siektų tikslų, suprastų ir palaikytų. Viskas paprasta ir kartu sudėtinga. O daugumai vyrų, deja, tereikia gražios lėlės šalia, jie gali pasiūlyti turtus, bet ne nuoširdžius jausmus. Man tai būtų tikras kalėjimas. Tikrų jausmų į jokius blizgučius nekeisčiau. Man smagiausia, kad jaučiuosi pradėjusi naują gyvenimo etapą: persikrausčiau į nuosavus namus, atradau naują veiklą, siekiu savo tikslų. Man dabar įdomu gyventi, nes turiu ką duoti žmonėms.
Jau senokai kalbi apie nuosavą kabinetą, kur teiksi konsultacijas valgymo sutrikimų turintiems žmonėms. Pirmą klientą jau turi?
Net kelis! Jau veikia ir to paties pavadinimo interneto tinklalapis. Netrukus bus metai, kai Valgymo sutrikimų centre dirbu kaip savanorė, kaupiu patirtį, skaitau daug psichologijos knygų, analizuoju užsienyje sugalvotus ir praktikuojamus metodus. Ir dažnai pagaunu save galvojančią, kiek daug dar reikės ten besigydančioms merginoms pereiti, kad suprastų, ką daro savo kūnui ir kaip veikia savo asmenybę. Prisimenu, iš pradžių troškau: „Paklausyk manęs, pasiimk, kas svarbiausia! Greičiau sau padėk!“ O dabar matau, kad sprendžiant tokią problemą niekur nenuskubėsi. Kad žmogus pakeistų mąstymą ir elgseną, aštuoniasdešimt procentų priklauso nuo jo paties ir tik dvidešimt – nuo specialisto.
Bet ar tikrai Lietuvoje valgymo sutrikimas – problema?
Man keista, kai išgirstu tokį klausimą. Nejaugi patys nematote, kokia rimta ši liga? Merginos mūsų centre – visiški skeletai. Sutrinka visa badaujančio žmogaus organizmo veikla, todėl jis nebegali siekti tikslų, susidėlioti dienos planų ar gyvenimo programų, menkai save vertina, netiki savimi ir negerbia. Visa tai matau Valgymo sutrikimų centre ir prieš tai dešimt metų stebėjau mados pasaulyje. Galbūt dėl to ir šią darbo kryptį pasirinkau. Prisimenu, kaip man, šešiolikmetei, besivystančiai asmenybei, būdavo sunku, kad visą laiką esu vertinama tik pagal išvaizdą. Suprantu, modelio darbas man atnešė neblogų pajamų, daug patirties, leido pamatyti ir pažinti pasaulį, bet kaip žmogus nebuvau vertinama. Tarsi kokia prekė, kurią užsakovas nupirks savo reklamai arba ne. Vis klausdavau savęs: „Nejaugi nieko daugiau nesu verta? Tik tiek, kad žmonės į mane žiūrėtų lyg į kokią gražią lėlę?“ Laimė tikrai nesusijusi su tobulomis kūno formomis. Kūnas kinta ir jeigu tu, kaip asmenybė, daugiau neturi ką žmonėms duoti, nesugebi nieko sukurti ar siekti savo tikslų, jokio skirtumo, liesa esi, apkūni ar normalių kūno formų. Vienoje knygoje man labai patiko vyresnio amžiaus moters žodžiai: „Aš tiek laiko iššvaisčiau niekams. Turbūt jeigu numirčiau, ant mano antkapio užrašytų: „Ta, kuri norėjo būti liekna“.“
Nebijai šiais sunkiais laikais pradėti verslo?
Nebijau, nes žiūriu į jį ne kaip į verslą, o kaip į patinkančią veiklą, per kurią galiu žmonėms atnešti gėrio ir naudos. Savo konsultacijų kabinete sieksiu, kad moteris keistų netinkamą požiūrį į savo kūną, pamiltų save tokią, kokia yra. Užsienyje panaši veikla vadinama „koučingu“ (angl. „coach“ – treniruoti, rengti; pastaruoju metu jis vartojamas ...... – red. past.), tačiau maniškė – šiek tiek kitokia. Ir medicinos pagalbos aš neteiksiu. Greičiau būsiu savotiška gyvenimo būdo vadybininkė, ne finansus reguliuojanti ar parenkanti drabužius, o teikianti psichologinę pagalbą. Aišku, galiu ir į parduotuvę kartu nueiti, ir pamokyti, koks stilius moteriai tinka, – man tai visai patiktų. Bet pagrindinis mano tikslas – išmokyti į save žiūrėti teigiamai ir mylėti save tokį, koks esi.
Lauki tik lieknų?
Ne, pačių įvairiausių. Jeigu matysiu, kad žmogus turi rimtų valgymo sutrikimų ir reikia medicininės priežiūros, tikrai siųsiu pas medikus. Aš galiu tik padėti keisti požiūrį į save, išmokti dirbti su savimi. Tikrai labai laukiu apkūnių moterų, nes turiu kelias tokias drauges ir matau, kokios laimingos, gražios ir spindinčios jos gali būti, jeigu žvelgia į save teigiamai.
Tikrai darau tai ne dėl noro užsidirbti pinigų, dėl stulbinančios karjeros ar milžiniško verslo idėjos. Turiu daug užuojautos, meilės ir noro žmonėms padėti, vadinasi, mano misija – visa tai skleisti. Gal ne veltui tiek metų blaškiausi po pasaulį, nuėjau ne pačius lengviausius kelius, kad dabar galėčiau sau leisti daryti tai, ką liepia širdis.
Kokios būsenos grįžti po darbo? Kas tave pasitinka namie?
Šuo! O tu vis nori sužinoti, su kuo aš gyvenu (kvatoja)? Su Pupsiu! Jeigu rimtai, esu labai jautri, daug savęs atiduodu žmonėms, todėl grįžtu pavargusi. Bet brolio šuo, dabar apsigyvenęs pas mane, moka greitai pradžiuginti. Mes einame pasivaikščioti. Paskui vėl sėdu prie knygų. Dabar didžiausias malonumas man – skaityti profesinę literatūrą, gilintis į tai, kaip padėti žmonėms, kokius metodus jiems taikyti.
O vakarėliai, linksmybės, draugai – tai, kas priklausytų laisvai netekėjusiai tavo amžiaus merginai?
Vakarėlių kartą per savaitę man visiškai užtenka. Jeigu noriu siekti savo tikslų, turiu save kiek daugiau drausminti. Bet nesakau, kad nebūna tokių vakarų, kai užgriūna draugų, kai gaminame įvairiausius patiekalus arba ragaujame jų atsineštų skanėstų. Savaitgaliais daugiau ilsiuosi, leidžiu sau ir pašokti, ir su draugais pasibūti. Tiesiog gyvenime aš tiek prisibendravusi, tiek žmonių sutikusi, kad jau derėtų ir rimtai dirbti pradėti (juokiasi). Gal rimtėju... Ir man tai patinka. Anksčiau kaip dažnas modelis gyvenau nežinioje: pabudęs nežinai, kokia bus tavo diena, ar turėsi darbo, ar eisi susitikti su klientais. Dabar daug kas kitaip. Be to, anksčiau mane labai žudė vienatvė. Kaip sakė vienas fotografas: „Manekenės profesija – vienišiausia pasaulyje.“ Susipažįsti su daugybe žmonių, gal tau jie labai mieli, bet net nespėji nuoširdžiai susidraugauti, nes jau vėl turi kur nors išvažiuoti. Susipažinai ir apsikabinai atsisveikindamas, nes to žmogaus gal daugiau niekada nebepamatysi. Aš – jausminga, ir toks gyvenimo būdas mane labai kankino.
Ar atstumas, nuolatinis blaškymasis po pasaulį tapo ir judviejų su Londone gyvenančiu draugu Steponu skyrybų priežastimi?
Nesu linkusi apie tai daug kalbėti iš pagarbos jam ir jo šeimai. Taip, mes su Stepu išsiskyrėme. Bet mus, ko gero, išskyrė per daug skirtingi tikslai. Jis daugiau lūkesčių ir tikslų turėjo ne Lietuvoje, o aš jaučiausi jau užtektinai prisiklajojusi po pasaulį ir norėjau grįžti namo. Nuvažiavusi į Londoną jausdavau, kad man ten viskas svetima. Tada susimąsčiau: „Aš viską turiu: savo šalį, namus, šeimą, dominančią veiklą. Turiu vietą, kur gerai jaučiuosi. Čia aš galiu daryti gera SAVO žmonėms. Kodėl tuomet turėčiau gyventi ne Lietuvoje?“
Tiek metų trukusį ryšį nukirtai vienu mostu?
Tikrai ne. Ir lengva nebuvo. Juk tai buvo pirma rimta ir ilga mano draugystė, todėl ir nutrūko ji ne staiga, ne per vieną dieną, ne dėl vieno kokio konflikto ar nesusipratimo. Mes juk susipažinome dar visai vaikai, man buvo dvidešimt, jam – beveik devyniolika. Abu užaugome ir abu pasikeitėme.
Daug kam atrodo, kad iš tiesų jūsų skyrybos įvyko dėl tavo jausmų televizijos projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“ šokių partneriui Romanui Čeburiak...
Man nesvarbu, kas ką pagalvos. Taip, Romanas šalia manęs atsirado per šokius. Visiems dabar labai smagu kartoti žodžių sąskambį „romanas su Romanu“. Aš tikrai nelinkusi apie tai kalbėti, nes bet kokia draugystė tarp vyro ir moters – labai trapus ir tik su dviem žmonėmis susijęs dalykas. Vieną dieną esi kartu, kitą – jau nebe. Seniau nuoširdžiai pasakojau apie Stepą, nes maniau, kad mes kartu – iki gyvenimo pabaigos. Neturėjau nė menkiausios abejonės, kad tai niekada nepasikeis. O dėl dabartinės situacijos tegu rašo kas ką nori: „draugauja“, „pasirodė kartu“. Kol mes ne vyras ir žmona, esame tik bičiuliai.
Ar teisingai suprantu: Romanas dar ne tas vyras, apie kurį pasakotum taip atvirai ir nuoširdžiai, kaip kadaise kalbėjai apie Stepą?
Aš nė apie vieną daugiau nepasakosiu. Ne todėl, kad nesu tikra dėl kokio nors konkretaus žmogaus. Tiesiog aš suaugau, pasikeičiau, suvokiau, kaip trapu tai, kas atrodo neįveikiama ir nesulaužoma. Net jeigu esi ištekėjusi ar vedęs, nežinai, kas gali atsitikti kitą dieną. Kai turėsiu vaikų, va, tada gal ir pasakysiu, kas jų tėvas (juokiasi). Nes, skirtingai nei draugai, sužadėtiniai ar netgi vyrai, nesikeičia tik vaiko tėvai.
Vis dėlto šiuo metu tu įsimylėjusi?
Oi, aš visą laiką esu įsimylėjusi. Kaip sako rusai: „vliubčivaja“. Mama prisimena, kaip vaikystėje vieną savaitę iš šokių būrelio grįždavau vieną įsimylėjusi, o kitą savaitę – jau kitą. Bet taip būdavo tik vaikystėje. Prie dabartinės savo širdies būsenos palieku klaustuką. Gal dar daugiau pretendentų į mano širdį atsiras?.. (juokiasi) Nors, tiesą sakant, aš atvira ne dviprasmiškiems pasiūlymams, o nuoširdžiam bendravimui, tikrumui. Chirologė buvo teisi sakydama, kad tarp vyrų ieškau idealo. Bet žvelgiu į dabartinius vyrus ir galvoju, kaip reikėtų auginti sūnų, kad jis toks netaptų. Juk viskas dabar – ant moters pečių: ir buitis, ir vaikai, ir dar turi atrodyti patraukti, seksuali savo vyrui, kad jos nemestų. Dauguma moterų, man atrodo, patiria didžiulę įtampą.
Spėju, būsimos tavo klientės, skyrybų atveju norėdamos numalšinti stresą, arba pultų nesaikingai valgyti, arba badauti. Kaip tu nuveji liūdesį?
Tikrai nepuoliau nei gerti, nei rūkyti. Puikiai suprantu, kad kvaišalai ar tai, jog prisikimši skrandį, nepadės įveikti liūdesio. Jo ir nereikia slopinti – reikia tiesiog išgyventi ir išmokti su juo būti. Aš išgyvenau, išliūdėjau sunkiausią laiką ir įvertinau, kiek daug man tai davė ir kiek daug vis dėlto aš turiu. Anksčiau planuodavau, turėjau prisikūrusi galybę lūkesčių, svajonių. Po išsiskyrimo nemaža jų dalis subyrėjo. Todėl dabar aš nieko neplanuoju. Gyvenu čia ir dabar.
Dabar atiduodi save veiklai, žmonėms. Dar neatėjo laikas, kad norėtum save atiduoti tik šeimai?
Toks laikas jau seniai atėjęs, tik galimybės – dar ne. Vis nepasirodo tas, kuris pasakytų: „Būk mano vaikų motina.“ Aišku, dar yra sąlyga: aš tą žmogų turiu labai mylėti ir jausti, kad jis man skirtas.
Tave dažnai kviečia į pasimatymus?
Būna, kad parašo, kviečia. Įsivaizduok, esu ėjusi į susitikimus net ir nenorom, kad tik tam žmogui psichologinės traumos nesukelčiau! Bet dabar nebešvaistau brangaus laiko: kada gi aš savo tikslus ir svajones pasieksiu, jeigu tik į pasimatymus lakstysiu ar visiems iš eilės žurnalams apie savo meilės istorijas pasakosiu?
Nereikia man galybės pasimatymų, nes noriu tik to – vienintelio, kuris mylėtų, gerbtų, dalytųsi su manimi ir rūpesčiais, ir džiaugsmais, kartu siektų tikslų, suprastų ir palaikytų. Viskas paprasta ir kartu sudėtinga. O daugumai vyrų, deja, tereikia gražios lėlės šalia, jie gali pasiūlyti turtus, bet ne nuoširdžius jausmus. Man tai būtų tikras kalėjimas. Tikrų jausmų į jokius blizgučius nekeisčiau. Man smagiausia, kad jaučiuosi pradėjusi naują gyvenimo etapą: persikrausčiau į nuosavus namus, atradau naują veiklą, siekiu savo tikslų. Man dabar įdomu gyventi, nes turiu ką duoti žmonėms.
