Pastarosiomis dienomis Aistė Jasaitytė (28) neatsigina sveikintojų. Iškart po Naujųjų jiedu su šokėju Romanu Čeburiak (20) turėtų susilaukti kūdikio. Pirmieji trys, sunkiausi, mėnesiai – jau praeitis, todėl būsima mama nebeslepia džiugių gyvenimo pokyčių: „Kai pirmą kartą laukiesi, viskas labai įdomu ir neįprasta.“
Vadovėlius būsimoms mamoms jau kremti?
Būtinai, draugė paskolino „Nėštumo bibliją“ ir dar kelias. Man labai įdomu. Daug ką atsimenu dar iš studijų universitete, kai mokėmės apie žmogaus raidą. Net to dalyko egzaminą teko laikyti. Dabar vėl iš naujo, tarsi kitomis akimis viską skaitau, domiuosi, kaip kūdikis auga, kas vyksta kiekvieną savaitę. Neapsakomas jausmas, kad visa tai – tavyje. Tarsi nieko kol kas nejauti, o tavyje vystosi mažas žmogutis... Per kelis mėnesius pripratau prie šios minties, bet tikrai esu labai laiminga, nuoširdžiai džiaugiuosi. Seniai svajojau apie vaikelį. Dar vaikystėje ir paauglystėje galvodavau, kaip kada nors tapsiu mama. Tokia diena pagaliau atėjo ir aš iš tiesų esu labai laiminga.
Tačiau tos dienos tu specialiai neplanavai?
Tegu ši informacija lieka man, nes tai labai asmeniška. Tikiuosi, žmonės supranta, kad normalu, kai mergina sutinka vaikiną, kuris patinka. Ir normalu, kad jiedu gali susilaukti vaikelio. O planuoto ar ne – visai nesvarbu.
Ar jau buvai tikra, kad nori vaikų? Žinia tavęs neišgąsdino?
Man – dvidešimt aštuoneri. Pats geriausias laikas tapti mama. Nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku... Ko turėčiau bijoti?
Kad gyvenimas apvirs aukštyn kojomis.
Bet niekas kol kas labai neapsivertė ir nepasikeitė. Viskas tebevyksta tuo pat ritmu: aš ir dirbu, ir planuoju ateities darbus. Esu nusiteikusi labai ramiai, be streso tai suderinti. Gal dėl to, kad būdama dvylikos padėjau auginti savo pusbrolį, kūdikio laukimas man nekelia nerimo. Aš ir vystyklus skalbiau, nes sauskelnių tada dar nebuvo, ir viena su vaikeliu neretai būdavau paliekama. Mano motinystės instinktas turbūt stiprus jau nuo seno ir jis saugo nuo nereikalingų baimių. Moteris yra sukurta turėti vaiką, todėl tikiuosi, kad viskas bus gerai ir jam gimus žinosiu, kaip su juo elgtis ir kaip rūpintis. Tikrai nesėdžiu susiėmusi už galvos: ką čia dabar daryti, ko griebtis? Tiesiog suprantu, kad prasideda naujas gyvenimo etapas. Man smagu, dažnai susimąstau, kaip auklėsiu vaiką, kokiu žmogumi stengsiuosi jį užauginti.
Turbūt dar nežinai, ko laukiesi?
Oi, ne, dar labai anksti. Neįsivaizduoju ir net nuojautos neturiu. Gimtų berniukas ar mergaitė, lygiai vienodai mylėsiu.
Tavo darbai privačiame kabinete ir socialiniais projektai buvo tik įsibėgėję. Teks daryti pertrauką?
Nėštumas – ne liga, todėl tikrai nereikia atsisakyti visos savo veiklos. Atvirkščiai – dirbk ir mėgaukis. Manau, vaikeliui gimus, galėsiu ir jį auginti, ir dirbti. Jau dabar kuriu naujus projektus. Nemažai darbų atliekama kompiuteriu, todėl tai puikiai bus galima daryti namuose. Galų gale turiu mamą ir močiutę, jos labai džiaugiasi ir laukia ateisiančio vaikelio. Padėjėjų tikrai turėsiu nemažai.
Kažkodėl tėčio prie padėjėjų nepriskyrei...
Tėčio? Ir jis, kiek galės, padės. Bet dažniausiai pirmais metais kūdikiui reikalingesnė mama. Ji daugiau rūpestėlio ir darbo turi.
Ilgai slėpėte, kad judu su Romanu – pora, o pastaruoju metu ir vakarėliuose retai kartu pasirodydavote. Net buvo pradėję sklisti kalbų, kad galbūt išsiskyrėte...
Na, į vakarėlius ir renginius tiesiog nebuvo laiko vaikščioti. O kad mes kartu – jau nenuslėpsi. Be tėčio, žinia, vaikeliai neatsiranda (nusijuokia).
Kada apie vestuves išgirsime?
Tai – labai asmeniška, o man nepatinka viešinti asmeninį gyvenimą. Detaliai, su smulkmenomis žurnalistams, vadinasi, ir visai Lietuvai, jį išpasakoti man atrodo nebrandu. Daug ką norisi pasilikti tik sau. Taip, nėštumo ilgai nenuslėpsi – greitai pasimatys, bet apie vestuves, tikiuosi, taip lengvai nesužinosite. Galų gale nei aš dainuoju, nei vaidmenis kokius kuriu, todėl man reklamos nereikia. Be to, viskas taip trapu, kad dėl nieko negali būti tikras. Net sau negali pažadėti, kad bus taip ir ne kitaip. Viskas aukštyn kojomis gali rytoj ar vos po valandos apvirsti. Supratau, kad apie tokius trapius dalykus kaip laimė, meilė, šeima geriau apskritai garsiai nekalbėti.
Man santuoka – labai svarbus žingsnis. Turi būti jai subrendęs ir tikras dėl jos. Gal mano požiūris kiek senamadiškas, bet santuoka – tai šeimos vertybių puoselėjimas. Tarsi visam pasauliui parodai, kad su tuo žmogumi esi ne šiaip sau, kad gerbi jį kaip savo vyrą ir jis gerbia tave kaip savo moterį. Taip, dabar – kiti laikai, niekas kreivai nežiūri, jei pora vaikelį augina nesusituokusi, bet partnerystė be santuokos man vis tiek atrodo lyg pusė šeimos. Kita vertus, darosi baisu, kai matai, kad žmonės iškilmingai eina į bažnyčią, prisiekia prieš Dievą, bet vos tik susipyksta ar kelyje pasitaiko mažiausia kliūtis, skuba skirtis. Šeima yra sunkus ir ilgametis darbas. Dabar per daug lengvai žiūrima į santuoką.
Tai kodėl judu su Romanu dar nesusituokę?
Pagyvensim – pamatysim. Bet iš vedybų cirko prieš visą Lietuvą tikrai nedarysiu. Man tai – per daug asmeniška. Tai – Meilės šventė ir ja turi džiaugtis tik artimi žmonės, kurie tave myli ir linki tau gera.
Vadovėlius būsimoms mamoms jau kremti?
Būtinai, draugė paskolino „Nėštumo bibliją“ ir dar kelias. Man labai įdomu. Daug ką atsimenu dar iš studijų universitete, kai mokėmės apie žmogaus raidą. Net to dalyko egzaminą teko laikyti. Dabar vėl iš naujo, tarsi kitomis akimis viską skaitau, domiuosi, kaip kūdikis auga, kas vyksta kiekvieną savaitę. Neapsakomas jausmas, kad visa tai – tavyje. Tarsi nieko kol kas nejauti, o tavyje vystosi mažas žmogutis... Per kelis mėnesius pripratau prie šios minties, bet tikrai esu labai laiminga, nuoširdžiai džiaugiuosi. Seniai svajojau apie vaikelį. Dar vaikystėje ir paauglystėje galvodavau, kaip kada nors tapsiu mama. Tokia diena pagaliau atėjo ir aš iš tiesų esu labai laiminga.
Tačiau tos dienos tu specialiai neplanavai?
Tegu ši informacija lieka man, nes tai labai asmeniška. Tikiuosi, žmonės supranta, kad normalu, kai mergina sutinka vaikiną, kuris patinka. Ir normalu, kad jiedu gali susilaukti vaikelio. O planuoto ar ne – visai nesvarbu.
Ar jau buvai tikra, kad nori vaikų? Žinia tavęs neišgąsdino?
Man – dvidešimt aštuoneri. Pats geriausias laikas tapti mama. Nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku... Ko turėčiau bijoti?
Kad gyvenimas apvirs aukštyn kojomis.
Bet niekas kol kas labai neapsivertė ir nepasikeitė. Viskas tebevyksta tuo pat ritmu: aš ir dirbu, ir planuoju ateities darbus. Esu nusiteikusi labai ramiai, be streso tai suderinti. Gal dėl to, kad būdama dvylikos padėjau auginti savo pusbrolį, kūdikio laukimas man nekelia nerimo. Aš ir vystyklus skalbiau, nes sauskelnių tada dar nebuvo, ir viena su vaikeliu neretai būdavau paliekama. Mano motinystės instinktas turbūt stiprus jau nuo seno ir jis saugo nuo nereikalingų baimių. Moteris yra sukurta turėti vaiką, todėl tikiuosi, kad viskas bus gerai ir jam gimus žinosiu, kaip su juo elgtis ir kaip rūpintis. Tikrai nesėdžiu susiėmusi už galvos: ką čia dabar daryti, ko griebtis? Tiesiog suprantu, kad prasideda naujas gyvenimo etapas. Man smagu, dažnai susimąstau, kaip auklėsiu vaiką, kokiu žmogumi stengsiuosi jį užauginti.
Turbūt dar nežinai, ko laukiesi?
Oi, ne, dar labai anksti. Neįsivaizduoju ir net nuojautos neturiu. Gimtų berniukas ar mergaitė, lygiai vienodai mylėsiu.
Tavo darbai privačiame kabinete ir socialiniais projektai buvo tik įsibėgėję. Teks daryti pertrauką?
Nėštumas – ne liga, todėl tikrai nereikia atsisakyti visos savo veiklos. Atvirkščiai – dirbk ir mėgaukis. Manau, vaikeliui gimus, galėsiu ir jį auginti, ir dirbti. Jau dabar kuriu naujus projektus. Nemažai darbų atliekama kompiuteriu, todėl tai puikiai bus galima daryti namuose. Galų gale turiu mamą ir močiutę, jos labai džiaugiasi ir laukia ateisiančio vaikelio. Padėjėjų tikrai turėsiu nemažai.
Kažkodėl tėčio prie padėjėjų nepriskyrei...
Tėčio? Ir jis, kiek galės, padės. Bet dažniausiai pirmais metais kūdikiui reikalingesnė mama. Ji daugiau rūpestėlio ir darbo turi.
Ilgai slėpėte, kad judu su Romanu – pora, o pastaruoju metu ir vakarėliuose retai kartu pasirodydavote. Net buvo pradėję sklisti kalbų, kad galbūt išsiskyrėte...
Na, į vakarėlius ir renginius tiesiog nebuvo laiko vaikščioti. O kad mes kartu – jau nenuslėpsi. Be tėčio, žinia, vaikeliai neatsiranda (nusijuokia).
Kada apie vestuves išgirsime?
Tai – labai asmeniška, o man nepatinka viešinti asmeninį gyvenimą. Detaliai, su smulkmenomis žurnalistams, vadinasi, ir visai Lietuvai, jį išpasakoti man atrodo nebrandu. Daug ką norisi pasilikti tik sau. Taip, nėštumo ilgai nenuslėpsi – greitai pasimatys, bet apie vestuves, tikiuosi, taip lengvai nesužinosite. Galų gale nei aš dainuoju, nei vaidmenis kokius kuriu, todėl man reklamos nereikia. Be to, viskas taip trapu, kad dėl nieko negali būti tikras. Net sau negali pažadėti, kad bus taip ir ne kitaip. Viskas aukštyn kojomis gali rytoj ar vos po valandos apvirsti. Supratau, kad apie tokius trapius dalykus kaip laimė, meilė, šeima geriau apskritai garsiai nekalbėti.
Man santuoka – labai svarbus žingsnis. Turi būti jai subrendęs ir tikras dėl jos. Gal mano požiūris kiek senamadiškas, bet santuoka – tai šeimos vertybių puoselėjimas. Tarsi visam pasauliui parodai, kad su tuo žmogumi esi ne šiaip sau, kad gerbi jį kaip savo vyrą ir jis gerbia tave kaip savo moterį. Taip, dabar – kiti laikai, niekas kreivai nežiūri, jei pora vaikelį augina nesusituokusi, bet partnerystė be santuokos man vis tiek atrodo lyg pusė šeimos. Kita vertus, darosi baisu, kai matai, kad žmonės iškilmingai eina į bažnyčią, prisiekia prieš Dievą, bet vos tik susipyksta ar kelyje pasitaiko mažiausia kliūtis, skuba skirtis. Šeima yra sunkus ir ilgametis darbas. Dabar per daug lengvai žiūrima į santuoką.
Tai kodėl judu su Romanu dar nesusituokę?
Pagyvensim – pamatysim. Bet iš vedybų cirko prieš visą Lietuvą tikrai nedarysiu. Man tai – per daug asmeniška. Tai – Meilės šventė ir ja turi džiaugtis tik artimi žmonės, kurie tave myli ir linki tau gera.
