Praėjus beveik trims mėnesiams po gimdymo, dainininkė Aistė Pilvelytė-Motiekienė žurnalui „Privatu!" sutinka papasakoti pastarojo gyvenimo smulkmenas. Moteris atskleidžia, kaip jautėsi iki pirmagimės Ugnės gimimo, kokie rūpesčiai šiuo metu sukasi jos galvoje. „Be vyro pagalbos būtų sunku", - prisipažįsta dainininkė.
Vardas, pavardė: Aistė Pilvelytė-Motiekienė.
Gimimo data, vieta: 1979 07 27, Kaunas. 30 m.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi; vyras Vladas Motieka - verslininkas.
Pasiekimai: Aistė muzikuoja nuo vaikystės; ne vieno tarptautinio dainų konkurso laureatė ir prizininkė (Airijoje, Turkijoje, Baltarusijoje, Maltoje, Kazachstane); Vilniaus universitete baigė informologijos specialybę.
Aiste, kaip jautiesi, kai į pasaulį atėjo dukrelė Ugnė?
Jaučiuosi nuostabiai, puikiai. Mažylė jau į viską reaguoja, šypsosi, guguoja. Tai atperka tą nelengvąjį laiką po gimdymo. Aš gana sunkiai atsigavau.
Pirmagimių susilaukę tėveliai dažnai sako, kad kiekvienas jų vaiko gestas, žvilgsnis, ištartas garsas suteikia nepaprastai gerų emocijų. Pritari?
Tai neapsakomas jausmas. Atsiranda besąlygiška meilė. To dar nebuvau patyrusi. Niekada negalvojau, kad galiu taip mylėti. Tai kitokia meilė. Ji yra be galo stipri. Kuo toliau, tuo labiau tu myli, įsimyli. Tai labai fainas jausmas.
Dabar esi be galo laiminga?
Taip, tikrai! Žinoma, buvo ir sunkių akimirkų, tačiau dabar prasideda tas gerasis laikas.
Minėjai, kad dukrelė labai aktyvi ir noriai domisi ją supančiu pasauliu...
Iš tiesų Ugnė labai aktyvi ir dėl to džiaugiuosi. Be abejo, kartais ji neleidžia man išsimiegoti. Tačiau viskas praeina, amžinai tai nesitęs.
Bet tas nuovargis greičiausiai yra malonus?
Žinoma. Bet būna visko, pavyzdžiui, vakar sunkiai kėliausi, jaučiausi tarsi sulaužyta. Nuo ryto iki vakaro būnu su mažyle ir ja rūpinuosi. Beje, labai mėgstu Ugnę laikyti ant rankų, o nuo dažno vaiko nešiojimo užsikačialinau (juokiasi). Nors manobuvo rankos stiprios, bet dabar jos dar labiau sutvirtėjo.
O kaip Tavo kūno formos po gimdymo? Ar labai jaudinaisi, kad priaugai svorio?
Ne, juk viskas mano rankose. Jau ir dabar nemažai kilogramų numečiau. Viskas priklauso nuo žmogaus valios. Be to, gyvenu šalia Vingio parko, todėl kiekvieną dieną mane galima ten pamatyti. Daug sportuoju, vaikščioju. Apskritai geriausias sportas yra greitas ėjimas su vežimėliu, ypač kai jį stumi į kalną. Tada labiausiai krinta kilogramai (šypteli).
Atsisakei kažkokių produktų po gimdymo?
Visiškai nebevalgau miltinių produktų: makaronų, duonos, batono... Iš jų jokios naudos. Dabar renkuosi rudens gėrybes. Dėl svorio ir maisto nesiskundžiu.
Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas po Ugnės gimimo?
Dabar pirmiausia rūpinuosi ne savimi, kaip buvo iki šiol, o dukrele. Visas pasaulis sukasi tik apie Ugnę. Šis jausmas - nenusakomas.
Dažnai tenka keltis naktį?
Įvairiai būna. Kad pamaitinčiau mažylę, kartais naktį keliuosi tris, kartais penkis kartus (šypteli).
Kiek laiko ketini pati maitinti dukrytę?
Mamos pienas - pats geriausias maistas ir vaistas. Teko skaityti apie pieno mišinėlius - jie nenatūralūs. Kol galėsiu, tol pati maitinsiu Ugnę.
Ar labai prailgo kūdikio laukimas?
Aš labai laukiau ir dienas skaičiavau. Tai normalu. Tiesa, ypač lėtai slinko paskutinieji nėštumo mėnesiai.
Kažkada minėjai, kad norėtumei penkių vaikų. Ar vis dar sukasi tokios mintys galvoje?
Kiekvienas gimdymas skirtingas. Man po jo buvo labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas bus gerai ir su vyru būsime drauge, tuomet galėčiau gimdyti ir gimdyti. Be galo svarbu, kad esame dviese. Vyras man labai padeda. Vienai moteriai itin sunku auginti mažylį. Teko kelias dienas vienai būti, supratau, kad tai nelengva. Kadangi esame dviese, vienas kitą galime pakeisti, pailsėti. Taigi dėl penkių vaikų sakau: „Kodėl gi ne?!"
Ar daug diskusijų buvo dėl vaikelio vardo?
Stengiausi nieko iš anksto negalvoti. Buvo keli variantai, tačiau vyrui sakiau, jog nuspręsime tada, kai gims vaikelis. Tik po mėnesio nusprendėme, kad mergytė bus Ugnė. Ji labai aktyvi, tarsi ugnis, todėl ją ir vadiname Ugnele, Ugnyte.
Jau galvoji apie grįžimą į sceną, dalyvavimą kokiuose nors projektuose?
Dabar situacija pramogų pasaulyje prasta. Kolegos sako, kad honorarai labai sumažėjo... Gal truputį egoistiškai nuskambės, tačiau džiaugiuosi, kad dabar toks laikas. Dabar man tik ir auginti vaikelį (juokiasi). Be abejo, noras dainuoti niekur nedingo, nesitrauksiu iš scenos. Turbūt geriausia, ką moku daryti, tai dainuoti. Man jau parašytos kelios dainų kūrėjo Rafaelio Artesero dainos. Nepalieka jis manęs ramybėje (šypteli). Svarsčiau galimybę sugrįžti į sceną per „Eurovizijos" atrankas, tačiau girdėjau, kad šįmet dainų konkurse Lietuva greičiausiai nedalyvaus.
O lopšines Ugnei ar dainuoji?
Aišku! Dainuoju ir dainuoju! Kai dukrelę nešioju ant rankų, visą laiką dainuoju (juokiasi).
„Jeigu viskas bus gerai ir su vyru būsime drauge, tuomet galėčiau gimdyti ir gimdyti. Be galo svarbu, kad esame dviese. Vyras man labai padeda."
