Aistė Smilgevičiūtė: šeima – didžiausia vertybė

Grupės „Skylė" branduolys - Aistė SMILGEVIČIŪTĖ (30) ir Rokas RADZEVIČIUS (35) - kartu jau beveik dešimt metų. Abu pripažįsta, kad dviem po vienu stogu gyvenantiems menininkams išsaugoti santuoką nėra labai paprasta, tačiau kai suvoki, kad šeima - didžiausia vertybė, viskas tampa įmanoma...

Neseniai išleidote albumą „Povandeninės kronikos", tokį nekomercinį, bet puikiai įvertintą kritikų. Į klausytojų širdis prisibelsti lygiai taip pat paprasta?
Rokas: Manau, mūsų albumui sekasi visai neprastai. Laikai komerciniai, tačiau žmonių poreikiai keičiasi. Lietuvą užvaldęs kičas, matyt, visus jau gerokai užkniso. Nors mūsų albumas dar nebuvo pasiekęs prekybos centrų, jo buvo parduota apie du tūkstančius kopijų - tai didelė sėkmė.
Aistė: Tačiau tokia sėkmė mums nebuvo didelė staigmena - dirbome, kad albumas būtų pastebėtas. Į „Povandenines kronikas" įdėta daug darbo, prie jų viešinimo prisidėjo daugybė žmonių - juk kuriant tokią muziką sunku tikėtis stebuklo.
Rokas: Labai padėjo draugai, kurie tiki tuo, kuo ir mes, kuriems svarbu, kad tokia muzika gyvuotų. Pusę metų buvo kuriami marketingo planai - tiek dėmesio reklamai skyrėme pirmą kartą. Tai buvo iššūkis ne tik mums, bet ir bičiuliams, kurie „stumia" komerciją ir iš to gyvena.

Albumą išleidote po septynerių metų pertraukos. Kodėl taip ilgai užtrukote?
Aistė: Septyneri metai prabėgo nuo tos dienos, kai išleidome albumą, ant kurio parašyta: „Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė". Tačiau kiek per tą laiką buvo muzikinių projektų, ant kurių būtų galima užrašyti: „Rokas Radzevičius ir Rimvydas Stankevičius"? O kiek dar sukurta ir iki šiol neišleista... Tie septyneri metai tikrai nebuvo tušti - grupės „Skylė" branduolys nuolat dirbo.
Rokas: Kalbant apie grupę, buvo laikotarpis, kai jos nariai kūrė šeimas, gimdė vaikus ir visą dėmesį stengėsi skirti namams. Taip pat ir mes - per tuos septynerius metus Aistė pagimdė du vaikus, o ir aš šiek tiek prie to prisidėjau (šypsosi)... Žodžiu, ketverius metus Aistė visą save turėjo skirti jiems, todėl negalėjome labai intensyviai įrašyti dainų.
Aistė: Pirmieji bandymai įvyko dar 2001 metais, tačiau paskui darbai strigo - atsirado naujų projektų, seniems nelabai liko laiko. Vėl prie jų prisėdus, pasirodydavo, kad kažkas skamba ne taip, kad daug ką reikia keisti.

Kaltas begalinis noras siekti tobulumo?
Rokas: Norėjome viską padaryti gerai. Kurdami albumą tikrai neturėjome tikslo pasipelnyti. Išleisime prieš Kalėdas ir užsidirbsime dovanoms - apie tai tikrai negalvojome. Į visas dainas įdėta labai daug mūsų patirties, todėl kiekvieną norėjosi išgryninti ir išgyventi. Žinoma, yra prie ko prikibti (juk tobulėjimo ribų nėra), tačiau iš esmės rezultatas mane tenkina.
Aistė: Visada būna prie ko prikibti, tačiau tam reikia pasakyti „stop". Rokas nuo viso to buvo labai pavargęs. Kai grįžęs iš įrašų studijos bandydavo man parodyti, ką nuveikė per dieną, dažniausiai akimirksniu atsijungdavo ir užmigdavo.
Rokas: Ne tik namie užmigdavau, bet ir kai su Raimundu Trilikausku suvedinėdavome kūrinius. Įrašydamas dainą klausaisi tūkstančius kartų, todėl natūralu, kad laikui bėgant nebesugebi jos girdėti. Laimė, po kurio laiko viskas stoja į savas vėžes.
Aistė: Kai kas sako, kad „Povandeninės kronikos" - roko operos „Jūratė ir Kastytis" tęsinys. Galbūt taip ir yra, bet tik todėl, kad daugelis albumo dainų sukurta kaip tik tuo metu, kai ji atsirado.
Rokas: Yra dainų, gimusių ir prieš dešimt metų. Vieną sukūriau dar mokydamasis pirmame kurse.

Daina naivoka, man dėl jos truputį gėda, tačiau labai tiko pagal tematiką.
Dainų atsargų stalčiuose daug turite?
Rokas: Nemažai, ypač jų daug Aistės stalčiuose. Kūryba - nepaaiškinamas procesas. Nežinau, kas mus verčia kurti, bet tas kažkas visiškai neatsižvelgia nei į laiką, nei į vietą, todėl dainos ir kaupiasi. Yra žmonių, kurie negali nekurti, - tai diagnozė. Tiesą sakant, visą gyvenimą bėgau nuo kūrybos, viską dariau, kad tik nebūčiau kūrėjas. Įstojau į istoriją, bėgau į archeologinius kasinėjimus, dirbau staliumi, organizavau - visada maniau, kad užsidirbti turiu ne iš kūrybos. Pasirodo, nuo savęs nepabėgsi...
Būdamas menininku išeikvoji daug energijos. Pažiūrėkite, kiek visko turi mokėti ir žinoti, kad įrašytum albumą: privalai būti poetas, kompozitorius, garso operatorius ir režisierius. Net verslininkas, nes reikia išmanyti marketingą, kad tai, ką sukūrei, sugebėtum parduoti. Neabejoju, kad dirbant statybose energijos ir jėgų atiduodama mažiau, o uždirbama daugiau.

Abu su Aiste esate kūrėjai. Labai įdomu, kaip jūsų šeimoje vyksta kūrybos procesas...
Aistė: Su kibirkštimis (juokiasi).
Rokas: Visko būna. Yra dalykų, dėl kurių Aistė kartais užspazmuoja, ir mane tai labai nervina. Erzina, kad ji ką nors padaro, o paskui išsigąsta. Vieną kartą net prie skyrybų ribos buvome atsidūrę.
Aistė: Kada?!
Rokas: Prieš kokius septynerius metus, kai sodyboje įrašėme naujas dainas. Vieną sukūrei, o tada pasakei, kad ji bloga. Viskas tau gerai išeina, bet vis tiek kažko bijai. Aistė iš tų žmonių, kuriems kartais tenka spirti į užpakalį, kad galiausiai savimi patikėtų.
Aistė: Gerai jau gerai: man būtina, kad kiti pasakytų, kas verta dėmesio, o kas - ne.
Rokas: Aistė - puiki poetė. Daugelis jos eilėraščių, palyginti su kai kurių poetais pasivadinusių kūrėjų nesąmonėmis, būtų šedevrų šedevrai. Manau, ji drąsiai galėtų leisti poezijos rinkinius.

„Povandeninėse kronikose" gausu baltų mitologijos motyvų. Duoklė protėviams?
Rokas: Sąmoningai ar ne, kartais tampame savo šalies patriotais...

Tačiau gyvenant krašte, kuriame ne vieną šimtmetį laikomasi katalikiškų tradicijų, turbūt nelengva ginti tai, kas daugeliui tiesiog yra svetima?
Rokas: Pirmiausia nemanome, kad Lietuva - katalikiškas kraštas. Skaudu, kad žmonės negerbia savo kultūros, šaknų, tikrojo savo identiteto. Žavimės ir garbiname daug ką - pradedant sektomis, baigiant induistų dievais, o to, kas yra šalia, mūsų kraujyje, net nepastebime.
Aistė: Tiesiog jaučiu savyje tai, kuo tikėjo mūsų protėviai. Žinoma, esu skaičiusi protingų knygų apie baltų kultūrą, tačiau ne tai esmė - svarbu, ką žmogus jaučia. Gamtos mano vaikystėje buvo daug, matyt, tada meilė jai ir gimė.
Rokas: Kiekvienas žmogus turi ryšį su gamta, ir tuo reikia didžiuotis, o ne slėpti.

Pastaruoju metu populiaru dvasios ramybės ieškoti tolimojoje Indijoje. Pamenu, ir pats prieš porą metų leidaisi į tokią kelionę. Ką nors radai?
Aistė: Jis važiavo patikrinti, ar tikrai ten nieko nėra. Kai grįžo, pasakė: „Taip, viskas yra Lietuvoje."
Rokas: Buvo įdomu nuvažiuoti ir pamatyti didįjį Indijos mitą, tačiau jei atvirai, stebėjausi, kaip vietiniai dvasingumą sugeba paversti preke ir ją parduoti. O kad lietuviai mokėtų taip spekuliuoti savo palikimu! Bet kurgi tau - jie netgi jo gėdijasi!
Aistė: Beje, Rokui iki šiol dvasinis pavyzdys yra skulptorius Vilius Orvidas.
Rokas: Pavyzdys to, ką žmogus gali padaryti gyvendamas čia, Lietuvoje. Mano galva, jis daug šventesnis už kai kuriuos indų guru, bet jų net vardų minėti nenoriu.
Aistė: Kita vertus, kiekvienas turi teisę pasirinkti, išbandyti ar net pasinerti visa galva į ką tik nori. Kiekvienas turi teisę daryti klaidų ir iš jų mokytis arba ne. Tik nieko nepagalvokite: tikrai nenoriu pasakyti, kad ieškantieji būtinai klysta. Tiesiog žmonių keliai be galo vingiuoti...

Aiste, universitete studijavai klasikinę filologiją, todėl nekeista, kad albume yra ir tokių dainų, kurias parašyti įkvėpė ne vien baltų, bet ir antikinė mitologija. Domėtis gausiu senovės graikų ir romėnų palikimu dabar užtenka laiko?
Aistė: Nelabai. Be to, troškimą pažinti tą pasaulį studijų laikais lyg ir įgyvendinau. Tačiau, kad esu filologė, dar nepamiršau - retkarčiais kokią mandresnę knygą į rankas paimu. Kai ką nors gyvenime pasirenki, privalai daug paaukoti. Laikui bėgant prioritetai keičiasi.

O kokie dabar yra tavieji?
Aistė: Šeima, paskui - muzika.
Rokas: Su Aiste esame lyg baltos varnos - juk šiais laikais turėti šeimą ir neišsiskirti nėra labai populiaru...

Esate menininkai, todėl išlikti racionaliems turbūt nelengva..
Rokas: Būna, skrajojame padebesiais, būna - neskrajojame. Buitinis ir kūrybinis gyvenimai labai susiję. Žmogus, net būdamas menininkas, negali sau leisti tapti visiškai iracionalus. Vien nuo žemės atšokęs menininkas gali būti tik tada, kai turi stiprų užnugarį, - gerų dėdžių ar tetų, kurie už tave apmokėtų sąskaitas.
Aistė: Manau, būti iracionaliam ydinga - negerai visiškai prarasti ryšį su žeme.
Rokas: Turėdamas šeimą, vaikų, privalai jausti pagrindą po kojomis.

Beje, o kas jūsų šeimoje yra vyriausiasis buhalteris?
Rokas: Šiuo metu Aistė.
Aistė: Esu buhalterė administratorė, bet ne šeimoje!
Rokas: Matote, mes, kaip menininkai, esame priversti turėti įmonę - būtent joje Aistė ir tvarko įvairius dokumentus.

Spėju, tu, Rokai, esi direktorius?
Rokas: Žinoma!

O trys ar net visi keturi namų kampai - Aistės rūpestis?
Aistė: Taip, tačiau džiaugiuosi, kad mano vyras namams, vaikams taip pat skiria daug laiko ir dėmesio. Žinoma, būna lengvesnių ir sunkesnių laikotarpių, bet skųstis nelabai turiu dėl ko.

Jūsų vyresnėliui Rapolui - jau septyneri. Tiek pat metų Aistė priversta gyventi tarsi namų arešto sąlygomis. O gal klystu? Aiste, galbūt esi iš tų moterų, kurioms vaikų auginimas ir sėdėjimas namie teikia patį didžiausią džiaugsmą?
Aistė: Kai vaikai buvo maži, gal ir buvau panašesnė į tradicinę namų šeimininkę: atsikeli, pamaitini, nuvažiuoji į parduotuvę, vėl gamini, apsitvarkai ir diena baigiasi. Dabar, kai jie paaugo, viskas kitaip - buities rūpesčių sumažėjo, todėl daugiau laiko skiriu firmos reikalams, be to, koncertuoju, dalyvauju įrašymuose.
Rokas: Aistė, kaip atlikėja, sulaukia daug pasiūlymų. Šioje srityje ji uždirba daugiau nei mūsų įmonė (šypsosi).

Jūsų vaikai taip pat bus menininkai?
Aistė: Rokai, papasakok, kokie tavo vaikai?
Rokas: Obuolys nuo obels paprastai toli nerieda. Pats esu užaugęs menininkų šeimoje... Būdamas tam tikroje terpėje į pasaulį imi žvelgti kitaip. Prisimenu, mokykloje daugelį dalykų mačiau kitaip nei aplinkiniai. Daugelio mokinių kalbos apie automobilius ar panašius dalykus man tiesiog buvo neįdomios.
Aistė: Kad ir kaip būtų, nesinori vaikų grūsti į kokius nors rėmus. Rapolas jau lanko fortepijono pamokas Balio Dvariono muzikos mokykloje, tačiau ten jį leidžiame tik todėl, kad nesišlaistytų gatvėmis - tikrai neketiname iš jo daryti menininko.
Rokas: Klausėme, kokį būrelį Rapolas nori lankyti. Daug mieliau leisčiau į sporto, pavyzdžiui, krepšinio, bet jis nenori. Ne, ir viskas. O štai pianiną barškinti jam patinka.
Aistė: Kadangi Rapolas lengvai stovi ant galvos, į sportą dar tikrai nueis (juokiasi)... Mažajam Ugniui - tik treji, bet praėjusiais metais jau lankė dailės pamokėles.
Rokas: Be to, turi puikią klausą, o mėgstamiausia jo daina „Bunda jau Baltija" (juokiasi).

Jūsų šeima - tradicinė, bet būtent tuo tradiciškumu ji kitokia nei daugelis dabartinių. Kaip pavyksta išsaugoti tokius gražius santykius?
Rokas: Turime vaikų, nesiskiriame - tuo ir esame netradiciniai. Kaip mums tai pavyksta? Padeda atsidavimas, kantrybė, o labiausiai - žemaitiškas užsispyrimas (juokiasi).
Aistė: Dantis sukandę, bet gyvename (juokiasi).

Aiste, kaip tikra žemaitė, trenki kumščiu į stalą ir sudėlioji viską į savas vietas?
Aistė: Atvirkščiai!
Rokas: Jei Aistė trankytųsi kumščiais, seniai būtume išsiskyrę. Ji moka atleisti - tai ir yra svarbiausia. Tiesą sakant, kartą net pas Janiną Miščiukaitę ėjau konsultuotis - ji viena iš nedaugelio, kuriai pavyko išsaugoti gražius santykius su vyru, taip pat menininku. Tokių pavyzdžių nedaug.

Ir kokia toji paslaptis?
Rokas: Reikia mokytis atlaidumo. Be to, aiškiai nustatyti gyvenimo prioritetus, išsiaiškinti pačiam sau, kas iš tiesų vertinga. Man šeima - vertybė. Visa kita, net trumpalaikiai nesutarimai, palyginti su ja, nublanksta. Net jei reikėtų rinktis - šeima ar kūryba, rinkčiausi šeimą.