„Nesvarbu, kuri eiles, muziką, kepi kotletus ar verdi košę vaikams – visur reikia įdėti dalelę širdies. Tik tada gali tikėtis puikaus rezultato. Tik tada ateina vidinis pasitenkinimas tuo, ką darai“, – sako įvairiausių netradicinių muzikinių projektų sumanytoja, grupės „Skylė“ vokalistė Aistė Smilgevičiūtė.
Surengėte koncertinį turą po Lietuvą. Gal švenčiate kūrybos jubiliejų ar?..
Ne, nešvenčiame jokio jubiliejaus. Lyg ir nėra jokios rimtos progos, išskyrus norą padovanoti žmonėms šiltą gerą vakarą su gera muzika (šypsosi).
Tiesiog praėjusių metų pabaigoje koncertinis paskutinio albumo „Povandeninės kronikos“ turas buvo labai sėkmingas. Tai ir paskatino surengti akustinius koncertus ir mažuose miesteliuose, ir didmiesčiuose. Jau lankėmės Alytuje, Panevėžyje, Klaipėdoje. Mūsų programoje skamba klausytojų labiausiai pamėgtos dainos iš paskutiniojo albumo, taip pat „Babilono“, „Lukiškų pievos“, duetas iš roko operos „Jūratė ir Kastytis“.
Manote, klausytojai persisotino „popsu“?
Negalėčiau taip drastiškai teigti. Bet to kičo scenoje pernelyg daug. Ko gero, daugeliui pabodo. Pastebėjau, kad žmonės išsiilgo muzikos, skirtos ne vien patrepsėti kojoms, bet ir „dūšiai“. Palyginti su ankstesniais metais, dabar mūsų grupė „Skylė“ išgyvena pakylėjimą. Smagu matyti, kad daugėja žmonių, norinčių išgirsti kitokios, gyvos muzikos kamerinėje aplinkoje. Susirenka pilnos teatrų salės. Turbūt tai – geriausias įrodymas, jog klausytojai bręsta, o su jais drauge augame bei keičiamės ir mes.
Grojate tik gyvai?
Tik gyvai, nebent išimtinais atvejais, kai nėra kitos galimybės. Fonograminis įrašas niekada neprilygs gyvam akordeono, fleitos, akustinės gitaros ar violončelės skambesiui. Gyva muzika suvirpina giliausias sielos stygas.
Kuriate ir atliekate netradicinę, išskirtinę muziką. Kaip jums pavyko nepasiduoti „popso“ žabangoms?
Kiekvienas pasirenkame savo kelią. Man niekada nesinorėjo būti populiariai vien dėl populiarumo, kažkam pataikauti. O žiūrovai patys atsirenka, ko jiems reikia, ar jiems patinka. Iš muzikos nenorėčiau daryti komercijos. Taip, mes, atlikėjai, iš to užsidirbame duonai, tai natūralu, bet aš stengiuosi tą daryti nesipykdama su savimi.
Tiesa, tam, kad galėtum kurti ir daryti tai, kas tau patinka, reikia išsikovoti tam tikrą statusą, daug dirbti, daug atiduoti. Tai neateina iš karto. Nors tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose esame pastebėti ir įvertinti jau seniai, praėjo nemažai laiko, kol radome savo klausytoją. Todėl daugelis atlikėjų renkasi lengviausią kelią...
Gal gerbėjus žadate pradžiuginti dar vienu nauju albumu?
Pavasarį turėtų pasirodyti dvigubas grupės „Skylė“ kompaktas. Bet tai – ne vienintelis sumanymas, planų ir darbų begalė. Dabar esame susitelkę ties Lietuvos partizanų tematika. Šio projekto iniciatorius Marius Jančius bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pasiūlė Rokui jį įgyvendinti. O mano vyras linkęs į patriotizmą (šypsosi). Greičiausiai tai nebus vien tik peraranžuotos partizanų dainos, stengsimės pažvelgti kūrybiškiau, iš šiandienos pozicijų. Ir aš sėsiu kurti dainą. Manau, kad teks ją net ir dainuoti.
Du vaikai, koncertų turas... Kaip visur spėjate?
Kaip spėju? Kaip ir visi. Juk visi dirba, kiti net dar daugiau. Tiesa, jei koncertai vyktų kasdien, būtų sunkiau. Šiuo metu atitolau nuo įtempto kūrybinio darbo. Stengiuosi sudaryti sąlygas kurti vyrui. Padedame vienas kitam. O ar kitaip gali būti šeimoje?! Kai reikia man, jis pasistengia, kad turėčiau daugiau laiko ir erdvės kūrybai. Kasdien einame į studiją kaip ir visi žmonės į darbą. Nesitriname šonais, nekyla trinties. Juk kiekvienam reikia asmeninės erdvės, pabūti vienam, kad išgrynintum mintis, atsijotum, kur tavosios, o kur ne. Ir grynas mitas, jog meno žmonės miega iki vidurdienio, o kuria naktimis ir šėlsta bohemos vakarėliuose iki paryčių. Kai atsirado vaikų, jokių vakarėlių nebeliko. Norėdama kažką sukurti, pasiekti, negali sau to leisti. Be to, norisi daugiau laiko praleisti ir su vaikais.
Dažnai meno žmonės prisipažįsta, kad buitis jiems – tikra katorga...
Turint šeimą, buities rūpesčiai neišvengiami. Bent jau pusryčius ir vakarienę visada paruošiu. Pietus vyresnėlis Rapolas pavalgo mokykloje (jam aštuoneri), o mažėlis Ugnius (jam ketveri) – darželyje. Kai gamini mylimiems žmonėms, patinka ar nepatinka, tai darai su meile. Nesvarbu, kuri eiles, muziką, kepi kotletus ar verdi košę vaikams – visur reikia įdėti dalelę širdies. Tik tada gali tikėtis puikaus rezultato. Tik tada ateina vidinis pasitenkinimas tuo, ką darai. Manau, buitis – tas žvėris, kurį galima sutramdyti (šypsosi).
Jūsų kūryboje buvo pauzių. Ketverius metus atsidavėte motinystės rūpesčiams. Ar nesijautėte nusivylusi namų šeimininkė?
Buvo nelengvų periodų ir mano gyvenime, bet niekada nesijaučiau nusivylusi namų šeimininkė. Neleido vyras, jis sudarė sąlygas kurti, koncertuoti, ypač gimus antrajam sūnui. Kai žinai, kad tai kada nors baigsis, nesunku ištverti. Šeima man yra svarbiausia, stabilumo garantas.
Tačiau gyvenime turi būti pusiausvyra. Jei iš manęs atimtų galimybę realizuoti save, siekti kažko daugiau, vien tarp puodų gyvenimo praleisti nenorėčiau. Kaip ir daugelis plačiau į gyvenimą žvelgiančių žmonių. Jei nori būti laimingas, svarbu rasti aukso vidurį.
Du kūrėjai po vienu stogu. Nesipešate, kuriam įsukti perdegusią elektros lemputę?
Jei dėl tokių niekų kvaršinčiau sau galvą, neliktų laiko galvoti apie svarbesnius dalykus. Mūsų šeimoje nėra griežto darbų pasiskirstymo: čia mano, čia tavo. Labai dažnai perdegusią lemputę pakeičiu pati, tai jokia tragedija.
Dėl buities mūsų šeimoje žiežirbos neskraido. O dėl kūrybos visko būna (juokiasi). Ypač kibirkščiuodavome santuokos pradžioje, kol rasdavome vieningą nuomonę dėl teksto ar muzikos. Iki šiol mums su Roku labai svarbu tekstas, mintis. Jis turi būti prasmingas. Dabar, po dešimties bendro mūsų gyvenimo metų, supratome, jog dvi galvos geriau nei viena (juokiasi).
Kaip susipažinote su Roku?
Visai neromantiškai – bibliotekoje. Aš tada studijavau universitete filologiją. Žinojau, kad yra toks Rokas Radzevičius, kuris groja ir kuria grupėje „Skylė“. Jis taip pat apie mane buvo girdėjęs, kad dainuoju dar mokyklos laikais Plungėje suburtoje roko grupėje „Erdvė“. Po kurio laiko Rokas mane pakvietė padainuoti dainą jų ruošiamam albumui „Lukiškių pieva“. Radome labai daug bendra...
Baigėte klasikinę filosofiją. Niekada nesigailėjote pasirinkusi sceną?
Literatūra lydi mane visą laiką: kuriu eiles, tekstus. Ir dabar mėgstu skaityti poeziją. Studijos labai pravertė, nes susidomėjau etnokultūra, kurios motyvai skamba daugelyje mano dainų. Kartais net kritikams būna sunku nusakyti mūsų stilių – ar tai etnodžiazas, ar poprokas. Aš net pati tiksliai negalėčiau įvardyti (šypsosi).
Ar atžalos paveldėjo jūsų gabumus?
Gabumų turi ir Rapolas, ir Ugnius, tačiau kol kas neruošiame jų konkrečiai karjerai. Dar anksti. Kaip ir visi tėvai stengiamės juos lavinti, o paskui patys pasirinks. Vyresnėlis lanko muzikos mokyklą, groja fortepijonu. Mažėlis, mūsų pagrandukas, labiau linkęs piešti, lanko dailės mokyklėlę.
Kokia mama esate?
Stengiuosi, kad vaikai užaugtų kuo savarankiškesni. Niekada netikrinu, ar Rapolas paruošė pamokas. Nenoriu, kad jis imtų galvoti, jog pamokos ir jo pareigos – tėvų galvos skausmas (juokiasi). Matau, kaip kremtasi, jei gauna minusą ar pastabą. Paskui labai stengiasi.
Į jus pažiūrėjus nepasakysi, jog esate dviejų vaikų mama. Laikotės dietų, esate sveikuolė?
Dėl figūros turiu būti dėkinga promočiučių genams (šypsosi). Nors nesu ypatinga sveikuolė, po trisdešimtmečio stengiuosi nevalgyti baltos duonos, miltinių patiekalų. Visokie mėsainiai, bulvių traškučiai, kokakolos būna tik per šventes. Juokaudama vaikams sakau, jog leidžiu truputį pasinuodyti.
Nealinu savęs jokiomis dietomis. Kartais net pasmaguriauju saldumynais, nes to, kas draudžiama, labiau norisi. Nors kai matau, jog nervai pertempti, griebiuosi ne šokolado, o užsiplikau jonažolių arbatos (šypsosi). Mėgstu kinų virtuvę, taip pat virtų lietuviškų burokėlių salotas, pagardintas aliejumi. Seniau lankydavau jogą, o dabar vakarus norisi leisti ne sporto salėje, o su vaikais. Daugiau dėmesio skirti jiems, kad per tą pašėlusį gyvenimo tempą neprarastume ryšio. Tai, kas svarbiausia.
Surengėte koncertinį turą po Lietuvą. Gal švenčiate kūrybos jubiliejų ar?..
Ne, nešvenčiame jokio jubiliejaus. Lyg ir nėra jokios rimtos progos, išskyrus norą padovanoti žmonėms šiltą gerą vakarą su gera muzika (šypsosi).
Tiesiog praėjusių metų pabaigoje koncertinis paskutinio albumo „Povandeninės kronikos“ turas buvo labai sėkmingas. Tai ir paskatino surengti akustinius koncertus ir mažuose miesteliuose, ir didmiesčiuose. Jau lankėmės Alytuje, Panevėžyje, Klaipėdoje. Mūsų programoje skamba klausytojų labiausiai pamėgtos dainos iš paskutiniojo albumo, taip pat „Babilono“, „Lukiškų pievos“, duetas iš roko operos „Jūratė ir Kastytis“.
Manote, klausytojai persisotino „popsu“?
Negalėčiau taip drastiškai teigti. Bet to kičo scenoje pernelyg daug. Ko gero, daugeliui pabodo. Pastebėjau, kad žmonės išsiilgo muzikos, skirtos ne vien patrepsėti kojoms, bet ir „dūšiai“. Palyginti su ankstesniais metais, dabar mūsų grupė „Skylė“ išgyvena pakylėjimą. Smagu matyti, kad daugėja žmonių, norinčių išgirsti kitokios, gyvos muzikos kamerinėje aplinkoje. Susirenka pilnos teatrų salės. Turbūt tai – geriausias įrodymas, jog klausytojai bręsta, o su jais drauge augame bei keičiamės ir mes.
Grojate tik gyvai?
Tik gyvai, nebent išimtinais atvejais, kai nėra kitos galimybės. Fonograminis įrašas niekada neprilygs gyvam akordeono, fleitos, akustinės gitaros ar violončelės skambesiui. Gyva muzika suvirpina giliausias sielos stygas.
Kuriate ir atliekate netradicinę, išskirtinę muziką. Kaip jums pavyko nepasiduoti „popso“ žabangoms?
Kiekvienas pasirenkame savo kelią. Man niekada nesinorėjo būti populiariai vien dėl populiarumo, kažkam pataikauti. O žiūrovai patys atsirenka, ko jiems reikia, ar jiems patinka. Iš muzikos nenorėčiau daryti komercijos. Taip, mes, atlikėjai, iš to užsidirbame duonai, tai natūralu, bet aš stengiuosi tą daryti nesipykdama su savimi.
Tiesa, tam, kad galėtum kurti ir daryti tai, kas tau patinka, reikia išsikovoti tam tikrą statusą, daug dirbti, daug atiduoti. Tai neateina iš karto. Nors tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose esame pastebėti ir įvertinti jau seniai, praėjo nemažai laiko, kol radome savo klausytoją. Todėl daugelis atlikėjų renkasi lengviausią kelią...
Gal gerbėjus žadate pradžiuginti dar vienu nauju albumu?
Pavasarį turėtų pasirodyti dvigubas grupės „Skylė“ kompaktas. Bet tai – ne vienintelis sumanymas, planų ir darbų begalė. Dabar esame susitelkę ties Lietuvos partizanų tematika. Šio projekto iniciatorius Marius Jančius bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pasiūlė Rokui jį įgyvendinti. O mano vyras linkęs į patriotizmą (šypsosi). Greičiausiai tai nebus vien tik peraranžuotos partizanų dainos, stengsimės pažvelgti kūrybiškiau, iš šiandienos pozicijų. Ir aš sėsiu kurti dainą. Manau, kad teks ją net ir dainuoti.
Du vaikai, koncertų turas... Kaip visur spėjate?
Kaip spėju? Kaip ir visi. Juk visi dirba, kiti net dar daugiau. Tiesa, jei koncertai vyktų kasdien, būtų sunkiau. Šiuo metu atitolau nuo įtempto kūrybinio darbo. Stengiuosi sudaryti sąlygas kurti vyrui. Padedame vienas kitam. O ar kitaip gali būti šeimoje?! Kai reikia man, jis pasistengia, kad turėčiau daugiau laiko ir erdvės kūrybai. Kasdien einame į studiją kaip ir visi žmonės į darbą. Nesitriname šonais, nekyla trinties. Juk kiekvienam reikia asmeninės erdvės, pabūti vienam, kad išgrynintum mintis, atsijotum, kur tavosios, o kur ne. Ir grynas mitas, jog meno žmonės miega iki vidurdienio, o kuria naktimis ir šėlsta bohemos vakarėliuose iki paryčių. Kai atsirado vaikų, jokių vakarėlių nebeliko. Norėdama kažką sukurti, pasiekti, negali sau to leisti. Be to, norisi daugiau laiko praleisti ir su vaikais.
Dažnai meno žmonės prisipažįsta, kad buitis jiems – tikra katorga...
Turint šeimą, buities rūpesčiai neišvengiami. Bent jau pusryčius ir vakarienę visada paruošiu. Pietus vyresnėlis Rapolas pavalgo mokykloje (jam aštuoneri), o mažėlis Ugnius (jam ketveri) – darželyje. Kai gamini mylimiems žmonėms, patinka ar nepatinka, tai darai su meile. Nesvarbu, kuri eiles, muziką, kepi kotletus ar verdi košę vaikams – visur reikia įdėti dalelę širdies. Tik tada gali tikėtis puikaus rezultato. Tik tada ateina vidinis pasitenkinimas tuo, ką darai. Manau, buitis – tas žvėris, kurį galima sutramdyti (šypsosi).
Jūsų kūryboje buvo pauzių. Ketverius metus atsidavėte motinystės rūpesčiams. Ar nesijautėte nusivylusi namų šeimininkė?
Buvo nelengvų periodų ir mano gyvenime, bet niekada nesijaučiau nusivylusi namų šeimininkė. Neleido vyras, jis sudarė sąlygas kurti, koncertuoti, ypač gimus antrajam sūnui. Kai žinai, kad tai kada nors baigsis, nesunku ištverti. Šeima man yra svarbiausia, stabilumo garantas.
Tačiau gyvenime turi būti pusiausvyra. Jei iš manęs atimtų galimybę realizuoti save, siekti kažko daugiau, vien tarp puodų gyvenimo praleisti nenorėčiau. Kaip ir daugelis plačiau į gyvenimą žvelgiančių žmonių. Jei nori būti laimingas, svarbu rasti aukso vidurį.
Du kūrėjai po vienu stogu. Nesipešate, kuriam įsukti perdegusią elektros lemputę?
Jei dėl tokių niekų kvaršinčiau sau galvą, neliktų laiko galvoti apie svarbesnius dalykus. Mūsų šeimoje nėra griežto darbų pasiskirstymo: čia mano, čia tavo. Labai dažnai perdegusią lemputę pakeičiu pati, tai jokia tragedija.
Dėl buities mūsų šeimoje žiežirbos neskraido. O dėl kūrybos visko būna (juokiasi). Ypač kibirkščiuodavome santuokos pradžioje, kol rasdavome vieningą nuomonę dėl teksto ar muzikos. Iki šiol mums su Roku labai svarbu tekstas, mintis. Jis turi būti prasmingas. Dabar, po dešimties bendro mūsų gyvenimo metų, supratome, jog dvi galvos geriau nei viena (juokiasi).
Kaip susipažinote su Roku?
Visai neromantiškai – bibliotekoje. Aš tada studijavau universitete filologiją. Žinojau, kad yra toks Rokas Radzevičius, kuris groja ir kuria grupėje „Skylė“. Jis taip pat apie mane buvo girdėjęs, kad dainuoju dar mokyklos laikais Plungėje suburtoje roko grupėje „Erdvė“. Po kurio laiko Rokas mane pakvietė padainuoti dainą jų ruošiamam albumui „Lukiškių pieva“. Radome labai daug bendra...
Baigėte klasikinę filosofiją. Niekada nesigailėjote pasirinkusi sceną?
Literatūra lydi mane visą laiką: kuriu eiles, tekstus. Ir dabar mėgstu skaityti poeziją. Studijos labai pravertė, nes susidomėjau etnokultūra, kurios motyvai skamba daugelyje mano dainų. Kartais net kritikams būna sunku nusakyti mūsų stilių – ar tai etnodžiazas, ar poprokas. Aš net pati tiksliai negalėčiau įvardyti (šypsosi).
Ar atžalos paveldėjo jūsų gabumus?
Gabumų turi ir Rapolas, ir Ugnius, tačiau kol kas neruošiame jų konkrečiai karjerai. Dar anksti. Kaip ir visi tėvai stengiamės juos lavinti, o paskui patys pasirinks. Vyresnėlis lanko muzikos mokyklą, groja fortepijonu. Mažėlis, mūsų pagrandukas, labiau linkęs piešti, lanko dailės mokyklėlę.
Kokia mama esate?
Stengiuosi, kad vaikai užaugtų kuo savarankiškesni. Niekada netikrinu, ar Rapolas paruošė pamokas. Nenoriu, kad jis imtų galvoti, jog pamokos ir jo pareigos – tėvų galvos skausmas (juokiasi). Matau, kaip kremtasi, jei gauna minusą ar pastabą. Paskui labai stengiasi.
Į jus pažiūrėjus nepasakysi, jog esate dviejų vaikų mama. Laikotės dietų, esate sveikuolė?
Dėl figūros turiu būti dėkinga promočiučių genams (šypsosi). Nors nesu ypatinga sveikuolė, po trisdešimtmečio stengiuosi nevalgyti baltos duonos, miltinių patiekalų. Visokie mėsainiai, bulvių traškučiai, kokakolos būna tik per šventes. Juokaudama vaikams sakau, jog leidžiu truputį pasinuodyti.
Nealinu savęs jokiomis dietomis. Kartais net pasmaguriauju saldumynais, nes to, kas draudžiama, labiau norisi. Nors kai matau, jog nervai pertempti, griebiuosi ne šokolado, o užsiplikau jonažolių arbatos (šypsosi). Mėgstu kinų virtuvę, taip pat virtų lietuviškų burokėlių salotas, pagardintas aliejumi. Seniau lankydavau jogą, o dabar vakarus norisi leisti ne sporto salėje, o su vaikais. Daugiau dėmesio skirti jiems, kad per tą pašėlusį gyvenimo tempą neprarastume ryšio. Tai, kas svarbiausia.
