Taip garsiai, kaip apie neseną reklamos skandalą, apie televizijos žurnalistės Aistės Stonytės (31) kuriamas laidas niekas nekalba. „Aš mokausi iš savo herojų“, – nuoširdžiai sako ji. Kas žino, jei viena kuri iš Lietuvos kultūros gyvenimo legendų kadaise būtų pakliuvusi į tokią situaciją, gal ir Aistę būtų paprotinusi: į reklamos pinkles nei menininkams, nei žurnalistams painiotis neverta.
Aiste, esi patyrusi žurnalistė. Nejau neskaitei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso?
Reklama sukėlė daug triukšmo. Dėl to nesidžiaugiu. Tačiau triukšmas kilo nežinant visų aplinkybių.
Jau antrą sezoną Lietuvos televizija rodo tavo kuriamą laidą „Legendos“. Bičiuliai tikina, kad dabar kaip niekada jautiesi savo vietoje. Tikrai?
Absoliučiai. Darbe susipynė mano pomėgiai, hobis skaityti knygas, laisvalaikis. Važiuodama susitikti su laidos herojais, kiekvieną kartą galvoju apie tai, kad man labai pasisekė. Matau „Legendų“ prasmę, išliekamąją vertę.
Kaip sugalvojai prisiminti tuos, kuriuos dabar jau retai kas prisimena?
Užaugau šeimoje, kur nuolat buvo kalbama apie įdomias meno pasaulio asmenybes. Nuo vaikystės skaičiau daug biografinių knygų. Pamaniau, jei man įdomu, tai kodėl neturėtų būti įdomu mano kartai. Juo labiau vyresniems žmonėms, kurie mūsų kultūros legendas dar atsimena gyvai. Ir daryti tai reikia dabar, kai dar galima surasti žmonių, kurie buvo šalia, kurie kartu kūrė, gyveno, mylėjo. Užsikrėčiau ta idėja.
Ir pasakei apie ją tėčiui – aktoriui, televizijos laidų redaktoriui Česlovui Stoniui?
Tėtis man iškart ėmė pasakoti, ką būtų galima kalbinti, kieno artimųjų dar yra tarp gyvųjų. Jau turėjome redaktorių. Trūko režisieriaus. Paskui tėtis kiek pagalvojo: „Audrius, žinoma, labai užsiėmęs, bet pamėgink pakalbinti brolį.“
Kai susitikome, ir jo akys užsidegė. „Žiauriai norėčiau su tavimi dirbti“, – pasakiau. Brolis netikėtai sutiko, o vėliau juokavo: „Pamėginam. Bet dokumentikoje žmogaus portretą sukurti dažniausiai prireikia visų metų.“
Tačiau praėjo šiek tiek laiko ir visi dirbame televizijos ritmu.
Na, ir kaip šeimyninė ranga televizijoje? Daug minusų?
Kad neaptikau jų dar! Mes – gera komanda, tikri bendraminčiai. Tėtis daugybę metų kūrė publicistines laidas – ar galėčiau norėti geresnio redaktoriaus? Audrius – dokumentinių filmų režisierius. Niekada nebuvome tradicinė šeima. Kai susitinkame per Kalėdas, kalbamės apie kiną, knygas ir meną, bet pamirštame pasiteirauti apie vienas kito sveikatą.
O kaip ginčai? Juk šalia artimųjų visada gali sau leisti daugiau...
Tikrai, mes daug ginčijamės. Tėtis greitai užsiplieskia, visada karštai diskutuoja. Audrius – ramesnis, o aš – kaip tėtis.
Sunku patikėti, atrodai tokia rami...
Oi, darbuose galiu ginčytis! Įnirtingai ginu savo nuomonę. Kartais gal pernelyg kategoriškai.
Negali paneigti, kartų skirtumas egzistuoja. Viena – nueiti pas savo amžiaus žmogų, visai kas kita – pas tą, kuriam gerokai per septyniasdešimt...
Savo herojams jaučiu begalinę pagarbą. Jų išminčiai, jų talentui. Labai ruošiuosi tiems susitikimams. Grįžusi po jų pasakoju savo bičiuliams, ką girdėjau. Dabar jau žinau daugybę neįtikėtinų istorijų.
Per interviu kartais išgirstu kokių nors lemtingų ženklų. Priimu juos asmeniškai. Kodėl tas žmogus ir būtent dabar man sako žodžius, kurie visiškai tinka mano gyvenimui?
Jų priimti sprendimai kartais labai praverčia.
Bet mes juk nesimokome iš svetimų patirčių. Mėgstame daryti savo klaidas...
Aną savaitę susipažinau su operos soliste Irena Jasiūnaite. Nuostabi moteris, labai graži, tikra primadona. Dabar jai – 85-eri. Po interviu man ištiesė šokoladą: „Esu truputį burtininkė. Suvalgysite šitą šokoladą ir sėkmė jus aplankys.“
Sėdėjau ir valgiau, įtikėjusi, kad tame kažkas yra.
Dabar jos lauki?
O kas nelaukia? Mano draugė Liepa Rimkevičienė sako, kad svajones reikia garsiai sau įvardyti ir nuolatos repetuoti. Tada jos išsipildys. Kaip tik „dirbu“ su keliomis svajonėmis (juokiasi).
Tai kokios tavo svajonės, Aiste?
Negaliu pasakyti. Tai – irgi prietaras. Man labai patinka saugoti paslaptis. Ir savo, ir kitų.
Ar dėl jų dingai iš viešumos?
Argi dingau? Vasarą praleidau su skautais miškuose. Buvo jubiliejinė stovykla – „Kernavės tuntui“, kuriam priklausau, dvidešimt metų. Paskui prasidėjo darbai. Gal ir galėtum kur nueiti, bet kartais gaila laiko. Vyksta begalė gerų parodų, spektaklių... Su draugais ruošiame vakarienes, žiūrime filmus.
Prieš Naujuosius metus turiu tradiciją. Paskutinę senųjų metų dieną stengiuosi pasilikti viena ir sąžiningai pagalvoti, kokie jie buvo ir ką per juos nuveikiau. Per vieną tokį pagalvojimą pasižadėjau: išmoksiu pasakyti „ne“. Pavyko. Neinu ten, kur neįdomu.
Užtat pastaruoju metu su vyru Andriumi atskirai ir vaikštote?
Na, mūsų kompanijos skirtingos.
Sakyk, kokia legenda tave ypač nustebino?
Visos stebina! Devyniasdešimt vienų tapytojas Augustinas Savickas – aštraus proto, neįtikėtinai jaunatviškas žmogus, turintis fantastišką humoro jausmą. Prisiminiau, kiek jam metų, kai sunkiai pasikėlė nuo kėdės.
Aš nebepastebiu senų žmonių. Pabendravusi su devyniasdešimtmečiais, aštuoniasdešimtmečiais, manau, kad septyniasdešimties – pats jėgų žydėjimas.
Galima spėti, kad ir tavyje išnyko senatvės baimė?
Niekada jos neturėjau. Seni žmonės man būdavo gražūs. Tik dabar žodžio „senas“ aš nebevartoju.
Gal laidos herojai tau atskleidė paslaptį, kaip išlikti jaunai?
Jie visi jaunatviški. Nes nebijojo gyventi. Netaupė, negailėjo savęs ir ėjo paskui savo svajones. Turiningas gyvenimas ir yra paslaptingasis jaunystės eliksyras.
Tai – išminties pamokos. Man tik trisdešimt vieni, nežinau, ar jau pavyks įsisavinti tą išmintį.
Aiste, esi patyrusi žurnalistė. Nejau neskaitei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso?
Reklama sukėlė daug triukšmo. Dėl to nesidžiaugiu. Tačiau triukšmas kilo nežinant visų aplinkybių.
Jau antrą sezoną Lietuvos televizija rodo tavo kuriamą laidą „Legendos“. Bičiuliai tikina, kad dabar kaip niekada jautiesi savo vietoje. Tikrai?
Absoliučiai. Darbe susipynė mano pomėgiai, hobis skaityti knygas, laisvalaikis. Važiuodama susitikti su laidos herojais, kiekvieną kartą galvoju apie tai, kad man labai pasisekė. Matau „Legendų“ prasmę, išliekamąją vertę.
Kaip sugalvojai prisiminti tuos, kuriuos dabar jau retai kas prisimena?
Užaugau šeimoje, kur nuolat buvo kalbama apie įdomias meno pasaulio asmenybes. Nuo vaikystės skaičiau daug biografinių knygų. Pamaniau, jei man įdomu, tai kodėl neturėtų būti įdomu mano kartai. Juo labiau vyresniems žmonėms, kurie mūsų kultūros legendas dar atsimena gyvai. Ir daryti tai reikia dabar, kai dar galima surasti žmonių, kurie buvo šalia, kurie kartu kūrė, gyveno, mylėjo. Užsikrėčiau ta idėja.
Ir pasakei apie ją tėčiui – aktoriui, televizijos laidų redaktoriui Česlovui Stoniui?
Tėtis man iškart ėmė pasakoti, ką būtų galima kalbinti, kieno artimųjų dar yra tarp gyvųjų. Jau turėjome redaktorių. Trūko režisieriaus. Paskui tėtis kiek pagalvojo: „Audrius, žinoma, labai užsiėmęs, bet pamėgink pakalbinti brolį.“
Kai susitikome, ir jo akys užsidegė. „Žiauriai norėčiau su tavimi dirbti“, – pasakiau. Brolis netikėtai sutiko, o vėliau juokavo: „Pamėginam. Bet dokumentikoje žmogaus portretą sukurti dažniausiai prireikia visų metų.“
Tačiau praėjo šiek tiek laiko ir visi dirbame televizijos ritmu.
Na, ir kaip šeimyninė ranga televizijoje? Daug minusų?
Kad neaptikau jų dar! Mes – gera komanda, tikri bendraminčiai. Tėtis daugybę metų kūrė publicistines laidas – ar galėčiau norėti geresnio redaktoriaus? Audrius – dokumentinių filmų režisierius. Niekada nebuvome tradicinė šeima. Kai susitinkame per Kalėdas, kalbamės apie kiną, knygas ir meną, bet pamirštame pasiteirauti apie vienas kito sveikatą.
O kaip ginčai? Juk šalia artimųjų visada gali sau leisti daugiau...
Tikrai, mes daug ginčijamės. Tėtis greitai užsiplieskia, visada karštai diskutuoja. Audrius – ramesnis, o aš – kaip tėtis.
Sunku patikėti, atrodai tokia rami...
Oi, darbuose galiu ginčytis! Įnirtingai ginu savo nuomonę. Kartais gal pernelyg kategoriškai.
Negali paneigti, kartų skirtumas egzistuoja. Viena – nueiti pas savo amžiaus žmogų, visai kas kita – pas tą, kuriam gerokai per septyniasdešimt...
Savo herojams jaučiu begalinę pagarbą. Jų išminčiai, jų talentui. Labai ruošiuosi tiems susitikimams. Grįžusi po jų pasakoju savo bičiuliams, ką girdėjau. Dabar jau žinau daugybę neįtikėtinų istorijų.
Per interviu kartais išgirstu kokių nors lemtingų ženklų. Priimu juos asmeniškai. Kodėl tas žmogus ir būtent dabar man sako žodžius, kurie visiškai tinka mano gyvenimui?
Jų priimti sprendimai kartais labai praverčia.
Bet mes juk nesimokome iš svetimų patirčių. Mėgstame daryti savo klaidas...
Aną savaitę susipažinau su operos soliste Irena Jasiūnaite. Nuostabi moteris, labai graži, tikra primadona. Dabar jai – 85-eri. Po interviu man ištiesė šokoladą: „Esu truputį burtininkė. Suvalgysite šitą šokoladą ir sėkmė jus aplankys.“
Sėdėjau ir valgiau, įtikėjusi, kad tame kažkas yra.
Dabar jos lauki?
O kas nelaukia? Mano draugė Liepa Rimkevičienė sako, kad svajones reikia garsiai sau įvardyti ir nuolatos repetuoti. Tada jos išsipildys. Kaip tik „dirbu“ su keliomis svajonėmis (juokiasi).
Tai kokios tavo svajonės, Aiste?
Negaliu pasakyti. Tai – irgi prietaras. Man labai patinka saugoti paslaptis. Ir savo, ir kitų.
Ar dėl jų dingai iš viešumos?
Argi dingau? Vasarą praleidau su skautais miškuose. Buvo jubiliejinė stovykla – „Kernavės tuntui“, kuriam priklausau, dvidešimt metų. Paskui prasidėjo darbai. Gal ir galėtum kur nueiti, bet kartais gaila laiko. Vyksta begalė gerų parodų, spektaklių... Su draugais ruošiame vakarienes, žiūrime filmus.
Prieš Naujuosius metus turiu tradiciją. Paskutinę senųjų metų dieną stengiuosi pasilikti viena ir sąžiningai pagalvoti, kokie jie buvo ir ką per juos nuveikiau. Per vieną tokį pagalvojimą pasižadėjau: išmoksiu pasakyti „ne“. Pavyko. Neinu ten, kur neįdomu.
Užtat pastaruoju metu su vyru Andriumi atskirai ir vaikštote?
Na, mūsų kompanijos skirtingos.
Sakyk, kokia legenda tave ypač nustebino?
Visos stebina! Devyniasdešimt vienų tapytojas Augustinas Savickas – aštraus proto, neįtikėtinai jaunatviškas žmogus, turintis fantastišką humoro jausmą. Prisiminiau, kiek jam metų, kai sunkiai pasikėlė nuo kėdės.
Aš nebepastebiu senų žmonių. Pabendravusi su devyniasdešimtmečiais, aštuoniasdešimtmečiais, manau, kad septyniasdešimties – pats jėgų žydėjimas.
Galima spėti, kad ir tavyje išnyko senatvės baimė?
Niekada jos neturėjau. Seni žmonės man būdavo gražūs. Tik dabar žodžio „senas“ aš nebevartoju.
Gal laidos herojai tau atskleidė paslaptį, kaip išlikti jaunai?
Jie visi jaunatviški. Nes nebijojo gyventi. Netaupė, negailėjo savęs ir ėjo paskui savo svajones. Turiningas gyvenimas ir yra paslaptingasis jaunystės eliksyras.
Tai – išminties pamokos. Man tik trisdešimt vieni, nežinau, ar jau pavyks įsisavinti tą išmintį.
