„Neseniai supratau, kad neteisinga vis dar kažko iš gyvenimo laukti. Reikia gyventi šia diena ir džiaugtis kiekviena akimirka", - atvirai kalba daugybę vaidmenų teatre, kine bei televizijoje sukūrusi aktorė Dalia Brenciūtė.
Pradėjusi vaidinti televizijos seriale „Broliai", tikriausiai pajutote didesnį populiarumą?
Taip jau yra - vaidindamas teatre, esi mažiau matomas, o užtenka pasirodyti TV ekrane, visiems tampi įdomus.
Ar dėl to neskaudu?
Tikrai ne. Tai normalu. Be to, būti populiariai man nėra svarbiausia. Svarbu dirbti širdžiai mielą darbą.
Ar tiesa, kad dabar jaučiatės daug geriau nei jaunystėje?
Jaunystėje buvau labai nedrąsi, jautri, nepasitikinti savimi. Dabar jaučiuosi daug tvirčiau.
Tikriausiai dažnai jūsų klausia, kas maloniau: vaidinti teatre ar filmuotis seriale?
Negalėčiau aiškiai išskirti, kur dirbti maloniau. Viskas priklauso nuo režisieriaus, žmonių, su kuriais dirbi. Iš tiesų sunku būtų ir palyginti, nes darbas teatre ir prieš televizijos kameras - visiškai skirtingi dalykai. Nors filmuojantis bet kurią sceną galima ir pervaidinti, čia kur kas daugiau adrenalino, milžiniškas tempas. Man tai patinka. Šis darbas tikrai be galo įdomus. O štai teatre kiekviena scena yra repetuota šimtus kartų.
Ar yra vaidmuo, kurį dar norėtumėte suvaidinti?
Neturiu ko slėpti - neseniai Jaunimo teatre vėl buvo statomas spektaklis pagal H. Ibseno dramą „Šmėklos". Tame spektaklyje kažkada vaidinau tarnaitę Reginą. Šįkart būtų buvę įdomu suvaidinti motiną, tačiau nieko nepadarysi - kokius vaidmenis siūlo, tokius ir vaidinu. Reikia apskritai džiaugtis, kad esu reikalinga.
Paminėjote žmones, nuo kurių priklauso darbo atmosfera. Ar aplinkiniai taip stipriai jus veikia?
Labai svarbi komanda, su kuria dirbu. Iš tiesų nesu konfliktiška. Nežinau, gal man pasisekė, bet mane dažniausiai supa taikiai nusiteikę žmonės. Dar neteko atsisakyti darbo dėl to, kad būčiau su kuo nors susipykusi.
Turbūt ne veltui jūsų vyras garsus aktorius Kostas Smoriginas yra sakęs, kad už ilgus drauge nugyventus metus yra dėkingas tik jums... Namuose taip pat esate taikioji ir ramioji židinio sergėtoja?
Manau, mūsų abiejų nuopelnas, kad tiek metų pavyko išgyventi drauge. Tiesa, mudu su Kostu esame labai skirtingi: jis - tikra ugnis, o aš esu ta, kuri bando ugnį užgesinti. Tikrai esu daug ramesnė, kantresnė už jį. Galbūt ir gerai, kad esame tokie skirtingi.
Vos antrame kurse ištekėjote ir atsidavėte šeimai. Ar nė kiek nebuvo skaudu, kad vyras siekia karjeros, o ant jūsų pečių gula visi buities rūpesčiai?
Tokią situaciją priėmiau labai natūraliai. Rūpintis namais, auginti vaiką man nebuvo jokia auka. Be to, kai labai reikėjo pagalbos, kai turėdavau bėgti į teatrą repetuoti, padėdavo mama, kaimynai, draugai. Nėra situacijos be išeities.
Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi aktorės profesiją?
Gailėjausi. Iš tiesų labai norėjau būti vaikų gydytoja. Vis pagalvoju, kiek patirties per tuos metus būčiau sukaupusi. Be to, skirtingai nei aktorius, medikas visada yra reikalingas. Manau, būčiau buvusi gera specialistė. Pamenu, kai sūnus dar buvo mažas ir sirgdavo, gydydavau jį įvairiausiais liaudiškais būdais. Kokių tik receptų nesu išbandžiusi! Kai mus aplankydavo šeimos pediatrė, net jai puldavau aiškinti apie natūralias gydymo priemones (juokiasi).
Stengiatės gyventi sveikai?
Manau, kad geriausias vaistas - gamta. Stengiuosi daugiau būti gryname ore, daugiau judėti. Kalbant apie maistą, man natūraliai norisi daugiau vaisių, daržovių, pieno produktų. O Kostas negali gyventi be rūkytos dešrytės (juokiasi). Taigi užsukusi į parduotuvę visada dairausi ne tik savo pačios mėgstamų produktų.
Apie ką namuose su vyru dažniausiai kalbatės?
Dėl teatro mūsų abiejų nuomonės sutampa, nors apie darbą namuose kalbamės mažai. Vaidmenų neaptarinėjame, vaidybos neanalizuojame. Su Kostu mus sieja tiek daug dalykų: drauge nugyventi metai, bendra buitis, sūnus, anūkė...
Ar Kostas - geriausias jūsų draugas?
Taip. Pastaruoju metu ypač daug laiko praleidžiame drauge. Su Kostu būnu ne tik namuose Vilniuje, bet drauge važiuoju ir į reabilitacijas, kuriose jis dabar praleidžia nemažai laiko.
Vyrą užklupusi liga turbūt padėjo perkainoti vertybes, į daugelį dalykų pažvelgti kitaip?
Tiesiog supratau, kad nėra jokios prasmės kažko laukti ir tikėtis iš gyvenimo, reikia džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka.
Ar lieka laiko kaip senais gerais laikais pasėdėti gerų bičiulių kompanijoje?
Draugus branginame. Žinoma, nesusitinkame taip dažnai kaip anksčiau. Tada mūsų namų durys kiaurą parą būdavo atviros visiems. Visgi pasiilgę bičiulių būtinai suorganizuojame susitikimą. Nelaukiame ypatingos progos ir pakviečiame vakarienės. Šiuo visuotinio skubėjimo metu pats turi sustoti, pagalvoti apie artimus žmones. Jei nesustosi, taip ir prabėgs laikas.
Laikui bėgant tikriausiai keitėtės ir jūs su Kostu?
Žinoma, per tuos metus pasikeitėme. Su amžiumi ateina ir išmintis: dabar proto daugiau, o emocijų mažiau (šypsosi). Gal emocijas kiek užgožęs ir ilgesys sūnui, kuris mokosi Londone.
Tyliai pagalvojate apie tai, kaip būtų gerai, jei jis grįžtų į Lietuvą?
Žinoma, to norėčiau, bet taip pat suvokiu, kad tokių sąlygų tobulėti, kokias jis turi mokydamasis Londono kareliškajame operos teatre, čia tikrai neturės. Kol kas esame pasiryžę vieni pas kitus skraidyti. Su sūnumi beveik kiekvieną dieną bendraujame ir internetu.
Be to, mus tarsi suvienija Lietuvoje gyvenanti jo dukrelė mūsų anūkė Goda. Ji tėtį taip pat retai mato. O kaip Godutė per ekraną glosto tėtį! Arba užėjusi į parfumerijos parduotuvę būtinai pasako, kad kvepia tėčiu. Ir graudu, ir gražu stebėti tokias situacijas.
Esate prasitarusi, kad išmintis ir branda atėjo gimus anūkei. Ar taip smarkiai mergaitė pakeitė jūsų gyvenimą?
Tikrai taip. Aš ją be galo myliu. Godutė mūsų namuose tikrai dažnas svečias. Man smagu su ja žaisti, bendrauti... Kartais net pagalvoju, jog kai reikės, kad kas nors arbatos atneštų, tikriausiai tai bus Godutė. Sūnus juk toli...
Sūnų auklėjote panašiai kaip anūkę?
Su juo praleidau taip pat labai daug laiko. Pamenu, kaip vedžiodavau į „Ąžuoliuko" chorą, laukdavau, kol baigsis repeticijos... Stebiuosi žiūrėdama, kaip dabar vaikai auga be tėvų - juos dažnai prižiūri auklės ar dar kas nors.
O tėvai tuo metu siekia karjeros...
Jokia karjera negali atstoti šeimos, vaikų. Tikrai nesikeisčiau vietomis nė su viena net pačios įspūdingiausios karjeros moterimi. Juk niekur kitur neišgyvensi tokių jausmų, kuriuos patiri augindamas vaiką, bendraudamas su anūkais.
Didžiuojatės savo sūnumi?
Labai. Man gera jausti, kad ir aš nemažai prisidėjau prie to, koks jis yra šiandien. Tikiu, kad vaikai - pati geriausia investicija: kuo daugiau su jais būsi, bendrausi, tuo ir jie bus laimingesni. Bet koks buvimas su vaiku tik į naudą. Tikrai negaila nė vienos dėl sūnaus sugaištos minutės.
