Jos sieloje kartais siaučia demonai, o kartais būna tylu ir ramu. Teatro ir kino aktorė Valda Bičkutė sako, kad sau ji visada liks paslaptis. Ji įsitikinusi, jog nė vienam mūsų nelemta iki galo pažinti save, kad ir ką darytume, visą laiką einame savęs pažinimo link. Eidama pažinimo keliu aktorė atrado dvasinės gyvybės jėgą Reiki, suprato turinti išmokti klausytis širdies balso, kurį vadiname intuicija...
Ar buvo gyvenime situacijų, kai Reiki jums labai padėjo?
Iki šios dienos stebiuosi Reiki galia, nors visų šio gydymo galimybių dar nežinau. Vienu metu vis pakildavo temperatūra, gydytojai atliko įvairius tyrimus, bet priežasties taip ir nenustatė, įtarė lėtinį tonsilitą. Taip pusantrų metų temperatūra vis pakildavo, po spektaklio – net iki 38 laipsnių. Tai sekino, be to vertė nerimauti. Tuo metu aš intensyviai filmavausi, daug vaidinau teatre, o vasarą kreipiausi į medikus, šie atlikę įvairius tyrimus stebėjosi, kaip aš iš viso galiu dirbti. Jų nuomone, turėjau gulėti ligoninėje...
Esate tikra, kad jums padėjo Reiki?
Manau, kad tik Reiki dėka galėjau taip intensyviai dirbti. Kiekvieną kartą grįžusi po filmavimų ramiai pasinerdavau į Reiki seansą. O juk ir mokiausi Reiki ne tik iš smalsumo, bet ir norėdama sau padėti. Nuolat besilaikanti temperatūra galėjo būti ligos pranašė, galėjo prasidėti komplikacijos, tačiau viso to nebuvo...
Ir temperatūra nukrito?
Aš lioviausi ją matuotis, o viena bičiulė pasakė girdėjusi, kad tada, kai žmogus turi antgamtinių galių, jo temperatūra būna pakilusi. Ar turiu kokių nors galių, tikrai nežinau, tačiau Reiki – dvasinės gyvybės jėga - yra vienas iš alternatyviosios medicinos būdų, gydantis psichinę, emocinę ir fizinę žmogaus sveikatą, kūno būklę ir jis man neabejotinai padėjo...
Mums neįprastais reiškiniais susidomi toli gražu ne visi... Ar galėtumėte pasakyti, kodėl pasukote savęs pažinimo keliu?
Kai nuėjau pas mokytoją, jis pasakė, kad niekas nevyksta atsitiktinai, ir jis neklydo. Mane visada domino neįprasti reiškiniai, niekada nemaniau, kad mes – tik materialūs kūnai. Mūsų kūnai – tai didysis stebuklas, mūsų dvasios apraiška. Juose vyksta procesai, į kuriuos negali žvelgti atskirai nuo dvasios. Man buvo įdomu, kaip patys galime padėti savo dvasiai, o tuo pačiu ir kūnui. Todėl išgirdusi iš bičiulių apie Reiki, iškart susidomėjau. Man pasakojo, esą kas prisiliečia prie šio mokymo, daugiau negeria nė lašo alkoholio, nebevalgo mėsos. Pamaniau, to tikrai nesugebėsiu. Tačiau jau po pirmųjų mokymų mano organizmas pradėjo jausti, ko jam reikia. Aš labai ilgai nevalgiau mėsos, tik mama įprašė, kad nors po truputėlį valgyčiau. Mama nerimavo, kad visai nusilpsiu..
Ar Reiki mokymas ką nors kardinaliai pakeitė?
Skaičiau Diane Stain knygą apie Reiki, kurią man rekomendavo bičiuliai, tikinę, kad joje rasiu viską. Jie neklydo. Aš taip ir padariau, nesiblaškiau tarp ezoterinės literatūros, kurios labirintuose lengva pasiklysti. Gilinausi tik į šią knygą, joje radau daug žinių, kurios padėjo susivokti, taigi man reikėjo tik iniciacijų. Vėliau mokytojas pasakė, kad kai žmonės įsiklauso į save ir žino, kokiu keliu eina, jų gyvenime kardinalių pokyčių neįvyksta. Kitaip nutinka tiems, kurie mokytis Reiki ateina sutrikę, nežinantys, kaip gyventi. Jų gyvenime prasideda dideli pokyčiai: jie keičia darbus, šeimas... Į mano gyvenimą Reiki įsiliejo labai švelniai, nors sutikau žmonių, kurie tikino pradėję karmiškai valytis, regėję haliucinacijas. Mokytojas sakė, kad tokiu būdu naikinami kamščiai ir išeina bloga energija.
Ar pasikeitė jūsų santykis su žmonėmis, kai gavote Reiki iniciacijas?
Jau paauglystėje sužinojau svarbų dėsnį – visa tai, ką matai, tėra tik tavo atspindys, ir man neapsiverčia liežuvis apie kitą žmogų pasakyti ką nors blogo, stengiuosi kiekvieną pateisinti ir suprasti. Kai girdžiu, kaip žmonės piktinais viskuo: valdžia, oru, galvoju, kad pirmiausia jie nieko šviesaus nemato savyje. Dažnas kritikuodamas ir niekindamas kitą taip lieja pyktį dėl savo ydų, silpnybių ar menkų gabumų. Mano amžiną atilsi močiutė labai tikėjo Dievą. Berods prieš Sutvirtinimo sakramentą ji nuvedė mane į zakristiją, kur mane pamatęs kunigas pasakė: “Pažįstu tą mergaitę, negaliu atitraukti akių, kai ji meldžiasi – toks nuoširdumas veide, žiūriu į ją ir džiaugiuosi. Atėjo laikas, kai pradėjau abejoti, šiandien religija ir tikėjimas tarpusavy man neturi nieko bendro. Gerbiu žydus, budistus, nes jų religijose puikiai sutvarkytas gyvenimo būdas: žmonių santykiai, mityba. Tačiau pasninkas yra tiesiog sveikas gyvenimo būdas, manau, Dievas tikrai nepyks, jeigu jo nesilaikysi.
Sakote, kad išmokote girdėti save... Ar buvo tokių atsitikimų, kai gelbėjo intuicija?
Taip, ir ne vienas. Kartą turėjome išskristi gastrolių į Briuselį, mano pasas galiojo dar mėnesį ar du, tad aš buvau visiškai rami. Tačiau vieną laisvą dieną pajutau, kad nerandu namuose sau vietos, kažkas mane traukia į pasų skyrių, ir gana. Draugė mėgino atkalbėti, esą dar daug laiko, viską spėsiu, bet mane ten tarsi kojos pačios nunešė. Darbuotojai sako: gerai, mes pakeisime jūsų pasą, bet pusę metų jūs negalėsite išvažiuoti į užsienį. Man akys ant kaktos iššoko: kaip? Rytoj aš išvažiuoju į gastroles? Be manęs spektaklis neįvyks! Mintyse akimirksniu sumečiau, kad pasą reikia užsakyti skubos tvarka. Stebuklas, kad po valandos jau būtų buvę per vėlu... Buvo ir kitų atsitikimų, kai mane tarsi kažin kas tempdavo eiti, bėgti. Kartą gastrolių metu užsienyje, užsibuvau kavinėje, įsikūrusioje kažkokiame rūsyje, ir staiga pajutau, kad mane kažin kas tempia eiti viena gatvele. Ir staiga ten, kur ta gatvelė susijungė su kita, sutikau žmogų, kurio ieškojau, bet niekaip negalėjau jam prisiskambinti. Tokie nutikimai tiesiog pribloškia, niekaip negaliu jų paaiškinti, paskui taip godžiai norisi, kad tai pasikartotų dar ir dar, bet šitie momentai, matyt, buvo tokie svarbūs, kad būtinai turėjo įvykti... o kitiems ateis laikas.
O sapnai nesiunčia ženklų?
Ne. Buvo toks metas, kai sapnuodama norėdavau gauti kokį nors atsakymą, sužinoti, kaip man toliau elgtis. Ne tiesioginio atsakymo prašydavau, bet kokio nors menkiausio ženklo, pojūčio. Kartais jis būdavo, o kartais - ne.
O scenos magija? Santykis su žiūrovu? Ar jaučiate tame ką nors antgamtiško, nepaaiškinamo?
Man įdomiausia, kad į vieną spektaklį susirenka publika, kuri juokiasi, ploja vienu metu, o kitą kartą į tą patį spektaklį ateina žmonės, kurie į viską reaguoja visiškai kitaip. Aš niekaip nesuprantu, kaip susirenka vienodai reaguojantys žmonės ir visa salė tampa kaip vienas organizmas, o kitą kartą – kitokie, bet salė vėl tarsi susilieja...
Ar Reiki padeda teatre?
Iš pradžių aš buvau užsidegusi prieš spektaklį paprašyti, kad žmonėms iš scenos spinduliuotų gėris, visos šviesiausios vibracijos, nes vaidindamas scenoje tu ir atiduodi energiją, ir jos gauni. Tačiau teatras yra vieta, kur gyvena demonai, aistros gerąja prasme, visos spalvos.. Negali atsiriboti, atsisakyti juodo ir būti tik baltu, nes tada nebesuprasi savo kuriamo personažo likimo. Viena kolegė sako, kad jai labai patinka budizmas, norėtų medituoti, tačiau tada tektų atsisakyti aktoriaus profesijos, nes nuolat būdama palaimos būsenos, ji nebegalės kurti vaidmenų teatre. Mano Reiki mokytojas irgi kalbėjo, kad teatre yra visko ir reikia visko, todėl aš turiu būti natūrali, o ne itin apsivaliusi. Panašiai jis vertina ir vegetarizmą: kartais žmogus dirba ir gyvena tokiomis sąlygomis, kad jam tiesiog būtinos grubesnės vibracijos, mat tapęs itin subtilus, žlugs. Kartais mums reikia mėsos, kad atsilaikytume prieš aplinką.
Ar sunku būna „nusimesti“ vaidmenį? Juk aktorius dažnai suauga su savo personažu?
Aš manau, kad aktoriaus profesionalumas glūdi tame, jog jis sugeba kontroliuoti padėtį. Netikiu aš tomis haliucinacijomis, beprotybėmis – tai jau liga, o ne menas. Menas yra tada, kai tu žaidi ir turi mokėti žaisti, ne veltui rusai sako „igra“ – žaidimas. Teatre turi būti žaidimo momentas, o ne kažkokie nerviniai priepuoliai. Be abejo, emocijos verda ir aktoriaus pulsas dažnėja, tačiau scenoje yra du viename – aktorius ir personažas, bet aktorius turi būti šeimininkas, jis valdo personažą, o ne atvirkščiai. Tada scenoje patiri malonumą scenoje, o ne kančią. Jeigu patiri kančią, turi keisti profesiją, nes tai jau blogai.
Ar yra tekę bendrauti su aiškiaregiais, būrėjomis? Mėginote sužinoti savo ateitį?
Taip, bet vėliau nusprendžiau, kad šito daryti nereikia. Mūsų ateitis turi daugybę variantų, o aiškiaregis ar būrėja, sakydami, kad mūsų laukia vienokie ar kitokie įvykiai, mus jiems tiesiog užprogramuoja. Prisirišę prie jų sukurtos programos nepasinaudojame savo galimybėmis, kiekviename mūsų slypinčiais, bet dar neatrastais gabumais.
Minėjote, kad jums įdomi astrologija. Kodėl?
Vienas bičiulis turi du vaikus ir negali atsistebėti, kokie jie skirtingi. Dukra – atvira, mėgstanti bendrauti, sūnus – užsidaręs, nė už ką nenori eiti į darželį. Tėvai abu vaikus auklėjo vienodai, o auga visiškai kiti žmonės, nes gimę po skirtingais zodiako ženklais. Esu Skorpionė, norėčiau turėti savo asmeninį horoskopą, bet dar nepažįstu astrologo, kuriuo visiškai pasitikėčiau. Savo Skorpionės savybes tikrai jaučiu, bet savo „demonus“, manau, gebu sutramdyti. Nesu švarutėlė, manyje yra visko, tačiau juk taip ir turi būti, sterilus žmogus nenatūralus. Savyje atpažįstu intuicijos jausmą. Žiūrėdama į meno kūrinius intuityviai pajuntu, kuriuose pulsuoja gyvybė, o kuriuose reiškiasi liguistas pasaulio matymas. Kiekvienas reiškinys man turi gyvybės ar ligos pradą. Bendraudama su žmonėmis pajuntu, ar tie santykiai nunyks, ar rutuliosis kūrybingas bendravimas.
Kuo skiriasi pojūčiai, kuriuos patiri teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje?
Tai visiškai skirtingi dalykai. Scenoje energija sklinda iš manęs žiūrovui, o stovėdama prieš kamerą aš nieko nespinduliuoju, esu savyje ir traukiu tik į save. Kinas - akimirkos menas, matai save ekrane ir nebepažįsti. Taip, kaip ir gyvenime, žmonės – vienokie atrodo kitų akimis, kitokie – veidrodžiuose. Manau, mes nesame matę savęs, nežinome, kaip atrodome. Todėl patys sau visada liksime paslaptimi, kurios lin nepaliausime ėję.
Ar buvo gyvenime situacijų, kai Reiki jums labai padėjo?
Iki šios dienos stebiuosi Reiki galia, nors visų šio gydymo galimybių dar nežinau. Vienu metu vis pakildavo temperatūra, gydytojai atliko įvairius tyrimus, bet priežasties taip ir nenustatė, įtarė lėtinį tonsilitą. Taip pusantrų metų temperatūra vis pakildavo, po spektaklio – net iki 38 laipsnių. Tai sekino, be to vertė nerimauti. Tuo metu aš intensyviai filmavausi, daug vaidinau teatre, o vasarą kreipiausi į medikus, šie atlikę įvairius tyrimus stebėjosi, kaip aš iš viso galiu dirbti. Jų nuomone, turėjau gulėti ligoninėje...
Esate tikra, kad jums padėjo Reiki?
Manau, kad tik Reiki dėka galėjau taip intensyviai dirbti. Kiekvieną kartą grįžusi po filmavimų ramiai pasinerdavau į Reiki seansą. O juk ir mokiausi Reiki ne tik iš smalsumo, bet ir norėdama sau padėti. Nuolat besilaikanti temperatūra galėjo būti ligos pranašė, galėjo prasidėti komplikacijos, tačiau viso to nebuvo...
Ir temperatūra nukrito?
Aš lioviausi ją matuotis, o viena bičiulė pasakė girdėjusi, kad tada, kai žmogus turi antgamtinių galių, jo temperatūra būna pakilusi. Ar turiu kokių nors galių, tikrai nežinau, tačiau Reiki – dvasinės gyvybės jėga - yra vienas iš alternatyviosios medicinos būdų, gydantis psichinę, emocinę ir fizinę žmogaus sveikatą, kūno būklę ir jis man neabejotinai padėjo...
Mums neįprastais reiškiniais susidomi toli gražu ne visi... Ar galėtumėte pasakyti, kodėl pasukote savęs pažinimo keliu?
Kai nuėjau pas mokytoją, jis pasakė, kad niekas nevyksta atsitiktinai, ir jis neklydo. Mane visada domino neįprasti reiškiniai, niekada nemaniau, kad mes – tik materialūs kūnai. Mūsų kūnai – tai didysis stebuklas, mūsų dvasios apraiška. Juose vyksta procesai, į kuriuos negali žvelgti atskirai nuo dvasios. Man buvo įdomu, kaip patys galime padėti savo dvasiai, o tuo pačiu ir kūnui. Todėl išgirdusi iš bičiulių apie Reiki, iškart susidomėjau. Man pasakojo, esą kas prisiliečia prie šio mokymo, daugiau negeria nė lašo alkoholio, nebevalgo mėsos. Pamaniau, to tikrai nesugebėsiu. Tačiau jau po pirmųjų mokymų mano organizmas pradėjo jausti, ko jam reikia. Aš labai ilgai nevalgiau mėsos, tik mama įprašė, kad nors po truputėlį valgyčiau. Mama nerimavo, kad visai nusilpsiu..
Ar Reiki mokymas ką nors kardinaliai pakeitė?
Skaičiau Diane Stain knygą apie Reiki, kurią man rekomendavo bičiuliai, tikinę, kad joje rasiu viską. Jie neklydo. Aš taip ir padariau, nesiblaškiau tarp ezoterinės literatūros, kurios labirintuose lengva pasiklysti. Gilinausi tik į šią knygą, joje radau daug žinių, kurios padėjo susivokti, taigi man reikėjo tik iniciacijų. Vėliau mokytojas pasakė, kad kai žmonės įsiklauso į save ir žino, kokiu keliu eina, jų gyvenime kardinalių pokyčių neįvyksta. Kitaip nutinka tiems, kurie mokytis Reiki ateina sutrikę, nežinantys, kaip gyventi. Jų gyvenime prasideda dideli pokyčiai: jie keičia darbus, šeimas... Į mano gyvenimą Reiki įsiliejo labai švelniai, nors sutikau žmonių, kurie tikino pradėję karmiškai valytis, regėję haliucinacijas. Mokytojas sakė, kad tokiu būdu naikinami kamščiai ir išeina bloga energija.
Ar pasikeitė jūsų santykis su žmonėmis, kai gavote Reiki iniciacijas?
Jau paauglystėje sužinojau svarbų dėsnį – visa tai, ką matai, tėra tik tavo atspindys, ir man neapsiverčia liežuvis apie kitą žmogų pasakyti ką nors blogo, stengiuosi kiekvieną pateisinti ir suprasti. Kai girdžiu, kaip žmonės piktinais viskuo: valdžia, oru, galvoju, kad pirmiausia jie nieko šviesaus nemato savyje. Dažnas kritikuodamas ir niekindamas kitą taip lieja pyktį dėl savo ydų, silpnybių ar menkų gabumų. Mano amžiną atilsi močiutė labai tikėjo Dievą. Berods prieš Sutvirtinimo sakramentą ji nuvedė mane į zakristiją, kur mane pamatęs kunigas pasakė: “Pažįstu tą mergaitę, negaliu atitraukti akių, kai ji meldžiasi – toks nuoširdumas veide, žiūriu į ją ir džiaugiuosi. Atėjo laikas, kai pradėjau abejoti, šiandien religija ir tikėjimas tarpusavy man neturi nieko bendro. Gerbiu žydus, budistus, nes jų religijose puikiai sutvarkytas gyvenimo būdas: žmonių santykiai, mityba. Tačiau pasninkas yra tiesiog sveikas gyvenimo būdas, manau, Dievas tikrai nepyks, jeigu jo nesilaikysi.
Sakote, kad išmokote girdėti save... Ar buvo tokių atsitikimų, kai gelbėjo intuicija?
Taip, ir ne vienas. Kartą turėjome išskristi gastrolių į Briuselį, mano pasas galiojo dar mėnesį ar du, tad aš buvau visiškai rami. Tačiau vieną laisvą dieną pajutau, kad nerandu namuose sau vietos, kažkas mane traukia į pasų skyrių, ir gana. Draugė mėgino atkalbėti, esą dar daug laiko, viską spėsiu, bet mane ten tarsi kojos pačios nunešė. Darbuotojai sako: gerai, mes pakeisime jūsų pasą, bet pusę metų jūs negalėsite išvažiuoti į užsienį. Man akys ant kaktos iššoko: kaip? Rytoj aš išvažiuoju į gastroles? Be manęs spektaklis neįvyks! Mintyse akimirksniu sumečiau, kad pasą reikia užsakyti skubos tvarka. Stebuklas, kad po valandos jau būtų buvę per vėlu... Buvo ir kitų atsitikimų, kai mane tarsi kažin kas tempdavo eiti, bėgti. Kartą gastrolių metu užsienyje, užsibuvau kavinėje, įsikūrusioje kažkokiame rūsyje, ir staiga pajutau, kad mane kažin kas tempia eiti viena gatvele. Ir staiga ten, kur ta gatvelė susijungė su kita, sutikau žmogų, kurio ieškojau, bet niekaip negalėjau jam prisiskambinti. Tokie nutikimai tiesiog pribloškia, niekaip negaliu jų paaiškinti, paskui taip godžiai norisi, kad tai pasikartotų dar ir dar, bet šitie momentai, matyt, buvo tokie svarbūs, kad būtinai turėjo įvykti... o kitiems ateis laikas.
O sapnai nesiunčia ženklų?
Ne. Buvo toks metas, kai sapnuodama norėdavau gauti kokį nors atsakymą, sužinoti, kaip man toliau elgtis. Ne tiesioginio atsakymo prašydavau, bet kokio nors menkiausio ženklo, pojūčio. Kartais jis būdavo, o kartais - ne.
O scenos magija? Santykis su žiūrovu? Ar jaučiate tame ką nors antgamtiško, nepaaiškinamo?
Man įdomiausia, kad į vieną spektaklį susirenka publika, kuri juokiasi, ploja vienu metu, o kitą kartą į tą patį spektaklį ateina žmonės, kurie į viską reaguoja visiškai kitaip. Aš niekaip nesuprantu, kaip susirenka vienodai reaguojantys žmonės ir visa salė tampa kaip vienas organizmas, o kitą kartą – kitokie, bet salė vėl tarsi susilieja...
Ar Reiki padeda teatre?
Iš pradžių aš buvau užsidegusi prieš spektaklį paprašyti, kad žmonėms iš scenos spinduliuotų gėris, visos šviesiausios vibracijos, nes vaidindamas scenoje tu ir atiduodi energiją, ir jos gauni. Tačiau teatras yra vieta, kur gyvena demonai, aistros gerąja prasme, visos spalvos.. Negali atsiriboti, atsisakyti juodo ir būti tik baltu, nes tada nebesuprasi savo kuriamo personažo likimo. Viena kolegė sako, kad jai labai patinka budizmas, norėtų medituoti, tačiau tada tektų atsisakyti aktoriaus profesijos, nes nuolat būdama palaimos būsenos, ji nebegalės kurti vaidmenų teatre. Mano Reiki mokytojas irgi kalbėjo, kad teatre yra visko ir reikia visko, todėl aš turiu būti natūrali, o ne itin apsivaliusi. Panašiai jis vertina ir vegetarizmą: kartais žmogus dirba ir gyvena tokiomis sąlygomis, kad jam tiesiog būtinos grubesnės vibracijos, mat tapęs itin subtilus, žlugs. Kartais mums reikia mėsos, kad atsilaikytume prieš aplinką.
Ar sunku būna „nusimesti“ vaidmenį? Juk aktorius dažnai suauga su savo personažu?
Aš manau, kad aktoriaus profesionalumas glūdi tame, jog jis sugeba kontroliuoti padėtį. Netikiu aš tomis haliucinacijomis, beprotybėmis – tai jau liga, o ne menas. Menas yra tada, kai tu žaidi ir turi mokėti žaisti, ne veltui rusai sako „igra“ – žaidimas. Teatre turi būti žaidimo momentas, o ne kažkokie nerviniai priepuoliai. Be abejo, emocijos verda ir aktoriaus pulsas dažnėja, tačiau scenoje yra du viename – aktorius ir personažas, bet aktorius turi būti šeimininkas, jis valdo personažą, o ne atvirkščiai. Tada scenoje patiri malonumą scenoje, o ne kančią. Jeigu patiri kančią, turi keisti profesiją, nes tai jau blogai.
Ar yra tekę bendrauti su aiškiaregiais, būrėjomis? Mėginote sužinoti savo ateitį?
Taip, bet vėliau nusprendžiau, kad šito daryti nereikia. Mūsų ateitis turi daugybę variantų, o aiškiaregis ar būrėja, sakydami, kad mūsų laukia vienokie ar kitokie įvykiai, mus jiems tiesiog užprogramuoja. Prisirišę prie jų sukurtos programos nepasinaudojame savo galimybėmis, kiekviename mūsų slypinčiais, bet dar neatrastais gabumais.
Minėjote, kad jums įdomi astrologija. Kodėl?
Vienas bičiulis turi du vaikus ir negali atsistebėti, kokie jie skirtingi. Dukra – atvira, mėgstanti bendrauti, sūnus – užsidaręs, nė už ką nenori eiti į darželį. Tėvai abu vaikus auklėjo vienodai, o auga visiškai kiti žmonės, nes gimę po skirtingais zodiako ženklais. Esu Skorpionė, norėčiau turėti savo asmeninį horoskopą, bet dar nepažįstu astrologo, kuriuo visiškai pasitikėčiau. Savo Skorpionės savybes tikrai jaučiu, bet savo „demonus“, manau, gebu sutramdyti. Nesu švarutėlė, manyje yra visko, tačiau juk taip ir turi būti, sterilus žmogus nenatūralus. Savyje atpažįstu intuicijos jausmą. Žiūrėdama į meno kūrinius intuityviai pajuntu, kuriuose pulsuoja gyvybė, o kuriuose reiškiasi liguistas pasaulio matymas. Kiekvienas reiškinys man turi gyvybės ar ligos pradą. Bendraudama su žmonėmis pajuntu, ar tie santykiai nunyks, ar rutuliosis kūrybingas bendravimas.
Kuo skiriasi pojūčiai, kuriuos patiri teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje?
Tai visiškai skirtingi dalykai. Scenoje energija sklinda iš manęs žiūrovui, o stovėdama prieš kamerą aš nieko nespinduliuoju, esu savyje ir traukiu tik į save. Kinas - akimirkos menas, matai save ekrane ir nebepažįsti. Taip, kaip ir gyvenime, žmonės – vienokie atrodo kitų akimis, kitokie – veidrodžiuose. Manau, mes nesame matę savęs, nežinome, kaip atrodome. Todėl patys sau visada liksime paslaptimi, kurios lin nepaliausime ėję.
