Lietuviškame seriale „Nekviesta meilė“ jis – žurnalistas Simonas, mylintis Liną, kuri dėl jo pabėga iš savo vestuvių. Jau buvo spėję pasklisti gandų, kad ši istorija tęsiasi ir už filmavimo aikštelės ribų! Tačiau tikrovė kitokia: sostinės „Elfų“ teatro aktorius Marius MAČIULIS (29) bando prisijaukinti egzotišką amerikiečių aktorę Alicią Gian (26).
Kaip atsiradote seriale?
Daugelis aktorių savo nuotraukas išdaliję visokioms agentūroms, studijoms. Iš pradžių mane pakvietė epizodiniam vaidmeniui: buvau žurnalistas, Miroslavui turintis perduoti kažkokią informaciją. Tuo mano pasirodymas baigėsi. Po kurio laiko kavinėje priėjęs serialo prodiuseris Rolandas Skaisgirys pasakė, kad tame epizode gerai pasirodžiau, kad pasitarė su režisieriumi Alvydu Šlepiku ir nutarė žurnalisto personažą įtraukti į tolesnį serialo scenarijų. Aš linksėjau „gerai“, „labai smagu“ ir žiūrėjau, rimtai ar juokaudamas jis tai sako. Netrukus iš tiesų sulaukiau skambučio ir kvietimo vaidinti toliau. Turbūt režisieriai, prodiuseriai turi savus aktorių atrankos kriterijus…
Taip Marius tapo Simonu ir įžengė į kiekvieno lietuvio namus...
Žiūri žmonės, žiūri… Lietuviams šis serialas patinka. Gal todėl, kad toks – pirmas: „Giminės“ buvo gal arčiau kino, „Nekviesta meilė“ – arčiau tikrojo serialo žanro. Galbūt ir todėl, kad čia dirba profesionalai: tai daro įtaką serialo kokybei.
Gal turite pažįstamų žurnalistų, kurie konsultavo, pamokė slengo?
Turiu, bet nesu kurio nors iš jų prototipas. Žurnalistai – žmonės kaip žmonės, su savo darbo specifika. Landumas, priekabumas – turbūt pliusai jūsų darbe. Kažką tokio ir imu iš jo. Provokuoti žmones nelengva: visi tokie skirtingi... Žurnalisto darbas sunkus, bet įdomus. Tačiau aš seriale tik vaidinu. Mano herojus, atrodo, smarkiai veikiamas aplinkinių – kaip ir mūsų seimūnai. Gal ten esu ir neblogas žurnalistas, bet žmogus – nelabai vykęs ir tai turi įtakos mano kuriamo žurnalisto darbui ir veiksmams.
Jei serialas bus rodomas ilgai, tikrai vieną dieną daug kam tapsite tik Simonu – tikrasis jūsų vardas niekam neberūpės.
Gali būti. Po vieno straipsnio įlindau į internetą paskaityti komentarų: tikrai mane tapatina su kuriamu herojumi. To nebijau. Teatre kai kuriems režisieriams tai, kad ateini su televizijoje gautu štampu, trukdo. Tačiau, manau, mano teatriukui, kurį su kolegomis ir kurso vadovu įkūrėme baigę studijas, tai gerai: gal bus lengviau spektaklius parduoti (juokiasi).
Ir gerai. Tegul tapatina mane su Simonu. Tai – trumpalaikiai dalykai. Dabar kalba apie Simoną, rytoj atsiras kitas serialas ir kitų aktorių – šnekės apie juos. Šie dalykai neamžini, aktualūs tik šiandien.
Serialą, matyt, žiūri jūsų mama, kaimynai ir visas gimtasis Kudirkos Naumiestis?
Žiūri, kaip ir visa Lietuva žiūri. Mama ir sesuo jaudinasi, kad nepadaryčiau gėdos. Mamai serialai patinka: nebūtų šito, rinktųsi kitą. Turiu labai kategorišką kritiką – kaimyną Vytautą. Jis man griežtai išsako pastabas. Pyksta, kad jo kaimynas (tai yra aš) seriale toks negeras. Suaugęs žmogus, o įtikėjęs ta istorija ir mane tapatina su Simonu! Tai įdomu. Jau nekalbu apie paauglius, kurie ne tik žiūri serialą, bet ir turi laiko rašinėti komentarus.
Kodėl vaikinukas iš Suvalkijos nusprendė rinktis aktorystę?
Domėjausi sportu, istorija, žinoma, teatru. Turėjau mokytoją, kuri sudomino literatūra, netingėjo su manimi važiuoti į visokius deklamavimo konkursus. Gal taip tas vaikinukas ir patikėjo savo jėgomis. Jaunam žmogui postūmis daug duoda.
Tačiau, ko gero, svajojote ir išgarsėti, būti žvaigžde?
Meluočiau sau, jeigu sakyčiau, kad aktoriui nesvarbu žinomumas. Vaidini ne sau – reikia aplodismentų. Tai – vienintelis atsidėkojimas, vertas šio darbo. Pinigai, kuriuos uždirbame, neverti įdėtų pastangų, – daug ką kompensuoja žiūrovų dėmesys.
Kasdien būnant matomam per televiziją – geriausias būdas tapti žinomam.
Taip. Kartu tai – nauja patirtis, visai kita vaidybos specifika nei scenoje. Teatre vaidini salėje sėdinčiam žiūrovui: viskas tiesiogiai, pavyko, nepavyko – nepakartosi.
Kurti vaidmenį prieš kameras iš pradžių buvo labai sunku. Ir dabar nelengva. Šlepikas man vis sakydavo, kad baigčiau mojuoti rankomis, teatrą vaidinti. „Man čia kvepia teatralščina“, – kartodavo.
Būti atpažįstam ir gerai, ir blogai. Ar jaučiate, kad dabar galbūt lengviau atsidaro kai kurios durys?
Gal. Galbūt gaunu daugiau užsakymų vesti renginius. Gal kažkas gali pasinaudoti mano žinomumu. Tarkim, koks nors renginių organizatorius užsakovui pasakys, kad vakarą ves Simonas, ir jam tai tiks, o jei būčiau tik aktorius Marius Mačiulis, tas užsakovas klaustų, kas aš toks, nes žino tik Šapranauską, Sakalauską ir Kazlą. Dabar gal lengviau. Mieliau vaidinčiau tik teatre ir kaip Valentinas Masalskis turėčiau galimybę pasakyti, kad į šitą š… neisiu. Kalbu apie renginius, reklamas... Tačiau ištarti „ne“, atsisakyti pinigų reikia turėti jėgų, būti stipriam žmogui, aktoriui ir charizmatiškai asmenybei – tokiam kaip Masalskis. Žaviuosi juo, bet man nepavyksta viso šito atsisakyti, nes tada piniginė būtų visai tuščia (juokiasi).
Vilniaus universitete įgijote aktoriaus filologo specialybę. Galėtumėte dirbti mokytoju...
Amerikoje visada mokoma dviejų specialybių. Aktorystė – labai slidi profesija. Turiu įkūręs savo teatro studiją „Durys“. Ji gyvuoja treti metai. Vienas buvęs mano aktoriukas jau studijuoja muzikos akademijoje. Labai smagu. Studijoje įdomu išbandyti savo sumanymus. Turiu pretenzijų kada nors pastatyti nedidelį spektakliuką. Į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, Rimo Tumino kursą, buvau įstojęs mokytis režisūros, bet nepavyko suderinti teatro ir studijų.
Teatras, studija, serialas, renginiai – ir kas iš to? Dvaras užmiestyje ar vis dar skolinatės litą kitą iš mamos, kaip seriale iš uošvienės?
Seriale jau pradėjau skolintis? Aišku…
Šiais laikais visi labai daug dirba, skuba, turi daug įvairiausių reikalų. Nepajėgčiau – ko nors atsisakyčiau, bet kol kas pavyksta viską suderinti, lieka ir laisvalaikio. Kiek turiu materialinės gerovės iš savo darbų, tiek man jos užtenka. Nesu iš tų, kuriems svarbu apsikrauti daiktais. Man patinka gražūs dalykai: senoviniai daiktai, geros, gražiai įrištos knygos – yra kur leisti pinigus. Žinau, kad I što, ką uždirbu, dvaro nenusipirksiu, nors jei galėčiau, būtinai įsigyčiau – panemunėje jų tiek daug griūvančių. O tai visai šalia mano gimtinės. Visuose dvaruose juk yra kokių nors teatro salių, būtų galima kurti, pavyzdžiui, performansus!
Seriale Simonas myli Liną. Ką myli Marius?
Moteris. Dėkui Dievui, kad moteris (juokiasi). Turiu draugę Alicią. Ji amerikietė, Kanzase baigė aktorystę. Prieš metus vyko bendras to universiteto teatro ir mūsų teatro projektas: amerikiečiai pas mus rodė savo spektaklius. Tada ir susipažinome. Po to susitikinėdavome įvairiuose miestuose kitose Europos šalyse. Dabar Alicia Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiasi magistrantūroje studijuoti režisūrą.
Įdomi Alicios gyvenimo istorija. Jos mama – airė, tėvas – persas, su šeima į Ameriką iš Irano emigravęs 1978 metais per šios šalies revoliuciją. Alicia – įdomi asmenybė. Ji dainuojanti aktorė, groja smuiku. Gaila, kad pas mus nėra daug teatrų, kuriančių miuziklus. Ji ten galėtų save realizuoti. Tikiuosi, kam nors Lietuvoje bus įdomūs Alicios gebėjimai.
Ką ji veikia dabar?
Vilniaus universitete mokosi lietuvių kalbos. Mūsų kalba užsieniečiui – crazy language. Alicia bijo padaryti klaidų – nori būti perfect. Jai kartoju, kad nebijotų – juk iš klaidų mokomasi, bet vis tiek į paskaitas nori eiti idealiai paruošusi namų darbus (juokiasi).
Stengiatės bendrauti lietuviškai?
Savo kalbą vadiname „lenglish“: šnekame pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. Mokykloje mokiausi vokiškai, anglų kalbos žinios nebuvo stiprios. Dabar lengvai susišneku angliškai, bet mano gramatika – nekomentuotina. Žaviuosi, kad Alicia turi jėgų mokytis iš tiesų sunkios lietuvių kalbos. Iš jos lūpų ji skamba labai žaviai. Kartais sakau, kad nesimokytų taisyklingos tarties.
Štai ką reiškia meilė!
Gali būti... Gali būti... Mes abu mylime kalbas (juokiasi).
Galvojate apie bendrą ateitį?
Kol kas mes bandome būti kartu, nes tai – labai sudėtinga: esame skirtingų kultūrų žmonės. Alicia persė: jai reikia saulės, o čia jos nelabai daug. Lietuvoje kitokia kultūra, nežinoma kalba. Čia ji kol kas negali vaidinti, dainuoti, o tai jai labai svarbu. Kaip mums pavyks – nežinia. Tikiuosi, viskas bus gerai. Jei pamatysime, kad per daug sunku, galbūt Alicia išvažiuos. Dabar ji bando prisitaikyti, suprasti, kas vyksta aplinkui, aš bandau jai padėti. Nesakau, kad tai lengva…
O jau buvo spėjęs pasklisti gandas, kad jūs ir Linos vaidmenį kurianti Laura Karvelytė esate pora!
Man tai pranešė sesuo. Draugai skambino, kad apie save pasiskaityčiau. Žurnalistai su savo įžvalgomis, visiškai įsitikinę, kartais kai parašo, kai sukelia bangeles…
Daugiau jokių gandų nesu apie save girdėjęs. Tiek, kiek esu žinomas, man tikrai netrukdo. Kartais gatvėje girdžiu, kaip kažkas sako: „Simonas“, kitas žiūri ir, matyt, galvoja, kur matė. Vadinasi, žiūri serialą, žinau, ką veikia aštuntą valandą vakaro (juokiasi)!
Ką aštuntą vakaro veikiate jūs?
Būna, iki devintos pusės dešimtos repetuojame. Kartais žiūriu serialą, kartais pamirštu įsijungti televizorių. Trečiadieniais ir ketvirtadieniais – krepšinio rungtynės. Kaip ir kiti dori rungtynių žiūrėtojai, buvau labai pasipiktinęs, kai dėl alkoholio reklamos bandyta uždrausti rodyti krepšinį įprastu laiku. Ne visada man pavyksta pažiūrėti „Nekviestą meilę“.
Ar serialą žiūri draugė?
Žiūri. Sako: „Oh, my famous soap-opera actor“ (iš anglų kalbos – „O, mano garsusis muilo operos aktorius“). Truputėlį pasišaipo iš manęs…
Kaip atsiradote seriale?
Daugelis aktorių savo nuotraukas išdaliję visokioms agentūroms, studijoms. Iš pradžių mane pakvietė epizodiniam vaidmeniui: buvau žurnalistas, Miroslavui turintis perduoti kažkokią informaciją. Tuo mano pasirodymas baigėsi. Po kurio laiko kavinėje priėjęs serialo prodiuseris Rolandas Skaisgirys pasakė, kad tame epizode gerai pasirodžiau, kad pasitarė su režisieriumi Alvydu Šlepiku ir nutarė žurnalisto personažą įtraukti į tolesnį serialo scenarijų. Aš linksėjau „gerai“, „labai smagu“ ir žiūrėjau, rimtai ar juokaudamas jis tai sako. Netrukus iš tiesų sulaukiau skambučio ir kvietimo vaidinti toliau. Turbūt režisieriai, prodiuseriai turi savus aktorių atrankos kriterijus…
Taip Marius tapo Simonu ir įžengė į kiekvieno lietuvio namus...
Žiūri žmonės, žiūri… Lietuviams šis serialas patinka. Gal todėl, kad toks – pirmas: „Giminės“ buvo gal arčiau kino, „Nekviesta meilė“ – arčiau tikrojo serialo žanro. Galbūt ir todėl, kad čia dirba profesionalai: tai daro įtaką serialo kokybei.
Gal turite pažįstamų žurnalistų, kurie konsultavo, pamokė slengo?
Turiu, bet nesu kurio nors iš jų prototipas. Žurnalistai – žmonės kaip žmonės, su savo darbo specifika. Landumas, priekabumas – turbūt pliusai jūsų darbe. Kažką tokio ir imu iš jo. Provokuoti žmones nelengva: visi tokie skirtingi... Žurnalisto darbas sunkus, bet įdomus. Tačiau aš seriale tik vaidinu. Mano herojus, atrodo, smarkiai veikiamas aplinkinių – kaip ir mūsų seimūnai. Gal ten esu ir neblogas žurnalistas, bet žmogus – nelabai vykęs ir tai turi įtakos mano kuriamo žurnalisto darbui ir veiksmams.
Jei serialas bus rodomas ilgai, tikrai vieną dieną daug kam tapsite tik Simonu – tikrasis jūsų vardas niekam neberūpės.
Gali būti. Po vieno straipsnio įlindau į internetą paskaityti komentarų: tikrai mane tapatina su kuriamu herojumi. To nebijau. Teatre kai kuriems režisieriams tai, kad ateini su televizijoje gautu štampu, trukdo. Tačiau, manau, mano teatriukui, kurį su kolegomis ir kurso vadovu įkūrėme baigę studijas, tai gerai: gal bus lengviau spektaklius parduoti (juokiasi).
Ir gerai. Tegul tapatina mane su Simonu. Tai – trumpalaikiai dalykai. Dabar kalba apie Simoną, rytoj atsiras kitas serialas ir kitų aktorių – šnekės apie juos. Šie dalykai neamžini, aktualūs tik šiandien.
Serialą, matyt, žiūri jūsų mama, kaimynai ir visas gimtasis Kudirkos Naumiestis?
Žiūri, kaip ir visa Lietuva žiūri. Mama ir sesuo jaudinasi, kad nepadaryčiau gėdos. Mamai serialai patinka: nebūtų šito, rinktųsi kitą. Turiu labai kategorišką kritiką – kaimyną Vytautą. Jis man griežtai išsako pastabas. Pyksta, kad jo kaimynas (tai yra aš) seriale toks negeras. Suaugęs žmogus, o įtikėjęs ta istorija ir mane tapatina su Simonu! Tai įdomu. Jau nekalbu apie paauglius, kurie ne tik žiūri serialą, bet ir turi laiko rašinėti komentarus.
Kodėl vaikinukas iš Suvalkijos nusprendė rinktis aktorystę?
Domėjausi sportu, istorija, žinoma, teatru. Turėjau mokytoją, kuri sudomino literatūra, netingėjo su manimi važiuoti į visokius deklamavimo konkursus. Gal taip tas vaikinukas ir patikėjo savo jėgomis. Jaunam žmogui postūmis daug duoda.
Tačiau, ko gero, svajojote ir išgarsėti, būti žvaigžde?
Meluočiau sau, jeigu sakyčiau, kad aktoriui nesvarbu žinomumas. Vaidini ne sau – reikia aplodismentų. Tai – vienintelis atsidėkojimas, vertas šio darbo. Pinigai, kuriuos uždirbame, neverti įdėtų pastangų, – daug ką kompensuoja žiūrovų dėmesys.
Kasdien būnant matomam per televiziją – geriausias būdas tapti žinomam.
Taip. Kartu tai – nauja patirtis, visai kita vaidybos specifika nei scenoje. Teatre vaidini salėje sėdinčiam žiūrovui: viskas tiesiogiai, pavyko, nepavyko – nepakartosi.
Kurti vaidmenį prieš kameras iš pradžių buvo labai sunku. Ir dabar nelengva. Šlepikas man vis sakydavo, kad baigčiau mojuoti rankomis, teatrą vaidinti. „Man čia kvepia teatralščina“, – kartodavo.
Būti atpažįstam ir gerai, ir blogai. Ar jaučiate, kad dabar galbūt lengviau atsidaro kai kurios durys?
Gal. Galbūt gaunu daugiau užsakymų vesti renginius. Gal kažkas gali pasinaudoti mano žinomumu. Tarkim, koks nors renginių organizatorius užsakovui pasakys, kad vakarą ves Simonas, ir jam tai tiks, o jei būčiau tik aktorius Marius Mačiulis, tas užsakovas klaustų, kas aš toks, nes žino tik Šapranauską, Sakalauską ir Kazlą. Dabar gal lengviau. Mieliau vaidinčiau tik teatre ir kaip Valentinas Masalskis turėčiau galimybę pasakyti, kad į šitą š… neisiu. Kalbu apie renginius, reklamas... Tačiau ištarti „ne“, atsisakyti pinigų reikia turėti jėgų, būti stipriam žmogui, aktoriui ir charizmatiškai asmenybei – tokiam kaip Masalskis. Žaviuosi juo, bet man nepavyksta viso šito atsisakyti, nes tada piniginė būtų visai tuščia (juokiasi).
Vilniaus universitete įgijote aktoriaus filologo specialybę. Galėtumėte dirbti mokytoju...
Amerikoje visada mokoma dviejų specialybių. Aktorystė – labai slidi profesija. Turiu įkūręs savo teatro studiją „Durys“. Ji gyvuoja treti metai. Vienas buvęs mano aktoriukas jau studijuoja muzikos akademijoje. Labai smagu. Studijoje įdomu išbandyti savo sumanymus. Turiu pretenzijų kada nors pastatyti nedidelį spektakliuką. Į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, Rimo Tumino kursą, buvau įstojęs mokytis režisūros, bet nepavyko suderinti teatro ir studijų.
Teatras, studija, serialas, renginiai – ir kas iš to? Dvaras užmiestyje ar vis dar skolinatės litą kitą iš mamos, kaip seriale iš uošvienės?
Seriale jau pradėjau skolintis? Aišku…
Šiais laikais visi labai daug dirba, skuba, turi daug įvairiausių reikalų. Nepajėgčiau – ko nors atsisakyčiau, bet kol kas pavyksta viską suderinti, lieka ir laisvalaikio. Kiek turiu materialinės gerovės iš savo darbų, tiek man jos užtenka. Nesu iš tų, kuriems svarbu apsikrauti daiktais. Man patinka gražūs dalykai: senoviniai daiktai, geros, gražiai įrištos knygos – yra kur leisti pinigus. Žinau, kad I što, ką uždirbu, dvaro nenusipirksiu, nors jei galėčiau, būtinai įsigyčiau – panemunėje jų tiek daug griūvančių. O tai visai šalia mano gimtinės. Visuose dvaruose juk yra kokių nors teatro salių, būtų galima kurti, pavyzdžiui, performansus!
Seriale Simonas myli Liną. Ką myli Marius?
Moteris. Dėkui Dievui, kad moteris (juokiasi). Turiu draugę Alicią. Ji amerikietė, Kanzase baigė aktorystę. Prieš metus vyko bendras to universiteto teatro ir mūsų teatro projektas: amerikiečiai pas mus rodė savo spektaklius. Tada ir susipažinome. Po to susitikinėdavome įvairiuose miestuose kitose Europos šalyse. Dabar Alicia Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiasi magistrantūroje studijuoti režisūrą.
Įdomi Alicios gyvenimo istorija. Jos mama – airė, tėvas – persas, su šeima į Ameriką iš Irano emigravęs 1978 metais per šios šalies revoliuciją. Alicia – įdomi asmenybė. Ji dainuojanti aktorė, groja smuiku. Gaila, kad pas mus nėra daug teatrų, kuriančių miuziklus. Ji ten galėtų save realizuoti. Tikiuosi, kam nors Lietuvoje bus įdomūs Alicios gebėjimai.
Ką ji veikia dabar?
Vilniaus universitete mokosi lietuvių kalbos. Mūsų kalba užsieniečiui – crazy language. Alicia bijo padaryti klaidų – nori būti perfect. Jai kartoju, kad nebijotų – juk iš klaidų mokomasi, bet vis tiek į paskaitas nori eiti idealiai paruošusi namų darbus (juokiasi).
Stengiatės bendrauti lietuviškai?
Savo kalbą vadiname „lenglish“: šnekame pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. Mokykloje mokiausi vokiškai, anglų kalbos žinios nebuvo stiprios. Dabar lengvai susišneku angliškai, bet mano gramatika – nekomentuotina. Žaviuosi, kad Alicia turi jėgų mokytis iš tiesų sunkios lietuvių kalbos. Iš jos lūpų ji skamba labai žaviai. Kartais sakau, kad nesimokytų taisyklingos tarties.
Štai ką reiškia meilė!
Gali būti... Gali būti... Mes abu mylime kalbas (juokiasi).
Galvojate apie bendrą ateitį?
Kol kas mes bandome būti kartu, nes tai – labai sudėtinga: esame skirtingų kultūrų žmonės. Alicia persė: jai reikia saulės, o čia jos nelabai daug. Lietuvoje kitokia kultūra, nežinoma kalba. Čia ji kol kas negali vaidinti, dainuoti, o tai jai labai svarbu. Kaip mums pavyks – nežinia. Tikiuosi, viskas bus gerai. Jei pamatysime, kad per daug sunku, galbūt Alicia išvažiuos. Dabar ji bando prisitaikyti, suprasti, kas vyksta aplinkui, aš bandau jai padėti. Nesakau, kad tai lengva…
O jau buvo spėjęs pasklisti gandas, kad jūs ir Linos vaidmenį kurianti Laura Karvelytė esate pora!
Man tai pranešė sesuo. Draugai skambino, kad apie save pasiskaityčiau. Žurnalistai su savo įžvalgomis, visiškai įsitikinę, kartais kai parašo, kai sukelia bangeles…
Daugiau jokių gandų nesu apie save girdėjęs. Tiek, kiek esu žinomas, man tikrai netrukdo. Kartais gatvėje girdžiu, kaip kažkas sako: „Simonas“, kitas žiūri ir, matyt, galvoja, kur matė. Vadinasi, žiūri serialą, žinau, ką veikia aštuntą valandą vakaro (juokiasi)!
Ką aštuntą vakaro veikiate jūs?
Būna, iki devintos pusės dešimtos repetuojame. Kartais žiūriu serialą, kartais pamirštu įsijungti televizorių. Trečiadieniais ir ketvirtadieniais – krepšinio rungtynės. Kaip ir kiti dori rungtynių žiūrėtojai, buvau labai pasipiktinęs, kai dėl alkoholio reklamos bandyta uždrausti rodyti krepšinį įprastu laiku. Ne visada man pavyksta pažiūrėti „Nekviestą meilę“.
Ar serialą žiūri draugė?
Žiūri. Sako: „Oh, my famous soap-opera actor“ (iš anglų kalbos – „O, mano garsusis muilo operos aktorius“). Truputėlį pasišaipo iš manęs…
