Aktorius Vidas Petkevičius (58) dabar – žvaigždė. Dar niekada jis nebuvo toks populiarus, nors kūrė įstabius vaidmenis puikių režisierių spektakliuose. Kažkada svajojęs apie dainininko kelią, pasirinkęs teatrą, dabar Vidas nuo jo mėgina bėgti į muzikos pasaulį. Ir jam tai puikiai sekasi.
Tikriausiai drąsiai galima sakyti, kad kartu su televizija ir projektu „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ prasidėjo naujas jūsų gyvenimo etapas. Jis jums patinka?
Patinka. Juk protingą savo gyvenimą pradėjau nuo dainavimo. Pirmame konservatorijos kurse turėjau roko grupę „Cry Dogs“. Kadangi tuo metu jokių angliškų pavadinimų vartoti nebuvo galima, pavadinome ją Kaišiadorių kultūros namų vokaliniu instrumentiniu ansambliu.
Tame Kaišiadorių kultūros namų vokaliniame instrumentiniame ansamblyje muzikavo ne viena dabartinė garsenybė...
Aktorė Kristina Kazlauskaitė, taip pat – šviesaus atminimo jos tėtis. Per vieną respublikinę apžiūrą jam buvo suteiktas geriausio instrumentininko vardas. Nuostabiai grojo lūpine armonikėle!
Bet Kristina – kaunietė. Kaip ji atsirado Kaišiadoryse?
Mudu susipažinome pirmame kurse. Pradėjome draugauti.
Tarp jūsų buvo romanas?!
Ir jis baigėsi vestuvėmis. Kristina buvo mano meilė ir pirmoji žmona.
Atrodo, ne jūs vieni iš garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko susituokėte?
Pirmiau susituokėme mes, 1973-aisiais, paskui – Dalia Storyk su Arūnu Storpirščiu. Visi kiti – kas sau.
O kada su Kristina išsiskyrėte?
Po penkerių metų, oficialiai – 1979-aisiais.
Po kurio laiko vedėte antrą kartą. Jūsų žmona, rodos, ne aktorė?
Ji baigė vokiečių kalbą Vilniaus universitete. Kol mokėsi, Violeta dirbo kasininke teatre.
Ar tai reiškia, kad aktoriams artimą žmogų surasti įmanoma tik teatre?
Žiauriai daug dirbome! Be jokių poilsio dienų – ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Tai kur dar eisi ieškoti?! Vėliau Violeta tapo režisieriaus asistente, o teatro tuštėjimo laikais išėjo į verslą.
Turite ir vienokios, ir kitokios patirties. Kam gyventi dviese lengviau – dviem aktoriams ar aktoriui ir kitos profesijos žmogui?
Jeigu kitos profesijos žmogus supranta, ką darai, nebūna jokių problemų.
O kokių bėdų kyla, kai drauge gyvena du aktoriai?
Trintis! Norisi pabėgti nuo kalbų apie teatrą, pabūti vienam. Teatras visą laiką velkasi paskui, netgi per atostogas.
Judu su Kristina vaikų neturėjote?
Neturėjome. Jei būtume turėję, išsiskirti būtų buvę sudėtinga. Nėra nieko baisiau, kaip vaikui netekti vieno iš tėvų.
Esate toks senamadiškas?
Visą laiką maniau ir manau, kad šeima – labai svarbu. Vaikams iki pilnametystės reikia ir tėčio, ir mamos. Dažnai matau, kaip jie auga išsiskyrusiose šeimose.
Judu su Violeta turite dvi dukras?
Viena – Aistė, kuri dainuoja (juokiasi). Jaunėlė – atsargesnė, nors tikrai žinau, kiek galėtų. Kartą susiginčijo su Kostu (aktoriumi Kostu Smoriginu – aut. past.). Tas tvirtino: „Gabriele, tu būsi aktorė, aš matau.“ O ji tik galvą purtė. Dabar Gabrielė mokosi paskutinėje klasėje ir pamažu keičia nuomonę. Vyresnėlei viską išaiškinau apie aktoriaus profesiją, ji pasirinko kitą – dirba turizmo srityje. Jaunėlei irgi bandau, tačiau tai – jos kelias. Tegu pati sprendžia, nors esu visiškai tikras, kad moteriai aktorei sunkiau nei vyrui.
Kodėl?
Na, ir dėl to, kad Šekspyras parašė tris vaidmenis moterims ir dvidešimt – vyrams. Konkurencija tarp moterų – didžiulė.
Papasakokite, kaip susipažinote su dabartine žmona?
Kartą su teatru važiavome į Kauną. Kalbėjomės kalbėjomės, o ji – kaunietė. Pakvietė į namus pietų. Užėjau. Nuo to viskas prasidėjo. Draugavome mažiau nei metus.
Sunku patikėti, kad taip greitai vėl ryžotės vesti!
Visą laiką maniau: jau kad man dar kartą gyvenime... Niekada! Bet jaučiausi toks vienišas… 1979 metais sukako trisdešimt. Vasaros vidurys, taip norisi atšvęsti. Vienam skambinu, kitam – visi išsilakstę. Norėjosi į gatvę bėgti, nors ką pasikviesti. Gal tai mane ir išgąsdino.
Nusipiešėte paveikslą, kaip mirsite visų apleistas, vienišas...
Aktoriaus fantazija veikia, tikrai. Su žmona dažnai pasikalbame, kaip jie jaučiasi vieniši per šventes.
Gyventi su aktoriumi, matyt, nėra lengviausia pasaulyje...
Ne tas žodis! Mano žmonai paminklą reikia statyti. Esu gimęs po Vėžio ženklu, bjauraus būdo, vienas žingsnis į priekį, du – atgal.
Į jūsų gyvenimą pirmiau atėjo muzika, tik paskui – teatras. Kodėl nusprendėte rinktis aktoriaus, o ne muzikanto kelią?
Norėjau studijuoti dainavimą. Buvau nuėjęs į keletą konsultacijų. Manęs pasiklausęs režisierius Juozas Rudzinskas atkalbėjo: „Gal tu, vaikeli, geriau būk aktorius.“ Mano balsas nebuvo nei ypatingas, nei labai išlavintas. O ir pats pagalvojau: esu vyresnis nei kiti studentai, jau po tarnybos armijoje, gal aktorystė išties geriau nei dainavimas?
Taip ėmėte, nusprendėte ir įstojote?
Tais metais pavėlavau. Rugpjūčio pabaigoje, žiūriu, skelbimas laikraštyje: papildomai renkami studentai į aktorinį fakultetą. Tada įstojome keturiese: aš, Eimuntas Nekrošius, Violeta Podolskaitė, Dalia Storyk.
Ir patekote į garsųjį Dalios Tamulevičiūtės kursą?
Iš pradžių kursui vadovavo Vytautas Čibiras. Tamulevičiūtė pati neseniai buvo baigusi mokslus. Po pirmo kurso ji tapo mūsų vadove, mūsų mama. Visiems laikams...
Vidai, ar jūsų kursas išgarsėjo todėl, kad vienoje vietoje susirinko tiek daug talentingų žmonių?
Matyt, mūsų vadovės akis buvo kitokia. Ne kokie gražuoliai buvome... Atvirkščiai – visi mažiukai, damos netgi aukštesnės. Tamulevičiūtė rinko ne pagal grožį ar stotą, matyt, buvo svarbesni vidiniai dalykai. Be jokios abejonės, idealu, kai aktorius ir gražus, ir gerai sudėtas, ir talentingas, ir muzikalus. Kaip Juozas Miltinis sakė: ir akrobatas, ir filosofas. Tik gamta jau tokia: jei ką duoda, tai ką nors ir atima.
Kalbama, kad to meto aktoriai scenoje galėjo pasakyti daugiau nei gyvenime. Ar taip buvo iš tiesų?
Daugybė dalykų buvo tarp eilučių. Neabejoju, to meto funkcionieriai kai kada suprasdavo, kad apgaudinėjame. Kartais tiesiog numodavo ranka: o gal tie, kurie sėdi viršuje, nesupras arba pro ausis praleis? O tie buvo pernelyg tiesmuki, kad sugebėtų perskaityti potekstes. Kad ir tas pats Lionginas Šepetys. Jis žiūrėdavo atlaidžiai, jei matydavo, kad mintys paslėptos giliai už eilučių.
Kaip jums atrodo, koks tuometis spektaklis buvo drąsiausias?
1979 metais pastatytas „Kvadratas“. Istorija apie kalinio meilę. Kai 1984 metais su teatru pradėjome važinėti po pasaulį, „Kvadratas“ iš gastrolių repertuaro būdavo išbraukiamas pirmiausia – nesvajokit, neišvešit!
Ar su bendrakursiais iki šiol likote draugais? Kuri istorija dažniausiai pasakojama per jūsų susiėjimus?
Dažnai prisimename saugumo istorijas. Kaip mūsų kursas už Atlanto išlydėjo garsų teatro režisierių Joną Jurašą. Užgriuvome pas jį į namus. Režisierius kiekvienam padovanojo po knygą, buvo smagus vakaras. Tik vėliau sužinojome, kad saugumiečiai įrašė kiekvieną mūsų žodį. Paskui jie išsikvietė kurso vadovę. Pamenu, Dalia pasakojo: „Išeinu į gatvę ir neprisimenu nei savo vardo, nei į kurią pusę man reikia eiti.“ Tiek baimės buvo įkrėsta... Mūsų, studentų, dėl to įvykio netampė. Manęs, beje, netampė ir po roko operos „Jesus Christ Superstar“. Tik uždraudė išvykti iš Lietuvos.
Tada buvote toks ilgaplaukis, ilgabarzdis, tikras Jesus...
1971 metais Kęstutis Antanėlis ieškojo žmogaus, galinčio išdainuoti keturias oktavas. Neįtikėtina, kad pakvietė mane, vaikiną, ką tik įstojusį į konservatoriją. Atėjo, patikrino – tinki, dirbam.
Turėjote jaustis labai išdidus...
Ir jaučiausi! Pretendavo galybė žmonių, tarp jų ir šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Tuo metu jau labai žinomas.
Kokia buvo premjera?
Apgavome saugumą. Paskelbėme, kad pradžia – aštuntą, pradėjome šeštą. Tikrai nebūtų leidę! Premjera vyko tuomečiame Dailės institute 1971-ųjų gruodžio 25-ąją, pirmą Kalėdų dieną. Neeilinis įvykis... Saugumiečiai atvažiavo septintą, opera jau prasidėjusi, žmonių – nepereiti! Matyt, nebedrįso trukdyti. Žmonės apie roko operą sužinojo vieni iš kitų, net per repeticijas būdavo pilna žiūrovų. Po premjeros pabėgome pro užpakalines duris. Paskui tampė po vieną...
Ir labai keista, kad neišmetė iš konservatorijos...
Galėjo, bet neišmetė. Vėliau, kai norėdavau padaryti kokį etiudą iš roko operos, Tamulevičiūtė šaukdavo: „Nedrįsk!“ Jai, matyt, tų saugumiečių pamokslų buvo iki kaklo.
Pažiūrėjus į to meto nuotraukas negaila ilgų plaukų?
Kad nuplikau, prisidėjo tarnyba sovietų armijoje – dirbau prie švininių kabelių. Matyt, jie paveikė, nes tai atsitiko labai greitai. O dabar... Kas myli, tas myli ir be plaukų.
Ar studijų metais, o ir vėliau, nesuabejojote dėl savo pasirinkimo?
Būdavo sunkių akimirkų, skausmingų, tačiau neabejojau, kad einu teisingu keliu.
Gal kad jums netrūko įdomių vaidmenų?
Kai mokiausi, iš aktorinio meistriškumo negaudavau gerų pažymių. Beveik niekas negaudavo... Tačiau kai pas mus iš GITIS’o atvažiavo Dalios Tamulevičiūtės mokytoja, visiems surašė penketus. Sakė: „Fantastiškas kursas!“
Kuris statė kultinius spektaklius – „Pirosmani Pirosmani“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“...
Gal, sakau, mūsų jėga buvo, nes laikėmės vienoj krūvoj, vienas už kitą, vienas už kitą. Kaip šeimoje!
Ar dabartinis teatras labai skiriasi nuo jūsų laikų teatro?
Skiriasi, skiriasi... Anais laikais buvo krūva draudimų, menkos techninės galimybės, nors vidaus gyvenimas iš tiesų kažin ar pasikeitė.
Tada, pamenate, gauni butelį gero vyno ir kvietiesi draugus į virtuvę. Dabar tokie pasisėdėjimai vis retesni ir retesni...
Kur geriausia pasikalbėti? Virtuvėj. Čia ypač jauti ir šeimą, ir petį. Virtuvėje – smagiausia. Dabar žmonės dažniau susitinka kavinėse.
Esate išmėginęs ir teatrą, ir kiną. Jei du lygiaverčiai režisieriai pasiūlytų teatro ir kino scenarijus, ką rinktumėtės?
Teatre jau išsėmiau visą šulinį, kine dar mažai ką padariau. Taigi – kiną.
Tačiau ir teatre Hamleto dar nesuvaidinote?
Kad jau per vėlu. Hamletas buvo jaunas žmogus.
Tačiau šiuolaikinis teatras mėgsta eksperimentus... Vidai, paaiškinkite, kodėl tas vaidmuo toks svarbus?
Ženklas, jei suvaidini Hamletą. Tai – viena geriausių visų laikų pjesių.
Tačiau suvaidinęs Hamletą nebūtinai visą laiką mėgausiesi šlove. Daugybė garsių aktorių gyvenimo pabaigoje lieka vieniši...
Kai nuolatos būni tarp žmonių, vis tiek ateina laikas, kai turi prisipildyti. Pabūti vienas. Dėl to žmonės užsidaro, tampa vieniši, stresą naikina išgėrinėdami. Moterys – dar jautresnės, joms dar blogiau.
Ar gali būti, kad svajodami apie didžiuosius vaidmenis scenoje aktoriai pamiršta gyvenimą?
Jie net nesirūpina gyvenimo vaidmeniu! Juk viską sudeda į sceną. Daugelis nemoka ir negali užsiimti kitais dalykais. Aš išmokau pabėgti: muzikuoju, kuriu muziką, įrašinėju, dirbu kompiuteriu. Teatro bėdos atitolsta...
Ar neatlikti vaidmenys jūsų nepersekioja?
Buvau ką tik baigęs konservatoriją. Mane kartu su Sauliumi Sipaičiu pakvietė vaidinti Julių „Ugnies medžioklėje su varovais“. Repetavome repetavome, o į sceną taip nė karto ir neišėjau. Visą laiką buvau dubleris, nors taip norėjosi padaryti geriau. Tas jausmas – labai nemalonus. O jei taip metų metus?..
Visa laimė, ramybės teikia sėkmingai susiklostęs šeimyninis gyvenimas? Neklystu?
Buvo visokių laikų. Gyvenome vieno kambario bute. Dukra maža, užsidarai tualete ir mokaisi tekstus. O ką daryt?
Ar žmona nekeldavo pavydo scenų, kai užsisėdėdavote per naktis teatre?
Moterys reikalauja dėmesio. Vyrui tai privalu suprasti. Moterys – labai jautrūs organizmai.
Kaip šeima reagavo, kai jus pakvietė dalyvauti projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“?
Praėjusiais metais mane kvietė šokti. Atsisakiau, bet prasitariau: „Jei pakviestumėte dainuoti, tai aš – mielai.“ Nepamiršo – pakvietė. Po savaitės pakvietė ir dukrą Aistę. Dabar jie gražiai su Donatu sutapo. Dukra gyvena atskirai, mudu apie „Dešimtuką“ mažai kalbamės.
Aistė seniai iš jūsų namų išsikraustė?
Prieš dvejus metus. Iš pradžių nenorėjom paleisti, bet matome, kad jos sprendimas – teisingas. Fabijoniškėse turėjome butą, ten ji ir gyvena. Naujuose namuose likome trise su jaunėle. Iš pradžių Violeta labai nerimavo: taip trūksta Aistės, taip trūksta.
Kaip suderinate repeticijas televizijoje ir teatre?
Teatre dabar – pertraukėlė. Su Eimuntu Nekrošiumi „Meno forte“ repetuojame „Idiotą“. Tikiuosi, kol režisierius grįš ir prasidės repeticijos, mano dainavimas baigsis. Kitaip ir būti negali. Nekrošius iš aktorių atima visą laiką. Su šiuo režisieriumi esame nuo pirmųjų jo žingsnių. Anksčiau jis visai nekalbėdavo. Mosteli ranka – „nu“, ir mes žinome, ką daryti. Iš kitų teatrų atėję jauni aktoriai tik pečiais gūžčioja – o ką tai galėtų reikšti?
Jeigu paprašyčiau suvaidinti etiudą, kuris geriausiai apibūdintų jus patį, kokį pasirinktumėte?
Keleivis. Beje, taip vadinsis ir kompaktinė mano plokštelė, kuri netrukus turėtų pasirodyti. Mėgstu keliauti, niekada nesakau, kad noriu namo. Vaikystėje geografija buvo pati mieliausia, turėdamas laiko perpiešdavau žemėlapius.
Ar namie turite žemėlapį, kuriame žymite aplankytas vietas?
Vis apie tai galvoju. Esu buvęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Žodis „keleivis“ man dvelkia vienuma...
Iš tamsos žmogus gimsta į šviesą ir vėl nugrimzta į tamsą. Visiškai vienišo žmogaus kelionė... Pakeliui, žinoma, būna visko – fejerverkų, smagumų.
Ko daugiau buvo jūsų pakelėse?
Esu linkęs bloga užmiršti. Nors prisimenu gražius, gerus dalykus, nesu iš tų, rožinių optimistų. Žmona man sako: „Stebėtina, kad tapai aktoriumi, juk tavo charakteris – anaiptol ne auksinis.“ Nors, be kapstymosi viduje, gal ir vaidmenų nebūtų.
Kuris jums arčiausiai širdies?
Matyt, iš „Pirosmani Pirosmani“. Buvo taip gera... Per šio spektaklio repeticiją sužinojau, ką reiškia vaidinti pakilus nuo žemės. Nervai taip apnuoginami, kad norint pajusti šalia stovintįjį nereikia jokių žodžių.
Tikriausiai drąsiai galima sakyti, kad kartu su televizija ir projektu „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ prasidėjo naujas jūsų gyvenimo etapas. Jis jums patinka?
Patinka. Juk protingą savo gyvenimą pradėjau nuo dainavimo. Pirmame konservatorijos kurse turėjau roko grupę „Cry Dogs“. Kadangi tuo metu jokių angliškų pavadinimų vartoti nebuvo galima, pavadinome ją Kaišiadorių kultūros namų vokaliniu instrumentiniu ansambliu.
Tame Kaišiadorių kultūros namų vokaliniame instrumentiniame ansamblyje muzikavo ne viena dabartinė garsenybė...
Aktorė Kristina Kazlauskaitė, taip pat – šviesaus atminimo jos tėtis. Per vieną respublikinę apžiūrą jam buvo suteiktas geriausio instrumentininko vardas. Nuostabiai grojo lūpine armonikėle!
Bet Kristina – kaunietė. Kaip ji atsirado Kaišiadoryse?
Mudu susipažinome pirmame kurse. Pradėjome draugauti.
Tarp jūsų buvo romanas?!
Ir jis baigėsi vestuvėmis. Kristina buvo mano meilė ir pirmoji žmona.
Atrodo, ne jūs vieni iš garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko susituokėte?
Pirmiau susituokėme mes, 1973-aisiais, paskui – Dalia Storyk su Arūnu Storpirščiu. Visi kiti – kas sau.
O kada su Kristina išsiskyrėte?
Po penkerių metų, oficialiai – 1979-aisiais.
Po kurio laiko vedėte antrą kartą. Jūsų žmona, rodos, ne aktorė?
Ji baigė vokiečių kalbą Vilniaus universitete. Kol mokėsi, Violeta dirbo kasininke teatre.
Ar tai reiškia, kad aktoriams artimą žmogų surasti įmanoma tik teatre?
Žiauriai daug dirbome! Be jokių poilsio dienų – ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Tai kur dar eisi ieškoti?! Vėliau Violeta tapo režisieriaus asistente, o teatro tuštėjimo laikais išėjo į verslą.
Turite ir vienokios, ir kitokios patirties. Kam gyventi dviese lengviau – dviem aktoriams ar aktoriui ir kitos profesijos žmogui?
Jeigu kitos profesijos žmogus supranta, ką darai, nebūna jokių problemų.
O kokių bėdų kyla, kai drauge gyvena du aktoriai?
Trintis! Norisi pabėgti nuo kalbų apie teatrą, pabūti vienam. Teatras visą laiką velkasi paskui, netgi per atostogas.
Judu su Kristina vaikų neturėjote?
Neturėjome. Jei būtume turėję, išsiskirti būtų buvę sudėtinga. Nėra nieko baisiau, kaip vaikui netekti vieno iš tėvų.
Esate toks senamadiškas?
Visą laiką maniau ir manau, kad šeima – labai svarbu. Vaikams iki pilnametystės reikia ir tėčio, ir mamos. Dažnai matau, kaip jie auga išsiskyrusiose šeimose.
Judu su Violeta turite dvi dukras?
Viena – Aistė, kuri dainuoja (juokiasi). Jaunėlė – atsargesnė, nors tikrai žinau, kiek galėtų. Kartą susiginčijo su Kostu (aktoriumi Kostu Smoriginu – aut. past.). Tas tvirtino: „Gabriele, tu būsi aktorė, aš matau.“ O ji tik galvą purtė. Dabar Gabrielė mokosi paskutinėje klasėje ir pamažu keičia nuomonę. Vyresnėlei viską išaiškinau apie aktoriaus profesiją, ji pasirinko kitą – dirba turizmo srityje. Jaunėlei irgi bandau, tačiau tai – jos kelias. Tegu pati sprendžia, nors esu visiškai tikras, kad moteriai aktorei sunkiau nei vyrui.
Kodėl?
Na, ir dėl to, kad Šekspyras parašė tris vaidmenis moterims ir dvidešimt – vyrams. Konkurencija tarp moterų – didžiulė.
Papasakokite, kaip susipažinote su dabartine žmona?
Kartą su teatru važiavome į Kauną. Kalbėjomės kalbėjomės, o ji – kaunietė. Pakvietė į namus pietų. Užėjau. Nuo to viskas prasidėjo. Draugavome mažiau nei metus.
Sunku patikėti, kad taip greitai vėl ryžotės vesti!
Visą laiką maniau: jau kad man dar kartą gyvenime... Niekada! Bet jaučiausi toks vienišas… 1979 metais sukako trisdešimt. Vasaros vidurys, taip norisi atšvęsti. Vienam skambinu, kitam – visi išsilakstę. Norėjosi į gatvę bėgti, nors ką pasikviesti. Gal tai mane ir išgąsdino.
Nusipiešėte paveikslą, kaip mirsite visų apleistas, vienišas...
Aktoriaus fantazija veikia, tikrai. Su žmona dažnai pasikalbame, kaip jie jaučiasi vieniši per šventes.
Gyventi su aktoriumi, matyt, nėra lengviausia pasaulyje...
Ne tas žodis! Mano žmonai paminklą reikia statyti. Esu gimęs po Vėžio ženklu, bjauraus būdo, vienas žingsnis į priekį, du – atgal.
Į jūsų gyvenimą pirmiau atėjo muzika, tik paskui – teatras. Kodėl nusprendėte rinktis aktoriaus, o ne muzikanto kelią?
Norėjau studijuoti dainavimą. Buvau nuėjęs į keletą konsultacijų. Manęs pasiklausęs režisierius Juozas Rudzinskas atkalbėjo: „Gal tu, vaikeli, geriau būk aktorius.“ Mano balsas nebuvo nei ypatingas, nei labai išlavintas. O ir pats pagalvojau: esu vyresnis nei kiti studentai, jau po tarnybos armijoje, gal aktorystė išties geriau nei dainavimas?
Taip ėmėte, nusprendėte ir įstojote?
Tais metais pavėlavau. Rugpjūčio pabaigoje, žiūriu, skelbimas laikraštyje: papildomai renkami studentai į aktorinį fakultetą. Tada įstojome keturiese: aš, Eimuntas Nekrošius, Violeta Podolskaitė, Dalia Storyk.
Ir patekote į garsųjį Dalios Tamulevičiūtės kursą?
Iš pradžių kursui vadovavo Vytautas Čibiras. Tamulevičiūtė pati neseniai buvo baigusi mokslus. Po pirmo kurso ji tapo mūsų vadove, mūsų mama. Visiems laikams...
Vidai, ar jūsų kursas išgarsėjo todėl, kad vienoje vietoje susirinko tiek daug talentingų žmonių?
Matyt, mūsų vadovės akis buvo kitokia. Ne kokie gražuoliai buvome... Atvirkščiai – visi mažiukai, damos netgi aukštesnės. Tamulevičiūtė rinko ne pagal grožį ar stotą, matyt, buvo svarbesni vidiniai dalykai. Be jokios abejonės, idealu, kai aktorius ir gražus, ir gerai sudėtas, ir talentingas, ir muzikalus. Kaip Juozas Miltinis sakė: ir akrobatas, ir filosofas. Tik gamta jau tokia: jei ką duoda, tai ką nors ir atima.
Kalbama, kad to meto aktoriai scenoje galėjo pasakyti daugiau nei gyvenime. Ar taip buvo iš tiesų?
Daugybė dalykų buvo tarp eilučių. Neabejoju, to meto funkcionieriai kai kada suprasdavo, kad apgaudinėjame. Kartais tiesiog numodavo ranka: o gal tie, kurie sėdi viršuje, nesupras arba pro ausis praleis? O tie buvo pernelyg tiesmuki, kad sugebėtų perskaityti potekstes. Kad ir tas pats Lionginas Šepetys. Jis žiūrėdavo atlaidžiai, jei matydavo, kad mintys paslėptos giliai už eilučių.
Kaip jums atrodo, koks tuometis spektaklis buvo drąsiausias?
1979 metais pastatytas „Kvadratas“. Istorija apie kalinio meilę. Kai 1984 metais su teatru pradėjome važinėti po pasaulį, „Kvadratas“ iš gastrolių repertuaro būdavo išbraukiamas pirmiausia – nesvajokit, neišvešit!
Ar su bendrakursiais iki šiol likote draugais? Kuri istorija dažniausiai pasakojama per jūsų susiėjimus?
Dažnai prisimename saugumo istorijas. Kaip mūsų kursas už Atlanto išlydėjo garsų teatro režisierių Joną Jurašą. Užgriuvome pas jį į namus. Režisierius kiekvienam padovanojo po knygą, buvo smagus vakaras. Tik vėliau sužinojome, kad saugumiečiai įrašė kiekvieną mūsų žodį. Paskui jie išsikvietė kurso vadovę. Pamenu, Dalia pasakojo: „Išeinu į gatvę ir neprisimenu nei savo vardo, nei į kurią pusę man reikia eiti.“ Tiek baimės buvo įkrėsta... Mūsų, studentų, dėl to įvykio netampė. Manęs, beje, netampė ir po roko operos „Jesus Christ Superstar“. Tik uždraudė išvykti iš Lietuvos.
Tada buvote toks ilgaplaukis, ilgabarzdis, tikras Jesus...
1971 metais Kęstutis Antanėlis ieškojo žmogaus, galinčio išdainuoti keturias oktavas. Neįtikėtina, kad pakvietė mane, vaikiną, ką tik įstojusį į konservatoriją. Atėjo, patikrino – tinki, dirbam.
Turėjote jaustis labai išdidus...
Ir jaučiausi! Pretendavo galybė žmonių, tarp jų ir šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Tuo metu jau labai žinomas.
Kokia buvo premjera?
Apgavome saugumą. Paskelbėme, kad pradžia – aštuntą, pradėjome šeštą. Tikrai nebūtų leidę! Premjera vyko tuomečiame Dailės institute 1971-ųjų gruodžio 25-ąją, pirmą Kalėdų dieną. Neeilinis įvykis... Saugumiečiai atvažiavo septintą, opera jau prasidėjusi, žmonių – nepereiti! Matyt, nebedrįso trukdyti. Žmonės apie roko operą sužinojo vieni iš kitų, net per repeticijas būdavo pilna žiūrovų. Po premjeros pabėgome pro užpakalines duris. Paskui tampė po vieną...
Ir labai keista, kad neišmetė iš konservatorijos...
Galėjo, bet neišmetė. Vėliau, kai norėdavau padaryti kokį etiudą iš roko operos, Tamulevičiūtė šaukdavo: „Nedrįsk!“ Jai, matyt, tų saugumiečių pamokslų buvo iki kaklo.
Pažiūrėjus į to meto nuotraukas negaila ilgų plaukų?
Kad nuplikau, prisidėjo tarnyba sovietų armijoje – dirbau prie švininių kabelių. Matyt, jie paveikė, nes tai atsitiko labai greitai. O dabar... Kas myli, tas myli ir be plaukų.
Ar studijų metais, o ir vėliau, nesuabejojote dėl savo pasirinkimo?
Būdavo sunkių akimirkų, skausmingų, tačiau neabejojau, kad einu teisingu keliu.
Gal kad jums netrūko įdomių vaidmenų?
Kai mokiausi, iš aktorinio meistriškumo negaudavau gerų pažymių. Beveik niekas negaudavo... Tačiau kai pas mus iš GITIS’o atvažiavo Dalios Tamulevičiūtės mokytoja, visiems surašė penketus. Sakė: „Fantastiškas kursas!“
Kuris statė kultinius spektaklius – „Pirosmani Pirosmani“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“...
Gal, sakau, mūsų jėga buvo, nes laikėmės vienoj krūvoj, vienas už kitą, vienas už kitą. Kaip šeimoje!
Ar dabartinis teatras labai skiriasi nuo jūsų laikų teatro?
Skiriasi, skiriasi... Anais laikais buvo krūva draudimų, menkos techninės galimybės, nors vidaus gyvenimas iš tiesų kažin ar pasikeitė.
Tada, pamenate, gauni butelį gero vyno ir kvietiesi draugus į virtuvę. Dabar tokie pasisėdėjimai vis retesni ir retesni...
Kur geriausia pasikalbėti? Virtuvėj. Čia ypač jauti ir šeimą, ir petį. Virtuvėje – smagiausia. Dabar žmonės dažniau susitinka kavinėse.
Esate išmėginęs ir teatrą, ir kiną. Jei du lygiaverčiai režisieriai pasiūlytų teatro ir kino scenarijus, ką rinktumėtės?
Teatre jau išsėmiau visą šulinį, kine dar mažai ką padariau. Taigi – kiną.
Tačiau ir teatre Hamleto dar nesuvaidinote?
Kad jau per vėlu. Hamletas buvo jaunas žmogus.
Tačiau šiuolaikinis teatras mėgsta eksperimentus... Vidai, paaiškinkite, kodėl tas vaidmuo toks svarbus?
Ženklas, jei suvaidini Hamletą. Tai – viena geriausių visų laikų pjesių.
Tačiau suvaidinęs Hamletą nebūtinai visą laiką mėgausiesi šlove. Daugybė garsių aktorių gyvenimo pabaigoje lieka vieniši...
Kai nuolatos būni tarp žmonių, vis tiek ateina laikas, kai turi prisipildyti. Pabūti vienas. Dėl to žmonės užsidaro, tampa vieniši, stresą naikina išgėrinėdami. Moterys – dar jautresnės, joms dar blogiau.
Ar gali būti, kad svajodami apie didžiuosius vaidmenis scenoje aktoriai pamiršta gyvenimą?
Jie net nesirūpina gyvenimo vaidmeniu! Juk viską sudeda į sceną. Daugelis nemoka ir negali užsiimti kitais dalykais. Aš išmokau pabėgti: muzikuoju, kuriu muziką, įrašinėju, dirbu kompiuteriu. Teatro bėdos atitolsta...
Ar neatlikti vaidmenys jūsų nepersekioja?
Buvau ką tik baigęs konservatoriją. Mane kartu su Sauliumi Sipaičiu pakvietė vaidinti Julių „Ugnies medžioklėje su varovais“. Repetavome repetavome, o į sceną taip nė karto ir neišėjau. Visą laiką buvau dubleris, nors taip norėjosi padaryti geriau. Tas jausmas – labai nemalonus. O jei taip metų metus?..
Visa laimė, ramybės teikia sėkmingai susiklostęs šeimyninis gyvenimas? Neklystu?
Buvo visokių laikų. Gyvenome vieno kambario bute. Dukra maža, užsidarai tualete ir mokaisi tekstus. O ką daryt?
Ar žmona nekeldavo pavydo scenų, kai užsisėdėdavote per naktis teatre?
Moterys reikalauja dėmesio. Vyrui tai privalu suprasti. Moterys – labai jautrūs organizmai.
Kaip šeima reagavo, kai jus pakvietė dalyvauti projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“?
Praėjusiais metais mane kvietė šokti. Atsisakiau, bet prasitariau: „Jei pakviestumėte dainuoti, tai aš – mielai.“ Nepamiršo – pakvietė. Po savaitės pakvietė ir dukrą Aistę. Dabar jie gražiai su Donatu sutapo. Dukra gyvena atskirai, mudu apie „Dešimtuką“ mažai kalbamės.
Aistė seniai iš jūsų namų išsikraustė?
Prieš dvejus metus. Iš pradžių nenorėjom paleisti, bet matome, kad jos sprendimas – teisingas. Fabijoniškėse turėjome butą, ten ji ir gyvena. Naujuose namuose likome trise su jaunėle. Iš pradžių Violeta labai nerimavo: taip trūksta Aistės, taip trūksta.
Kaip suderinate repeticijas televizijoje ir teatre?
Teatre dabar – pertraukėlė. Su Eimuntu Nekrošiumi „Meno forte“ repetuojame „Idiotą“. Tikiuosi, kol režisierius grįš ir prasidės repeticijos, mano dainavimas baigsis. Kitaip ir būti negali. Nekrošius iš aktorių atima visą laiką. Su šiuo režisieriumi esame nuo pirmųjų jo žingsnių. Anksčiau jis visai nekalbėdavo. Mosteli ranka – „nu“, ir mes žinome, ką daryti. Iš kitų teatrų atėję jauni aktoriai tik pečiais gūžčioja – o ką tai galėtų reikšti?
Jeigu paprašyčiau suvaidinti etiudą, kuris geriausiai apibūdintų jus patį, kokį pasirinktumėte?
Keleivis. Beje, taip vadinsis ir kompaktinė mano plokštelė, kuri netrukus turėtų pasirodyti. Mėgstu keliauti, niekada nesakau, kad noriu namo. Vaikystėje geografija buvo pati mieliausia, turėdamas laiko perpiešdavau žemėlapius.
Ar namie turite žemėlapį, kuriame žymite aplankytas vietas?
Vis apie tai galvoju. Esu buvęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Žodis „keleivis“ man dvelkia vienuma...
Iš tamsos žmogus gimsta į šviesą ir vėl nugrimzta į tamsą. Visiškai vienišo žmogaus kelionė... Pakeliui, žinoma, būna visko – fejerverkų, smagumų.
Ko daugiau buvo jūsų pakelėse?
Esu linkęs bloga užmiršti. Nors prisimenu gražius, gerus dalykus, nesu iš tų, rožinių optimistų. Žmona man sako: „Stebėtina, kad tapai aktoriumi, juk tavo charakteris – anaiptol ne auksinis.“ Nors, be kapstymosi viduje, gal ir vaidmenų nebūtų.
Kuris jums arčiausiai širdies?
Matyt, iš „Pirosmani Pirosmani“. Buvo taip gera... Per šio spektaklio repeticiją sužinojau, ką reiškia vaidinti pakilus nuo žemės. Nervai taip apnuoginami, kad norint pajusti šalia stovintįjį nereikia jokių žodžių.
