Susimastęs, perdėm tylus, akys įdubusios ir tas žvilgsnis... Jausmas sėdint šalia dainininko Alano Chošnau (34) toks, tarsi jis ką tik būtų nukritęs iš dangaus. Ar atkeliavęs iš kito pasaulio krašto. Arba ką nors smarkiai smarkiai pakeitęs savo gyvenime. „Viskas gerai! Viskas tikrai gerai!" - moja ranka atlikėjas ir tikina, kad džiaugsmingus išgyvenimus sudėjo į naująjį albumą „Geri laikai".
Patenkintas albumu?
Labai patenkintas. Mums pavyko įgyvendinti savo viziją.
O vizija - kokia?
Sugrąžinti į devintąjį dešimtmetį.
Ką tau reiškia grįžti į praeitį?
Pabandžiau grįžti į praeitį - šiuolaikiškai. Pastebėjau, žmonėms to reikia. Vedžiau diskotekas mokykloje, kai man buvo penkiolika ar šešiolika, naujoji elektroninė romantika... Buvo gražu. Žmonės turi vizijų ir nori jas įgyvendinti. Kaip ir svajones...
Vis dar svajoji?
Visą laiką svajosiu. Neįsivaizduoju savęs be svajonių.
Kas atsitinka, kai jų nelieka?
Žmogus nebesuvokia, dėl ko gyvena, nežino, kur eina, ką veikia. Paklausk, ką jaučia tas, kuris dirba nemėgstamą darbą? Kokius straipsnius rašo žurnalistas, nekenčiantis to, ką daro? Arba artistas, dainuojantis tik dėl pinigų?
Net dabar, kalbėdamas apie svajones, nesišypsai. O gerai pažįstamo juoko negirdėjau nuo mūsų pokalbio pradžios. Nesuprantu, kas pasikeitę tavo veide?
Aš puikiai jaučiuosi. Viskas gerai!
Apgaudinėji?
Gal tokio manęs tiesiog nesi mačiusi, juk nebūni šalia dvidešimt keturias valandas per parą. Keičiasi nuotaika, emocijos, bet man viskas gerai, tikrai. Po albumo pristatymo koncerto priėjo Žerardas Povilaitis, puikus bičiulis, vienas geriausių muzikos prodiuserių Lietuvoje. „Koks tu pasikeitęs... - sako. - Ir koks gilus pasidarei..." Gal tikrai esu gilesnis? Nors man ir anksčiau rūpėjo ne paviršutiniai dalykai, o tai, kas nepopuliaru, apie ką niekas nekalba.
Ir vis dėlto strakalo makalo įvaizdis lyg ir įkalina...
Ne strakalas makalas, o linksmas, optimistas, žmogus, turintis humoro jausmą. Bet aš ir dabar - toks. Net neįsivaizduoju, kaip be optimizmo galima gyventi?!
Sakyk, kas žmones priverčia keistis?
Ateina laikas, ir pats susivoki, pradeda rūpėti tai, kas anksčiau atrodė nesvarbu. Gal aš tik šiandien toks... Gal rytas? Neseniai atsikėliau, vos vos pradedu įsivažiuoti (juokiasi).
Nuostabu, kad gali mėgautis rytais...
Atsikeliu, nesuku sau galvos, niekur neskubu, jei nereikia. Iš tiesų jaučiuosi gerai, nes darau tai, ką noriu daryti.
Tavo draugę Aidą vakarėliuose galima pamatyti dažniau nei tave. Kai ji išeina, tu leidi laiką namie?
Aš būnu ten, kur niekas nefotografuoja. Retai vaikštau į kviestinius vakarėlius ir esu tikras, kad žmones pažįstame ne iš paskutinių puslapių populiariuose žurnaluose. Vakarėlius ir nuotraukas mielai palieku kitiems, o apie mane tegu kalba mano darbai.
Mėgstu būti vienas. Man patinka vaikščioti gatvėmis, įkvėpti gryno oro gamtoje. Beveik metus praleidau studijoje įrašydamas albumą, labai daug dirbau.
Nusipelnei atostogų?
Nežinau, gal išvažiuosiu pas tėvą, pabūsiu. Žinau, manęs ten visada laukia.
Visiškai neplanuoji savo gyvenimo?
Aš turiu svajonių, turiu tikslų ir mėginu juos įgyvendinti. Nuolat apie tai galvoju. Smagu, jei pavyksta, ir labai smagu, kad tai patinka kitiems. Tačiau dabar kalbu tik apie savo nuostatas. Kiekvienas žmogus yra išskirtinis.
Tau nepriimtinas bandos jausmas?
Bandoje žmogus negali atsiskleisti, paskęsta, tampa šešėliu, pilka mase, nebėra ypatingas.
Kuo esi ypatingas tu?
Ne manęs reikia klausti, o žmonių, tegu jie apie mane kalba.
Tau labiau rūpi, ką jie kalba ar ką mano?
Labiausiai man rūpi, ką jie mano apie kūrybą, apie mano atsidavimą muzikai. Visa kita... Jie manęs nepažįsta, tik gali susidaryti nuomonę iš to, ką skleidžia spauda. Beje, ji dažnai klysta.
Vienintelis žmogus, dvidešimt keturias valandas per parą praleidžiantis su tavimi, yra Alanas Chošnau. Koks pats sau atrodai?
Aš negaliu apie tai kalbėti. Nenoriu. Tai - labai intymu, netgi neetiška. Tie, kurie moka klausytis, lengvai gali pažinti iš mano dainų. Būtų keista, jei kūryboje neatsispindėtų vidus. Visa tai, ką darome, atskleidžia mus. Žodžiai, muzika, emocijos, tai, kaip dainuoju...
Ar tiesa, kad skausmingi išgyvenimai labiau padeda kūrybai?
Yra tiesos - jie padeda, bet nebūtinai. Kartais nė negali paaiškinti, kodėl atsirado viena ar kita daina. Be dainų mano pasaulis būtų šaltas ir pilkas.
Ar jūsų su Aida vestuvės inspiravo kokią nors dainą?
Mūsų vestuvės? Ne, jos neinspiravo nė vienos dainos.
Bet apyrankė ant tavo rankos - labai graži... Ar ji tikrai reiškia, kad iš atostogų Karibuose grįžote susituokę?
Apyrankės gražios, labai...
Ar jos kaip nors pakeitė judviejų su Aida gyvenimą?
Niekas nesikeičia, kaip buvo, viskas taip ir yra. Niekas nieko nekeičia - nei apyrankės, nei vadinamosios vestuvės.
Tai jos buvo, Alanai, ar nebuvo?
Jūs daug apie tai rašėte...
Kodėl visi viską nori žinoti apie žmogų, kuris dainuoja, kuris būna scenoje?
Spėju, tas, kuris stovi scenoje, turi kažkokią charizmą, kuri traukia kitus. Gal veikia ir traukia tai, ką jis daro, kaip daro? Niekada daug apie save nekalbėjau...
Gal tyla - geresnis būdas pranešti apie save?
Jei sėdi, kuri strategijas, planuoji informaciją, gal ir taip, bet jei viešieji ryšiai nesvarbūs, jei tik darai, ką nori, kas patinka tau pačiam... Pirmiausia turi patraukti darbai, o tik paskui - tu pats. Patekti į pramogų verslą dabar paprasta, išsilaikyti - sunku. Matau, kas vyksta, bet man svarbu, kad esu sąžiningas sau. Alanai, tu vėl apie tą kūrybą, vėl apie kūrybą... Bet aš kalbu apie tai, kas man iš tiesų svarbu. Kalbėkime apie tikrus dalykus.
Bėda, kad jų vis mažiau ir mažiau...
O aš pasakyčiau - atvirkščiai. Daug kas pradeda atskirti. Tik gaila, kad žmonės tikrųjų dalykų neišsaugojo... Teks atrasti iš naujo.
Atrodai gerokai sulieknėjęs...
Kasdien sportuoju. Turiu būti geros formos, o sportas man prideda jėgų, įkrauna. Tik iš to nereikia pūsti burbulo, daugybė žmonių taip gyvena. Ir aš kaip kiti einu į parduotuvę, vaikštau pėsčiomis, nes manau, kad nedera teršti aplinkos.
Ar gali pasakyti, kaip jauteisi, kai nepatekai į konkurso „Dainų daina" finalą? Tai - nesėkmė?
Jokia nesėkmė. Ėjau pristatyti naujos savo dainos, tik norėjau pateikti, ką sukūriau. Man reikėjo gerai pasirodyti, neketinau sukti sau galvos, kas kaip balsuos. Scenoje esu septyniolika metų, ne šiandien pradėjau...
Kažkaip nesensti...
Ačiū už komplimentą. O jei kalbėtume apie žmogaus, ne atlikėjo, nuoskaudas, žinoma, aš dažnai blogai jaučiuosi, kai vyksta tai, kas neturėtų vykti.
