Advokatas Albertas Bandžius tikina šalia savo iškalbos meno ir kitų teisininko sugebėjimų atradęs dar vieną – šokėjo talentą. Įpusėjus „Lietuvos šokių dešimtukui“ su partnere Jurgita Česnavičiūte iškritęs iš projekto, vyriškis nelinkęs su tuo susitaikyti. Padavęs LRT į teismą dėl sutarties sąlygų nesilaikymo advokatas tikisi grįžti į dar vieną šokių projektą.
Rimtais save laikantys teisininkai paprastai itin vengia viešumo. Jums nebuvo neramu, kad klientams asocijuositės su aistringu tango šokėju?
Konkurse dalyvavau ne kaip advokatas. Gal atsiras ir tokių, kurie vertins skeptiškai, bet esu įsitikinęs, kad jei žmogus yra ne vien savo profesijos žinovas, tai tik pliusas. Jei jis moka ir nebijo šokti, vadinasi, kažko siekia, jam nebaisūs iššūkiai. Neseniai dalyvavau byloje, kurioje liudytoja, teisėjo paklausta, ar pažįsta šalis, garsiai prisipažino gerai pažįstanti ir advokatą, t. y. mane. Šiek tiek nustebau, bet paskui ji patikslino, kad ne kartą yra mačiusi mane televizijoje ir jai patiko, kaip aš šokau. Man tai buvo malonu.
Gal ir laidą vesti nebūtų baisu?
Kodėl gi ne? Na, Lietuvos televizija turbūt jau nekviestų… Dar kai mokiausi teisės Vilniaus universitete, po vieno renginio, kurį vedžiau, tuometės Konservatorijos dėstytojas aktorius Tomas Vaisieta pasiteiravo, ar nenorėčiau keisti profesijos, – jam patiko mano iškalba ir dikcija. Dėl specialybės nesigailiu. Aktoriaus sugebėjimai, mokėjimas įsiklausyti į pašnekovą man labai padeda tiesioginiame darbe, kuris niekada neatrodė nuobodus.
Turite gražią šeimą, mėgstamą darbą, laisvalaikiu jodinėjate, sakote, jog jaučiatės laimingas. Tai ko ieškojote televizijoje?
Traukė šokis. Net prieš vestuves su žmona vaikščiojome į pamokas, nes norėjome puikiai sušokti jaunųjų valsą. Aš juk nėjau į realybės šou, kuriuos atakuoja neturintis ką veikti jaunimas. Mane sužavėjo praėjusių metų „Lietuvos šokių dešimtukas“. Jis pasirodė tikras konkursas: buvo labiau vertinami šokėjų gabumai – ne šou elementai. Todėl nutariau pamėginti. Aišku, iš šeimos atėmiau begalę laiko, o iš savęs – net pusę vasaros. Kai visi normalūs žmonės atostogavo, aš mokiausi šokti. Tikrai stengiausi, nes naiviai tikėjausi, kad žiūrovai tai įvertins. Kad pasakys: „Žiūrėk, gal ir neblogai šoka?“ Žinojau, jog reikia nepaprastai daug dirbti. Manau, esu ištvermingas, bet būdavo dienų, kai nuo nosies prakaitas tiesiog bėgdavo, kai atrodydavo, kad nebegaliu. Bet paskui iš savo aplinkos žmonių sulaukdavau pagyrimų, jog į mus, šokančius, buvo gražu žiūrėti. Tai svarbiausia. Esu dėkingas savo šokių partnerei, kuri mane laužė, kita vertus, ir pats dėjau nemažai pastangų.
Bet juk galėjote išmokti šokti ir kitur?
Galima eiti į šokių mokyklą, bet joje tokį lygį kaip mūsų pasieksi gal tik per porą metų. O čia vyko intensyvus darbas. Be galo stengėmės. Gaila tik, kad konstruktyvios kritikos sulaukdavome nebent iš profesionalios šokių trenerės D. Kamaitienės, kuri keletą kartų dalyvavo komisijoje. Ką galvoti, kai iš pastarosios pirmininko J. Smorigino išgirsti frazę: „Puikiai šokate, bet balų negausite“? Arba kai giriama vienos šokėjos suknelė, o kitos – krūtys? Na, ką daryti man, kad pastebėtų, – suknelę vilktis? Ilgainiui pasidarė visiškai nebesuprantami vertinimo kriterijai.
Buvo skaudu?
Taip. Jei iš anksto kas būtų pasakęs, kad rūpintumės tik reginiu, o į žingsnelius kreiptume mažiau dėmesio, būtų buvę lengviau. Gal vertėjo ir psichologiškai nuteikti dalyvius, kad jie eina beveik į realybės šou ir ant jų bus pilamos pamazgos.
Manau, kad jei žmogus eina į viešumą, jis turi būti pasirengęs viskam. Juk yra alternatyva – neiti…
Tikriausiai buvau naivus. Gal todėl ir užviriau šitą košę dėl bylos, kuri dabar yra teisme. Sutartimi, kurią mes visi pasirašėme, susidomėjau tik vėliau, kai prasidėjo konfliktas dėl Natalijos Zvonkės ir Vitos Ramanauskaitės grįžimo į projektą. Juk joms turėjo būti sudarytos vienodos sąlygos, ar ne? Tada įdėmiai perskaičiau sutartį ir truputį nustebau. Ten juodu ant balto parašyta, kad kiekvieną savaitgalį tiesioginėje laidoje laikinai palieka konkursą mažiausiai žiūrovų balsų surinkusi pora. Apie ekspertų balsus neužsimenama. O ir finale privalėjo dalyvauti trys – ne penkios poros, kaip buvo. Sėdau, susidėliojau balsus, ir paaiškėjo, kad neturėjo iškristi nei prieš mus pasitraukęs Stano su Katerina Voropaj, nei mes. Nei kai kurios gerokai anksčiau iškritusios poros…
Ko tikitės, jei laimėsite bylą?
Kad visi konkurso rezultatai būtų pripažinti negaliojančiais. Be to, įpareigoti televiziją surengti kitą konkursą ir grąžinti į jį mūsų porą.
Beje, kaip į jūsų apsisprendimą šokti reagavo žmona? Vyras nuolat repetuoja su dailia partnere…
Na, sunkus klausimas. Televizijoje pamečiau vestuvinį žiedą. Tai didžiausias nuostolis, nes žiedas yra simbolis, o dar tie prietarai… Aišku, žmonai tai nėra malonu. Šiuo metu mūsų santykiai gana sudėtingi.
Matyt, kaip ir tai, kad keletą mėnesių jūsų beveik nebuvo namie...
Jai iš tikrųjų buvo sunku. Auginame du mažus sūnus: vyresnėliui Dominykui treji, jaunėliui Gabrieliui dar nėra metų. Visada maniau, kad vienas iš tėvų turi vaikus auklėti griežčiau, o kitas – būti „šviesus idealas“. Mūsų atveju tas idealas esu aš.
Sakėte, kad buvo sunku, patyrėte ir neigiamų emocijų, bet esate pasiryžęs dar kartą tą avantiūrą pakartoti. Kodėl?
Noriu pabrėžti, kad jei šou rengiamas žiūrovams, būtent jie ir turi viską spręsti. Savo dalyvavimu tai dar sykį įrodyčiau.
Ne vienas šokių projektų dalyvis yra prasitaręs, kad kostiumai jiems kainavo nemažus pinigus…
Fraką skolinausi iš buvusio Jurgitos partnerio, specialius šokių batus pirkausi. Nesu turtuolis, bet jei nori nejausti diskomforto, tam turi skirti lėšų. Vienus batus buvau įsigijęs repeticijoms, juos užmiršau LRT kavinėje ir neberadau…
Konkurentų pinklės?
Nežinau. Klausinėjau visų – niekas nerado.
Na, praradimai aiškūs: žiedas, batai ir šiek tiek moralinių nuostolių. O atradimai?
Svarbiausia, kad dėl nieko nesigailiu! Kad atradau šokio džiaugsmą. Kad pamilau argentinietišką tango. Prieš keletą metų lankiausi Argentinoje, susižavėjau ta šalimi, pamačiau, kaip ten šokama. Todėl tikrai lankysiu argentinietiško tango pamokas.
Rimtais save laikantys teisininkai paprastai itin vengia viešumo. Jums nebuvo neramu, kad klientams asocijuositės su aistringu tango šokėju?
Konkurse dalyvavau ne kaip advokatas. Gal atsiras ir tokių, kurie vertins skeptiškai, bet esu įsitikinęs, kad jei žmogus yra ne vien savo profesijos žinovas, tai tik pliusas. Jei jis moka ir nebijo šokti, vadinasi, kažko siekia, jam nebaisūs iššūkiai. Neseniai dalyvavau byloje, kurioje liudytoja, teisėjo paklausta, ar pažįsta šalis, garsiai prisipažino gerai pažįstanti ir advokatą, t. y. mane. Šiek tiek nustebau, bet paskui ji patikslino, kad ne kartą yra mačiusi mane televizijoje ir jai patiko, kaip aš šokau. Man tai buvo malonu.
Gal ir laidą vesti nebūtų baisu?
Kodėl gi ne? Na, Lietuvos televizija turbūt jau nekviestų… Dar kai mokiausi teisės Vilniaus universitete, po vieno renginio, kurį vedžiau, tuometės Konservatorijos dėstytojas aktorius Tomas Vaisieta pasiteiravo, ar nenorėčiau keisti profesijos, – jam patiko mano iškalba ir dikcija. Dėl specialybės nesigailiu. Aktoriaus sugebėjimai, mokėjimas įsiklausyti į pašnekovą man labai padeda tiesioginiame darbe, kuris niekada neatrodė nuobodus.
Turite gražią šeimą, mėgstamą darbą, laisvalaikiu jodinėjate, sakote, jog jaučiatės laimingas. Tai ko ieškojote televizijoje?
Traukė šokis. Net prieš vestuves su žmona vaikščiojome į pamokas, nes norėjome puikiai sušokti jaunųjų valsą. Aš juk nėjau į realybės šou, kuriuos atakuoja neturintis ką veikti jaunimas. Mane sužavėjo praėjusių metų „Lietuvos šokių dešimtukas“. Jis pasirodė tikras konkursas: buvo labiau vertinami šokėjų gabumai – ne šou elementai. Todėl nutariau pamėginti. Aišku, iš šeimos atėmiau begalę laiko, o iš savęs – net pusę vasaros. Kai visi normalūs žmonės atostogavo, aš mokiausi šokti. Tikrai stengiausi, nes naiviai tikėjausi, kad žiūrovai tai įvertins. Kad pasakys: „Žiūrėk, gal ir neblogai šoka?“ Žinojau, jog reikia nepaprastai daug dirbti. Manau, esu ištvermingas, bet būdavo dienų, kai nuo nosies prakaitas tiesiog bėgdavo, kai atrodydavo, kad nebegaliu. Bet paskui iš savo aplinkos žmonių sulaukdavau pagyrimų, jog į mus, šokančius, buvo gražu žiūrėti. Tai svarbiausia. Esu dėkingas savo šokių partnerei, kuri mane laužė, kita vertus, ir pats dėjau nemažai pastangų.
Bet juk galėjote išmokti šokti ir kitur?
Galima eiti į šokių mokyklą, bet joje tokį lygį kaip mūsų pasieksi gal tik per porą metų. O čia vyko intensyvus darbas. Be galo stengėmės. Gaila tik, kad konstruktyvios kritikos sulaukdavome nebent iš profesionalios šokių trenerės D. Kamaitienės, kuri keletą kartų dalyvavo komisijoje. Ką galvoti, kai iš pastarosios pirmininko J. Smorigino išgirsti frazę: „Puikiai šokate, bet balų negausite“? Arba kai giriama vienos šokėjos suknelė, o kitos – krūtys? Na, ką daryti man, kad pastebėtų, – suknelę vilktis? Ilgainiui pasidarė visiškai nebesuprantami vertinimo kriterijai.
Buvo skaudu?
Taip. Jei iš anksto kas būtų pasakęs, kad rūpintumės tik reginiu, o į žingsnelius kreiptume mažiau dėmesio, būtų buvę lengviau. Gal vertėjo ir psichologiškai nuteikti dalyvius, kad jie eina beveik į realybės šou ir ant jų bus pilamos pamazgos.
Manau, kad jei žmogus eina į viešumą, jis turi būti pasirengęs viskam. Juk yra alternatyva – neiti…
Tikriausiai buvau naivus. Gal todėl ir užviriau šitą košę dėl bylos, kuri dabar yra teisme. Sutartimi, kurią mes visi pasirašėme, susidomėjau tik vėliau, kai prasidėjo konfliktas dėl Natalijos Zvonkės ir Vitos Ramanauskaitės grįžimo į projektą. Juk joms turėjo būti sudarytos vienodos sąlygos, ar ne? Tada įdėmiai perskaičiau sutartį ir truputį nustebau. Ten juodu ant balto parašyta, kad kiekvieną savaitgalį tiesioginėje laidoje laikinai palieka konkursą mažiausiai žiūrovų balsų surinkusi pora. Apie ekspertų balsus neužsimenama. O ir finale privalėjo dalyvauti trys – ne penkios poros, kaip buvo. Sėdau, susidėliojau balsus, ir paaiškėjo, kad neturėjo iškristi nei prieš mus pasitraukęs Stano su Katerina Voropaj, nei mes. Nei kai kurios gerokai anksčiau iškritusios poros…
Ko tikitės, jei laimėsite bylą?
Kad visi konkurso rezultatai būtų pripažinti negaliojančiais. Be to, įpareigoti televiziją surengti kitą konkursą ir grąžinti į jį mūsų porą.
Beje, kaip į jūsų apsisprendimą šokti reagavo žmona? Vyras nuolat repetuoja su dailia partnere…
Na, sunkus klausimas. Televizijoje pamečiau vestuvinį žiedą. Tai didžiausias nuostolis, nes žiedas yra simbolis, o dar tie prietarai… Aišku, žmonai tai nėra malonu. Šiuo metu mūsų santykiai gana sudėtingi.
Matyt, kaip ir tai, kad keletą mėnesių jūsų beveik nebuvo namie...
Jai iš tikrųjų buvo sunku. Auginame du mažus sūnus: vyresnėliui Dominykui treji, jaunėliui Gabrieliui dar nėra metų. Visada maniau, kad vienas iš tėvų turi vaikus auklėti griežčiau, o kitas – būti „šviesus idealas“. Mūsų atveju tas idealas esu aš.
Sakėte, kad buvo sunku, patyrėte ir neigiamų emocijų, bet esate pasiryžęs dar kartą tą avantiūrą pakartoti. Kodėl?
Noriu pabrėžti, kad jei šou rengiamas žiūrovams, būtent jie ir turi viską spręsti. Savo dalyvavimu tai dar sykį įrodyčiau.
Ne vienas šokių projektų dalyvis yra prasitaręs, kad kostiumai jiems kainavo nemažus pinigus…
Fraką skolinausi iš buvusio Jurgitos partnerio, specialius šokių batus pirkausi. Nesu turtuolis, bet jei nori nejausti diskomforto, tam turi skirti lėšų. Vienus batus buvau įsigijęs repeticijoms, juos užmiršau LRT kavinėje ir neberadau…
Konkurentų pinklės?
Nežinau. Klausinėjau visų – niekas nerado.
Na, praradimai aiškūs: žiedas, batai ir šiek tiek moralinių nuostolių. O atradimai?
Svarbiausia, kad dėl nieko nesigailiu! Kad atradau šokio džiaugsmą. Kad pamilau argentinietišką tango. Prieš keletą metų lankiausi Argentinoje, susižavėjau ta šalimi, pamačiau, kaip ten šokama. Todėl tikrai lankysiu argentinietiško tango pamokas.
