Aleksas Lemanas: be mylimos moters – nė žingsnio

Į pokalbį estrados veteranas Aleksas Lemanas atvyko ne vienas – su žmona Milda, kurią jau keturiasdešimt metų vadina savo angelu sargu.
Aleksas Lemanas ir Ona Milda Lemanienė
Aleksas Lemanas ir Ona Milda Lemanienė / Asmeninio albumo nuotr.

Vardas, pavardė: Aleksas Lemanas.

Gimimo data, vieta: 1941 09 02, Kaunas. 67 m.

Šeima, kurioje gimė: mamos neteko būdamas trejų metų, tėvas buvo elektrikas, futbolo komandos kapitonas.

Šeiminė padėtis: vedęs.

Karjera: Kultūros akademijoje gijo masinių renginių režisieriaus specialybę, estradinės dainos konkurso „Vilniaus bokštai" laureatas, Antano Šabaniausko premijos laureatas, tapo populiariausiu „Sveikinimų ir pageidavimų" koncerto dainininkas, subūrė grupę „Sodžius", liaudies ansamblį „Seklyčia", grupę „Džentelmenai", penkiolika metų dirbo meno vadovu, išleido keturiolika albumų.

 

Į pokalbį estrados veteranas Aleksas Lemanas atvyko ne vienas - su žmona Milda, kurią jau keturiasdešimt metų vadina savo angelu sargu. „Jai kaip kunigui išpažįstu visas savo nuodėmes", - sako Aleksas.

 

Vadovavo gatvės vaikėzams

 

Savo mamytę Aleksas palaidojo kai jam buvo tik trys metukai. O vėliau, kaip toje pasakoje apie Pelenę, į jų šeimą gyventi atėjo pamotė su dukra. „Tik ta pamotė buvo labai švelni ir gera, mane be galo mylėjo, daug ko išmokė, tegul būna švelni jai žemelė", - sako Aleksas.

 

Dainininkas pasakoja, kad vaikystėje buvo gatvės vaikėzų vadas. Kauno stadione vykdavo futbolo varžybos. Visi berniukai norėdavo ten patekti, o bilietų nusipirkti neturėdavo už ką. Tai Aleksas vadovaudavo pinigų surinkimui: gatvėje berniukai ieškodavo odekolono buteliukų, restoranuose rinkdavo kaulus, iš namų nešdavo nebereikalingus drabužius, juos priduodavo į supirktuvę ir nusipirkdavo bilietus. „Už likusius pinigus nupirkdavau du ilgus batonus ir porą kilogramų dešros. Žiūrėdavome futbolą ir skanaudavome", - prisimena Aleksas Lemanas.

 

Nuo vaikystės Aleksas buvo aistringas žvejys. Būdavo, rytais, apie ketvirtą valandą, jis su draugais išsiruošdavo žvejoti. Kad tėvai negirdėtų, Aleksas išlipdavo per balkoną ir tokiu pat būdu atgal grįždavo. „Abu su sūnumi jie buvo užkietėję žvejai, - pasakoja Alekso žmona. - Vasarą dirbdavome Palangoje. Vieną naktį jie susiruošė į žvejybą. Aš užrakinau duris, nes už lango buvo baisi pūga. O jie, gudruoliai, iš paklodžių virvę pasidarė ir iš antro aukšto žemyn nusileido. Tik bėda - namie sliekus pamiršo, tad teko grįžti atgal. O tie sliekai iš dėžutės išropojo ir po visą butą išsivaikščiojo."

 

Nenorėjo būti išlaikytinis

 

Mokydamasis vidurinėje mokykloje Aleksas Lemanas nusprendė nebūti išlaikytinis - perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. „Nuo septyniolikos metų mane priėmė dirbti į spaustuvę. Vėliau buvau paimtas į kariuomenę. Kadangi visa mano giminė buvo labai balsinga, tarp kareivių buvau tas, kuris pirmasis užtraukdavo dainą", - pasakoja dainininkas.

 

Atlikęs pareigą tėvynei, Aleksas įsidarbino viename iš populiariausių Kauno restoranų „Metropolis". Ten jis kartu su kitais žinomais Lietuvos estrados veteranais dainavo penkerius metus. „Vėliau sesuo nusprendė, kad turėčiau tapti pramoninių prekių parduotuvės direktoriumi. Ji man sakė, kad iš savo dainavimo tikrai nepragyvensiu, o vyrai prekybininkai tuo metu turėjo didelę paklausą. Prekybos technikumas buvo šalia mano darbovietės. Taigi sėdėdavau paskaitose, per pertrauką nubėgdavau padainuoti, o vėliau vėl į paskaitas. Netrukus sužinojome, kad panaikinamas mūsų kursas Kaune ir visiems, norintiems tęsti mokslus, teks kraustytis į Vilnių. O aš toks žmogus - jei kažką pradėjau, būtinai turiu užbaigti. Taigi pasiėmiau sulankstomą lovelę, šaukštą, šakutę ir išvažiavau į sostinę."

 

Kaip Aleksas dėl meilės kovojo

 

Milda: Aleksas, atvykęs į Vilnių su draugais, nusprendė tokią įsimintiną progą atšvęsti „Dainavos" restorane, o aš ten dirbau. Kadangi buvau simpatiška ilgaplaukė, savo srities specialistė, iš karto gavau administratorės pareigas. Tais laikais restorane žmonių būdavo tikras anšlagas! O Aleksas su berniukais, žiūru, kėdes stumdo, taikosi prisėsti, o pas mane rankose sąrašai žmonių, rezervavusių staliukus. Sakau: „Kas čia dabar vyksta?" O Aleksas pažiūrėjo į mane ir atšovė: „O mes iš Kauno..." „O kas tas Kaunas, gal kita planeta?!" - ne juokais susierzinau ir su apsaugininkų pagalba išprašiau visus atvykėlius lauk.

 

Aleksas: O man ta daili mergina iš pirmo žvilgsnio krito į akį. Pradėjau klausinėti, kas ji tokia. Gerbėjų turėjau daug, bet man prireikė būtent šitos merginos. Susiradau restorano meno vadovą ir paklausiau, ar galėčiau vakarais dainuoti. Jis sukvietė komisiją, sudainavau tris daineles ir išgirdau, kad gaunu ne vieną darbą, o du - su vakarine ir naktine programomis. Pradėjau dirbti galvoje turėdamas tik vieną mintį -suvilioti šią mergaitę.

 

Milda: Jis pasisiūlė mane palydėti iki namų. Aš gyvenau baisiame rajone, kuriame naktimis vaikščioti nebuvo saugu. Bet Aleksas neišsigando, palydėjo. Man patiko, kad jis buvo labai ramus, mažai šnekėjo, nepuolė bučiuotis. Po tos nakties vaikinukas peršalo, man jo pagailo, nutariau į namus jam nunešti karšto sultinio. Taip ir pradėjome susitikinėti - visus metus mane į namus lydėdavo. Kartą jį pasikviečiau į svečius. Paskui man mama sakė: „Vaikeli, tu su šituo žmogumi neprapulsi." O paskui mane lakstė daug kavalierių... Netgi turtingi įmonių direktoriai ir verslininkai aplink ratus suko. Atsimenu, vienas įmonės „bosas" atvažiuoja su manimi susipažinti, ištiesia ranką ir prisistato: „Kisielius". Galvoju: „Aha, su manim pajuokauti sugalvojo!" Aš, spausdama jam ranką, pokštaudama atkertu: „Kompotaitė." Pasirodo, jo pavardė iš tikrųjų buvo Kisielius.

 

Aleksas: Tada aš ir pamačiau, kad nebereikia nieko laukti. Vienas vyras iš Rygos netgi žiedus ir suknelę atvežė, piršosi mano merginai. Išsigandau, kad iš po nosies nugvelbs mano nuotaką. Tai ir nunešiau pareiškimus į Santuokų rūmus. 1968 metais mes susituokėme.

 

Nors Daliai tai buvo pirmoji santuoka, ji jau augino sūnelį Jarą. „Aleksas labai susidraugavo su mano sūnumi. Pamilo jį kaip savo", - prisimena moteris.

 

Prieš aštuonerius metus Lemanų šeimą ištiko tragedija - jų mylimas sūnus žuvo. Po šios nelaimės Aleksas pusei metų prarado balsą, ne vieneriems metams atsisveikino su scena. Kaip šilčiausias prisiminimas apie sūnų dainininkui liko daugybė atvirukų su užrašu „Brangiausiam žmogui, mylimam tėveliui".

 

Globoja benamius

 

„Turiu nuostabų vyrą: nešykštus, nepavydus, niekada nėra pakėlęs balso ar pastūmęs, puikiai šeimininkauja virtuvėje. Dabar galiu pasakyti, kad esu laiminga. Džiaugiuosi, kad nesirinkau vyro pagal grožį. Atvirai pasakius, buvo ir gražesnių berniukų", - sako dainininko žmona.

 

Abu jie ne tik be galo vienas kitą myli, bet ir niekada nepraeina pro benamius gyvūnus. Alekso mašinoje bet kada galima rasti paruošto maisto beglobiam katinėliui ar šuneliui. „Žinau, kad, darant gerus darbus, negalima prašyti atlygio, bet kai pašeriu valkataujantį katinėlį, pakeliu akis į dangų ir paprašau Dievo, kad į mano koncertą susirinktų pilna salė klausytojų", - sako Aleksas.

 

Į Lemanų buto balkoną dažnao užsuka žvirbliukai, zylutės ir netgi didžiulis varnas Karlas. Jie žino, kad visada ten ras skanėstų. „Kaimynai labai pyksta, kad mes maitiname užklydusius katinėlius. Aš negaliu praeiti nei pro kenčiantį žmogų, nei pro gyvūną. Net ir „bomžui" vieną kitą litą išleidžiu. O kaimynai žiaurūs! Vienas metė akmenį į besilaukiančią katytę, o po trijų dienų apvogė jo automobilį. Nuostolis - 5 000 litų. Štai ir bausmė", - pasakoja Dalia.

 

Gerbėjai neduoda ramybės

 

Aleksas su žmona stengiasi gyventi aktyviai, viską, ką uždirba, investuoja į save: lankosi vandens parkuose, atostogauja prie jūros, vaikštinėja parke, rytais daro mankštą, o Milda net iki trijų nakties skaito knygas ir žurnalus - šį pomėgį jos vyras vadina fanatizmu. Aleksas vis dar koncertuoja, dalyvauja įvairiuose labdaros projektuose, o dar sulaukia ir pasiūlymų užsiimti verslu, investuoti į akcijas, stoti į politinę partiją. „Gerai, kad jis nieko neslepia, man pasipasakoja, tai aš greitai „nugesinu" norą „daryti biznį". Jei norite sužlugdyti verslą, kvieskite Lemaną! Kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį sugeba. Visą gyvenimą mūsų šeimos piniginius reikalus tvarkiau ir tvarkau aš", - šypsosi Dalia.

 

Iki šių dienų Aleksui skambina gerbėjai, o žmona stengiasi į parduotuvę eiti be vyro. „Nuolat patiriu įvairių nemalonumų. Žmonės kiša galvas į mūsų prekių vežimėlius, aptarinėja, ką perkame. Kai vieną kartą stovėjome ilgiausioje eilėje, mums kelią pastojo apkūni apsaugos darbuotoja. Ji giria mano vyro kūrybą, klausia, kada vėl apsilankysime, o maždaug dvidešimt žmonių už mūsų išsirikiavo, negirdi, ką ta moteris šneka, bet į mus žiūri ir garsiai aptarinėja, kad Lemanas turbūt apsivogė ir tuoj bus išvežtas į policijos nuovadą", - juokiasi Milda.

 

Kriminalinė istorija su laiminga pabaiga

 

„Vieną dieną į mūsų pašto dėžutę ateina laiškas, kuriame pranešama, kad Aleksas Lemanas gavo palikimą - milijoną litų. Žiūriu, mano vyras tris dienas laksto visas patenkintas ir suka galvą, ką čia dabar reikės su tuo milijonu daryti. Jei ne aš, Aleksas visą mūsų šeimą būtų pliką ir basą palikęs. Vienintelio dalyko reikėjo - tai, kad mano patiklusis vyras pasirašytų dokumentą, kuriuo įpareigotų advokatą tvarkyti visus mūsų finansus. O po mėnesio laiko jau antstoliai mus susirastų ir turbūt gražiai išprašytų lauk iš mūsų buto, kuris jau seniai būtų parduotas ar užstatytas", - pasakoja scenos veterano žmona.  „Čia mano angelas sargas. Be jos - nė žingsnio", - sako Aeksas Lemanas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų