Algimantas Variakojis. Pakėlėme Tauerį! Kas nulenks Eifelį?

„Kuo oras labiau blogėjo, tuo Algio nuotaika gerėjo“, – pastabomis apie „Tūkstantmečio odisėjos“ dešimtojo etapo narį investicinės bendrovės „Mesinvest“ savininką Algimantą Variakojį (42) dalijasi komandos nariai, kartu su juo septyniolika dienų ant bangų supęsi jachtoje „Ambersail“.
Foto naujienai: Algimantas Variakojis. Pakėlėme Tauerį! Kas nulenks Eifelį?
Nuotrauka iš asmeninio albumo / zmones24.lt
„Kuo oras labiau blogėjo, tuo Algio nuotaika gerėjo“, – pastabomis apie „Tūkstantmečio odisėjos“ dešimtojo etapo narį investicinės bendrovės „Mesinvest“ savininką Algimantą Variakojį (42) dalijasi komandos nariai, kartu su juo septyniolika dienų ant bangų supęsi jachtoje „Ambersail“.

Iš pirmo žvilgsnio taikus maršrutas palei Europos žemyną nuo Almerijos Ispanijoje, Gibraltaro, Lisabonos link Dublino ir Londono buriuotojams suteikė užtektinai emocijų. Jachtos laukė už Gibraltaro kampo, kai ji išplaukė į Atlantą. Vandens platybėse nuo kranto laivas buvo nuklydęs apie pusantro du šimtus kilometrų. „Kai grįžau į krantą, kiekvienas sutiktas pasitikdavo fraze: „Na, pasakok.“ Atrodo, ką čia pasakosi: niekas nelūžo, nepatyrėme pavojų ir rizikos. Tik todėl, kad sumanios komandos dėka plaukėme saugiai ir atsargiai, nesiekėme jokių rekordų. Nors per audrą jachta čiuoždama nuo bangos ant bangos pasiekdavo trisdešimties mazgų greitį! Jūros liga nesirgau. Niekada nesu ja sirgęs. Yra dvi klaidos, kurias žmonės daro lipdami į jachtą: pirma – iš vakaro padaugina alkoholio, o antros negaliu pasakyti (juokiasi). Bet kuris kapitonas ją pasakys, kai tik reikės“, – tikina Algimantas, buriuojantis penktus metus. „Tūkstantmečio odisėja“ jam suteikė galimybę pirmą kartą buriuoti vandenyne.

Prie vairo valandos bėga greičiau
Kokie vis dėlto tie įspūdžiai? „Vyrai iš manęs juokdavosi, kai stovėdamas prie vairo dainuodavau, šokdavau. Visi saulėlydžiai ir saulėtekiai priklausė mums. Plaukimą „Ambersail“ jachta galima palyginti su važiavimu sportiniu automobiliu: viskas virpa, girgžda, dreba, purto, mėto. Kajutėje visai nejauku, todėl daugiausia laiko norisi būti ant denio. Kai tik į rankas gauni vairą, iškart jautiesi geriau, nes valdai laivą. Kiek leisdavo ten stovėti, tiek ir stovėdavau – dvi tris valandas. Įsivaizduok, per audrą teškia bangą, ant akinių akimirksniu atsiranda sluoksnis druskos. Perduodi vairą kam nors kitam ir eini valytis. O naktį tamsu, nors į akį durk, bet jausmelis geras: laivas kyla ant bangos, verčiasi, tada jį pasuki, kad nesidaužytų į bangų keteras. Jei stovi prie vairo, valandos bėga greitai, bet jeigu ne – nuobodu.
Šokas buvo per audrą. Jauti, kaip per jachtą verčiasi bangos: viena, antra, trečia... Jos – trijų keturių aukštų namo dydžio. Visi šlapi. Kai sėdi kajutėje, ima baimė, bet išlipi ant denio ir supranti – laivas valdomas. Airijos jūroje plaukėme virš vieno didžiausių laivų kapinynų. Toje vietoje gylis – apie penkis kilometrus, bet netoliese jis tesiekia porą šimtų metrų. Todėl ten susidaro didžiulės bangos, sūkuriai ir galingos srovės. Vandenynas suteikė neįtikėtinų pojūčių. Jų vėl noriu! Ir dar didesnės audros, aukštesnių bangų ir stipresnio vėjo“, – buriavimu dega Algimantas.

Viskas įmanoma, kai labai nori
„Tūkstantmečio odisėja“ pernai spalio 6-ąją prasidėjo Klaipėdos uoste. Jos tikslas – jachta „Volvo 60“ aplankyti visus žemynus ir juose gyvenančius lietuvius pakviesti švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio. Šią misiją pasiryžo įvykdyti apie 120 buriuotojų. Ji eina į pabaigą. Liepos 5-ąją „Ambersail“ grįš į gimtąją Klaipėdą. Tą vakarą 21 valandą Lietuvos laiku viso pasaulio lietuviai kviečiami drauge giedoti „Tautiškos giesmės“. „Netikėjau, kad užsienyje gyvenantys tautiečiai mus taip šiltai sutiks. Iš Dublino turėjome išvykti ketvirtą valandą ryto, po susitikimo su vietos lietuviais miegoti nuėjau antrą nakties. Staiga girdžiu: „Lietuva, Lietuva...“ Galvoju, šakės, pramiegojau: mes jau Londone. Išlipu ant denio, o krantinėje stovi apie porą šimtų lietuvių, atvykusių mūsų išlydėti. Ir visa tai ketvirtą ryto! Tai reikia pajusti nors kartą gyvenime.
Arba plaukimas Temze, kai tavo jachtai pakeliamas Tauerio tiltas. Pamenu, rudenį „Ambersail“ išplaukė, godžiai ir pavydžiai gaudžiau kiekvieną žinią: nesklandumai, pirmos problemos, bet viskas valdoma ir tvarkoma. Grįžo projekto sumanytojas Raimundas Daubaras ir sako: „Neliūdėk, kai tu, Algi, plauksi, Londone pakelsim Tauerio tiltą.“ Pagalvojau: durnius! Dar Eifelio bokštą mūsų garbei palenk. Kas mus į Temzę įleis?! Gyvenime negirdėjau, kad per paskutinį šimtmetį koks burinis laivas būtų po šiuo tiltu praplaukęs. Bet, pasirodo, daug kas įmanoma, kai labai nori. Išdidžiai praplaukėme su iškelta trispalve, o krante mums mojo pusė tūkstančio lietuvių“, – nepakartojamais įspūdžiais dalijasi buriuotojas.

Neužbraukė savo svajonių
Pasirodo, tai – ne pirma A. Variakojo svajonė, kuri virto tikrove ir suteikė pagrindą dar ne vienai. „Kažkada svajojau turėti namą. 1994-aisiais buvau įsisukęs į prekių biržos verslą, vieni kitiems skolindavome, perskolindavome. Maniau, kad turiu apie šimtą tūkstančių dolerių. Tada tai buvo velniški pinigai. Bet kai pradėjau skaičiuoti, paaiškėjo, kad esu skolingas apie septyniasdešimt tūkstančių dolerių. Pasirodė, niekas nenori grąžinti skolų, slepiasi arba atsimušinėja banditais. Per porą savaičių pražilau. Į rankas pateko Deilo Carnegie knyga „Kaip nustoti nervintis ir pradėti gyventi“. Perskaičiau rusiškai, bet vėliau nusipirkau ir lietuvišką vertimą, jis namuose padėtas gerbiamoje vietoje (šypsosi). Knyga padėjo sudėlioti taškus. Kai susimąsčiau, dėl ko nervinuosi, pusė problemų atkrito, o tada susirašiau planą, kas blogiausia gali atsitikti: užmuš (kreditoriams neapsimokės to daryti, nes negrąžinsiu skolų), primuš (ne pirmas kartas), pasodins į kalėjimą (kreditoriams ir iš to nebus naudos). Tada aplankiau visus, kam buvau skolingas, tariausi dėl pinigų grąžinimo. Šešerius metus dirbau tik kad padengčiau skolas“, – apie netikėtą gyvenimo tarpsnį pasakoja patyręs investuotojas.
Tada A. Variakojis sutiko draugą, šis paklausė apie jo svajonę. Algimantas vėl prisiminė namą, o prie jo žmonai Jolitai norėjo nupirkti žalią „Peugeot“ ir dar turėti akcijų už šimtą tūkstančių eurų. Nieko sau svajonės! „Be to, draugas pasakė, kad po metų pas mane name gers kavą. Tada nusijuokiau ir atšoviau, kad nieko neišeis. Jis paėmė storą juodą flomasterį ir mano svajones užbraukė. Kaip? Juk tai mano svajonės! Aš jų noriu. „Matai, labai sveika užbraukti. Daug kas iš mūsų gyvena taip: kada nors turėsiu namą, jachtą, o dabar einu išgerti alaus. Taip ateina keturiasdešimt metų ir pamatai, kad vis dar gyveni pas mamą, į tave niekas nežiūri“, – spaudė draugužis. Aš savo svajonių neužbraukiau. Po pusmečio įsigijau namą, o Jolitai nupirkau žalią ne „Peugeot“, bet „Rover“ automobilį (juokiasi).“

Jachtomis „užsikrėtė“ Italijoje
Svajonė kalta, kad Algimanto gyvenime atsirado buriavimas. Ir ne tik jo, bet ir žmonos Jolitos. Kitaip ji negalėjo, nes matė, kad per buriavimą praras savo žmogų.
Kai vienos svajonės tapo tikrove, investuotojas susimąstė: ką daryti toliau? Uždirbti dar daugiau pinigų? Bet nėra „vežančios“ svajonės. Ji atsirado 2004-ųjų vasarą, kai Variakojų šeima ilsėjosi Italijoje. „Sėdime Sorente, kelių šimtų metrų aukščio krantas, apačioje – jūra, tolumoje – Vezuvijus, kurio šešėlyje sklando žuvėdra. Kaip sako rusai, tokio vaizdo už pinigus nenupirksi. Tuo metu vyko futbolo čempionatas. Italai įmuša įvartį, iš Neapolio pusės užsidega liepsnos. Ar gali būti gražiau? Pažvelgiu į apačią, o ten – jachta, dega žvakės, kompanija juokiasi, geria vyną. Štai ten yra geriau!
Apie jachtas nežinojau nieko, nepažinojau nė vieno kapitono. Pažintis būdavo tokia: eini kur nors krantine, pamatai, stovi jachta, komandos nėra, prisėdi ant jos krašto ir skubini žmoną ar sūnų: „Fotografuok, kol niekas nemato, nevaro.“ Pažįstamas jausmas (juokiasi)? Po savaitės perskaičiau rašinį apie kelis draugus, plaukusius jachta per Atlantą, dar po savaitės į rankas papuolė Dovydėno knyga apie buriavimą. Susitinku bendrovės „Finasta investicijų valdymas“ direktorių Andrių Barštį ir sakau: „Žinai, Andriau, čia jau kaip koks dangaus ženklas.“ Tas žiūri į mane akis išplėtęs: „Patikėk – ženklas. Toks Raimundas Daubaras siūlo buriuoti Kroatijoje, niekas nedrįsta, gal varysi?“ Aišku, varysiu. Praėjo mėnuo ir aš plaukiu jachta. Po metų su šaunia „Ambersail“ komanda jau buriavau Italijoje, palei Sorento krantus. O šiemet rungiausi su Atlanto bangomis. Nerealu, bet įmanoma“, – šypsosi svajotojas, kurio norai, akivaizdu, pildosi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų