Dažnas užjaučiamai atsidūsta sužinojęs, kad populiarų antrojo realybės šou „Kelias į žvaigždes" dalyvį Algirdą Grudinskį-Grūdą (24) dabar dažniau galima pamatyti mušantį būgną Pabradės miesto orkestre, o ne grojantį tūkstantinėms minioms kaip anksčiau. „Nesąmonė! Man viskas gerai!" - užuojautų purtosi maištingasis rokeris ir tikina, kad tik dabar, po realybės šou praėjus trejiems metams, sujauktas jo gyvenimas ima pamažu tvarkytis.
Kas atsitiko, kad grįžai namo, į Pabradę?
Toks tas ir grįžimas. Namo pas mamą parvažiuodavau dažnai. Kai įstojau į universitetą, beveik kasdien ar bent savaitgaliais grįždavau, kad galėčiau žmoniškai „atsivalgyti". Paskui prasidėjo „Kelias į žvaigždes" ir mama manęs beveik dvejus metus nematė. Man tas laikas - tarsi ištrintas: tik autobusai, keliai ir medžiai už lango... Kartą suskaičiavau, kad vien mašinoje per mėnesį praleisdavau visą savaitę.
Bet, kaip mėgstama sakyti, tokia populiarumo kaina...
Kaip čia pasakius... Mes nebuvome žvaigždės. Greičiau - darbininkai, įsprausti į griežtus rėmus. Lyg kokios marionetės, moliai, iš kurių lipdė, ką norėjo. Nieko nesupratome, neišmanėme, o tikėjomės: na, jau kaip padarysime, tai padarysime! Pasaulis bus po mūsų kojomis! Nė velnio, taip lengvai niekas nesidaro. Daug š... reikėjo paragauti ir suvirškinti. Natūralu, kad per porą metų ir proto atsirado. O daugumai gerbėjų mes likome tokie patys, kokie atėjome į „Kelią į žvaigždes". Daug kas net nesuvokia, kiek per tą laiką pamatėme ir išmokome, kad seniai nebesame tie „šlapukai"...
Populiarumas gali būti smagus ir skanus, bet jis toks būna tada, kai turi savo nišą, terpę, stilių. Kai tavęs niekas nestumdo, nereguliuoja: važiuosi ten... pasirodysi tada... dainuosi tą...
Bet nesakyk: dėl pilnutėlių salių, plojimų ir skanduočių „Grūdai!" buvo verta kentėti. Negi populiarumas „nenurovė stogo"?
Man viskas tada buvo keista. Aš kitaip auklėtas, augęs paprastesnėmis sąlygomis. Žvaigždes įsivaizdavau kiek kitaip...
Kolega Radži tau ne žvaigždė?!
Visiškai ne. Jis - pažįstamas, galėtų būti draugas, bet žvaigždė man nėra ir niekada nebus. Ir pats nesijaučiu tapęs žvaigžde, nes nieko tame realybės šou nedariau ir nepadariau. Buvau paprasčiausias atlikėjas, be jokios kūrybos ir saviraiškos. Ne mano ten buvo vieta, ne mano sąlygos. Ištvėriau dvejus metus, apsispjaudžiau, apsirėkavau ir grįžau ten, kur man geriausia.
Mano gyvenimas ir toliau verda Vilniuje, bet Pabradėje visą laiką buvo namai, šeima, brolis, draugai ir gamta. Grįžtu ten, kai reikia vidinės ramybės. Ten nieko neskauda, niekas nerūpi...
Daug kam tai atrodo kaip žingsnis atgal.
Aš užaugau toje terpėje. O čia esu tik svečias, atėjęs parodyti, ką moku, ir išmokti ko nors naujo, kad grįžčiau pilnesnis. Pabradėje mano bazė, mano gyvenimas, todėl ten jaučiuosi kur kas stipresnis. Kodėl žmonės mano, jog pasidariau prastesnis dėl to, kad grįžau namo? Grįžau, kad atneščiau ko nors naujo, gero.
Kaip į tave žiūri kolegos orkestre?
Ten visi nuo seno - draugai ir pažįstami. Orkestre grojantys vaikai jau ūgtelėjo, į mane žiūri šiek tiek kitaip: išklauso ir vieną kitą patarimą įsideda į širdelę. Be to, jame sveika aplinka, yra kur kas protingesnių ir gabesnių už mane. Kolektyvas - puikus, pripažintas, daug pasiekęs. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad vėl galiu groti tokiame orkestre.
Be to, turiu vaikų grupę, juos mokysiu groti gitara. Tokios veiklos iniciatorius - Vudis (Arvydas Martinėnas - red. past.). Jis mane nuolat už nosies patempia: „Grūdeli, ateik, padarysim tą... sukursim aną..." Paskambino kartą ir paklausė, ar nenorėčiau būti gitaros mokytojas. Pagalvojau: techniškai - nelabai, bet morališkai - taip. Taigi duosiu tiems vaikams pradmenis, uždegsiu norą groti ir atiduosiu į profesionalesnių mokytojų rankas.
Kodėl tavęs nėra didžiojoje scenoje, televizoriaus ekrane? Kodėl tavo vardas neskamba kaip Radži ar Merūno?
Gal kam ir atrodo, kad dingau, bet aš tiesiog pamažu natūraliai einu savo keliu populiarumo link. Nežinau, kiek man reikės laiko, bet niekur neskubu. Paskutiniai dveji metai kaip reikiant suvėlė, sujaukė gyvenimą. Dabar vėl jaučiuosi taip, lyg stovėčiau prie starto linijos: priešais matau milijoną kelių, tik vieno pagrindinio - dar ne. Bet aš kantrus žmogus, savo valandos sulauksiu. Ji dažnai ateina. Kiek tuo metu įstengiu, tiek jos ir pasiimu. Žinau, kad bet kada gali išsprūsti iš rankų ir vėl pabėgti. Tačiau žinau, kad sėkmės valanda vėl ateis. Ir aš vėl džiaugsiuosi.
Dabar man daug svarbiau ne populiarumas, o darbas ir mokslai: esu VGTU Pramonės inžinerijos trečiakursis. Dirbu spaustuvėje, uždaro režimo ceche, kur gaminama kruopščiai saugoma spauda: nuo banderolių iki diplomų.
O kaip asmeninis gyvenimas?
Turite galvoje - mergaitės? Ko gero, šitą sritį palikau tolimai ateičiai...
Kodėl gi rausti ir akis nuleidi?
Gal todėl, kad vis dėlto norėtųsi žmogiškos šilumos šalia... Bet ne visada išeina, kaip norėtum.
Bet tau juk neturėtų būti sunku susipažinti su mergina.
Ir nėra. Bendrauju lengvai, bet esu labai kuklus. Jeigu turiu merginą užkalbinti dėl tikslo - negaliu nė žingsnio jos link žengti. Šiaip merginų yra visokių: ir tokių, kurios labai daug tikisi, bet nieko negauna, nes manęs nepažįsta ir ne taip pradeda... Yra tokių, su kuriomis tiesiog smagu draugiškai bendrauti... Yra tokių, kurių gyvenime daugiau nesinori matyti...
O to paties „Kelio į žvaigždes" dalyvę, dabar - vieną iš projekto „Muzikos akademija" vedėjų Simoną Čėsnaitę prisimeni?
Prisimenu. Ko gero, kasdien...
Realybės šou tarp jūsų mezgėsi romanas. Kodėl nepavyko?
Man nepavyko, nes galbūt per daug norėjau. Labai norėjau, kad būtume kartu... Bet likome apsispjaudę, apsiašaroję ir nieko nepešę. Sunku pasakyti kodėl. Šita moteris man paliko milijardą klausimų, bet į juos iki šiol neturiu atsakymų. O atsakymus, kuriuos iš jos išgirdau, įvertinau kaip paprasčiausią melą. Kas tada dėjosi jos galvoje, iki šiol nežinau... Apskritai moterų galvos vyrams - neįveikiami labirintai.
