Vardas, pavardė: Algirdas Kaušpėdas.
Gimimo data, vieta: 1953 08 12, Vilnius.
Šeima, kurioje gimė: mama – Ona Gražytė-Kaušpėdienė, iki pensijos dirbusi ekonomiste, tėtis –inžinierius architektas Vytautas Kaušpėdas mirė 2008 metais, iki pensijos dirbo Lietuvos ryšių statybos tresto valdytoju.
Šeiminė padėtis: išsiskyręs ir vedęs antrąsyk; antroji žmona – architektė Vilija (50); iš pirmos santuokos su architekte Audrone (55) turi dvi dukras – Moniką (29) ir Algę (21).
Pasiekimai: dainininkas ir architektas, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių; 1985 m. su bendraminčiais Kaune įkūrė grupę „Antis“, kuri išleido 10 studijinių ir rinktinių albumų; „Antis“ koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. 1987–1989 m. Algirdas rengė festivalį „Roko maršas“, kuris buvo siejamas su Sąjūdžio ideologija, o
1976–1984 m. buvo Kauno miestų statybos projektavimo instituto architektas, 1984–1990 m. – Kauno architektų sąjungos atsakingasis sekretorius; 1990–1992 m. Algirdas vadovavo Lietuvos televizijai, nuo 1993 m. – UAB „Jungtinės pajėgos“ direktorius.
Algirdo Kaušpėdo suburtos roko grupės „Antis“ pavadinimas lietuviams sukelia tokius pat jausmus kaip trispalvė, didžkukuliai ar krepšinis. Tikėtina, kad grupės šlageriai gyvuos net kelis šimtmečius, kad jo vardu bus pavadinta viena iš sostinės gatvių. Gal tai bus ta gatvė, kurioje atlikėjo tėvai apsigyveno dar prieš Algirdui gimstant, o gal ta, kurioje jis praleido savo vaikystę...
Į sostinę iš Anykščių rajono atvykusius aukštojo mokslo siekti savo tėvus Algirdas vadina pirmosios kartos inteligentais. Vos prieš porą mėnesių anapilin iškeliavęs dainininko tėtis Vytautas pasirinko architektūrą, o mama Ona – ekonomiką. Vieno kambario butas Senamiesčio daugiabutyje (dabar ten įsikūręs Ryšių muziejus), kuriame apsigyveno jauna pora, anaiptol nedvelkė prabanga – malkomis kūrenama krosnis, daliniai patogumai. Tiesa, muzikantas tą laiką prisimena tik iš nuotraukų, mat 1957-aisiais, gimus seseriai Jolantai (ji irgi architektė – aut. past.), šeima persikraustė į žinybinį dviejų kambarių butą name (Rotundo ir Jasinskio gatvių sankirtoje – aut. past.), kurį suprojektavo... Algirdo tėtis.
Mokyklos rezistentas
„Kriviai“ – taip vadinosi pirmoji grupė, kurią Algirdas subūrė mokydamasis 23-ioje vidurinėje mokykloje. „Tokie legendiniai pavadinimai tuo metu buvo „ant bangos“. Tos pačios mokyklos ansamblis, kuriame grojo šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, vadinosi „Aisčiai“. Ten grojo keleriais metais vyresni moksleiviai. Žinoma, jie buvo kieteseni, grojo mokyklose šokiuose. Galima sakyti, kad mes juos mėgdžiojome. Vėliau iš jų paveldėjome garso aparatūrą, kurią galutinai ir pribaigėme“, – šypteli Algirdas Kaušpėdas.
Su šypsena vyras prisimena ir vieninteles mokyklinės grupės gastroles: „Tėvas davė automobilį, kad nuvažiuotumėme į jo kaimą pagroti. Kaimiečiai dvi valandas laukė, kol mes susijungsime vis gendančią garso aparatūrą. Koncertas vis dėlto įvyko, ir visi juo buvo labai patenkinti.“
Garsenybė neslepia, kad į mokyklą vaikščiojo nenoromis. Tą laikotarpį Algirdas vadina juodžiausiu gyvenimo periodu: „Mokykla atmintyje išliko kaip kažkokia represinė struktūra. Įsivaizduokite, per tiek metų neįvyko nė vienas klasės susitikimas. Kažkas ten tikrai ne taip buvo.“
Muzikantas juokauja, jog jau mokykloje užsiėmė rezistencine veikla: rūsyje įrengtoje studijoje ne jis tik muzikuodavo, bet ir drožinėdavo „visokius velnius“.
Simpatijos – menininkėms
Būsimos žvaigždės širdis atsigaudavo dailės mokykloje. O ir širdies damų Algirdas ieškojo ne kur kitur, bet tarp dailiokių. „Sykį tuo pačiu metu flirtavau net su trimis merginomis. Dėmesio man tikrai netrūko. Matyt, joms patiko, kad buvau muzikantas. Be to, atrodžiau kaip hipis: ilgi plaukai, gėlėti marškiniai...“ – šypsosi pašnekovas.
O kur dar vakarėliai su draugais, pasivaikščiojimai brodu (Gedimino prospektu, kuris tuomet dar vadinosi Lenino – aut. past.)? „Pakeliui būdavo daug taškų, kuriuose parūkydavome, išgerdavome, pasiklausydavome retų muzikos albumų“, – pasakoja jis.
Algirdas atvirai sako, kad ne tik jo išvaizda, bet ir elgesys tuomet tėvams kėlė tikrą siaubą. Prasti pažymiai, vėlūs grįžimai namo, įtartini draugai... „Įsivaizduokite tėvo reakciją, kai jis tarp signalinio trimestro pažymių pamatydavo septynis dvejetus... Paskui šiaip ne taip gaudavau trejetų ir išsikapstydavau“, – šypsosi Algirdas. Artimieji tikrą šoką (gerąja prasme) patyrė, kai stojamuosius į architektūrą VISI (tuomet – Valstybinis inžinerinis statybos institutas, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) būsima roko žvaigždė išlaikė tik penketais!
Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų
Tėvo pėdomis pasukęs ir išsvajotąją architektūrą pradėjęs studijuoti Algirdas surimtėjo, nors kai kurie ten dėstomi dalykai ir kėlė siaubą, pavyzdžiui, medžiagų atsparumas, matematika, tačiau puikiai sekėsi visi meniniai dalykai.
Studijuodamas VISI, Algirdas susipažino su būsima žmona Audrone. „Buvome kurso draugai, tačiau artimiau susipažinome po neišlaikytos mokslinio komunizmo įskaitos. Dėstytojas (ne kas kitas, o garsusis perversmininkas Mykolas Burokevičius – aut. past.) mus abu nusiuntė į biblioteką skaityti Lenino raštų“, – prisimena roko legenda.
1975 m. po ketvirto kurso keletą metų draugavusi pora susituokė. Metus pagyvenę pas Algirdo tėvus bei gavę diplomus Algirdas ir Audronė nusprendė vykti į Kauną. „Pagal anuomet galiojusius įstatymus, gauti buto Vilniuje neturėjome šansų. Kodėl? Nes butą turėjo mano tėvai! Tiesa, ir Kaune ne iš karto gavome butą. Kurį laiką gyvenome pas draugus, tačiau vėliau tėtis per pažįstamus suveikė žinybinį butuką. Žinote, kaip tais laikais viskas vykdavo: „Tu man padaryk tą, aš tau tada padarysiu aną.“ Tokie savotiški natūriniai mainai“, – šypsodamasis paaiškina pašnekovas.
Algirdas gavo paskyrimą į Miestų statybos projektavimo institutą. Nors čia sąlygos buvo labai geros (pastate netgi buvo įrengta sporto salė ir du restoranai – aut. past.), darbu jis nebuvo labai patenkintas. „Mane paskyrė į ligoninių projektavimo skyrių. Suprojektavau penkias ligonines, bet man tai nebuvo įdomu. Nesijaučiau kažką kuriantis. Nusprendžiau visą energiją nukreipti į muziką“, – prisipažįsta jis.
Diskotekų verslas ir šlovė
Su keliais bendraminčiais 1980-aisiais Algirdas įkūrė Jaunųjų architektų sekciją (JAS). Vyrai gavo patalpas pačiame aukščiausiame Kauno pastate, kur rengdavo ne tik profesinius susitikimus, bet ir diskotekas. „Parduotuvėje nusipirkdavome degtinės, sulčių (tuomet buvo galima gauti tik obuolių ir pomidorų) ir pilstydavome kokteilius. Suprantama, kad ne už dyką. Galima sakyti, kad nuo tų laikų ir esu verslininkas“, – juokiasi muzikantas ir architektas. Suprantama, verslas nebuvo legalus. Kadangi juo buvo verčiamasi po kultūros „vėliava“, vyrukai „nesudegė“, nors saugumiečiai ir rėžė sparną aplink JAS būstinę.
Ypač triukšmingai JAS nariai švęsdavo Naujuosius metus. Per vieną tokį vakarėlį 1985 m. ir užgimė „Antis“. Tiesa, tą kartą Algirdas su kompanija į sceną išėjo pasivadinę „folksvagenais“ (pavadinimą pasiskolino iš vokiečių automobilių kompanijos – aut. past.). Oficialiu „Anties“ gimtadieniu reikėtų laikyti 1985-ųjų kovo 8-ąją. Šiame koncerte pirmą kartą nuskambėjo puikiai žinoma daina „Ko tu stovi“. Po šio pasirodymo originalių muzikinių idėjų nestokojantiems antinams sėkmė nuolat šypsojosi – iki pat 1990-ųjų, kai grupės nariai nutarė išsiskirsti.
Algirdas sako niekada neužmiršiąs 1986- ųjų „Lituanicos“ – tada „Antis“ su „Foje“ pasirodė jau pasibaigus festivalio programai. „Po šio pasirodymo tapome tikromis žvaigždėmis. Jau tų pačių metų pabaigoje buvome pakviesti filmuotis juostoje „Kažkas atsitiko“. Filmo sėkmė buvo neįtikėtina – prie kino teatrų nuolats driekdavosi eilės“, – prisiminimuose paskęsta dainininkas. Beje, filmuojant šią juostą, susiformavo dar labiau išskirtiniais antinus pavertęs vampyriškas įvaizdis. Jį muzikantams pasiūlė filmo dailininkas Gailius Gličius. 1987– 1989 m. buvo ne mažiau sėkmingi: „Antis“ su Algirdu Kaušpėdu inicijavo visą Lietuvą sudrebinusį „Roko maršą“, sulaukė kvietimų koncertuoti užsienyje. Grupė išsiskirstė pačioje populiarumo viršūnėje, o viena svarbiausių išsiskyrimo priežasčių rokeris vadina Sąjūdį, į kurio veiklą jis įsitraukė visa siela. Beje, tais pačiais 1990-aisiais Algirdas persikraustė į Vilnių ir ėmė vadovauti LTV.
Grįžti ar negrįžti?
Po išsiskyrimo grupė į sceną grįžo du sykius: 1996-aisiais, kai buvo bandoma atgaivinti legendinius „Roko maršus“, ir 2003-iaisiais, kai muzikantai surengė keletą koncertų iš keturių kompaktinių plokštelių sudarytos „Anties“ antologijos išleidimo proga. Tačiau tikrasis sugrįžimas įvyko praėjusiais metais, mat grupė po ilgos pertraukos išleido naujų dainų albumą „Ančių dainos“.
Prieš pat šio albumo išleidimą muzikantas vedė savo bendradarbę Viliją Ulozaitę, su kuria gyveno nuo 1999-ųjų. Algirdas apie naujus jausmus pirmajai žmonai pranešė po ilgų svarstymų. O ir santuoką su ja oficialiai nutraukė tik likus pusei metų iki antrų vestuvių.
Pirmąją santuoką sugriovęs tarnybinis romanas jo gyvenimą dalija į dvi dalis. „Su pirmąja žmona palaikome šiltus santykius. Blogi dalykai – praeityje, o tai, kas gera, išliko. Audra mano gyvenime suvaidino labai svarbų ir reikšmingą vaidmenį. Su ja susilaukėme dviejų nuostabių dukrų. Dabar mano gyvenime tokį pat reikšmingą vaidmenį atlieka Vilija, su kuria mes kartu praleidžiame visą parą, nes ir dirbame kartu. Žmonės mėgsta lyginti, tačiau aš to nedarau. Aš nesigailiu nei dėl pirmos gyvenimo dalies, kai gyvenau su Audra, nei dėl antros, kai esu su Vilija. Visomis prasmėmis esu laimingas žmogus“, – sako Lietuvos roko muzikos legenda.
Krizės negąsdina
Šiltus santykius muzikantas palaiko ir su dukromis – tiek su vyresnėle Monika, tiek su jaunesniąja dukra Alge, praėjusį rudenį viename Londono universitetų pradėjusia žurnalistikos studijas. „Algė labai savarankiška, už mokslus ji susimoka pati, t. y. pasiėmė paskolą, tris kartus per savaitę dirba naktiniame bare. Žinoma, aš šiek tiek irgi padedu“, – klausimui apie pinigus už akių užbėga garsenybė. Vyresnioji dukra – ištekėjusi, prieš du metus muzikantui padovanojo anūkėlę Urtę. Ekonomikos studijas baigusi Monika tėčio kompanijoje patikėtos komercijos direktorės pareigos. „Ji puikiai dirba su klientais. Monika yra ir šios kompanijos bendraturtė“, – komplimentų dukrai negaili Algirdas Kaušpėdas.
Visą pasaulį krečiančią ekonominę krizę kelias įmones valdantis verslininkas vadina virsmu ir ją vertina filosofiškai. „Visko gali atsitikti. Neatmetu teorinės galimybės, kad ir mano valdomos įmonės gali bankrutuoti. Visame pasaulyje užsidarinėja fabrikai. Mes irgi nesame šventos karvės. Nelengva atsisveikinti su iliuzijomis ar žmonėmis, su kuriais dirbai, bet, kita vertus, tai gali būti ir išsilaisvinimas. Juk beveik visose dvasinėse knygose rašoma: „Nesistenkite gerai gyventi čia, Žemėje, juk jūsų laukia rojus“, – kalba dainininkas. Algirdas Kaušpėdas neatmeta galimybės, kad sunkmetis jį gali įkvėpti naujoms dainos, juk „Antis“ visada dainavo apie tai, kas yra aktualu.
Gimimo data, vieta: 1953 08 12, Vilnius.
Šeima, kurioje gimė: mama – Ona Gražytė-Kaušpėdienė, iki pensijos dirbusi ekonomiste, tėtis –inžinierius architektas Vytautas Kaušpėdas mirė 2008 metais, iki pensijos dirbo Lietuvos ryšių statybos tresto valdytoju.
Šeiminė padėtis: išsiskyręs ir vedęs antrąsyk; antroji žmona – architektė Vilija (50); iš pirmos santuokos su architekte Audrone (55) turi dvi dukras – Moniką (29) ir Algę (21).
Pasiekimai: dainininkas ir architektas, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių; 1985 m. su bendraminčiais Kaune įkūrė grupę „Antis“, kuri išleido 10 studijinių ir rinktinių albumų; „Antis“ koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. 1987–1989 m. Algirdas rengė festivalį „Roko maršas“, kuris buvo siejamas su Sąjūdžio ideologija, o
1976–1984 m. buvo Kauno miestų statybos projektavimo instituto architektas, 1984–1990 m. – Kauno architektų sąjungos atsakingasis sekretorius; 1990–1992 m. Algirdas vadovavo Lietuvos televizijai, nuo 1993 m. – UAB „Jungtinės pajėgos“ direktorius.
Algirdo Kaušpėdo suburtos roko grupės „Antis“ pavadinimas lietuviams sukelia tokius pat jausmus kaip trispalvė, didžkukuliai ar krepšinis. Tikėtina, kad grupės šlageriai gyvuos net kelis šimtmečius, kad jo vardu bus pavadinta viena iš sostinės gatvių. Gal tai bus ta gatvė, kurioje atlikėjo tėvai apsigyveno dar prieš Algirdui gimstant, o gal ta, kurioje jis praleido savo vaikystę...
Į sostinę iš Anykščių rajono atvykusius aukštojo mokslo siekti savo tėvus Algirdas vadina pirmosios kartos inteligentais. Vos prieš porą mėnesių anapilin iškeliavęs dainininko tėtis Vytautas pasirinko architektūrą, o mama Ona – ekonomiką. Vieno kambario butas Senamiesčio daugiabutyje (dabar ten įsikūręs Ryšių muziejus), kuriame apsigyveno jauna pora, anaiptol nedvelkė prabanga – malkomis kūrenama krosnis, daliniai patogumai. Tiesa, muzikantas tą laiką prisimena tik iš nuotraukų, mat 1957-aisiais, gimus seseriai Jolantai (ji irgi architektė – aut. past.), šeima persikraustė į žinybinį dviejų kambarių butą name (Rotundo ir Jasinskio gatvių sankirtoje – aut. past.), kurį suprojektavo... Algirdo tėtis.
Mokyklos rezistentas
„Kriviai“ – taip vadinosi pirmoji grupė, kurią Algirdas subūrė mokydamasis 23-ioje vidurinėje mokykloje. „Tokie legendiniai pavadinimai tuo metu buvo „ant bangos“. Tos pačios mokyklos ansamblis, kuriame grojo šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, vadinosi „Aisčiai“. Ten grojo keleriais metais vyresni moksleiviai. Žinoma, jie buvo kieteseni, grojo mokyklose šokiuose. Galima sakyti, kad mes juos mėgdžiojome. Vėliau iš jų paveldėjome garso aparatūrą, kurią galutinai ir pribaigėme“, – šypteli Algirdas Kaušpėdas.
Su šypsena vyras prisimena ir vieninteles mokyklinės grupės gastroles: „Tėvas davė automobilį, kad nuvažiuotumėme į jo kaimą pagroti. Kaimiečiai dvi valandas laukė, kol mes susijungsime vis gendančią garso aparatūrą. Koncertas vis dėlto įvyko, ir visi juo buvo labai patenkinti.“
Garsenybė neslepia, kad į mokyklą vaikščiojo nenoromis. Tą laikotarpį Algirdas vadina juodžiausiu gyvenimo periodu: „Mokykla atmintyje išliko kaip kažkokia represinė struktūra. Įsivaizduokite, per tiek metų neįvyko nė vienas klasės susitikimas. Kažkas ten tikrai ne taip buvo.“
Muzikantas juokauja, jog jau mokykloje užsiėmė rezistencine veikla: rūsyje įrengtoje studijoje ne jis tik muzikuodavo, bet ir drožinėdavo „visokius velnius“.
Simpatijos – menininkėms
Būsimos žvaigždės širdis atsigaudavo dailės mokykloje. O ir širdies damų Algirdas ieškojo ne kur kitur, bet tarp dailiokių. „Sykį tuo pačiu metu flirtavau net su trimis merginomis. Dėmesio man tikrai netrūko. Matyt, joms patiko, kad buvau muzikantas. Be to, atrodžiau kaip hipis: ilgi plaukai, gėlėti marškiniai...“ – šypsosi pašnekovas.
O kur dar vakarėliai su draugais, pasivaikščiojimai brodu (Gedimino prospektu, kuris tuomet dar vadinosi Lenino – aut. past.)? „Pakeliui būdavo daug taškų, kuriuose parūkydavome, išgerdavome, pasiklausydavome retų muzikos albumų“, – pasakoja jis.
Algirdas atvirai sako, kad ne tik jo išvaizda, bet ir elgesys tuomet tėvams kėlė tikrą siaubą. Prasti pažymiai, vėlūs grįžimai namo, įtartini draugai... „Įsivaizduokite tėvo reakciją, kai jis tarp signalinio trimestro pažymių pamatydavo septynis dvejetus... Paskui šiaip ne taip gaudavau trejetų ir išsikapstydavau“, – šypsosi Algirdas. Artimieji tikrą šoką (gerąja prasme) patyrė, kai stojamuosius į architektūrą VISI (tuomet – Valstybinis inžinerinis statybos institutas, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) būsima roko žvaigždė išlaikė tik penketais!
Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų
Tėvo pėdomis pasukęs ir išsvajotąją architektūrą pradėjęs studijuoti Algirdas surimtėjo, nors kai kurie ten dėstomi dalykai ir kėlė siaubą, pavyzdžiui, medžiagų atsparumas, matematika, tačiau puikiai sekėsi visi meniniai dalykai.
Studijuodamas VISI, Algirdas susipažino su būsima žmona Audrone. „Buvome kurso draugai, tačiau artimiau susipažinome po neišlaikytos mokslinio komunizmo įskaitos. Dėstytojas (ne kas kitas, o garsusis perversmininkas Mykolas Burokevičius – aut. past.) mus abu nusiuntė į biblioteką skaityti Lenino raštų“, – prisimena roko legenda.
1975 m. po ketvirto kurso keletą metų draugavusi pora susituokė. Metus pagyvenę pas Algirdo tėvus bei gavę diplomus Algirdas ir Audronė nusprendė vykti į Kauną. „Pagal anuomet galiojusius įstatymus, gauti buto Vilniuje neturėjome šansų. Kodėl? Nes butą turėjo mano tėvai! Tiesa, ir Kaune ne iš karto gavome butą. Kurį laiką gyvenome pas draugus, tačiau vėliau tėtis per pažįstamus suveikė žinybinį butuką. Žinote, kaip tais laikais viskas vykdavo: „Tu man padaryk tą, aš tau tada padarysiu aną.“ Tokie savotiški natūriniai mainai“, – šypsodamasis paaiškina pašnekovas.
Algirdas gavo paskyrimą į Miestų statybos projektavimo institutą. Nors čia sąlygos buvo labai geros (pastate netgi buvo įrengta sporto salė ir du restoranai – aut. past.), darbu jis nebuvo labai patenkintas. „Mane paskyrė į ligoninių projektavimo skyrių. Suprojektavau penkias ligonines, bet man tai nebuvo įdomu. Nesijaučiau kažką kuriantis. Nusprendžiau visą energiją nukreipti į muziką“, – prisipažįsta jis.
Diskotekų verslas ir šlovė
Su keliais bendraminčiais 1980-aisiais Algirdas įkūrė Jaunųjų architektų sekciją (JAS). Vyrai gavo patalpas pačiame aukščiausiame Kauno pastate, kur rengdavo ne tik profesinius susitikimus, bet ir diskotekas. „Parduotuvėje nusipirkdavome degtinės, sulčių (tuomet buvo galima gauti tik obuolių ir pomidorų) ir pilstydavome kokteilius. Suprantama, kad ne už dyką. Galima sakyti, kad nuo tų laikų ir esu verslininkas“, – juokiasi muzikantas ir architektas. Suprantama, verslas nebuvo legalus. Kadangi juo buvo verčiamasi po kultūros „vėliava“, vyrukai „nesudegė“, nors saugumiečiai ir rėžė sparną aplink JAS būstinę.
Ypač triukšmingai JAS nariai švęsdavo Naujuosius metus. Per vieną tokį vakarėlį 1985 m. ir užgimė „Antis“. Tiesa, tą kartą Algirdas su kompanija į sceną išėjo pasivadinę „folksvagenais“ (pavadinimą pasiskolino iš vokiečių automobilių kompanijos – aut. past.). Oficialiu „Anties“ gimtadieniu reikėtų laikyti 1985-ųjų kovo 8-ąją. Šiame koncerte pirmą kartą nuskambėjo puikiai žinoma daina „Ko tu stovi“. Po šio pasirodymo originalių muzikinių idėjų nestokojantiems antinams sėkmė nuolat šypsojosi – iki pat 1990-ųjų, kai grupės nariai nutarė išsiskirsti.
Algirdas sako niekada neužmiršiąs 1986- ųjų „Lituanicos“ – tada „Antis“ su „Foje“ pasirodė jau pasibaigus festivalio programai. „Po šio pasirodymo tapome tikromis žvaigždėmis. Jau tų pačių metų pabaigoje buvome pakviesti filmuotis juostoje „Kažkas atsitiko“. Filmo sėkmė buvo neįtikėtina – prie kino teatrų nuolats driekdavosi eilės“, – prisiminimuose paskęsta dainininkas. Beje, filmuojant šią juostą, susiformavo dar labiau išskirtiniais antinus pavertęs vampyriškas įvaizdis. Jį muzikantams pasiūlė filmo dailininkas Gailius Gličius. 1987– 1989 m. buvo ne mažiau sėkmingi: „Antis“ su Algirdu Kaušpėdu inicijavo visą Lietuvą sudrebinusį „Roko maršą“, sulaukė kvietimų koncertuoti užsienyje. Grupė išsiskirstė pačioje populiarumo viršūnėje, o viena svarbiausių išsiskyrimo priežasčių rokeris vadina Sąjūdį, į kurio veiklą jis įsitraukė visa siela. Beje, tais pačiais 1990-aisiais Algirdas persikraustė į Vilnių ir ėmė vadovauti LTV.
Grįžti ar negrįžti?
Po išsiskyrimo grupė į sceną grįžo du sykius: 1996-aisiais, kai buvo bandoma atgaivinti legendinius „Roko maršus“, ir 2003-iaisiais, kai muzikantai surengė keletą koncertų iš keturių kompaktinių plokštelių sudarytos „Anties“ antologijos išleidimo proga. Tačiau tikrasis sugrįžimas įvyko praėjusiais metais, mat grupė po ilgos pertraukos išleido naujų dainų albumą „Ančių dainos“.
Prieš pat šio albumo išleidimą muzikantas vedė savo bendradarbę Viliją Ulozaitę, su kuria gyveno nuo 1999-ųjų. Algirdas apie naujus jausmus pirmajai žmonai pranešė po ilgų svarstymų. O ir santuoką su ja oficialiai nutraukė tik likus pusei metų iki antrų vestuvių.
Pirmąją santuoką sugriovęs tarnybinis romanas jo gyvenimą dalija į dvi dalis. „Su pirmąja žmona palaikome šiltus santykius. Blogi dalykai – praeityje, o tai, kas gera, išliko. Audra mano gyvenime suvaidino labai svarbų ir reikšmingą vaidmenį. Su ja susilaukėme dviejų nuostabių dukrų. Dabar mano gyvenime tokį pat reikšmingą vaidmenį atlieka Vilija, su kuria mes kartu praleidžiame visą parą, nes ir dirbame kartu. Žmonės mėgsta lyginti, tačiau aš to nedarau. Aš nesigailiu nei dėl pirmos gyvenimo dalies, kai gyvenau su Audra, nei dėl antros, kai esu su Vilija. Visomis prasmėmis esu laimingas žmogus“, – sako Lietuvos roko muzikos legenda.
Krizės negąsdina
Šiltus santykius muzikantas palaiko ir su dukromis – tiek su vyresnėle Monika, tiek su jaunesniąja dukra Alge, praėjusį rudenį viename Londono universitetų pradėjusia žurnalistikos studijas. „Algė labai savarankiška, už mokslus ji susimoka pati, t. y. pasiėmė paskolą, tris kartus per savaitę dirba naktiniame bare. Žinoma, aš šiek tiek irgi padedu“, – klausimui apie pinigus už akių užbėga garsenybė. Vyresnioji dukra – ištekėjusi, prieš du metus muzikantui padovanojo anūkėlę Urtę. Ekonomikos studijas baigusi Monika tėčio kompanijoje patikėtos komercijos direktorės pareigos. „Ji puikiai dirba su klientais. Monika yra ir šios kompanijos bendraturtė“, – komplimentų dukrai negaili Algirdas Kaušpėdas.
Visą pasaulį krečiančią ekonominę krizę kelias įmones valdantis verslininkas vadina virsmu ir ją vertina filosofiškai. „Visko gali atsitikti. Neatmetu teorinės galimybės, kad ir mano valdomos įmonės gali bankrutuoti. Visame pasaulyje užsidarinėja fabrikai. Mes irgi nesame šventos karvės. Nelengva atsisveikinti su iliuzijomis ar žmonėmis, su kuriais dirbai, bet, kita vertus, tai gali būti ir išsilaisvinimas. Juk beveik visose dvasinėse knygose rašoma: „Nesistenkite gerai gyventi čia, Žemėje, juk jūsų laukia rojus“, – kalba dainininkas. Algirdas Kaušpėdas neatmeta galimybės, kad sunkmetis jį gali įkvėpti naujoms dainos, juk „Antis“ visada dainavo apie tai, kas yra aktualu.
