Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža (51) už daug ką dėkingas kalnams. Juose išmoko siekti viršūnės iš anksto nesudėdamas ginklų. Himalajuose suprato, kad norėtų likti kartu su Palangoje į akį kritusia Toma (28). Jei ne garbingos pareigos, dabar tikriausiai abu būtų kalnuose. Tik ar norėtų senatvę leisti mažoje trobelėje kokio kalno papėdėje, dar nežino – mintims, jog kada nors pasens, jo gyvenime nėra vietos.
Artimiausiu metu šią porą nuo kalnų ir tolimų kelionių sulaikys ne tik pono Algirdo pareigos. Ambasadorių ir antrąją jo žmoną Tomą užgulė malonūs rūpesčiai – šių metų pradžioje šeima sulaukė pirmagimės Marijos.
Pagal išsilavinimą jūs – teisininkas, pagal nuopelnus – signataras, pagal pomėgius – keliautojas ir fotografas, pagal dabartinę veiklą – diplomatas. Kas esate iš tiesų?
Man pasiseka taip pakreipti savo likimą, kad darau tai, kas įdomu. Vienas iš radikalesnių posūkių buvo sulaukus keturiasdešimties išeiti į Himalajus. Pabuvau septynetą metų alpinistu, paskui sulaukiau pasiūlymo būti diplomatu. Pats pajutau, kad jau laikas nulipti nuo kalno – ir vėl sutapo asmeninis poreikis bei aplinkybės.
Kas aš? Nežinau. Jei rūšiuotume pagal profesijas, daug kas galėčiau būti: profesionalus fotografas, galbūt rašytojas – mano knygą „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ jau išsivertė ukrainiečiai. Esu buvęs vertėju iš vokiečių kalbos rimtose derybose. Mokydamasis porą vasarų dirbau „fizruku“ ir „plavruku“ pionierių stovykloje. Neblogai sportavau, gal treneriu galėčiau būti. Nors, žinoma, dabartinis sportas ir tai, kaip mus treniruodavo, yra visai skirtingi dalykai.
Galėčiau būti verslininku, nes savo akimis mačiau ir savo rankomis prisidėjau, kad „Lietuvos ryto“ spaustuvė taptų viena moderniausių ir didžiausių Lietuvoje. Advokatu? Nežinau. Dabar Lietuvoje – įstatymų okeanas. Kažin ar galėčiau įšokti į tą okeaną ir būti geras advokatas.
Kartais galvoju, ar nereikėjo susikoncentruoti į vieną profesiją – gal būčiau pasiekęs europinę ar pasaulinę šlovę. Sau atsakau, kad ne. Gerai taip, kaip yra. Turėjau galimybę išbandyti save įvairiose kūrybinėse srityse, kur nebūtina pakilti iki žvaigždynų. Pakanka, kad tai teikia malonumą.
Gal viską lemia žvaigždžių išsidėstymas, horoskopai. Ilgą laiką tuo netikėjau. Mokykloje, studijuodamas atmesdavau visokius ženklus. Dabar daugiau tikiu. Kai paskaitau, kas Rytų horoskope sakoma apie Šaulį, viskas tinka. Esu gimęs Beždžionės metais – žiūriu, kad viskas irgi atitinka. Gal tie ženklai ir veda. Mano išmintis buvo nesipriešinti nei Šauliui, nei Beždžionei.
Girdėjau, kad keliaudamas į Kijevą turėjote gerokai atnaujinti drabužių spintą ir pritaikyti apdarus diplomatinei veiklai...
Tai buvo silpna mano, kaip diplomato, vieta. Įsivaizduokite – septyneri metai kalnuose, turėjau viską, kas būtina rimtam alpinistui. Viešiems pasirodymams – džinsai, paprasti marškiniai. Buvau labdaringo T. Ševčenkos fondo, skirto puoselėti Lietuvos ir Ukrainos ryšius, pirmininkas, kartais vykdavo viešų renginių prezidentūroje – pokalbiai su Prezidentu, premijų teikimas, todėl tam atvejui turėjau vieną šviesesnį, kitą – tamsų kostiumą.
Važiuojant reikėjo susirūpinti ir šia gyvenimo puse – įsigyti keletą kostiumų, kurie tiktų visais protokole numatytais gyvenimo atvejais. Bet tai mes kažkaip greitai įgyvendinome, sutapatinome su malonumais: kai ką pirkome Paryžiuje, kai ką – Hamburge. Atvažiavę į Kijevą pamatėme, kad viskas būtų atsiėję penkis kartus brangiau, nes šis miestas garsėja ekstremaliomis kainomis.
Kas sunkiau – kopti į kalnus ar būti ambasadoriumi?
Ir viena, ir kita man nepaprastai įdomu. Kol kas abiejose srityse matau prasmę. Kalnuose įgytos patirties neprarandi. Diplomatiniame darbe visada keliu sau tam tikrus uždavinius, negalvodamas apie turimus išteklius – pinigus, žmones, laiką. Visada galvoju apie tikslą. Manau, tai ateina iš alpinizmo. Jei stovėdamas didelio kalno papėdėje pradėsi galvoti apie išteklius, net nepradėsi kopti. Atrodys, kad esi per silpnas, batai per sunkūs, jėgos per menkos, patirties ir drąsos per maža. Bet jei knibžda vienas tikslas – kad turi būti ten, turi tai pasiekti, drąsos pakanka, jėgų pradeda rastis.
Kai ėjau į kalnus, didžiausias atradimas buvo tas, kad žmogaus galimybės neribotos. Žinoma, jos turi tam tikrą ribą, ir pastarojoje didelėje ekspedicijoje ją pamačiau, bet maksimalios ribos niekada nežinome. Būna, lipi, lipi, atrodo, jau ten bus viršūnė, o pasirodo, kad tai – tik pusė kalno, atsiveria kažkokia plynė. Nors anksčiau jautei, kad jėgų turi tik dešimčiai metrų, paaiškėja, jog reikės lipti dar daug valandų, eini toliau, ir kažkas atsiveria – randasi jėgų, tam tikras optimizmas.
Kai tokį principą taikai diplomatiniame darbe, jei būni išsirinkęs gerą tikslą, atsiranda ir pinigų, ir daugybė pagalbininkų, ir laiko. Tokia alpinisto drąsa ir avantiūrizmas kartais duoda gerų vaisių. Džiaugiuosi, kad kol kas neprašoviau.
Kaip kalnais užkrėtėte Tomą?
Algirdas: Ji mane persekiotų bijodama išleisti. Ten yra daug visokių pavojų, tai turbūt kontroliuodama mane eina.
Toma: Vieną kartą pakvietė, nuvažiavau, patiko... Jei esi šalia, viskas ne taip baisu, o kai išleidi vieną... Gulėdama minkštoje lovoje daug ko prisigalvoju, kas gali įvykti kalnuose.
Nejau negąsdina rizika?
Toma: Ten, kur aš einu, didelės rizikos nėra. Gal šiek tiek.
Algirdas: Vieną kartą Toma vos kojų nenušalo. Kalnuose visada būna rizikos dėl besikeičiančio oro, akmenų griūties. Ten, kur einame kartu, sniego lavinų nebūna, bet akmenų griūtis, nuošliaužos – įmanoma. Kodėl einame adrenalino ieškoti? Ten yra nuolatinis pavojus. Jei jo nebūtų, turbūt nebūtų įdomu.
Iš alpinistų esu girdėjusi, kad su kalnais reikia susidraugauti, o ne bandyti juos įveikti...
Į kalną nežiūri kaip į priešą. Lauki geros nuotaikos, kada jis draugiškiausias, kada pradeda šypsotis. Kai lipome į aštuonių kilometrų aukščio Sisiapangmą, kartais kalnas būdavo supykęs, varydavo mums į akis ledus ir sniegą, plėšdavo palapinę. Jis kažko niršo ant mūsų. O praeina kelios dienos ir, žiūrėk, saulutė nušvinta, jau susidraugavome ir galime eiti. Turi palaikyti nuolatinį kone dvasinį ryšį su kalnu, turi jausti, kada jis tave kviečia, kada jis tave prisileis.
Nesunku ambasadoriauti žemaičiui? Juk diplomatijoje reikia šiek tiek nuosaikumo, o žemaičiai garsėja užsispyrimu.
Nesunku. Nors gal... Sunkiau turbūt Tomai. Aš nelabai mėgstu nusileisti.
Tai irgi pranašumas – galite dažnai pasiekti savo.
Gal žemaitiškumas ir padėjo. Žinojau, kad atvažiavęs į Kijevą turiu kalbėti ukrainietiškai. Mano gimtoji kalba yra ne lietuvių, o žemaičių. Pavyzdžiui, su Alfredu Bumblausku arba Petru Vyšniausku kalbamės žemaitiškai. Žinojimas, kad esu mažos ir gražios kalbos atstovas, ugdo pagarbą kitoms kalboms. Neįsivaizdavau, kad galiu būti šalyje, nemokėdamas vietinės. Net jei siųstų į Malaiziją ar Nepalą, būtinai mokyčiausi.
Prieš atvažiuodamas ukrainietiškai nemokėjau. Ukrainiečių bendruomenės pirmininkė Natalija Šertvytienė man pririnko vadovėlių. Kelis kartus su ja susitikome pasikalbėti, kai ką užsirašiau. Kiekviena save gerbianti beždžionė mokosi mėgdžiodama. Paskui nebeturėjau jokių mokytojų, tik klausiausi, ką kiti kalba, žiūrėjau televiziją, skaičiau. Jei kalba netaisyklingai, aš taip ir pakartoju. Nuo pat pirmos darbo dienos, jei reikėdavo sakyti kokią kalbą ar sveikinimą, viešai kalbėjau tik ukrainietiškai.
Tikriausiai dėl to jus taip mėgsta Ukrainos žurnalistai? Tai išrenka vienu aktyviausiu šalyje akredituotų ambasadorių, tai – vienu stilingiausių vyrų...
Gal kam nors atrodo, kad čia buvo koks grožio konkursas ant podiumo (juokiasi). Vienas vyrų žurnalas nufotografavo ir įdėjo mano nuotrauką šalia stilingiausių vyrų. Malonu, bet to nereikia sureikšminti. Vienu iš aktyviausių diplomatų pripažino po ekspertų apklausos. Šis titulas malonesnis.
Jei žurnalistai man paskambina, nesakau, kad neturiu laiko. Visada randu keletą sekundžių išklausyti, ko nori – ar trumpo komentaro, ar ilgesnio interviu. Ir niekada neprašau atsiųsti klausimų. Matyt, jie vienas iš kito apie tai sužino ir dažniau kreipiasi. Be to, pasklido gandas, kad ambasadorius yra keliautojas, alpinistas. Tai romantiška.
Ukrainiečiai ir šiaip Lietuvą myli, žiūri šiltai, romantiškai. Matyt, koks nors genetinis jausmas, likęs nuo Didžiosios Kunigaikštystės, vėlesnių laikų. Jiems didelį įspūdį daro tai, kad mes – Europos Sąjungoje, galime po visą pasaulį važinėti. Dalis kartais jaučia nuoskaudą, kad kartu buvome už tos pačios sienos, tačiau mes laisvės pojūtį jau turime, o jie – dar ne.
Lietuvos ramybė, graži gamta, tvarka, mandagumas jiems daro įspūdį. Kartais klausausi, kaip jie pradeda pasakoti apie Trakus, kokia ten žolė, kaip plaukia valtys – lyg Venecijos gondolos, kaip barškindamos kibirais eina melžėjos – kokia tai muzika. Galvoju: norėčiau aš tą šalį pamatyti...
Interneto paieškos sistemos pateikia šykščią informaciją apie jus. Asmeninio gyvenimo „anatomijos“ žurnalistai lyg ir nesiima. Reportažuose iš vakarėlių jūsų veidas taip pat šmėžuoja retai. O kai kurie diplomatai vis įsipainioja į kokį skandalą.
Apie tai nešnekėkite – dabar kas nors išgirs ir būtinai kokių nors skandalų prigalvos. Gyvenime visko būna, bet stengiuosi laikytis įstatymų. Niekada nevažiuoju per raudoną šviesą, nebent būnu labai išsiblaškęs. Niekada nesiginčiju su kelių policininkais. Visada jiems dėkoju (juokiasi)...
... ir jus, žinoma, paleidžia nenubaudę.
Tiesą sakant, pastaraisiais metais visai neturėjau baudos taškų. Nelabai mėgstu lakstyti, didelio greičio. Važiuoju gėrėdamasis Lietuva, todėl greičio nereikia. Konfliktų su įstatymais vengiu.
Tačiau gerokai jaunesnė žmona – lyg ir pakankamas apkalbų ir nuolatinio žurnalistų dėmesio pagrindas?
Algirdas: Mes iš to nedarome didelių paslapčių. Kai nedarai paslapčių...
Toma: ... niekas ir nebeklausia.
Prisiminkite pažinties pradžią.
Toma: Susipažinome Palangoje, „Anapilyje“. Dabar yra labai daug norinčiųjų prisiimti sau nuopelną, kad mus supažindino.
Algirdas: Iš tikrųjų mus supažindino palangiškis Rolandas Rastauskas. Jis tą vėlyvą vakarą mane pasikvietė. Ten buvo daug mūsų pažįstamų: „Anapilio“ savininkas Romas Kisielius, dabartinis LRT vadovas Audrius Siaurusevičius. Tiesą sakant, Siaurusevičius per pastaruosius dvidešimt mano gyvenimo metų dalyvauja visuose svarbiuose įvykiuose. Dabar gerai nepamenu, bet, man atrodo, jis ten turėjo būti.
Toma: Papuolėme prie vieno stalo, nuo to karto ir pradėjome bendrauti.
Algirdas: Matyt, kažkas iš karto buvo. Lietuviai nėra tokie romantikai, kad labai atvirai reikštų jausmus. Kad mes turėtume būti kartu, pagalvojau Himalajuose, toje sunkioje ekspedicijoje. Kylant į viršų viskas labai siaurėja: temos, žmonių būrys. Kuo aukščiau, tuo dažniau pagalvodavau: kai grįšiu, reikia susitikti ir kažką rimtesnio daryti.
Toma: Kai lieki vienas, dvidešimt keturias valandas per parą gyveni pats su savimi, mažai miegi, tai ir galvoji.
Sako, meilė trunka trejus metus. Jūs šią kritinę ribą jau įveikėte?
Toma: Pažįstami esame gal septynerius metus. Vadinasi, viskas jau du kartus apsisuko.
Amžiaus skirtumas nebaugino?
Toma: Jei sutari su žmogumi, viskas gerai. Tas skirtumas labiau baugina aplinkinius. Manęs dėl to niekas neatkalbinėjo.
Dėl vyro karjeros teko atsisakyti darbo viešųjų ryšių srityje – ir gana prestižinio, ir tikriausiai neblogai mokamo. Gyvenimas turėjo pasikeisti radikaliai?
Toma: Išties daug kas nuo pat pradžių pasikeitė. Man reikėjo ieškoti, kur turėsime įsikurti. Algirdas dirbo, todėl tai buvo nelengvas uždavinys. Bet jei esi komunikabilus, prisitaikyti nesudėtinga. Dar iki atvažiuodami į Kijevą, jame turėjome draugų.
Algirdas: Toma turi dvi profesijas: yra baigusi vizualinį dizainą ir kultūros vadybą. Taigi jei reikia ką padaryti kompiuteriu, ji mums labai padeda. Taip pat prisideda prie renginių organizavimo. Tiesa, stengiamės darbo per daug neatimti iš pačių ambasados darbuotojų (juokiasi).
Vadovėliuose rašoma, kad svarbiausia moteris ambasadoje yra ambasadoriaus žmona. Jei ji per daug reikšis, kolektyve prasidės nesutarimai. Tačiau Toma kol kas dirba tai, kas reikalinga.
Kaip įsivaizduojate senatvę? Namelyje mėgstamoje vietoje – kur nors kalnuose?
(Patylėjęs.) Įdomus klausimas...
Toma: Prie jūros, labai toli. Bet dar anksti apie tai galvoti.
Algirdas: Aš tam esu nepasirengęs, todėl tikriausiai turėsiu problemų. Kai kas sako, kad elgiuosi taip, lyg būčiau visiškai jaunas.
Artimiausiu metu šią porą nuo kalnų ir tolimų kelionių sulaikys ne tik pono Algirdo pareigos. Ambasadorių ir antrąją jo žmoną Tomą užgulė malonūs rūpesčiai – šių metų pradžioje šeima sulaukė pirmagimės Marijos.
Pagal išsilavinimą jūs – teisininkas, pagal nuopelnus – signataras, pagal pomėgius – keliautojas ir fotografas, pagal dabartinę veiklą – diplomatas. Kas esate iš tiesų?
Man pasiseka taip pakreipti savo likimą, kad darau tai, kas įdomu. Vienas iš radikalesnių posūkių buvo sulaukus keturiasdešimties išeiti į Himalajus. Pabuvau septynetą metų alpinistu, paskui sulaukiau pasiūlymo būti diplomatu. Pats pajutau, kad jau laikas nulipti nuo kalno – ir vėl sutapo asmeninis poreikis bei aplinkybės.
Kas aš? Nežinau. Jei rūšiuotume pagal profesijas, daug kas galėčiau būti: profesionalus fotografas, galbūt rašytojas – mano knygą „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ jau išsivertė ukrainiečiai. Esu buvęs vertėju iš vokiečių kalbos rimtose derybose. Mokydamasis porą vasarų dirbau „fizruku“ ir „plavruku“ pionierių stovykloje. Neblogai sportavau, gal treneriu galėčiau būti. Nors, žinoma, dabartinis sportas ir tai, kaip mus treniruodavo, yra visai skirtingi dalykai.
Galėčiau būti verslininku, nes savo akimis mačiau ir savo rankomis prisidėjau, kad „Lietuvos ryto“ spaustuvė taptų viena moderniausių ir didžiausių Lietuvoje. Advokatu? Nežinau. Dabar Lietuvoje – įstatymų okeanas. Kažin ar galėčiau įšokti į tą okeaną ir būti geras advokatas.
Kartais galvoju, ar nereikėjo susikoncentruoti į vieną profesiją – gal būčiau pasiekęs europinę ar pasaulinę šlovę. Sau atsakau, kad ne. Gerai taip, kaip yra. Turėjau galimybę išbandyti save įvairiose kūrybinėse srityse, kur nebūtina pakilti iki žvaigždynų. Pakanka, kad tai teikia malonumą.
Gal viską lemia žvaigždžių išsidėstymas, horoskopai. Ilgą laiką tuo netikėjau. Mokykloje, studijuodamas atmesdavau visokius ženklus. Dabar daugiau tikiu. Kai paskaitau, kas Rytų horoskope sakoma apie Šaulį, viskas tinka. Esu gimęs Beždžionės metais – žiūriu, kad viskas irgi atitinka. Gal tie ženklai ir veda. Mano išmintis buvo nesipriešinti nei Šauliui, nei Beždžionei.
Girdėjau, kad keliaudamas į Kijevą turėjote gerokai atnaujinti drabužių spintą ir pritaikyti apdarus diplomatinei veiklai...
Tai buvo silpna mano, kaip diplomato, vieta. Įsivaizduokite – septyneri metai kalnuose, turėjau viską, kas būtina rimtam alpinistui. Viešiems pasirodymams – džinsai, paprasti marškiniai. Buvau labdaringo T. Ševčenkos fondo, skirto puoselėti Lietuvos ir Ukrainos ryšius, pirmininkas, kartais vykdavo viešų renginių prezidentūroje – pokalbiai su Prezidentu, premijų teikimas, todėl tam atvejui turėjau vieną šviesesnį, kitą – tamsų kostiumą.
Važiuojant reikėjo susirūpinti ir šia gyvenimo puse – įsigyti keletą kostiumų, kurie tiktų visais protokole numatytais gyvenimo atvejais. Bet tai mes kažkaip greitai įgyvendinome, sutapatinome su malonumais: kai ką pirkome Paryžiuje, kai ką – Hamburge. Atvažiavę į Kijevą pamatėme, kad viskas būtų atsiėję penkis kartus brangiau, nes šis miestas garsėja ekstremaliomis kainomis.
Kas sunkiau – kopti į kalnus ar būti ambasadoriumi?
Ir viena, ir kita man nepaprastai įdomu. Kol kas abiejose srityse matau prasmę. Kalnuose įgytos patirties neprarandi. Diplomatiniame darbe visada keliu sau tam tikrus uždavinius, negalvodamas apie turimus išteklius – pinigus, žmones, laiką. Visada galvoju apie tikslą. Manau, tai ateina iš alpinizmo. Jei stovėdamas didelio kalno papėdėje pradėsi galvoti apie išteklius, net nepradėsi kopti. Atrodys, kad esi per silpnas, batai per sunkūs, jėgos per menkos, patirties ir drąsos per maža. Bet jei knibžda vienas tikslas – kad turi būti ten, turi tai pasiekti, drąsos pakanka, jėgų pradeda rastis.
Kai ėjau į kalnus, didžiausias atradimas buvo tas, kad žmogaus galimybės neribotos. Žinoma, jos turi tam tikrą ribą, ir pastarojoje didelėje ekspedicijoje ją pamačiau, bet maksimalios ribos niekada nežinome. Būna, lipi, lipi, atrodo, jau ten bus viršūnė, o pasirodo, kad tai – tik pusė kalno, atsiveria kažkokia plynė. Nors anksčiau jautei, kad jėgų turi tik dešimčiai metrų, paaiškėja, jog reikės lipti dar daug valandų, eini toliau, ir kažkas atsiveria – randasi jėgų, tam tikras optimizmas.
Kai tokį principą taikai diplomatiniame darbe, jei būni išsirinkęs gerą tikslą, atsiranda ir pinigų, ir daugybė pagalbininkų, ir laiko. Tokia alpinisto drąsa ir avantiūrizmas kartais duoda gerų vaisių. Džiaugiuosi, kad kol kas neprašoviau.
Kaip kalnais užkrėtėte Tomą?
Algirdas: Ji mane persekiotų bijodama išleisti. Ten yra daug visokių pavojų, tai turbūt kontroliuodama mane eina.
Toma: Vieną kartą pakvietė, nuvažiavau, patiko... Jei esi šalia, viskas ne taip baisu, o kai išleidi vieną... Gulėdama minkštoje lovoje daug ko prisigalvoju, kas gali įvykti kalnuose.
Nejau negąsdina rizika?
Toma: Ten, kur aš einu, didelės rizikos nėra. Gal šiek tiek.
Algirdas: Vieną kartą Toma vos kojų nenušalo. Kalnuose visada būna rizikos dėl besikeičiančio oro, akmenų griūties. Ten, kur einame kartu, sniego lavinų nebūna, bet akmenų griūtis, nuošliaužos – įmanoma. Kodėl einame adrenalino ieškoti? Ten yra nuolatinis pavojus. Jei jo nebūtų, turbūt nebūtų įdomu.
Iš alpinistų esu girdėjusi, kad su kalnais reikia susidraugauti, o ne bandyti juos įveikti...
Į kalną nežiūri kaip į priešą. Lauki geros nuotaikos, kada jis draugiškiausias, kada pradeda šypsotis. Kai lipome į aštuonių kilometrų aukščio Sisiapangmą, kartais kalnas būdavo supykęs, varydavo mums į akis ledus ir sniegą, plėšdavo palapinę. Jis kažko niršo ant mūsų. O praeina kelios dienos ir, žiūrėk, saulutė nušvinta, jau susidraugavome ir galime eiti. Turi palaikyti nuolatinį kone dvasinį ryšį su kalnu, turi jausti, kada jis tave kviečia, kada jis tave prisileis.
Nesunku ambasadoriauti žemaičiui? Juk diplomatijoje reikia šiek tiek nuosaikumo, o žemaičiai garsėja užsispyrimu.
Nesunku. Nors gal... Sunkiau turbūt Tomai. Aš nelabai mėgstu nusileisti.
Tai irgi pranašumas – galite dažnai pasiekti savo.
Gal žemaitiškumas ir padėjo. Žinojau, kad atvažiavęs į Kijevą turiu kalbėti ukrainietiškai. Mano gimtoji kalba yra ne lietuvių, o žemaičių. Pavyzdžiui, su Alfredu Bumblausku arba Petru Vyšniausku kalbamės žemaitiškai. Žinojimas, kad esu mažos ir gražios kalbos atstovas, ugdo pagarbą kitoms kalboms. Neįsivaizdavau, kad galiu būti šalyje, nemokėdamas vietinės. Net jei siųstų į Malaiziją ar Nepalą, būtinai mokyčiausi.
Prieš atvažiuodamas ukrainietiškai nemokėjau. Ukrainiečių bendruomenės pirmininkė Natalija Šertvytienė man pririnko vadovėlių. Kelis kartus su ja susitikome pasikalbėti, kai ką užsirašiau. Kiekviena save gerbianti beždžionė mokosi mėgdžiodama. Paskui nebeturėjau jokių mokytojų, tik klausiausi, ką kiti kalba, žiūrėjau televiziją, skaičiau. Jei kalba netaisyklingai, aš taip ir pakartoju. Nuo pat pirmos darbo dienos, jei reikėdavo sakyti kokią kalbą ar sveikinimą, viešai kalbėjau tik ukrainietiškai.
Tikriausiai dėl to jus taip mėgsta Ukrainos žurnalistai? Tai išrenka vienu aktyviausiu šalyje akredituotų ambasadorių, tai – vienu stilingiausių vyrų...
Gal kam nors atrodo, kad čia buvo koks grožio konkursas ant podiumo (juokiasi). Vienas vyrų žurnalas nufotografavo ir įdėjo mano nuotrauką šalia stilingiausių vyrų. Malonu, bet to nereikia sureikšminti. Vienu iš aktyviausių diplomatų pripažino po ekspertų apklausos. Šis titulas malonesnis.
Jei žurnalistai man paskambina, nesakau, kad neturiu laiko. Visada randu keletą sekundžių išklausyti, ko nori – ar trumpo komentaro, ar ilgesnio interviu. Ir niekada neprašau atsiųsti klausimų. Matyt, jie vienas iš kito apie tai sužino ir dažniau kreipiasi. Be to, pasklido gandas, kad ambasadorius yra keliautojas, alpinistas. Tai romantiška.
Ukrainiečiai ir šiaip Lietuvą myli, žiūri šiltai, romantiškai. Matyt, koks nors genetinis jausmas, likęs nuo Didžiosios Kunigaikštystės, vėlesnių laikų. Jiems didelį įspūdį daro tai, kad mes – Europos Sąjungoje, galime po visą pasaulį važinėti. Dalis kartais jaučia nuoskaudą, kad kartu buvome už tos pačios sienos, tačiau mes laisvės pojūtį jau turime, o jie – dar ne.
Lietuvos ramybė, graži gamta, tvarka, mandagumas jiems daro įspūdį. Kartais klausausi, kaip jie pradeda pasakoti apie Trakus, kokia ten žolė, kaip plaukia valtys – lyg Venecijos gondolos, kaip barškindamos kibirais eina melžėjos – kokia tai muzika. Galvoju: norėčiau aš tą šalį pamatyti...
Interneto paieškos sistemos pateikia šykščią informaciją apie jus. Asmeninio gyvenimo „anatomijos“ žurnalistai lyg ir nesiima. Reportažuose iš vakarėlių jūsų veidas taip pat šmėžuoja retai. O kai kurie diplomatai vis įsipainioja į kokį skandalą.
Apie tai nešnekėkite – dabar kas nors išgirs ir būtinai kokių nors skandalų prigalvos. Gyvenime visko būna, bet stengiuosi laikytis įstatymų. Niekada nevažiuoju per raudoną šviesą, nebent būnu labai išsiblaškęs. Niekada nesiginčiju su kelių policininkais. Visada jiems dėkoju (juokiasi)...
... ir jus, žinoma, paleidžia nenubaudę.
Tiesą sakant, pastaraisiais metais visai neturėjau baudos taškų. Nelabai mėgstu lakstyti, didelio greičio. Važiuoju gėrėdamasis Lietuva, todėl greičio nereikia. Konfliktų su įstatymais vengiu.
Tačiau gerokai jaunesnė žmona – lyg ir pakankamas apkalbų ir nuolatinio žurnalistų dėmesio pagrindas?
Algirdas: Mes iš to nedarome didelių paslapčių. Kai nedarai paslapčių...
Toma: ... niekas ir nebeklausia.
Prisiminkite pažinties pradžią.
Toma: Susipažinome Palangoje, „Anapilyje“. Dabar yra labai daug norinčiųjų prisiimti sau nuopelną, kad mus supažindino.
Algirdas: Iš tikrųjų mus supažindino palangiškis Rolandas Rastauskas. Jis tą vėlyvą vakarą mane pasikvietė. Ten buvo daug mūsų pažįstamų: „Anapilio“ savininkas Romas Kisielius, dabartinis LRT vadovas Audrius Siaurusevičius. Tiesą sakant, Siaurusevičius per pastaruosius dvidešimt mano gyvenimo metų dalyvauja visuose svarbiuose įvykiuose. Dabar gerai nepamenu, bet, man atrodo, jis ten turėjo būti.
Toma: Papuolėme prie vieno stalo, nuo to karto ir pradėjome bendrauti.
Algirdas: Matyt, kažkas iš karto buvo. Lietuviai nėra tokie romantikai, kad labai atvirai reikštų jausmus. Kad mes turėtume būti kartu, pagalvojau Himalajuose, toje sunkioje ekspedicijoje. Kylant į viršų viskas labai siaurėja: temos, žmonių būrys. Kuo aukščiau, tuo dažniau pagalvodavau: kai grįšiu, reikia susitikti ir kažką rimtesnio daryti.
Toma: Kai lieki vienas, dvidešimt keturias valandas per parą gyveni pats su savimi, mažai miegi, tai ir galvoji.
Sako, meilė trunka trejus metus. Jūs šią kritinę ribą jau įveikėte?
Toma: Pažįstami esame gal septynerius metus. Vadinasi, viskas jau du kartus apsisuko.
Amžiaus skirtumas nebaugino?
Toma: Jei sutari su žmogumi, viskas gerai. Tas skirtumas labiau baugina aplinkinius. Manęs dėl to niekas neatkalbinėjo.
Dėl vyro karjeros teko atsisakyti darbo viešųjų ryšių srityje – ir gana prestižinio, ir tikriausiai neblogai mokamo. Gyvenimas turėjo pasikeisti radikaliai?
Toma: Išties daug kas nuo pat pradžių pasikeitė. Man reikėjo ieškoti, kur turėsime įsikurti. Algirdas dirbo, todėl tai buvo nelengvas uždavinys. Bet jei esi komunikabilus, prisitaikyti nesudėtinga. Dar iki atvažiuodami į Kijevą, jame turėjome draugų.
Algirdas: Toma turi dvi profesijas: yra baigusi vizualinį dizainą ir kultūros vadybą. Taigi jei reikia ką padaryti kompiuteriu, ji mums labai padeda. Taip pat prisideda prie renginių organizavimo. Tiesa, stengiamės darbo per daug neatimti iš pačių ambasados darbuotojų (juokiasi).
Vadovėliuose rašoma, kad svarbiausia moteris ambasadoje yra ambasadoriaus žmona. Jei ji per daug reikšis, kolektyve prasidės nesutarimai. Tačiau Toma kol kas dirba tai, kas reikalinga.
Kaip įsivaizduojate senatvę? Namelyje mėgstamoje vietoje – kur nors kalnuose?
(Patylėjęs.) Įdomus klausimas...
Toma: Prie jūros, labai toli. Bet dar anksti apie tai galvoti.
Algirdas: Aš tam esu nepasirengęs, todėl tikriausiai turėsiu problemų. Kai kas sako, kad elgiuosi taip, lyg būčiau visiškai jaunas.
