„Tie, kurie ieško, anksčiau ar vėliau atranda savo kelią. Dabar jau žinau, jog viskas, kas mums atsitinka, nėra joks atsitiktinumas. Kaip ir kadaise į mano rankas pakliuvęs laikraštis, kuriame buvo skelbimas apie Tulos mieste įkurtą pirmąjį aikido klubą“, – sako aikido mokytojas Andrius Damijonaitis.
Aikido mokytojo gyvenimo istorija ne ką mažiau įdomi nei jo dvasiniai ieškojimai ir patirtis. Nors Tatjana ir Andrius Damijonaičiai Kaune atidarė aikido klubą vos prieš dvejus metus, likimas porą iš Rusijos platybių į Lietuvą atbloškė kur kas anksčiau. „Čia gyvename jau trejus metus. Kai valdžia grąžino mano seneliui priklausantį namą Kaune, Putvinskio gatvėje, tėvas panoro, kad jame apsigyvenčiau. Visada svajojau ir norėjau kada nors grįžti į Lietuvą. Su mama ketverius metus praleidau Baikalo miškuose nematydamas asfalto. Mama, inžinierė, dirbo Baikalo magistralės statybose. Mūsų namas buvo statybininkų vagonėlis. Būdavo, praveri duris – kiek akys aprėpia, Sibiro platybės. Vien miškai ir grynas oras. Paskui mokiausi jūrininkų mokykloje Nachodkoje – anksti pradėjau savarankišką gyvenimą, – nuklysta į prisiminimus. – Žinau, jog mūsų gyvenime šiaip sau nieko nevyksta. Jei turi karminių skolų, nebaigtų darbų iš praėjusių gyvenimų, anksčiau ar vėliau atsiduri ten, kur reikia. Man, matyt, buvo lemta gyventi Lietuvoje. Buvo laikas, kai likimas nubloškė stažuotis į Ameriką. Likimo vingiai – nesibaigiančios gyvenimo pamokos, kurias norime ar nenorime, turime išmokti.“
Likimas sujungia ir išskiria
Aikido mokytojas Andrius Damijonaitis turi ir rusiško, ir lietuviško kraujo. „Pamenu, vaikystėje keletą metų gyvenau su tėvu Kaune, net rusų kalbą buvau pamiršęs. Paskui mama vėl išsivežė į Rusiją. Tačiau Lietuvos trauka išliko, nes gyvi buvo vaikystės prisiminimai“, – pasakoja Andrius, su žmona Tatjana už rankučių vesdami pirmuosius žingsnius žengiantį sūnelį Deimantą.
Kai Andriaus tėvai išsiskyrė, jam tebuvo treji metukai. „Aš – jų studentiškos meilės vaisius. Su mano motina tėvas susipažino studijuodamas Vladikaukaze. Deja, jiems nebuvo lemta gyventi kartu. Dabar į viską žvelgiu filosofiškai, nes kuo labiau gilinuosi į dvasinius dalykus, tuo labiau suprantu, kad jų keliai skyrėsi. Kiekvienas turime savąjį. Galbūt jie susitiko tam, kad gimčiau aš?..
Kiekvieną žmogų sutinkame neatsitiktinai, mus suveda ir išskiria lemtis. Retas kuris susimąstome, jog artimiausi žmonės atlieka tam tikrą misiją mūsų gyvenime: keičia mus kaip asmenybes, kartais net priverčia kentėti, patirti ir skaudžių išbandymų. Todėl kai kurios poros stebisi, kaip jos dar gyvena kartu po vienu stogu, nors santykiai neidealūs. O išsiskirti negali, nes visi esame susaistyti karminiais ryšiais.“
Didžiuojasi lietuviškomis šaknimis
Vaikštinėdamas po Karo ir istorijos muziejaus kiemelį, aikido mokytojas užsimena, jog muziejuje yra minima ir jo senelio Kęstučio Damijonaičio pavardė. Pasirodo, jis buvo Lietuvai nusipelnęs žmogus. „Vokiečių okupacijos metais senelis savo name buvo įrengęs pogrindžio spaustuvę. Vėliau buvo persekiojamas rusų kaip tautos priešas, kovojęs už lietuvybę, todėl buvo priverstas be šeimos bėgti į Vakarus. Kiek žinau, ten pasiekė karjeros aukštumų, tapo turtingas, įsigijo net salą. Dabar jam devyniasdešimt metų, gyvena Floridoje.
O mano močiutė pasitraukė į Rusijos gilumą, Šiaurės Osetiją. Ji, kaip tautos priešo, kuriam už akių buvo paskelbta mirties bausmė, žmona, Sovietų Lietuvoje negalėjo rasti darbo. Jei senelis būtų grįžęs, jam iškart būtų įvykdytas nuosprendis. Močiutė buvo baigusi Vilniaus konservatoriją, grojo arfa. Nenuspėjami likimo vingiai...“
Ilgas kelias iki aikido
Spalvinga ne tik Andriaus biografija, bet ir jo kelias iki aikido. „Mokykloje domėjausi įvairiomis sporto rūšimis. Pradėjau nuo bokso, karatė, bet sportas, kuriame naudojama vien fizinė jėga, prievarta, manęs netraukė. Domėjausi Rytų kovos menais, apie juos buvau girdėjęs tik iš tolimojo plaukiojimo jūreivio pasakojimo dar besimokydamas jūrininkų mokykloje. Tais laikais buvo pati pradžia, kai ėmėsi kurtis Rytų kovos meno klubai, nedaug buvo instruktorių, išmanančių šį meną.
Ypač man įstrigo pasakojimas apie aikido, apipintą legendomis ir mistika. Žinojau tik tiek, kad tai susiję su žmogaus energijų valdymu. Deja, neradau mokytojo, nors, kaip sakoma, mokytojas atsiranda tada, kai mokinys yra pasirengęs. Matyt, dar nebuvo laikas, reikėjo tobulėti. Po tarnybos kariuomenėje susidomėjau joga, praktikavau reiki. Dvasinės praktikos mano viduje pažadino smalsumą: kodėl mes ateiname į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Net penkerius metus nevalgiau mėsos, buvau vegetaras, nes natūraliai norėjosi išsivalyti organizmą. Nors, kaip vėliau pasakė mano aikido mokytojas (turėjau jų keletą), svarbiausia – ne maistas, o įsiklausyti į savo organizmą. Mėsa irgi yra energija, tik grubi. Kartais mums reikia ir tokios, kad neprarastume pusiausvyros. Potyriai buvo neįkainojami. Supratau, kad pasaulis nėra vien materija. Buvau įvaldęs meditaciją tiek, jog siela galėdavo išeiti iš kūno.
Per tuos metus pažinau daug įdomių skirtingų religijų žmonių. Taip atradau budizmą, jis man suteikė daugiausia atsakymų į būties klausimus. Budizmo filosofija mums su žmona pasirodė priimtinausia. Gerai, kad yra daug skirtingų religijų. Kiekvienas gali rasti sau tinkančią, kaip vaistą, padedantį valdyti protą ir emocijas, suvokti, kad žmogus – daugiau nei fizinis kūnas, kad pasaulis kur kas sudėtingesnis, nei mes regime akimis.
Supratau, kad noriu geriau pažinti tą nematomą pasaulio pusę, išmėginti žmogaus galimybių ribas. Netikėtai laikraštyje perskaičiau straipsnį, jog Tuloje (tada ten gyvenau) įkurtas pirmasis aikido klubas, ieškantis rėmėjų. Tai nebuvo atsitiktinumas, kaip sakė mokytojas. Tiesiog aš jau buvau pasirengęs. Pagaliau radau tai, ko ilgai ieškojau.“
Aikido – ne sportas, o būsena
Jau daugiau kaip penkiolika metų Andrius Damijonaitis praktikuoja aikido. Jam padeda žmona Tatjana, dirbusi dar Tolimuosiuose Rytuose įkurtame Andriaus aikido klube. „Abu studijavome viename universitete. Kaip tik ieškojau darbo. Kai Andrius mane pakvietė ir pradėjo mokyti aikido (jam trūko trenerio, galinčio vesti pamokas mažiesiems), supratau, jog tai kažkas unikalaus. Dabar mums su vyru aikido tapo gyvenimo būdu“, – sako Tatjana.
Nors tarp mokytojų nepriimta girtis pasiekimais ir juodais diržais, Andrius yra trečiojo dano aikido mokytojas, Tatjana – pirmojo dano mokytoja (iš viso yra 10 danų). „Ji dirba su pačiais mažiausiais klubo nariais nuo penkerių iki septynerių metų amžiaus. Moko aikido pradmenų. O aš dirbu su paaugliais ir suaugusiaisiais, – tęsia Andrius. – Aikido yra unikalus tuo, kad kovojama ne su priešininku, o tik su jo agresija ir energija. Naudojant šį principą, įmanoma išvengti puolančiojo jėgos.
Mano mokytojas Imamura Sensei yra įvaldęs aukščiausią šio Rytų kovos meno lygį. Nenaudodamas jėgos, per atstumą geba sustabdyti priešininkus.
Pagrindinis aikido principas – susilieti su puolančiojo judesiu ir jį pratęsti kontroliuojant ir nukreipiant priešininko energiją bei pyktį prieš jį patį. Daugybę kartų atliekami aikido judesiai, energijos koncentravimas stiprina pasitikėjimą savimi, moko išlikti ramiam kritiškiausiose gyvenimo situacijose, gyventi harmonijoje su gamta.
Kartą atlikome eksperimentą. Vaikinas, kuris natūraliai pykdamas puolė priešininką, t. y. mane, pasakojo, jog staiga jį sulaikė nematoma jėga, tarsi būtų atsitrenkęs į stiklinę sieną. Daugeliui pasirodys neįtikėtina – iš tiesų jį sustabdė jo paties neigiama energija. Viskas pasaulyje veikia bumerango dėsniu. Bloga ar gera grįžta su kaupu.
Tokie eksperimentai labai pavojingi, nes jei priešininkas ne apsimestinai, o iš tiesų yra piktas ir linki priešininkui bloga, nuo grįžusios energijos pliūpsnio net gali numirti. Todėl tokių pasirodymų bet kur nepamatysite. Juos gali atlikti tik aukščiausio lygio tam pasirengę meistrai. Aikido nėra sportas, tai – būsena. Šis Rytų kovos menas išmoko valdyti emocijas, energijas ir gyvenimą“.
Aikido mokytojo gyvenimo istorija ne ką mažiau įdomi nei jo dvasiniai ieškojimai ir patirtis. Nors Tatjana ir Andrius Damijonaičiai Kaune atidarė aikido klubą vos prieš dvejus metus, likimas porą iš Rusijos platybių į Lietuvą atbloškė kur kas anksčiau. „Čia gyvename jau trejus metus. Kai valdžia grąžino mano seneliui priklausantį namą Kaune, Putvinskio gatvėje, tėvas panoro, kad jame apsigyvenčiau. Visada svajojau ir norėjau kada nors grįžti į Lietuvą. Su mama ketverius metus praleidau Baikalo miškuose nematydamas asfalto. Mama, inžinierė, dirbo Baikalo magistralės statybose. Mūsų namas buvo statybininkų vagonėlis. Būdavo, praveri duris – kiek akys aprėpia, Sibiro platybės. Vien miškai ir grynas oras. Paskui mokiausi jūrininkų mokykloje Nachodkoje – anksti pradėjau savarankišką gyvenimą, – nuklysta į prisiminimus. – Žinau, jog mūsų gyvenime šiaip sau nieko nevyksta. Jei turi karminių skolų, nebaigtų darbų iš praėjusių gyvenimų, anksčiau ar vėliau atsiduri ten, kur reikia. Man, matyt, buvo lemta gyventi Lietuvoje. Buvo laikas, kai likimas nubloškė stažuotis į Ameriką. Likimo vingiai – nesibaigiančios gyvenimo pamokos, kurias norime ar nenorime, turime išmokti.“
Likimas sujungia ir išskiria
Aikido mokytojas Andrius Damijonaitis turi ir rusiško, ir lietuviško kraujo. „Pamenu, vaikystėje keletą metų gyvenau su tėvu Kaune, net rusų kalbą buvau pamiršęs. Paskui mama vėl išsivežė į Rusiją. Tačiau Lietuvos trauka išliko, nes gyvi buvo vaikystės prisiminimai“, – pasakoja Andrius, su žmona Tatjana už rankučių vesdami pirmuosius žingsnius žengiantį sūnelį Deimantą.
Kai Andriaus tėvai išsiskyrė, jam tebuvo treji metukai. „Aš – jų studentiškos meilės vaisius. Su mano motina tėvas susipažino studijuodamas Vladikaukaze. Deja, jiems nebuvo lemta gyventi kartu. Dabar į viską žvelgiu filosofiškai, nes kuo labiau gilinuosi į dvasinius dalykus, tuo labiau suprantu, kad jų keliai skyrėsi. Kiekvienas turime savąjį. Galbūt jie susitiko tam, kad gimčiau aš?..
Kiekvieną žmogų sutinkame neatsitiktinai, mus suveda ir išskiria lemtis. Retas kuris susimąstome, jog artimiausi žmonės atlieka tam tikrą misiją mūsų gyvenime: keičia mus kaip asmenybes, kartais net priverčia kentėti, patirti ir skaudžių išbandymų. Todėl kai kurios poros stebisi, kaip jos dar gyvena kartu po vienu stogu, nors santykiai neidealūs. O išsiskirti negali, nes visi esame susaistyti karminiais ryšiais.“
Didžiuojasi lietuviškomis šaknimis
Vaikštinėdamas po Karo ir istorijos muziejaus kiemelį, aikido mokytojas užsimena, jog muziejuje yra minima ir jo senelio Kęstučio Damijonaičio pavardė. Pasirodo, jis buvo Lietuvai nusipelnęs žmogus. „Vokiečių okupacijos metais senelis savo name buvo įrengęs pogrindžio spaustuvę. Vėliau buvo persekiojamas rusų kaip tautos priešas, kovojęs už lietuvybę, todėl buvo priverstas be šeimos bėgti į Vakarus. Kiek žinau, ten pasiekė karjeros aukštumų, tapo turtingas, įsigijo net salą. Dabar jam devyniasdešimt metų, gyvena Floridoje.
O mano močiutė pasitraukė į Rusijos gilumą, Šiaurės Osetiją. Ji, kaip tautos priešo, kuriam už akių buvo paskelbta mirties bausmė, žmona, Sovietų Lietuvoje negalėjo rasti darbo. Jei senelis būtų grįžęs, jam iškart būtų įvykdytas nuosprendis. Močiutė buvo baigusi Vilniaus konservatoriją, grojo arfa. Nenuspėjami likimo vingiai...“
Ilgas kelias iki aikido
Spalvinga ne tik Andriaus biografija, bet ir jo kelias iki aikido. „Mokykloje domėjausi įvairiomis sporto rūšimis. Pradėjau nuo bokso, karatė, bet sportas, kuriame naudojama vien fizinė jėga, prievarta, manęs netraukė. Domėjausi Rytų kovos menais, apie juos buvau girdėjęs tik iš tolimojo plaukiojimo jūreivio pasakojimo dar besimokydamas jūrininkų mokykloje. Tais laikais buvo pati pradžia, kai ėmėsi kurtis Rytų kovos meno klubai, nedaug buvo instruktorių, išmanančių šį meną.
Ypač man įstrigo pasakojimas apie aikido, apipintą legendomis ir mistika. Žinojau tik tiek, kad tai susiję su žmogaus energijų valdymu. Deja, neradau mokytojo, nors, kaip sakoma, mokytojas atsiranda tada, kai mokinys yra pasirengęs. Matyt, dar nebuvo laikas, reikėjo tobulėti. Po tarnybos kariuomenėje susidomėjau joga, praktikavau reiki. Dvasinės praktikos mano viduje pažadino smalsumą: kodėl mes ateiname į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Net penkerius metus nevalgiau mėsos, buvau vegetaras, nes natūraliai norėjosi išsivalyti organizmą. Nors, kaip vėliau pasakė mano aikido mokytojas (turėjau jų keletą), svarbiausia – ne maistas, o įsiklausyti į savo organizmą. Mėsa irgi yra energija, tik grubi. Kartais mums reikia ir tokios, kad neprarastume pusiausvyros. Potyriai buvo neįkainojami. Supratau, kad pasaulis nėra vien materija. Buvau įvaldęs meditaciją tiek, jog siela galėdavo išeiti iš kūno.
Per tuos metus pažinau daug įdomių skirtingų religijų žmonių. Taip atradau budizmą, jis man suteikė daugiausia atsakymų į būties klausimus. Budizmo filosofija mums su žmona pasirodė priimtinausia. Gerai, kad yra daug skirtingų religijų. Kiekvienas gali rasti sau tinkančią, kaip vaistą, padedantį valdyti protą ir emocijas, suvokti, kad žmogus – daugiau nei fizinis kūnas, kad pasaulis kur kas sudėtingesnis, nei mes regime akimis.
Supratau, kad noriu geriau pažinti tą nematomą pasaulio pusę, išmėginti žmogaus galimybių ribas. Netikėtai laikraštyje perskaičiau straipsnį, jog Tuloje (tada ten gyvenau) įkurtas pirmasis aikido klubas, ieškantis rėmėjų. Tai nebuvo atsitiktinumas, kaip sakė mokytojas. Tiesiog aš jau buvau pasirengęs. Pagaliau radau tai, ko ilgai ieškojau.“
Aikido – ne sportas, o būsena
Jau daugiau kaip penkiolika metų Andrius Damijonaitis praktikuoja aikido. Jam padeda žmona Tatjana, dirbusi dar Tolimuosiuose Rytuose įkurtame Andriaus aikido klube. „Abu studijavome viename universitete. Kaip tik ieškojau darbo. Kai Andrius mane pakvietė ir pradėjo mokyti aikido (jam trūko trenerio, galinčio vesti pamokas mažiesiems), supratau, jog tai kažkas unikalaus. Dabar mums su vyru aikido tapo gyvenimo būdu“, – sako Tatjana.
Nors tarp mokytojų nepriimta girtis pasiekimais ir juodais diržais, Andrius yra trečiojo dano aikido mokytojas, Tatjana – pirmojo dano mokytoja (iš viso yra 10 danų). „Ji dirba su pačiais mažiausiais klubo nariais nuo penkerių iki septynerių metų amžiaus. Moko aikido pradmenų. O aš dirbu su paaugliais ir suaugusiaisiais, – tęsia Andrius. – Aikido yra unikalus tuo, kad kovojama ne su priešininku, o tik su jo agresija ir energija. Naudojant šį principą, įmanoma išvengti puolančiojo jėgos.
Mano mokytojas Imamura Sensei yra įvaldęs aukščiausią šio Rytų kovos meno lygį. Nenaudodamas jėgos, per atstumą geba sustabdyti priešininkus.
Pagrindinis aikido principas – susilieti su puolančiojo judesiu ir jį pratęsti kontroliuojant ir nukreipiant priešininko energiją bei pyktį prieš jį patį. Daugybę kartų atliekami aikido judesiai, energijos koncentravimas stiprina pasitikėjimą savimi, moko išlikti ramiam kritiškiausiose gyvenimo situacijose, gyventi harmonijoje su gamta.
Kartą atlikome eksperimentą. Vaikinas, kuris natūraliai pykdamas puolė priešininką, t. y. mane, pasakojo, jog staiga jį sulaikė nematoma jėga, tarsi būtų atsitrenkęs į stiklinę sieną. Daugeliui pasirodys neįtikėtina – iš tiesų jį sustabdė jo paties neigiama energija. Viskas pasaulyje veikia bumerango dėsniu. Bloga ar gera grįžta su kaupu.
Tokie eksperimentai labai pavojingi, nes jei priešininkas ne apsimestinai, o iš tiesų yra piktas ir linki priešininkui bloga, nuo grįžusios energijos pliūpsnio net gali numirti. Todėl tokių pasirodymų bet kur nepamatysite. Juos gali atlikti tik aukščiausio lygio tam pasirengę meistrai. Aikido nėra sportas, tai – būsena. Šis Rytų kovos menas išmoko valdyti emocijas, energijas ir gyvenimą“.
