Barzdočiaus „dideliais" plaukais, jausmingai tampančio akordeono dumples, nebuvo galima nepastebėti net už charizmatiškojo Vytauto Kernagio nugaros „Dainos teatro" laikais. Nuo tada prabėgus geriems dviem dešimtmečiams, Andrius Kulikauskas (57) atrodo panašiai, tik į visas puses styrančios garbanos pabalusios. Šypsena - nuoširdi, akys - didelės ir geros. Dėl jų ir, žinoma, įvaizdžio dalimi tapusios pasipūtusios ševeliūros bičiuliai šį kompozitorių bei atlikėją pavadina Liūtu Bonifacijumi ar Katinu Leopoldu iš senų animacinių filmų. Sako, ne tik išvaizda, ir charakteris panašus į šių personažų - nepataisomų „geriečių".
„Susitinkam centre? Gerai, sėsiu į mikrūškę ir atlėksiu iš savo Fabijoniškių. „Neringoje"? Labai gerai!" - nudžiunga Andrius. Legendinis Vilniaus restoranas jam kelia daug sentimentų - kadaise mėgindavo šioje bohemos mėgstamoje vietoje koncertų pasiklausyti: „Bet neįleisdavo. Juk mes, studenčiokai, būtume pasiėmę po puodelį kavos ir sėdėję visą vakarą. Pamenu, čia savadarbius būgnus mušdavo toks dabar jau amžinatilsį Kaziukas. Grodavo ir Večiaslavas Ganelinas, Vyšnia (Petras Vyšniausias - red. past.). Gaila, nebeliko „Literatų svetainės" - puiki vieta buvo. Dar, atsimenu, traukdavome į „Astoriją". Ten, kur dabar „Radisson SAS" viešbutis, dieną būdavo valgykla, o vakare - kavinė, kur pilstomas šnapsas, vynelis. Rytą - vėl valgykla." Daugybės dainų, animacinių ir vaidybinių filmų, dideliems ir mažiems skirtų spektaklių muzikos autorius šiandien po kavines vaikšto retokai: užsiėmęs koncertais, o laisvesnę dieną negali atsiplėšti nuo kompiuterio - maniakiškai naršo internete po rusiškas svetaines, ieško žinių apie Lietuvos istoriją, Vilnių, ypač domisi Napoleono žygiais. Kartais skaitiniai taip įtraukia, kad niekas - šeima, laikas, darbai - nebeegzistuoja. Atsitokėjęs puola kurti. Tada natos, taktai, melodijos galvoje sukasi iki paryčių. Kitaip - „teisingai" - gyventi ir planuoti laiko jis nemokėtų ir, panašu, nelabai norėtų. Taip jau įpratęs: kai gali patingėti - tingi. Gal jei ne kūrybinė netvarka ir polėkis, jo Keistuolių teatro spektaklių muzika, dainos nebūtų tokios „kulikauskiškos" - išjaustos, skaidrios, kartais - iki graudulio jautrios ar ironiškos.
Jus įsiminiau vaikystėje, per „Dainos teatro" koncertą, su šviesaus atminimo Vytautu Kernagiu traukiantį „Mūsų dienos kaip šventė". Tie laikai - viena šventė?
Ta daina - iš programos, kurią atlikome neva būdami beprotnamyje, vilkėdami chalatus. Tai, kas tada dėjosi, kaip gyvenome, tikrai šventė galėjo atrodyti nebent būnant durnyne. Pamenu, prieš kelerius metus su Vytu šnekėjome: tuomet viskas skambėjo ironiškai, ir negalėjome pagalvoti, kad kada nors tą dainą - austrų-vengrų pseudovalsą - kas nors atliks stadionuose, o tūkstantinė minia rimčiausiai pritars.
„Dainos teatras" - unikalus reiškinys, nes grupės režisierius, dainininkas ir muzikantas buvo tas pats žmogus - Vytautas Kernagis. Turėjau patirties su visokiais ansambliais, žinojau, ką ir kaip rašyti. Krūvoje Marijus Šnaras, Kernagis ir aš buvome puikus tandemas. Dainoms rinkdavomės aktualius tekstus, nebuvo dabartinės abrakadabros: „Tu myli, aš tyliu..." Tada ir išmokau pagarbos tekstui, juk su rašytiniu žodžiu mes, muzikantai, dažnai linkę elgtis bet kaip. Darbas „Dainos teatre" atkratė norą rašyti pačiam. Yra tokių tekstų, prie kurių bijau prisiliesti, nes jie - auksiniai. Tokius norisi laikyti po stiklu kaip eksponatą ir rankomis neliesti. Žinoma, jie - retenybė...
Žmonėms ne viskas, ką darėme, patiko - kai kas atrodė per rimta. Grįžome prie kabareto stiliaus. Grojome tik Lietuvoje, po Sovietų Sąjungą nekeliavome. Tiesa, Amerikoje ir Kanadoje kartą buvome. Galiausiai prasidėjo ekonominė blokada, neturėjome benzino, nebevažinėjome po koncertus ir baigėme savo epopėją. Apėmė jausmas, lyg būčiau plaukęs jachta su gera komanda, o paskui išmestas už borto turėjau kapstytis pats. Ne visi buvome tam pasirengę. Išgyvenau juodų periodų, dvylikapirštės opą įsitaisiau - juk ne tik už save atsakingas, ir už šeimą.
Muzikanto karjerą pradėjote Plungės, kurioje augote, šokiuose?
Kai Plungėje atsidarė muzikos mokykla, mama ten nutempė. Nebuvo taip, kad spardyčiausi ir sakyčiau: „Neisiu groti, kai visa chebra kieme kamuolį spardo." Balsą turėjau, dainavau. Iš pradžių pūčiau triūbą orkestre, paskui ėmiausi akordeono. Mane jau nuo šeštos klasės kviesdavo groti vestuvėse. Būdavo, muzikantai susitaria su vestuvininkais, o paskui gauna pelningesnį pasiūlymą ir pažadus pamiršta. Tada sako: „Va, žinome tokį berniuką, kuris neblogai groja." Tapau lyg kokiu gelbėtoju. Net buvau išmokęs grodamas pamiegoti. Galvą ant akordeono padedu, atseit įsijaučiu, taip nusnaudžiu pusvalanduką, kol kokia šeimininkė pajudina. Būdavo sunku - groti reikėjo „iš peties", nebuvo jokių elektronikų. Vestuvėse išmokau psichologijos: reikėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis, visuomet kas nors iš giminių būdavo durnesnis, prisigerdavo. Pavargęs po kelių valandų grojimo norėdavau išeiti atsikvėpti, o kuris nors būtinai sušukdavo: „Už ką pinigus mokam, grok!" Šeimininkėms rūpėdavo, kad tik nepavogtume degtinės - toks muzikantų įvaizdis...
Bandžiau studijuosi Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Išmetė, nes nemokėjau fizikos. O aš jos iš principo nesimokiau. Kam man, muzikantui? Grįžau į Plungę, grojau šokiuose. Amžinatilsį tėvas vis prikišdavo: „Galėjai mokytis, dabar nieko neveiki." Net mokytoju buvau įsidarbinęs kaimo mokykloje. Tik neilgai, nes nelabai pagal programą dėsčiau.
Groti šokiuose patiko. Paskui eidavau į Plungės parką pasivaikščioti. Nebūdavo baisu - nei chuliganų, nieko. Jei kas šokiuose pasitaškydavo, viskas tuo ir baigdavosi.
Būdamas devyniolikos persikėlėte į Vilnių mokytis muzikos ir dirbti. Netrukus prasidėjo populiarumo laikai - Filharmonijos ansamblis „Vilniaus aidai", gastrolės, gerbėjos...
Į „Vilniaus aidus" mane pakvietė apie 1973-iuosius, po poros metų tapau ansamblio vadovu. Visą tuometinę Sąjungą išmaišėme. Dabar pagalvoju: už kokius pinigus tiek keliautume? Koncertuodavome nuo Kamčiatkos iki Kaukazo, užsukdavome į tokius karinius miestus, kurie net žemėlapiuose nepažymėti. Repertuaras - rusų kalba. Filharmonijos literatūrinės dalies vedėjas prieš tai padirbėdavo Benjamino Gorbulskio dainas versdamas. Jei kurios išversti neišeidavo, prieš atliekant ji būdavo išsamiai pristatoma. Pamatėm tada, kaip kas gyvena. Pamenu, Kuibyševe nuėjau į maisto parduotuvę: mėsos - nė kvapo, užtat sausainių, saldainių - kalnai. Mus vadindavo užsieniečiais - vokiečiais ar jugoslavais. Skyrėmės nuo vietinių, tais laikais buvome visi su džinsais... Klausdavo, kokie pas mus pinigai. Kartą prieš koncertą pristatė taip, kad visi išlūžome: „Estų ansamblis iš Rygos „Vilniaus aidai".
Kai keliolika muzikantų trankosi po Rusijos ir kitų respublikų platybes, matyt, visokių istorijų nutinka?..
Na, publika ten kitokia nei Lietuvos. Rusijoje - nuoširdesnė, Kaukaze - karštesnė. Gerbėjos - labai aktyvios. Būdavo, vyrai pagėrę: „Merginos, atvažiuokit!" O joms kas - ne viena iki Vilniaus ar Kauno atsibeldė. Paskui baisu, kad žmonos sužinos. Pamenu, išvažiuojame naktiniu traukiniu iš vieno Pavolgio miesto, mūsų berniukai prieš tai atsilabina su vietos mergaitėmis. Dardame naktį, kitą dieną ikipiet, išlipame stotyje, o ten... tos damos pasitinka! Kaip įmanoma? Pasirodo, jos - lakūnų žmonos. Sėdo į lėktuvą ir nemokamai atskirdo. Kol vyrai dirba, jos laksto paskui muzikantus. Kai važiuodavome į koncertus, administratorė svetimų į autobusą nepriimdavo - tokios saugumo taisyklės. Kartą žiūrim: merginos taksi priekyje sau važiuoja.
Gaudavome dienpinigių - du rublius ir šešiasdešimt kapeikų. Už juos Lietuvoje kompleksinius pietus galėdavai pavalgyti. O ten - nelabai. Iš namų veždavomės dešros, bet juk mėnesiui jos neprisidėsi. Per savaitę dešrų nelikdavo - sueidavo visi ir prie buteliuko sukirsdavo.
Prieš gastrolių pabaigą vieni nuo kitų pavargdavome, pinigai baigdavosi, imdavo nervai nebelaikyti. Kas nors su vietiniais užgerdavo. Muzikantai - už mane vyresni. Kaip galiu juos drausminti? Kažkodėl pūtikai dažniausiai įkliūdavo. Bet Filharmonijoje nesužinodavo, jei koks mano muzikantas prisidirbdavo. Buvau susitvarkęs viską taip, kad skundai patekdavo tiesiai man, ne valdžiai.
Kolektyvas subyrėjo Andropovo laikais, kai buvo naikinami vokaliniai instrumentiniai ansambliai. To valymo tikslas - grąžinti už valstybės pinigus išsilavinimą įgijusius specialistus į darbo vietas, mat tuomet Sąjungoje būdavo populiarūs architektų, gydytojų, inžinierių ansambliai.
Ansamblio nebeliko, išvažiavau į Platelius - ten nuo devintos klasės kiekvienais metais atostogauju: žvejoju, ilsiuosi, repetuoju. Koordinates buvau palikęs Filharmonijoje. Sulaukiau Kernagio skambučio. Tada - „Dainos teatras".
Kaip jums, bohemos žmogui, pavyko gyvenimą nugyventi su viena ir ta pačia žmona? Kur savo Irutę sutikote?
Ji - plungiškė, susitikome, kai ten koncertavau su „Vilniaus aidais". Anksčiau nepasimatėme: kai grojau šokiuose, ji ten dar nevaikščiojo. Nebuvo viskas idealu, nervų nemažai vienas kitam pagadinome. Žinote, iš išorės muzikantų gyvenimas atrodo vienoks, iš arti - truputį kitoks. Ne tik smagumas. Pavyzdžiui, važiuojam žiemą į koncertą, kur nors provincijoje sugenda senutėlis lazas, galiausiai atvykstame, o kolūkio salė - šaltutėlė... Irutę kuriam laikui priėmiau dirbti „Vilniaus aidų" administratore, nors faktiškai aš viską dariau, o paskui - atleidau.
Net nežinau, kaip viskas būtų pasisukę, jei ne vaikai - sūnus Andrius, kuriam jau dvidešimt vieni, ir mažasis Rokas. Jam - šešiolika. Jie mus tvirčiau susiejo. Be to, gyvenime visada jutau, tarsi kažkas iš aukščiau vedžiotų, viską sudėliotų. Žmona pradėjo lauktis, atėjo mano eilė iš Filharmonijos butą gauti. Tiesa, norėjo jį nukosėti - atiduoti kažkokiam vairuotojui. Irutė pristatė pažymą, kad nėščia, - trijų kambarių kooperatinis butas buvo mūsų! Aš - paskutinis taip būstą gavęs. O iki tol nebuvo vaikų, ir buto nereikėjo. Kam? Suskaičiavau, kad „Vilniaus aidų" laikais tuomečiame „Gintaro" viešbutyje susumavus praleistas naktis būtų treji ar ketveri metai. Patogu: grįžti iš gastrolių, viešbutis - prie pat stoties...
Dabar ir pats galvoju, kas čia mus be vaikų surišo... Tiesiog taip išėjo. Stengiausi vengti visokiausių istorijų, nebuvau tas bohemos atstovas, kuris ištisai eina per kavines. Aš - uždaro būdo, nebaliavodavau iki paryčių. Organizmas neleisdavo. Kitą dieną - mirtinas ligonis.
Ar buityje iš jūsų buvo kokios nors naudos?
Kai gavome butą, buvau užsidegęs buities tvarkytojas. Kartą pusę dienos bandžiau užuolaidų karnizą pakabinti... Kaliau, kaliau. Pakabinau naktines užuolaidas. Nukrito. Atvirai kalbant, žmona labiau visus namų kampus laikė. Bet ir aš moku saugiklį perdegusį pakeisti, gaudausi, kai reikia sutvarkyti elektrą.
Kaip atsirado ta „liūtiška" šukuosena?
Iš apsileidimo. Kartą ežere išsimaudžiau ir nesišukavau. Plaukai išdžiūvo, pasišiaušė. Išgirdau: „O, Jimi Hendrixas!" O Liūtu Bonifacijumi vadina ir dėl charakterio. Esu ramus lėtapėdis. Mane sunku išvesti iš kantrybės. Emocijas kaupiu savyje.
Ir emocijos išsilieja puikiomis dainomis?
Kartais išsilieja sėdint ir kalbantis su draugais, kartais - muzika. Iš kur muzika - net nežinau. Būna, užplaukia kažkas iš pasąmonės, kai skaudu, kai dūšią kas suspaudžia. Tada į diktofoną įdainuoju mintis, kūrinių štrichus. Net būgnus. Koncertams rimtai ruošiuosi. Noriu, kad muzika, kurią groju, būtų kaip koks skanus patiekalas...
