„Į Šanchajaus kino festivalį su režisieriumi M. Martinsonu vykome be didelių iliuzijų, nieko nesitikėdami. O grįžome net su dviem apdovanojimais. Iki šiol vis dar sunku tuo patikėti“, – sako Andrius Mamontovas, laikydamas rankose pelnytą Aukso taurę.
Keletas faktų
Gimė 1967 m. rugpjūčio 23 d.
Veikla – legendinės grupės „Foje“ įkūrėjas. Iširus grupei, rengia solinius koncertus, kuria muziką filmams ir spektakliams, dirba prodiuseriu. 1996 m. įkūrė labdaros foną „Muzikantai vaikams“. 1997 m. E. Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ sukūrė pagrindinį vaidmenį, už kurį pelnė specialųjį prizą Auksinį auskarą. 2006 m. su grupe „LT United“ atstovavo Lietuvai Eurovizijos dainų konkurse ir užėmė 6-ąją vietą. „Gatvės muzikos dienų“ iniciatorius, pelnė ne vieną „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimą. Išleido 16 solinių albumų.
Pomėgis – fotografija.
Propaguoja sveiką gyvenseną be narkotikų ir alkoholio. Nuo 1994 m. vegetaras.
Šeima – vedęs, su žmona Inga augina sūnų ir dukrą.
Pelnėte apdovanojimą už geriausią muziką filmui „Nereikalingi žmonės“, o režisierius M. Martinsonas – už geriausią režisūrą. Koks jausmas?
Tiesiog netikėta, malonu ir smagu. Kai stengiesi ir darai iš visos širdies, karštai tuo tikėdamas, ir kai pamatai, kad filmo „Nereikalingi žmonės“ kūrėjų pastangos nenuėjo perniek, apima geras jausmas. Ypač džiaugiuosi dėl režisieriaus M. Martinsono, kuris ryžosi sukurti filmą savo lėšomis, ir ta rizika pasitvirtino.
Turbūt šiame tarptautiniame festivalyje lietuviškas filmas skynė laurus pirmą kartą?
Drįsčiau teigti, kad taip. Šanchajaus festivalis, nors ir didelio masto, dar palyginti yra jaunas, nes vyksta tik vienuoliktą kartą. Mums didžiausias įvertinimas ir laimėjimas buvo pats faktas, kad mūsų filmas iš tūkstančio pateko į šešiolika atrinktų nominacijai. Kad patektų į konkursinių filmų peržiūrą, turėjo pereiti griežtą cenzūrą. Juk čia ne demokratiniai Vakarai, o Kinija, kurioje klesti socialistinė diktatūra (šypsosi). Tie, kurie prisimena sovietinius laikus, puikiai supras.
Kokios mintys plūstelėjo išgirdus savo pavardę ir lipant ant pakylos?
Kadangi pati pirmoji nominacija buvo už geriausią filmo muziką, mano pavardę ištarė vos prasidėjus apdovanojimo ceremonijai. Tą akimirką netekau amo. Buvo pernelyg netikėta. Į sceną lipau apimtas keistos transo būsenos. Nelabai pamenu, nei ką pasakiau, nei kas vyko toliau iki tos minutės, kol neišgirdau tariant ir M. Martinsono pavardę, kuriam buvo įteikta nominacija už geriausią režisūrą.
Ar kinams nebuvo sunku ištarti lietuviškas pavardes?
Per pačią apdovanojimo ceremoniją mūsų pavardes ištarė labai taisyklingai. Kai per filmo peržiūrą prieš seansą mus pakvietė trumpai prisistatyti, vedėjas niekaip nesugebėjo ištarti mūsų pavardžių. Kad kviečia mane, supratau tik iš nugirstų kelių „m“ priebalsių (kvatoja).
Šis apdovanojimas turbūt nušluostė nosis tiems lietuvių kritikams, kurie neigiamai įvertino filmą „Nereikalingi žmonės“?
Kinas ir apskritai menas yra labai subjektyvu. Čia ir slypi visas grožis, amžinas judėjimas, nes visą laiką vyksta kova tarp teigiama ir neigiama.
Džiaugiamės, kad mūsų filmas sulaukė labai prieštaringų vertinimų: arba labai patiko, arba labai nepatiko. Tai daug geriau nei „aukso viduriukas“, nes reiškia, kad filmas „užkabina“. Blogiausia – abejingumas, kai kūrinys nesukelia jokios reakcijos.
Šanchajuje praleidote visą savaitę. Kokį įspūdį padarė šis milijoninis miestas?
Stulbinamą. Labiausiai nustebino tai, kad mieste, kuriame apie keturiolika milijonų gyventojų, kurio gatvėse automobilių ir žmonių spūstys, per savaitę nepamatėme nė vienos avarijos. Žmonės tolerantiški, be jokios agresijos, ramūs. Jei koks vairuotojas užlindo, niekas nė burbt. Sklando tokia keista vidinė ramybė, kokios nepajusi net tykiausiame mūsų kaime (šypsosi).
Šanchajus – kontrastų miestas. Šalia modernių dangoraižių pasukus į siaurą gatvelę, akis bado lūšnynai, nuo kurių sklinda nekoks kvapas. Bet visur žmonės šypsosi, gyvena nepertraukiamu ritmu, yra labai kruopštūs ir darbštūs. Pasirodo, kinai neturi poilsio dienų, dirbą ištisą savaitę, savaitgaliais veikia visos parduotuvės, moksleiviai eina į mokyklą. Beje, jų atostogos labai trumpos.
Turbūt teko paragauti ir tikros kinų virtuvės delikatesų?
Kinų patiekalai išties labai skanūs, gerokai skiriasi nuo ragautų Lietuvoje. Ypač patiko sezamų ir magnolijų vaisių desertas. Porcijos milžiniškos. Kai M. Martinsonas užsisakė ančių sriubos, jam atnešė didžiulį sultinio „bliūdą“, kuriame plaukiojo visa antis (su galva ir viskuo kitu). Nors estetinis vaizdas buvo nekoks, sakė, skonis fantastiškas. Kaip ir visa mūsų kelionė.
Gal pagauti įkvėpimo jau kuriate naujo filmo scenarijų ir muziką?
Norėčiau kurti muziką spektakliams ir filmams. Manau, tai ir darysiu.
Keletas faktų
Gimė 1967 m. rugpjūčio 23 d.
Veikla – legendinės grupės „Foje“ įkūrėjas. Iširus grupei, rengia solinius koncertus, kuria muziką filmams ir spektakliams, dirba prodiuseriu. 1996 m. įkūrė labdaros foną „Muzikantai vaikams“. 1997 m. E. Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ sukūrė pagrindinį vaidmenį, už kurį pelnė specialųjį prizą Auksinį auskarą. 2006 m. su grupe „LT United“ atstovavo Lietuvai Eurovizijos dainų konkurse ir užėmė 6-ąją vietą. „Gatvės muzikos dienų“ iniciatorius, pelnė ne vieną „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimą. Išleido 16 solinių albumų.
Pomėgis – fotografija.
Propaguoja sveiką gyvenseną be narkotikų ir alkoholio. Nuo 1994 m. vegetaras.
Šeima – vedęs, su žmona Inga augina sūnų ir dukrą.
Pelnėte apdovanojimą už geriausią muziką filmui „Nereikalingi žmonės“, o režisierius M. Martinsonas – už geriausią režisūrą. Koks jausmas?
Tiesiog netikėta, malonu ir smagu. Kai stengiesi ir darai iš visos širdies, karštai tuo tikėdamas, ir kai pamatai, kad filmo „Nereikalingi žmonės“ kūrėjų pastangos nenuėjo perniek, apima geras jausmas. Ypač džiaugiuosi dėl režisieriaus M. Martinsono, kuris ryžosi sukurti filmą savo lėšomis, ir ta rizika pasitvirtino.
Turbūt šiame tarptautiniame festivalyje lietuviškas filmas skynė laurus pirmą kartą?
Drįsčiau teigti, kad taip. Šanchajaus festivalis, nors ir didelio masto, dar palyginti yra jaunas, nes vyksta tik vienuoliktą kartą. Mums didžiausias įvertinimas ir laimėjimas buvo pats faktas, kad mūsų filmas iš tūkstančio pateko į šešiolika atrinktų nominacijai. Kad patektų į konkursinių filmų peržiūrą, turėjo pereiti griežtą cenzūrą. Juk čia ne demokratiniai Vakarai, o Kinija, kurioje klesti socialistinė diktatūra (šypsosi). Tie, kurie prisimena sovietinius laikus, puikiai supras.
Kokios mintys plūstelėjo išgirdus savo pavardę ir lipant ant pakylos?
Kadangi pati pirmoji nominacija buvo už geriausią filmo muziką, mano pavardę ištarė vos prasidėjus apdovanojimo ceremonijai. Tą akimirką netekau amo. Buvo pernelyg netikėta. Į sceną lipau apimtas keistos transo būsenos. Nelabai pamenu, nei ką pasakiau, nei kas vyko toliau iki tos minutės, kol neišgirdau tariant ir M. Martinsono pavardę, kuriam buvo įteikta nominacija už geriausią režisūrą.
Ar kinams nebuvo sunku ištarti lietuviškas pavardes?
Per pačią apdovanojimo ceremoniją mūsų pavardes ištarė labai taisyklingai. Kai per filmo peržiūrą prieš seansą mus pakvietė trumpai prisistatyti, vedėjas niekaip nesugebėjo ištarti mūsų pavardžių. Kad kviečia mane, supratau tik iš nugirstų kelių „m“ priebalsių (kvatoja).
Šis apdovanojimas turbūt nušluostė nosis tiems lietuvių kritikams, kurie neigiamai įvertino filmą „Nereikalingi žmonės“?
Kinas ir apskritai menas yra labai subjektyvu. Čia ir slypi visas grožis, amžinas judėjimas, nes visą laiką vyksta kova tarp teigiama ir neigiama.
Džiaugiamės, kad mūsų filmas sulaukė labai prieštaringų vertinimų: arba labai patiko, arba labai nepatiko. Tai daug geriau nei „aukso viduriukas“, nes reiškia, kad filmas „užkabina“. Blogiausia – abejingumas, kai kūrinys nesukelia jokios reakcijos.
Šanchajuje praleidote visą savaitę. Kokį įspūdį padarė šis milijoninis miestas?
Stulbinamą. Labiausiai nustebino tai, kad mieste, kuriame apie keturiolika milijonų gyventojų, kurio gatvėse automobilių ir žmonių spūstys, per savaitę nepamatėme nė vienos avarijos. Žmonės tolerantiški, be jokios agresijos, ramūs. Jei koks vairuotojas užlindo, niekas nė burbt. Sklando tokia keista vidinė ramybė, kokios nepajusi net tykiausiame mūsų kaime (šypsosi).
Šanchajus – kontrastų miestas. Šalia modernių dangoraižių pasukus į siaurą gatvelę, akis bado lūšnynai, nuo kurių sklinda nekoks kvapas. Bet visur žmonės šypsosi, gyvena nepertraukiamu ritmu, yra labai kruopštūs ir darbštūs. Pasirodo, kinai neturi poilsio dienų, dirbą ištisą savaitę, savaitgaliais veikia visos parduotuvės, moksleiviai eina į mokyklą. Beje, jų atostogos labai trumpos.
Turbūt teko paragauti ir tikros kinų virtuvės delikatesų?
Kinų patiekalai išties labai skanūs, gerokai skiriasi nuo ragautų Lietuvoje. Ypač patiko sezamų ir magnolijų vaisių desertas. Porcijos milžiniškos. Kai M. Martinsonas užsisakė ančių sriubos, jam atnešė didžiulį sultinio „bliūdą“, kuriame plaukiojo visa antis (su galva ir viskuo kitu). Nors estetinis vaizdas buvo nekoks, sakė, skonis fantastiškas. Kaip ir visa mūsų kelionė.
Gal pagauti įkvėpimo jau kuriate naujo filmo scenarijų ir muziką?
Norėčiau kurti muziką spektakliams ir filmams. Manau, tai ir darysiu.
