Andrius Mažutis: visuomet mažiausias

Šalia Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės naujoko Andriaus Mažučio (28) nesijauti nei ąžuolo paunksnėje, nei žvaigždės šešėlyje. Neaukštas mažakalbis įžaidėjas nepratęs prie žurnalistų dėmesio ir mieliau tuos susitikimus iškeistų į dar vieną treniruotę sporto salėje. Tačiau kantriai atiduoda duoklę aplankiusiai sėkmei ir populiarumui.

Rungtyniauti paprasčiau, nei pozuoti fotografams, dalyti interviu?

Žinoma! Be kalbų! Nesu pratęs prie dėmesio... Matyt, man nelemta išmokti pozuoti: ir per vestuves sunkiai sekėsi tai daryti. Yra kaip yra (juokiasi).

Ne visi gimsta fotomodeliais… O krepšininkais?

Krepšininku galima tapti.

Jūs iš kurių: jais gimusių ar tapusių?

Iš tų, kurie tampa. Nei talento, nei duomenų neturėjau. Paprasčiausiai daug dirbau ir pasiekiau tai, kur esu dabar. Mano gimtuosiuose Mažeikiuose vaikų krepšinio grupės renkamos vėliau nei Vilniuje ar Kaune, tai pats prisigalvodavau visokių pratimų. Viskas prasidėjo kieme su draugais. Paskui krepšinis tapo kasdienybe. Pirmiausia mokiausi paprastos vidurinės mokyklos sporto klasėje, vėliau – sporto mokykloje.

Renkant būsimus krepšininkus, matyt, kreipiamas dėmesys į vaikų ūgį? Jūsų – tik šimtas septyniasdešimt devyni centimetrai…

Mažeikiuose, kas nori, tas žaidžia: nedidelis miestas, nedidelė konkurencija ir tarp vaikų. Gal didmiesčiuose labiau akcentuojamas ūgis.

Gerai, kad augote toliau nuo didelių miestų?

Kartais apie tai pagalvoju... Tačiau gal visgi geriau krepšininkui augti Vilniuje ar Kaune: čia puikios krepšinio mokyklos. Nors, jei nori, gali daug pasiekti visur. Yra nemažai pavyzdžių, kai sportininkų iškyla iš mažų miestelių.

Esate vadinamas išskirtinio darbštumo sportininku.

Jei nesportuočiau, neišsilaikyčiau. Vieni turi talentą, kiti – ūgį, aš – nieko. Galiu tik darbštumu ko nors pasiekti. Jei būčiau dviejų šimtų dvidešimties centimetrų ūgio, gal nereikėtų tiek prakaituoti sporto salėje. O tokiems kaip aš reikia. Po treniruočių pasilieku ir bandau tobulinti tai, kas nesiseka. Krepšinis yra visas mano gyvenimas. Reikia sportuoti!

Jūsų pavardė tapo žinoma, kai atsiradote šalies vyrų rinktinėje. Šis vyriausiojo trenerio Ramūno Butauto pasiūlymas jums buvo ypatingas?

Žinoma! Kiekvienas krepšininkas sportuoja tam, kad sulauktų įvertinimo. Tačiau džiaugsmas truko pirmą minutę, antrą pradėjau galvoti, kaip trenerio nenuvilti.

Rungtyniaujant su rinktine didesnė atsakomybė, nei atstovaujant kuriam nors klubui?

Žinoma! Jaučiame spaudimą iš visų pusių, visi reikalauja pergalių. Nesinori nuvilti. Negalime sakyti, kad Europos vyrų krepšinio čempionate esame tam, kad pasižaistume. Į Lenkiją išvažiavome laimėti!

Kaip sekėsi pritapti nacionalinėje komandoje, kurios senbuviai garsėja aštriais liežuviais?

Puikiai! Važiuodamas į pirmąją treniruočių stovyklą maniau, kad čia visi žvaigždės, kad nesusikalbėsiu. Tačiau iš tiesų visi rinktinės nariai – paprasti žmonės, malonu su jais bendrauti.

Su kuo susibičiuliavote artimiausiai?

Visą gyvenimą esu pažįstamas su Artūru Jomantu – jis taip pat kilęs iš Mažeikių. O išvykose į Ispaniją, Graikiją viename kambaryje gyvenau su Mindaugu Lukauskiu. Čia nėra taip, kaip klubuose, kur su vienu bendrauji, su kitu – ne. Visi esame lietuviai, susirinkome ne dėl pinigų, o siekti gerų rezultatų.

Žodžių derinys „krepšininkas Mažutis“ skamba, nepykite, šiek tiek juokingai…

O kaip Berankis žaidžia tenisą (juokiasi)? Yra kaip yra. Nežinau, iš kur tokia mūsų giminės pavardė kilusi, nesidomėjau. Taip jau atsitiko.

Pravardės galvoti, matyt, niekada nereikėjo?

Visose komandose buvau Mažas.

Gal ir pagal ūgį komandose visuomet būnate mažiausias?

…taip (juokiasi).

Dabar – geriausias jūsų laikas?

Taip išeina…

Dvidešimt aštuonerių metų krepšininkui gal truputį vėlokai?

Nežinau… Kažkada Rimas Kurtinaitis man sakė, kad geriausi jo metai buvo dar vėliau. Jei neklystu, Madrido „Real“ Rimą pakvietė, kai jam buvo trisdešimt treji… Krepšininkui reikia ir sėkmės – kad reikiamas žmogus laiku pastebėtų. Kartais pagalvoju, kad jei manęs Butautas nebūtų pamatęs, ką šiuo metu daryčiau?.. Krepšinyje daug lemia darbas, bet ir sėkmė – ne paskutinė.

Tačiau vedėte labai jaunas – prieš devynerius metus: tuomet jums nebuvo nė dvidešimties! Žmona – mokyklos laikų meilė?

Ne, mokykloje nebuvome pažįstami. Susitikome vėliau naktiniame klube. Ji net nežinojo, kad aš krepšininkas. Dabar, aišku, supranta šį žaidimą, kol sūnus nelankė mokyklos, važiuodavo visur, kur aš žaisdavau. Nenoriu, kad Aironas blaškytųsi po mokyklas, todėl nei praėjusį sezoną Rygoje, nei šį rudenį Donecke šeima su manimi negyvens. Ji lieka Mažeikiuose. Simona prižiūri visą ūkį, rūpinasi vaiku, namais, taip pat dirba parduotuvėje, Vilniaus kolegijoje studijuoja verslo vadybą. Jai tenka gal net didesnis krūvis nei man.

Iš Mažeikių niekada nenorėjote pabėgti?

Ten tėvai, visi giminės... Kai su Simona sukūrėme šeimą, rungtyniavau Mažeikiuose. Ten ir butą nusipirkome. Gal, jei tuo metu būčiau žaidęs kitur, kitame mieste būtume kūrę ir namus.

Aironui aštuoneri. Jam jau rūpi krepšinis?

Daužo kamuolį… Kol kas viskas įdomu, šokinėja nuo vieno sporto prie kito, viską nori išbadyti – kaip ir aš vaikystėje. Tegul būna, kas nori, tik fizinius duomenis iš mūsų kažin kokius gaus (juokiasi).

Šita vasara – pirmoji per sporto karjerą, kai neturėjote ilgų atostogų su šeima?

Visos mano vasaros tokios – negaliu ilgai ilsėtis. Parvažiuoju po sezono klube, savaitę dvi pailsiu, pažvejoju ir kimbu į darbą, vėl noriu judėti. Negaliu kelias dienas prie jūros gulėti. Žmona pastebi, jei tris dienas nesportuoju, tampu nesukalbamas, nerandu sau vietos. Kūnas reikalauja sportinio krūvio. Nepasiruošęs rungtyniauti būsiu niekam nereikalingas. Simona pyksta, kad su ja nevažiuoju atostogauti. Ir povestuvinėje kelionėje nebuvome: tuokėmės rudenį, per krepšinio sezoną, tai apie kokius nors medaus mėnesius net kalbos nebuvo. Sakau, kai baigsiu karjerą, atiduosiu skolą su kaupu (juokiasi).