„Paskutinį kartą „Žmonėms" interviu daviau turbūt prieš dvejus su puse metų, gal net prieš trejus. Buvote pamiršę mane..." - šypsodamasis priekaištauja dainininkas, pirmojo realybės šou „Kelias į žvaigždes" dalyvis Arvydas Martinėnas-Vudis (24). Gal ir tiesa, kad primiršome - juk kai žmogui viskas sekasi, kai jis nesipainioja į tikrus ar dirbtinius skandalus, net ir klausinėti, ar laimingas, nėra prasmės. Juolab kad išpasakota laimė juk taip dažnai pasipusto padus...
Pasiilgai dėmesio?
Nesijaučiu pamirštas. Viskas eina sava eiga. Kadangi turiu labai daug veiklos, nesureikšminu, mane pamiršo ar ne. Pasižiūriu, kaip žmonės reaguoja per mano koncertus, ir matau, kad viskas gerai - tūsas kuo puikiausias. Pastaruoju metu visas jėgas skyriau antrajam savo albumui. Šiandien kaip tik mačiau reklaminį jo vaizdo klipą. Labai patiko, nuotaikingai išėjo.
Lemiamas balsas dėl tokių klipų ar net albumų - tavo?
Seniau manęs neatsiklausdavo, o dabar jau siūlo, tariasi... Turbūt apie ypatingą statusą dar negaliu kalbėti, bet dainuoju, pats kuriu muziką, todėl malonu, kad nepalieka nuošalyje. Mane iki šiol globoja LNK ir muzikos prodiuseris Modestas Karnaševičius.
Aš ir pats - žodžio žmogus: su kuo pradėjau, su tuo ir dirbu. Jeigu ateis diena, kai reikės ką nors keisti, tada ir galvosiu. Neslėpsiu, esu gavęs nemažai kitų prodiuserių pasiūlymų, ir prieš metus skambino, ir prieš pusmetį, ir šią vasarą... Kas turėtų atsitikti, kad išeičiau pas kitus? Pokyčiams reikia pribręsti, o šiuo metu esu viskuo patenkintas.
„Kelio į žvaigždes" dalyviai turėjo kone vienodas sąlygas. Tačiau po trejų metų toli gražu ne visi galėtų pasigirti tokiais pasiekimais kaip tu. Kokia paslaptis?
Sakykime, gal man labiau pasisekė. Nors turbūt ne vien sėkmė kalta. Aš pats labai stengiausi, daug dirbau, kūriau muziką. Be jos nieko kito ir nesugebėčiau daryti. O žmonės mato nuoširdžias pastangas. Tarp savo darbo ir pomėgio rašau lygybės ženklą todėl, kad dirbdamas ilsiuosi, o ilsėdamasis dirbu. Aš niekada nepavargstu muzikuoti. Į realybės šou ėjau kaip paprastas vaikinas, mokęsis Juozo Gruodžio muzikos konservatorijoje, grojęs klarnetu, o paskui vieną dieną viską metęs ir nusprendęs dainuoti. Su draugais buvome sukūrę grupę „Vudi". Tai buvo keisto sakinio trumpinys: „Virtualūs unguriai Dominyko idėja." Visi klausdavo, kas tas Dominykas, o mes net nežinojome, ką atsakyti: jokio Dominyko nepažinojome... Patys organizuodavome koncertus, patys grodavome. Ir dalyvauti „Kelyje į žvaigždes" ėjau svajodamas būti scenoje, dainuoti, realizuoti savo kūrybą. Galų gale norėjau suteikti žmonėms gerų emocijų. Į sceną niekada nesinešu pykčio, o pamatęs, jog visi sėdi rimti, susikaustę, padarysiu viską, kad nusišypsotų: galiu ir nugriūti, ir apsijuokti, ir nusidainuoti...
Dabar turi viską, apie ką svajojai?
Jau yra begalė naujų ir dar didesnių svajonių. Šiuo metu esu labai laimingas, bet svajoti tai visai netrukdo. Domiuosi muzikos prodiusavimo paslaptimis, daug mokausi internetu, o kitais metais labai norėčiau bent pusmečiui išvažiuoti studijuoti į Londoną. Tai - net ne svajonė, o būtinybė. Po šou įgyvendinau beveik visas materialias svajones. Daug koncertavome, pinigėlių nemažai uždirbome, todėl leidau sau daug ką: nuo vaikystės svajojau turėti autotreką ir nuotoliniu pultu valdomų mašinyčių. Nusipirkau jų, kelis kompiuterius, kameras, fotoaparatą, vaizdo projektorių, krūvas filmų, mopedą... Tada nuomojomės butą kartu su Rūle, tai dviese eidavome šluoti parduotuvių, buvo apėmusi tikriausia pirkimo manija. Nors išleidau tikrai ne dešimt ir ne dvidešimt tūkstančių, džiaugiuosi dėl tokios malonios ligos. Oi, o kur dar tada įsigytos meškerės, tinklai!
Mėgsti žvejoti?
Ne, taip niekada į žvejybą ir neišsiruošėme (juokiasi). Didžiausias ir rimčiausias mano pirkinys - nuosavas butas, kuriame įsirengiau net nuosavą įrašų studiją. Turiu automobilį.
Kitas, žiūrėk, tokius pirkinius sau gali leisti gal tik keturiasdešimties ar penkiasdešimties sulaukęs. Ne veltui atrodo, kad dainininko gyvenimas labai lengvas. O kaip yra iš tiesų?
Man lengva gyventi, bet ne dėl pinigų ar populiarumo, o todėl, kad darau tai, ką noriu. Jeigu iš to galiu gyventi, dar geriau! Todėl ir lengva! Žmonėms, darantiems tai, ko nemėgsta, sunku, nes jie ir į darbą keliasi nenoromis, ir darbe skundžiasi, kad blogos sąlygos, per mažai moka. Paslaptis paprasta: laimė skatina dar labiau svajoti, o svajonės būtinai materializuojasi. Tada vėl tampi laimingas. Stebuklingas ratas. Esu buvęs tokio Algirdo Karaliaus paskaitoje, kaip tapti milijonieriumi. Labai daug radau tiesų, kuriomis vadovavausi dar gerokai iki tol.
Nori būti milijonierius?
Širdyje ir svajonėse toks jau esu (šypsosi). Man kartą yra išbūrę ateitį ir beveik viskas iš to, kas buvo pasakyta, išsipildė. Liko tik dar vienas geras dalykas. Jeigu jis įvyks, tada papasakosiu, ką man išpranašavo. Maždaug prieš penkerius metus buvo keistas atvejis: su draugu valkatavome, tiksliau, grojome gatvėje, kai prie mūsų priėjo kažkoks pagyvenęs vyriškis. Pasakė, kad yra ekstrasensas iš Rusijos, atvažiavęs čia į ekstrasensų suvažiavimą. Paklausė, ar galėtų pridėti man ranką prie galvos. Pridėjo, atsitraukė nustebęs ir papasakojo, ką matęs. O ką sakė, tebūnie paslaptis... Man tikrai sekasi, nes gimiau sekmadienį, dvidešimt septintą dieną, tryliktame zodiake. Be to, tikiu, kad save galima užprogramuoti sėkmei. Kažkas man davė labai įdomią mintį, kurios dabar stengiuosi laikytis: jeigu prisėdus kurti kokią melodiją ar žodžius per pusvalandį darbas neįsibėgėja, viską padedu į šalį ir nieko neveikiu. Geriau einu pasivaikščioti ar imuosi ko nors kito. Būna, kad ir mėnesį, ir du tokia būsena tęsiasi. O paskui taukšt, kaip šauna - ir dvi savaites nebeišlendi iš studijos. Mūza aplanko! Štai jau dvi tris dienas Ji pas mane atėjusi.
Koks jausmas?
Tada būna labai blogai, nes pamirštu ir valgyti, ir miegoti, laikas man nebeegzistuoja. Pykstuosi su draugais, mergina, nes man daugiau niekas neberūpi. Nervina net telefono skambučiai. Kokia ta Mūza? Ji nieko bendra neturi su meile ir jausmais, nes laiminga arba nelaiminga meilė kurti nepadeda, ji tik atsispindi tavo kūryboje.
Kokių dainų tavo repertuare daugiau?
Nors esu optimistas ir nuolat atrodau linksmas, man daug lengviau sukurti lyrišką, liūdną dainą nei, kaip vadinu, „balbataiką". Tik kad gerbėjai dažniau reikalauja pastarųjų. Bet man visai neapmaudu, nes klausytojas yra protingas žmogus: jam lygiai taip pat būna ir liūdna, ir linksma. Beje, daugiausia komentarų ir atsiliepimų ateina būtent apie lyriškas dainas. Matyt, todėl, kad jos turi aurą.
Žvaigždės mėgsta guostis, kad populiarumas brangiai kainuoja: turi paaukoti privatumą, laisvę, ramybę. Kiek tau kainavo populiarumas?
Nežinau, kokiu piniginiu vienetu tą kainą įvardyti. Buvo ir liūdnų, ir bjaurių atsitikimų, nemalonu, kai šaiposi, tyčiojasi... Populiarumas kainavo ir draugystę, meilę... Kai persikėliau į Vilnių, retai matau mamą, brolius, giminaičius. Vilniuje esu vienas. Galima sakyti, praradau beveik visus iki realybės šou buvusius draugus. Kai retkarčiais juos pamatau, tikrai suspaudžia širdį: juk tiek nuo darželio laikų kartu išgyventa... O kai išvažiavau į Vilnių, draugystę, bendravimą tarsi kirste nukirto. Išsiskyrė interesai.
O gal tu sužvaigždėjai, senų draugų prisiminti nenori?
Daug kartų esu girdėjęs: „A, tu gi dabar per teliką rodaisi... Aišku, mes tau jau ne lygis..." Tokie žodžiai labai skaudina. Net nežinau, ką žmogui į tai atsakyti. Kaip paaiškinti, kad mano svajonė pagaliau išsipildė, kad viską tam atidaviau ir atiduosiu? Draugai dabar ne džiaugiasi dėl mano sėkmės, o priekaištauja. Kaip peiliu per širdį rėžia. Esu tikras, kad dėl jų kur kas labiau džiaugčiausi. Tikiu, kad kiekvienas turi daryti tai, kas jam patinka. Kad ir koks tas darbas būtų: dainininko, ūkininko ar statybininko. Tada greičiau ir savo sėkmės, žvaigždžių valandos sulauks. Ir tam visai nebūtina pasirodyti per televiziją. Taigi už populiarumą sumokėta kaina - ne tokia jau ir maža.
O kodėl dėl reklamos tavęs neišvysi kur nors besimušančio ar įsipainiojusio į kokį meilės trikampį? Kodėl prie tavęs nelimpa skandalai?
Nemėgstu nieko kurti dirbtinai. Žinau, kad dauguma tokių skandalų pramogų pasaulyje sugalvojama. Gal tai ir nėra blogai, tačiau viskam reikia jausti saiką. Yra atlikėjų, kurie ne tiek dainuoja, kiek apie save skandalus kuria. Jie net neduoda nuo savęs pailsėti. Esu už tai, kas tikra. Jeigu dirbtinai apie save skelbčiau intrigas, ko gero, jausčiausi apgavikas, turbūt sąžinė dėl tokio melo užgraužtų. Nejaugi skambinčiau mamai: „Žinai, mane dabar parodys taip ir taip, bet tu nekreipk dėmesio. Mes čia reklamą darom..." Daug smagiau, kai intrigos ar skandaliukai kyla natūraliai. Pavyzdžiui, kartą, dar kai nuomojomės butą su Rūle, vieno dienraščio žurnalistai atėjo namų pafotografuoti. Aptiko „Playboy" žurnalą, o ant drabužių džiovyklos - moteriškas kelnaites. Žurnalas buvo Rūlės, kelnaitės - mano draugės Sandros. Kai viskas išeina taip netyčia, ir pačiam smagu pasijuokti, ir nesijauti ką nors apgavęs ar slepiantis.
Kiek jūs draugaujate su Sandra?
Dvejus metus. Visokių etapų buvo: tai skyrėmės, tai taikėmės... Aš jai nepavydžiu, nes su manimi gyventi sudėtinga. Esu visiškai išsiblaškęs. Galiu sėdėti, šnekėti ir staiga pamesti mintį arba naktį kartais keliuosi iš lovos ir einu muzikuoti, nes tą akimirką man suskambėjo - Mūza aplankė. Suprantu, kad esantį šalia tai labai nervina. Galima sakyti, kad mes gyvename kartu, bet ji mane labai mažai mato. Kartu praleidžiame visai nedaug laiko, nes aš nuolat paskendęs savo darbuose.
Tai, kad tavo mergina - modelis, pliusas ar minusas?
Man patinka gražios panelės, bet tikrai nesėdžiu ir nesvarstau, kad labai naudinga draugauti būtent su modeliu. Kai draugystė užsimezga natūraliai, ilgiau ir trunka. Dirbtinis meilės romanas - ne man. Kaip ir kalbos apie meilę, romantiką, vakarienes prie žvakių šviesos... Visa tai mane nelabai jaudina.
Nesi romantiškų staigmenų rengėjas?
Tikrai jų nemėgstu. Šiuo požiūriu esu labai blogas... Gal vėliau tai pasikeis, bet dabar aš taip įnikęs į muziką, visokiausius projektus ir idėjas, kad romantika, jausmai manęs neužliūliuoja. Su manimi tikrai sunku. Galiu tik džiaugtis, kad jau dvejus metus mane pakenčia tokį, koks esu. Jeigu Sandra turės stiprybės, būsime kartu. Man patinka su ja būti, bet sunku pasikeisti, tapti kitokiam. Ji ir interviu dalyti nenori, nes paskui jaučiasi nesmagiai, jeigu ką blogo parašo. O man, pavyzdžiui, visai nesvarbu, ką apie mane kalba: girdėjau ir kad gėjus esu, ir kad žurnalistai iš manęs interviu neima, nes esu labai arogantiškas, nieko nekalbu. Bet manęs tai visai nejaudina: šnekėkite, ką norite, o aš žinau, kaip yra iš tikrųjų. Negi turėčiau graužtis ir galvoti, kaip paneigti vieną ar kitą nuomonę apie save. Turiu daug prasmingesnės veiklos. O Sandra viską ima į širdį, jaudinasi.
Kada buvo lengviau susipažinti su merginomis: seniau, kai buvai paprastas vaikinas Arvydas, ar dabar, kai esu žymusis Vudis?
Seniau kur kas lengviau buvo. Kai tavęs nepažįsta, nebijai apsikvailinti. Po šou pamatęs merginą galvodavau: „Nueisiu, užkalbinsiu... O jeigu supyks, pamanys, ko čia lenda erelis?" Nemoku suokti pasakų, nesu makaronų kabintojas. Su Sandra mus supažindino draugai, ji nebuvo girdėjusi apie jokį Vudį, nes prieš tai gyveno Italijoje ir nematė realybės šou. Tai buvo didžiulis pliusas, blogiausia - išankstinis nusistatymas. Juk kuo žinomesnis esi, tuo daugiau žmonių tavęs nemėgsta. Kita vertus, natūralu: visiems neįtiksi ir net nereikia stengtis to daryti. Būk toks, koks esi, ir tai bus geriausias tavo darbas.
