Tvirtai stovint ant žemės matyti pasaulį iš paukščio skrydžio! Ne tik jį stebėti, bet ir fotografuoti, filmuoti. Tai – ne magiškas fokusas! Garsus iliuzionistas Arvydas Stonys (44) atsidėjo pomėgiui skraidinti radijo bangomis valdomus lėktuvo modelius su pritvirtintais vaizdo kamera ar fotoaparatu.
Kaip įtraukė šis pomėgis?
Viskas prasidėjo paauglystėje, kai atėjau į Kuršėnų pionierių namų aviamodeliuotojų būrelį, kuriam vadovavo Vytautas Steponavičius. Jis davė puikią pradžią: sudomino padange, modeliavimu. Lankiau, kol „išaugau“ būrelį. Tai buvo metas, kai Lietuvoje pasirodė primieji radijo bangomis valdomi lėktuvėliai. Jų atvežė ir į Kuršėnus, bet man neteko skraidinti – buvau jau per didelis lankyti būrelį.
Baigėsi paauglystė, prasidėjo darbas, vėliau suviliojo iliuzionizmas, išvažiavau iš Kuršėnų. Šį pavasarį staiga prisiminiau neišsipildžiusią paauglystės svajonę – radijo bangomis valdomus lėktuvų modelius, nes pastebėjau, kad devynmečiam sūnui Kostui trūksta pomėgio, susidomėjimo objekto – tik betikslis lakstymas su draugais ir savęs ieškojimas. Prisiminiau savo hobį ir pagalvojau: jei turiu pagrindus, kodėl tuo nesudominus vaiko? Nupirkau vieną, antrą modelį, radijo bangomis valdomą sraigtasparnį. Kostas labai susidomėjo. Bet atsitiko taip, kad tėtis grįžo į paauglystę ir „užsikabliavo“ labiau nei sūnus! Paviliojo aviamodeliavimas!
Pradedantis skrajūnas turi labai daug šansų sudaužyti lėktuvėlį, tad pirkti brangaus neverta. Iš draugų sužinojau, kad yra modeliukas, vadinamas „putinuku“, nes gaminamas iš putplasčio. Pasirodo, juos iki šiol daro modelio kūrėjas – pirmasis mano treneris Vytautas Steponavičius! Susitikimas po daugelio metų su šia asmenybe buvo labai malonus.
Aš tik nuo balandžio vidurio tuo užsiimu. Bet, kaip pastebėjo kolegos modeliuotojai, pirmyn iriuosi septynmyliais žingsniais. Dauguma jų besileidžiantį modelį nutupdo ant žemės, yra tokių, kurie gaudo ore. Ne visuomet pasiseka – tai gali baigtis trauma. Po mėnesio aš jau sėkmingai gaudžiau modeliuką ore.
Tai – iliuzionisto rankų miklumas?
Manau, iliuzijos menas su tuo nieko bendro neturi. Tiesiog tai duota ir sekasi. Aišku, daužiau modeliukus, jie krito – nuo to niekas neapsaugotas. Kaip vienas kolega pasakė, tokia lėktuvo dalia – ankščiau ar vėliau jis tėkšis į žemę. Į modelius reikia įdėti daug kantrybės ir nervų. Buvo didelių investicijų – ne finansinių, o laiko. Sėdėjau prie kompiuterio įsijungęs imitatorių ir mokiausi – paprasčiau virtualioje erdvėje daužyti lėktuvus, paskui – pievoje. Kadangi per neilgą laiką investavau labai daug laisvalaikio, greitai pasiekiau rezultatų.
Vėliau sužinojau, kad yra aistruolių, kurie prie lėktuvo modelių montuoja vaizdo kameras, fotoaparatus ir fiksuoja viską iš paukščio skrydžio. Iš pradžių bandžiau užkelti buitinę vaizdo kamerą – pavyko nufilmuoti! Paskui pritvirtinau fotoaparatą. Kai pamačiau pirmąsias nuotraukas, taip susižavėjau, kad į tai įsitraukiau! Beje, naudojama ir paprasta skaitmeninė „muilinė“! Ji užfiksuoja puikių kadrų. Fotoaparatai ar vaizdo kemeros taip pat valdomos nuotoliniu pultu.
Šį pomėgį jau galite vadinti aista?
Kai nusipirkau antrą modelį, nesupratau frazės, kurią ištarė pilotuoti mane mokęs bičiulis: „Sveikas atvykęs į „narkomanų“ būrelį.“ Dabar jau suprantu! Jei ryte atsibudęs pirmiausia leki prie lango ir žiūri, kaip linguoja medžiai, koks vėjas pučia, ir mąstai, galėsi šiandien paskraidyti ar ne – tai jau išties „narkotikas“!
Šviesaus atminimo mano tėvas visą gyvenimą domėjosi kino, fotografijos menu ir įskiepijo man, kad pasaulį reikia matyti lyg pro fotoaparato ieškiklį. Dabar pradėjęs „skraidyti“ pastebiu tai, ką galėčiau nufotografuoti. Važiuodamas pro automobilio langą matau ir iškart galvoje modeliuoju, ką būtų galima įamžinti. Ir susikremtu: velnias, kodėl nepasiėmiau lėktuvėlio – galėčiau pakilti! Dabar griežtai: kur važiuoju aš, važiuoja ir modelis.
Kaip į naują pomėgį reagavo antroji pusė?
Kaip ir kiekviena noramali žmona, Rita iš pradžių pasišiaušė (kvatojasi). Konstatavo, kad visi vyrai – dideli vaikai ir jiems reikia žaislų, tik labai jau brangių. Bet kai pamatė, kad nenukenčia šeima, net atvirkščiai – rengiame bendras išvykas į gamtą, būname gryname ore, nusiramino. Nors dar nekalba, jaunėlis Džiugas, kuriam netrukus bus pustrečių, pasiėmęs bet kurį žaislą „skraido“, pamatęs skrendantį lėktuvą bėga pas mane ir rodo į dangų.
O pats kilti į padangę ketinate?
Prisipažinsiu: paniškai bijau aukščio! Matyt, kiekviename žmoguje užkoduotas noras skristi, turėti sparnus, tapti paukščiu. Aš atradau būdą, kaip stovint ant žemės pamatyti viską iš viršaus!
Kaip įtraukė šis pomėgis?
Viskas prasidėjo paauglystėje, kai atėjau į Kuršėnų pionierių namų aviamodeliuotojų būrelį, kuriam vadovavo Vytautas Steponavičius. Jis davė puikią pradžią: sudomino padange, modeliavimu. Lankiau, kol „išaugau“ būrelį. Tai buvo metas, kai Lietuvoje pasirodė primieji radijo bangomis valdomi lėktuvėliai. Jų atvežė ir į Kuršėnus, bet man neteko skraidinti – buvau jau per didelis lankyti būrelį.
Baigėsi paauglystė, prasidėjo darbas, vėliau suviliojo iliuzionizmas, išvažiavau iš Kuršėnų. Šį pavasarį staiga prisiminiau neišsipildžiusią paauglystės svajonę – radijo bangomis valdomus lėktuvų modelius, nes pastebėjau, kad devynmečiam sūnui Kostui trūksta pomėgio, susidomėjimo objekto – tik betikslis lakstymas su draugais ir savęs ieškojimas. Prisiminiau savo hobį ir pagalvojau: jei turiu pagrindus, kodėl tuo nesudominus vaiko? Nupirkau vieną, antrą modelį, radijo bangomis valdomą sraigtasparnį. Kostas labai susidomėjo. Bet atsitiko taip, kad tėtis grįžo į paauglystę ir „užsikabliavo“ labiau nei sūnus! Paviliojo aviamodeliavimas!
Pradedantis skrajūnas turi labai daug šansų sudaužyti lėktuvėlį, tad pirkti brangaus neverta. Iš draugų sužinojau, kad yra modeliukas, vadinamas „putinuku“, nes gaminamas iš putplasčio. Pasirodo, juos iki šiol daro modelio kūrėjas – pirmasis mano treneris Vytautas Steponavičius! Susitikimas po daugelio metų su šia asmenybe buvo labai malonus.
Aš tik nuo balandžio vidurio tuo užsiimu. Bet, kaip pastebėjo kolegos modeliuotojai, pirmyn iriuosi septynmyliais žingsniais. Dauguma jų besileidžiantį modelį nutupdo ant žemės, yra tokių, kurie gaudo ore. Ne visuomet pasiseka – tai gali baigtis trauma. Po mėnesio aš jau sėkmingai gaudžiau modeliuką ore.
Tai – iliuzionisto rankų miklumas?
Manau, iliuzijos menas su tuo nieko bendro neturi. Tiesiog tai duota ir sekasi. Aišku, daužiau modeliukus, jie krito – nuo to niekas neapsaugotas. Kaip vienas kolega pasakė, tokia lėktuvo dalia – ankščiau ar vėliau jis tėkšis į žemę. Į modelius reikia įdėti daug kantrybės ir nervų. Buvo didelių investicijų – ne finansinių, o laiko. Sėdėjau prie kompiuterio įsijungęs imitatorių ir mokiausi – paprasčiau virtualioje erdvėje daužyti lėktuvus, paskui – pievoje. Kadangi per neilgą laiką investavau labai daug laisvalaikio, greitai pasiekiau rezultatų.
Vėliau sužinojau, kad yra aistruolių, kurie prie lėktuvo modelių montuoja vaizdo kameras, fotoaparatus ir fiksuoja viską iš paukščio skrydžio. Iš pradžių bandžiau užkelti buitinę vaizdo kamerą – pavyko nufilmuoti! Paskui pritvirtinau fotoaparatą. Kai pamačiau pirmąsias nuotraukas, taip susižavėjau, kad į tai įsitraukiau! Beje, naudojama ir paprasta skaitmeninė „muilinė“! Ji užfiksuoja puikių kadrų. Fotoaparatai ar vaizdo kemeros taip pat valdomos nuotoliniu pultu.
Šį pomėgį jau galite vadinti aista?
Kai nusipirkau antrą modelį, nesupratau frazės, kurią ištarė pilotuoti mane mokęs bičiulis: „Sveikas atvykęs į „narkomanų“ būrelį.“ Dabar jau suprantu! Jei ryte atsibudęs pirmiausia leki prie lango ir žiūri, kaip linguoja medžiai, koks vėjas pučia, ir mąstai, galėsi šiandien paskraidyti ar ne – tai jau išties „narkotikas“!
Šviesaus atminimo mano tėvas visą gyvenimą domėjosi kino, fotografijos menu ir įskiepijo man, kad pasaulį reikia matyti lyg pro fotoaparato ieškiklį. Dabar pradėjęs „skraidyti“ pastebiu tai, ką galėčiau nufotografuoti. Važiuodamas pro automobilio langą matau ir iškart galvoje modeliuoju, ką būtų galima įamžinti. Ir susikremtu: velnias, kodėl nepasiėmiau lėktuvėlio – galėčiau pakilti! Dabar griežtai: kur važiuoju aš, važiuoja ir modelis.
Kaip į naują pomėgį reagavo antroji pusė?
Kaip ir kiekviena noramali žmona, Rita iš pradžių pasišiaušė (kvatojasi). Konstatavo, kad visi vyrai – dideli vaikai ir jiems reikia žaislų, tik labai jau brangių. Bet kai pamatė, kad nenukenčia šeima, net atvirkščiai – rengiame bendras išvykas į gamtą, būname gryname ore, nusiramino. Nors dar nekalba, jaunėlis Džiugas, kuriam netrukus bus pustrečių, pasiėmęs bet kurį žaislą „skraido“, pamatęs skrendantį lėktuvą bėga pas mane ir rodo į dangų.
O pats kilti į padangę ketinate?
Prisipažinsiu: paniškai bijau aukščio! Matyt, kiekviename žmoguje užkoduotas noras skristi, turėti sparnus, tapti paukščiu. Aš atradau būdą, kaip stovint ant žemės pamatyti viską iš viršaus!
