Žmonės spėlioja: kodėl taip spindi dainininkės Astos PILYPAITĖS akys? Paaiškinimą paprastai turi ne itin originalų: tikriausiai ją aplankė nauja meilė? Kiti drąsesni: Anglijoje įsitaisė egzotišką meilužį? Bet gal tik retas pagalvoja, kad gražuolę, populiarią dainininkę ir dviejų dukrų mamą aplankė vidinė ramybė. „Susitaikyti su savimi, patikti sau, išgyventi visus tau duotus jausmus – štai kas yra svarbiausia“, – tikina ji.
„Ar žinai, kad šiandien – svajonių diena?“ – klausia Asta ir siūlo pačios namuose pagaminto jogurto. Į puodelį dar liepia prisidėti braškių.
Nežinojau... Ar jau pasvajojai?
Pasėdėjau prie žvakių. Gėriau ryte kavą ir leidau į visatą savo svajones. Ar žinai, kaip reikia svajoti? Niekada nesakyk: „Svajoju, noriu...“ Įsijausk, kad svajonės jau išsipildė ir tu turi viską, ko norėjai. Svajoju įrašyti albumą... Ne, aš jau turiu jį savo mintyse. Jis skamba... Ateis laikas, sudėsiu tą skambesį į plokštelę.
Ar tavo svajonės tik tokios, darbinės?
Ne vien! Širdinės – irgi (juokiasi)… O dar – materialios.
Ir kaip ilgai svajojai?
Kokį pusvalandį. Iš pat ryto man paskambino ir pasakė, kad pagal Mėnulio fazę šiandien ta diena, kai pildosi svajonės. Nevertėjo praleisti progos.
Kaip gražiai skamba: diena, kai pildosi svajonės...
Daug kas sako, kad tokiems niekams tiesiog neturi laiko. Iš tiesų svajonėms mes laiko turime, tik dažnai to nė neprisimename. Jautiesi išsekęs, pavargęs? Grįždamas namo iš darbo sustok prie upės, pažiūrėk akimirką į tekantį vandenį. Penkias minutes... Nejau neturime penkių minučių sau?
Ar tau neatrodo, kad žmonės apskritai nebemoka svajoti?
Ir aš ilgai nesvajojau! Dabar su dukromis dažnai svajojame, piešiame savo svajones, lipdome. Vaikams tai – gera terapija. O ir pačiai... Nuostabu sužinoti, kad iš tiesų juk gali turėti įtakos savo gyvenimui. Mintys – visagalės.
Kartais pernelyg materialiu tapusiame pasaulyje svajotojai atrodo šiek tiek keistai. Po Ožiaragio ženklu gimusiesiems apskritai nėra labai būdinga leistis į svajonių pasaulį...
Kuo ilgiau gyvena, tuo ožiaragiai darosi brandesni, tuo labiau gilinasi į dvasios dalykus. Gal ir mano atėjo laikas? Aplink mane – visai kitokie žmonės, nei buvo prieš metus. Man tinka jų požiūris į gyvenimą, jų aplinka, pokalbiai. Matyt, nesąmoningai visą laiką to norėjau, ilgėjausi, tik gal per mažai, kad neradau? Svajonės pildosi tuomet, kai tiksliai žinai, ko nori, ko lauki ir tikiesi.
Iš kur tie žmonės, su kuriais, sakai, tau gera, atsirado?
Mūsų dukros draugauja. Atvažiavau pas juos vieną kartą pasiimti Saulės, kitą, pakvietė arbatos. Pradedi kalbėtis ir nebesustoji... Štai toks buvo mūsų susitikimas su Dalia Ruplėniene. Pažintis virto draugyste.
Dalia mane sudomino viena iš psichologijos krypčių – holodinamika. Tai – mokymas, kaip reikia valdyti savo emocijas, jausmus, mintis. Juk, būna, atsikeli ryte su blogomis mintimis, galvoji apie tai visą dieną, į vakarą išprotėti gali. O geri pasiūlymai, geros idėjos tą nesėkmių dieną tiesiog eina pro šalį – nieko negirdi ir nieko nematai. Šis savęs pažinimo kelias man yra labai priimtinas. Dar tik pradedu mokytis, bet jaučiu, jog tai yra, ko man visą laiką reikėjo.
Mane supa pozityviai nusiteikę žmonės, jie parodė visiškai kitą gyvenimo pusę. Nieko apie ją nežinojau! Gal nebuvau užtektinai subrendusi?
Metams bėgant, matyt, kiekvienas susirandame šoninius keliukus...
O jų – daug. Kurį pasirinkti?
Ar tai reiškia, kad linksmybių, smagių vakarėlių laikai baigėsi?
Kodėl?! Man labai patinka smagūs vakarėliai, turiu draugių, draugų. Iš tiesų mėginu surasti harmoniją savo viduje, užtat pradedu skirti paviršutinį bendravimą ir tikrus, nuoširdžius santykius.
Panašu, tavo gyvenimas po skyrybų su Linu labai pasikeitė?
Aš nevartoju šio žodžio. Mes neišsiskyrę. Dabar yra taip, o kaip bus... Aš iš naujo atrandu bendravimą su vaikais. Su Saule tapome tikromis draugėmis. Mažoji Rūtelė – vaikščiojantis gėris. Tai iš jos turiu mokytis natūralumo.
Neseniai perskaičiau Antoine de Saint-Exupéry knygą „Mažasis princas“. Ir gerai, kad neskaičiau anksčiau – nieko joje nebūčiau supratusi. Kiekvienas šios knygos sakinys – paprasta mažytė tiesa. Pameni apie alkoholiką? „Kodėl tu geri?“ – „Geriu, nes man gėda.“ – „O kodėl gėda?“ – „Nes – geriu.“ Argi tikrai nekeisti tie žmonės?
Arba apie prijaukinimą? Jei jau ką prisijaukinai, tai – visam gyvenimui. Tas žmogus visą laiką liks tavo širdyje, taigi prieš prisijaukindamas privalai gerai pagalvoti, ar tikrai to nori.
Su Saule buvome vienoje stovykloje. Turėjome laiko labai suartėti. Juk mums, mamoms, dažnai atrodo, kad tik mūsų vaikas išmėto drabužius, neklauso, kalba baisybes. O iš tiesų daugelis vaikų elgiasi panašiai. Buvo labai naudinga drauge nagrinėti konfliktines situacijas, kurių iškyla beveik kiekvienoje šeimoje, auginančioje paauglį. Toje stovykloje mudvi abi pasikeitėme. Norėčiau, kad tai išliktų.
Vaikams, matyt, nelengva ištverti tėvų skyrybas...
Manęs dažnai klausia: ar vaikai reaguoja, kaip jie reaguoja? Net negali kilti toks klausimas. Kai tėvai skiriasi, vaikai jaučiasi nesaugūs. Ir jiems tai – didžiausias diskomfortas.
Puse lūpų prasitarei, kad su Dalia Ruplėniene galbūt rengsite vasaros stovyklą. Kokia ji bus?
Mes dažnai kalbamės apie tai, kad žmogaus galimybės – neribotos. Esama žmonių, kurie iškart sau parašo nuosprendį: aš to nepadarysiu! Kodėl? Daug kas norėtų dainuoti, bet nedrįsta. Pamaniau, kad būtų smagu su stovyklautojais surengti koncertą, gal net viešą, artimiausiame miestelyje. Kiekvienas jame galėtų dalyvauti. Parengtume po dainą. Atsisėdome vieną dieną, daugybę minčių išsakėme, žiūrime, beveik visos jos – įgyvendinamos.
Prisipažinsiu: juk aš ir pati dažnai nepasitikėdavau savimi. Būdavo baisu dalyvauti festivaliuose, nes manydavau, kad nusidainuosiu, kad negalėsiu užlipti į didžiulę sceną. Tačiau dabar suvokiau, kad baimę ir nepasitikėjimą galima valdyti. Susidėliojau dalykus, kuriuos turėčiau padaryti, kad nepasitikėjimas išnyktų: mokytis vokalo, susirasti šokių mokytoją. Štai kaip paprasta!
Gal tie ieškojimai ir yra paslaptis, kodėl pastaruoju metu atrodai tokia švytinti?
Akių spindesys reiškia vidinę ramybę. Žmogaus klausia: „Ar gerai jautiesi?“ Jis atsako: „Nelabai...“ Vadinasi, taip ir yra... Pradės gailėti tavęs – darysis dar blogiau. O jei pasakysi: „Aš jaučiuosi puikiai“, tavo akys ir spindės.
Dažnai sakoma, kad akys spindi nuo meilės. Vienu metu visi kalbėjo apie naują tavo gerbėją užsienyje?
Iš piršto laužtas reikalas, liguista vienos televizijos laidos prodiuserių fantazija. Net nėra apie ką kalbėti.
Ir vis dėlto daug kam atrodo, kad tokia moteris kaip tu viena būti negali. Ar tavo širdis vis dar laisva?
Laisva.
Kad ir kaip slėptum savo skausmą, jo tau teko su kaupu. Kas padėjo išsilaižyti širdies žaizdas?
Niekas kitas to nepadarys, tik pati! Nei nauja meilė, nei meilužis, netgi psichologas nepadės. Kiekvienas turi išgyventi savo jausmus. Pyksti? Na, ir papyk. Dar pasakyk tiesiai: „Aš pykstu.“ Džiaugiesi? Tai išreikšk savo džiugesį. Dažniau žiūrėkime į savo vaikus. Argi jie slepia emocijas?
Aš patyriau, ką reiškia jausti. Tai – neapsakomas malonumas.
Betgi sako, kad stiprios moterys neverkia?
Susilaikyti nuo emocijų – jokia stiprybė. Reikia būti stipriai, kai turi pasakyti „ne“, kai sieki užsibrėžtų tikslų.
Ar kunkuliuojančias ir neužslėptas tavo emocijas pajuto dainų projekto partneris Vaidotas Grigas?
Būdavo, per repeticijas imdavau ant jo šaukti, būdavo, pasakydavau, kad daina man nepatinka. Mudu su Vaidotu buvome tikra pora: pasipykstame ir vėl taikomės.
Tas dainų projektas man labai daug davė. Suradau naujų draugų, kurie tapo labai artimi. Na, kad ir Pervalkos seniūnė – taip susidraugavome su Edita! Supratau, jog kai kurie žmonės į gyvenimą ateina, kad išmokytų ko nors labai svarbaus, o kai kurie tampa tarpininkais, atvedančiais tikrus mokytojus.
Negalima slėpti ir to, kad televizijos eteris mano darbui buvo svarbus. Pusė metų televizijoje daug reiškia. Ir tą pusmetį mes tikrai labai daug dirbome...
Gal ir gerai, nereikėjo galvoti apie tai, kas vyksta asmeniniame gyvenime...
Viskas – laiku ir vietoje. Maniau, po mėnesio mudu su Vaidu tikrai iškrisime. Planavau išvažiuoti mėnesiui tobulinti anglų kalbos, bet projektas vis tęsėsi, o kelionė – atsidėliojo.
Jau galvoji apie naują albumą. Ar turi pagalbininką, kuris tau padės jį išleisti?
Kol kas karjera rūpinuosi pati, tačiau gerai pagalvojau ir nusprendžiau, kad kai kurių žmonių man nereikia paleisti. Jų patarimai – itin vertingi.
Bet esi viena, o darai labai daug. Juk reikia rūpintis dukromis, namais, važinėti į koncertus, galvoti apie naują albumą...
Aš turiu laisvo laiko! Ir turiu kada pailsėti, ir braškių pas Saulės tetą prisiskinti. Atostogavau Nidoje, matai, kiek daug poilsiauju! Jei tikrai nori, laiko visada atsiranda.
Kartais nešvaistyti laiko veltui padeda dienos planas. Mėginai tokį būdą?
Vis noriu surašyti savo gyvenimo planą.
Drąsu!
Galima rašyti pieštuku, tada prireikus galėsi kai kurias vietas lengvai ištrinti (juokiasi). Gyvenimas juk pilnas netikėtumų.
Prabudusi iš ryto pirmiausia stengiuosi užrašyti pirmąsias mintis. Jų nėra? Taip ir užrašai: „Alio! Mintys, kur jūs?“ Bet dažniausiai yra... Užrašai blogas mintis, paskui gerai pagalvoji, kodėl jos tokios blogos, ir palieki popieriaus lape. Labai padeda neįsijausti...
Man patinka mokytis. Būna, kartais aplanko nepasitikėjimo savimi priepuoliai, bet dabar jau visiškai neišgyvenu dėl dviejų priaugtų kilogramų. Anksčiau, galvodama apie juos, net dainuoti negalėdavau. Atrodydavo, visi mato, kad pastorėjau. Dabar manau kitaip: niekam iš tiesų tai nerūpi. Man patinka tie nauji potyriai – aš keičiu ne save, o požiūrį į gyvenimą.
„Ar žinai, kad šiandien – svajonių diena?“ – klausia Asta ir siūlo pačios namuose pagaminto jogurto. Į puodelį dar liepia prisidėti braškių.
Nežinojau... Ar jau pasvajojai?
Pasėdėjau prie žvakių. Gėriau ryte kavą ir leidau į visatą savo svajones. Ar žinai, kaip reikia svajoti? Niekada nesakyk: „Svajoju, noriu...“ Įsijausk, kad svajonės jau išsipildė ir tu turi viską, ko norėjai. Svajoju įrašyti albumą... Ne, aš jau turiu jį savo mintyse. Jis skamba... Ateis laikas, sudėsiu tą skambesį į plokštelę.
Ar tavo svajonės tik tokios, darbinės?
Ne vien! Širdinės – irgi (juokiasi)… O dar – materialios.
Ir kaip ilgai svajojai?
Kokį pusvalandį. Iš pat ryto man paskambino ir pasakė, kad pagal Mėnulio fazę šiandien ta diena, kai pildosi svajonės. Nevertėjo praleisti progos.
Kaip gražiai skamba: diena, kai pildosi svajonės...
Daug kas sako, kad tokiems niekams tiesiog neturi laiko. Iš tiesų svajonėms mes laiko turime, tik dažnai to nė neprisimename. Jautiesi išsekęs, pavargęs? Grįždamas namo iš darbo sustok prie upės, pažiūrėk akimirką į tekantį vandenį. Penkias minutes... Nejau neturime penkių minučių sau?
Ar tau neatrodo, kad žmonės apskritai nebemoka svajoti?
Ir aš ilgai nesvajojau! Dabar su dukromis dažnai svajojame, piešiame savo svajones, lipdome. Vaikams tai – gera terapija. O ir pačiai... Nuostabu sužinoti, kad iš tiesų juk gali turėti įtakos savo gyvenimui. Mintys – visagalės.
Kartais pernelyg materialiu tapusiame pasaulyje svajotojai atrodo šiek tiek keistai. Po Ožiaragio ženklu gimusiesiems apskritai nėra labai būdinga leistis į svajonių pasaulį...
Kuo ilgiau gyvena, tuo ožiaragiai darosi brandesni, tuo labiau gilinasi į dvasios dalykus. Gal ir mano atėjo laikas? Aplink mane – visai kitokie žmonės, nei buvo prieš metus. Man tinka jų požiūris į gyvenimą, jų aplinka, pokalbiai. Matyt, nesąmoningai visą laiką to norėjau, ilgėjausi, tik gal per mažai, kad neradau? Svajonės pildosi tuomet, kai tiksliai žinai, ko nori, ko lauki ir tikiesi.
Iš kur tie žmonės, su kuriais, sakai, tau gera, atsirado?
Mūsų dukros draugauja. Atvažiavau pas juos vieną kartą pasiimti Saulės, kitą, pakvietė arbatos. Pradedi kalbėtis ir nebesustoji... Štai toks buvo mūsų susitikimas su Dalia Ruplėniene. Pažintis virto draugyste.
Dalia mane sudomino viena iš psichologijos krypčių – holodinamika. Tai – mokymas, kaip reikia valdyti savo emocijas, jausmus, mintis. Juk, būna, atsikeli ryte su blogomis mintimis, galvoji apie tai visą dieną, į vakarą išprotėti gali. O geri pasiūlymai, geros idėjos tą nesėkmių dieną tiesiog eina pro šalį – nieko negirdi ir nieko nematai. Šis savęs pažinimo kelias man yra labai priimtinas. Dar tik pradedu mokytis, bet jaučiu, jog tai yra, ko man visą laiką reikėjo.
Mane supa pozityviai nusiteikę žmonės, jie parodė visiškai kitą gyvenimo pusę. Nieko apie ją nežinojau! Gal nebuvau užtektinai subrendusi?
Metams bėgant, matyt, kiekvienas susirandame šoninius keliukus...
O jų – daug. Kurį pasirinkti?
Ar tai reiškia, kad linksmybių, smagių vakarėlių laikai baigėsi?
Kodėl?! Man labai patinka smagūs vakarėliai, turiu draugių, draugų. Iš tiesų mėginu surasti harmoniją savo viduje, užtat pradedu skirti paviršutinį bendravimą ir tikrus, nuoširdžius santykius.
Panašu, tavo gyvenimas po skyrybų su Linu labai pasikeitė?
Aš nevartoju šio žodžio. Mes neišsiskyrę. Dabar yra taip, o kaip bus... Aš iš naujo atrandu bendravimą su vaikais. Su Saule tapome tikromis draugėmis. Mažoji Rūtelė – vaikščiojantis gėris. Tai iš jos turiu mokytis natūralumo.
Neseniai perskaičiau Antoine de Saint-Exupéry knygą „Mažasis princas“. Ir gerai, kad neskaičiau anksčiau – nieko joje nebūčiau supratusi. Kiekvienas šios knygos sakinys – paprasta mažytė tiesa. Pameni apie alkoholiką? „Kodėl tu geri?“ – „Geriu, nes man gėda.“ – „O kodėl gėda?“ – „Nes – geriu.“ Argi tikrai nekeisti tie žmonės?
Arba apie prijaukinimą? Jei jau ką prisijaukinai, tai – visam gyvenimui. Tas žmogus visą laiką liks tavo širdyje, taigi prieš prisijaukindamas privalai gerai pagalvoti, ar tikrai to nori.
Su Saule buvome vienoje stovykloje. Turėjome laiko labai suartėti. Juk mums, mamoms, dažnai atrodo, kad tik mūsų vaikas išmėto drabužius, neklauso, kalba baisybes. O iš tiesų daugelis vaikų elgiasi panašiai. Buvo labai naudinga drauge nagrinėti konfliktines situacijas, kurių iškyla beveik kiekvienoje šeimoje, auginančioje paauglį. Toje stovykloje mudvi abi pasikeitėme. Norėčiau, kad tai išliktų.
Vaikams, matyt, nelengva ištverti tėvų skyrybas...
Manęs dažnai klausia: ar vaikai reaguoja, kaip jie reaguoja? Net negali kilti toks klausimas. Kai tėvai skiriasi, vaikai jaučiasi nesaugūs. Ir jiems tai – didžiausias diskomfortas.
Puse lūpų prasitarei, kad su Dalia Ruplėniene galbūt rengsite vasaros stovyklą. Kokia ji bus?
Mes dažnai kalbamės apie tai, kad žmogaus galimybės – neribotos. Esama žmonių, kurie iškart sau parašo nuosprendį: aš to nepadarysiu! Kodėl? Daug kas norėtų dainuoti, bet nedrįsta. Pamaniau, kad būtų smagu su stovyklautojais surengti koncertą, gal net viešą, artimiausiame miestelyje. Kiekvienas jame galėtų dalyvauti. Parengtume po dainą. Atsisėdome vieną dieną, daugybę minčių išsakėme, žiūrime, beveik visos jos – įgyvendinamos.
Prisipažinsiu: juk aš ir pati dažnai nepasitikėdavau savimi. Būdavo baisu dalyvauti festivaliuose, nes manydavau, kad nusidainuosiu, kad negalėsiu užlipti į didžiulę sceną. Tačiau dabar suvokiau, kad baimę ir nepasitikėjimą galima valdyti. Susidėliojau dalykus, kuriuos turėčiau padaryti, kad nepasitikėjimas išnyktų: mokytis vokalo, susirasti šokių mokytoją. Štai kaip paprasta!
Gal tie ieškojimai ir yra paslaptis, kodėl pastaruoju metu atrodai tokia švytinti?
Akių spindesys reiškia vidinę ramybę. Žmogaus klausia: „Ar gerai jautiesi?“ Jis atsako: „Nelabai...“ Vadinasi, taip ir yra... Pradės gailėti tavęs – darysis dar blogiau. O jei pasakysi: „Aš jaučiuosi puikiai“, tavo akys ir spindės.
Dažnai sakoma, kad akys spindi nuo meilės. Vienu metu visi kalbėjo apie naują tavo gerbėją užsienyje?
Iš piršto laužtas reikalas, liguista vienos televizijos laidos prodiuserių fantazija. Net nėra apie ką kalbėti.
Ir vis dėlto daug kam atrodo, kad tokia moteris kaip tu viena būti negali. Ar tavo širdis vis dar laisva?
Laisva.
Kad ir kaip slėptum savo skausmą, jo tau teko su kaupu. Kas padėjo išsilaižyti širdies žaizdas?
Niekas kitas to nepadarys, tik pati! Nei nauja meilė, nei meilužis, netgi psichologas nepadės. Kiekvienas turi išgyventi savo jausmus. Pyksti? Na, ir papyk. Dar pasakyk tiesiai: „Aš pykstu.“ Džiaugiesi? Tai išreikšk savo džiugesį. Dažniau žiūrėkime į savo vaikus. Argi jie slepia emocijas?
Aš patyriau, ką reiškia jausti. Tai – neapsakomas malonumas.
Betgi sako, kad stiprios moterys neverkia?
Susilaikyti nuo emocijų – jokia stiprybė. Reikia būti stipriai, kai turi pasakyti „ne“, kai sieki užsibrėžtų tikslų.
Ar kunkuliuojančias ir neužslėptas tavo emocijas pajuto dainų projekto partneris Vaidotas Grigas?
Būdavo, per repeticijas imdavau ant jo šaukti, būdavo, pasakydavau, kad daina man nepatinka. Mudu su Vaidotu buvome tikra pora: pasipykstame ir vėl taikomės.
Tas dainų projektas man labai daug davė. Suradau naujų draugų, kurie tapo labai artimi. Na, kad ir Pervalkos seniūnė – taip susidraugavome su Edita! Supratau, jog kai kurie žmonės į gyvenimą ateina, kad išmokytų ko nors labai svarbaus, o kai kurie tampa tarpininkais, atvedančiais tikrus mokytojus.
Negalima slėpti ir to, kad televizijos eteris mano darbui buvo svarbus. Pusė metų televizijoje daug reiškia. Ir tą pusmetį mes tikrai labai daug dirbome...
Gal ir gerai, nereikėjo galvoti apie tai, kas vyksta asmeniniame gyvenime...
Viskas – laiku ir vietoje. Maniau, po mėnesio mudu su Vaidu tikrai iškrisime. Planavau išvažiuoti mėnesiui tobulinti anglų kalbos, bet projektas vis tęsėsi, o kelionė – atsidėliojo.
Jau galvoji apie naują albumą. Ar turi pagalbininką, kuris tau padės jį išleisti?
Kol kas karjera rūpinuosi pati, tačiau gerai pagalvojau ir nusprendžiau, kad kai kurių žmonių man nereikia paleisti. Jų patarimai – itin vertingi.
Bet esi viena, o darai labai daug. Juk reikia rūpintis dukromis, namais, važinėti į koncertus, galvoti apie naują albumą...
Aš turiu laisvo laiko! Ir turiu kada pailsėti, ir braškių pas Saulės tetą prisiskinti. Atostogavau Nidoje, matai, kiek daug poilsiauju! Jei tikrai nori, laiko visada atsiranda.
Kartais nešvaistyti laiko veltui padeda dienos planas. Mėginai tokį būdą?
Vis noriu surašyti savo gyvenimo planą.
Drąsu!
Galima rašyti pieštuku, tada prireikus galėsi kai kurias vietas lengvai ištrinti (juokiasi). Gyvenimas juk pilnas netikėtumų.
Prabudusi iš ryto pirmiausia stengiuosi užrašyti pirmąsias mintis. Jų nėra? Taip ir užrašai: „Alio! Mintys, kur jūs?“ Bet dažniausiai yra... Užrašai blogas mintis, paskui gerai pagalvoji, kodėl jos tokios blogos, ir palieki popieriaus lape. Labai padeda neįsijausti...
Man patinka mokytis. Būna, kartais aplanko nepasitikėjimo savimi priepuoliai, bet dabar jau visiškai neišgyvenu dėl dviejų priaugtų kilogramų. Anksčiau, galvodama apie juos, net dainuoti negalėdavau. Atrodydavo, visi mato, kad pastorėjau. Dabar manau kitaip: niekam iš tiesų tai nerūpi. Man patinka tie nauji potyriai – aš keičiu ne save, o požiūrį į gyvenimą.
