Per savaitę jos išklausė tiek komplimentų, kiek Lietuvoje, matyt, neišgirs visą gyvenimą. Jos daug vaikščiojo, vietinių nuostabai, maudėsi jūroje ir daug valandų praleisdavo savo draugės namuose prie vakarienės stalo. O vieną dieną netgi surengė tikrų tikriausią fotosesiją. Štai tokia buvo dviejų draugių, dviejų dainininkių - Astos Pilypaitės (37) ir Gintarės Karaliūnaitės (30) - viešnagė trečiosios draugės - Linos Longo (37) namuose nuostabioje Sicilijos saloje.
„Ar jau galime pas tave atskristi? Ar jau įpratai prie naujųjų savo namų", - vieną dieną geros bičiulės, buvusios grupės „Vidurnaktis" dainininkės, dabar drabužių dizainerės Linos paklausė Asta. Ne kartą lankiusi draugę, kai ši dar gyveno Švedijoje, o praėjusiais metais ten netgi demonstravusi jos kurtų drabužių kolekciją, Asta netruko susivilioti draugės siūlymu aplankyti ją vyro gimtojoje Sicilijoje. Nuo pavasario Lina su vyru Luka gyvena didžiausioje Viduržemio jūros saloje.
„Atstumas mudvi su Lina ne išskyrė, o suartino. Mudvi daug artimesnės nei prieš dešimt metų, kai Lina dar gyveno Lietuvoje", - visiškai tikra Asta. Kartu su ja lagaminus kelionei netruko susikrauti ir Gintarė.
Ir kokios tos mergaičių atostogos? „Su fotosesija!" - juokiasi Asta ir rodo Linos vyro Lukos namuose vieno Katanijos fotografo darytas nuotraukas. Jose - Asta ir Lina, apsirengusios Linos kurtomis suknelėmis. „Gintarė nusprendė, kad geriau bus stilistė nei fotografuosis", - pasakoja ir plačiai šypsosi. Po šypsena, matyt, slepiasi visos tos dienos išdaigos. „Buvo nepaprastai smagu!" - nereikia nė įtikinėti.
Lygiai taip pat krykšdamos merginos vaikščiojo Katanijos gatvėmis ir klausėsi galybės komplimentų, kurių negailėjo karšti siciliečiai. „Mudviem su Gintare netgi kilo mintis visus tuos komplimentus ir garsus įsirašyti, - prisipažįsta. - Reikėtų, kad Lietuvoje kiekvieną rytą jie skambėtų vietoj žadintuvo. Būtų užtaisas visai dienai. Nusprendėme, kad tiek dėmesio ir komplimentų, kiek jų gavome per savaitę Sicilijoje, Lietuvoje moterys negauna per visą savo gyvenimą." „Svarbiausia - dėmesys nėra įkyrus, o visai malonus, - draugei pritaria ir Gintarė. - Tiesa, po kurio laiko į komplimentus nebekreipi dėmesio, juk prie gero greitai įprantama."
Nors ir kalbama, kad Sicilijos gyventojai - tikri karštakošiai, iš Lietuvos atvykusios šviesiaodės šiaurietės pasirodė karštesnės netgi už juos. Apsirengusios plonomis atviromis suknutėmis, jos pasimėgaudamos basomis kojomis sklaidė smėlį gražiausiuose salos paplūdimiuose. O kai nuspręsdavo išsimaudyti, sukeldavo ypatingą vietinių susidomėjimą: „Vieną dieną nuėjome prie jūros, buvo šiek tiek apsiniaukę, didelės bangos. Vanduo - lyg gerai įšilusi Baltijos jūra. Besimaudydama pastebėjau, kad į paplūdimį atvažiavo vienas automobilis. Iš jo išlipęs vyras neatitraukė nuo mūsų akių. Paskui jis kažkam paskambino, atvažiavo dar du automobiliai. Išlipau iš vandens ir sutrikau: o kaip persirengti, juk jokių kabinų nėra!"
Lietuvaičių maudynės rudenį vietos gyventojams iš tiesų kėlė nuostabą. Ir jiems nė motais, kad trisdešimties laipsnių karštis Lietuvoje būna tik vidurvasarį. „Spalio pabaiga pas juos - jau ruduo. Kokios maudynės?!" - juokiasi Asta, prisiminusi, kad vieną vakarą prie stalo tik apie tai ir buvo kalbama.
Draugių atmintyje liks įspūdingos vakarienės Linos ir Lukos namuose, kurias kiekvieną vakarą ruošdavo jo mama, visų vadinama mama Rosa. „Nuostabūs patiekalai! - aikčioja. - Mamai Rosai siūlėme: atvažiuokite į Lietuvą, atidarysime restoraną. Bus pats populiariausias!" Atsisveikinimo vakarą merginoms teko ragauti tikro siciliečių skanumyno - ant grotelių keptos asilienos. „Neįprasta, bet skanu!" - tikina keliautojos.
„Per tą savaitę pastebėjome, kad Sicilijos gyventojai ne tik patys moka ir mėgsta sakyti komplimentus, bet ir mielai klausosi jiems sakomų. Pagyrėme skanų maistą, pasakėme, kokia graži buvo mama Rosa jaunystėje, ir tapome beveik šeimos nariais", - prisimena Gintarė, o Asta pasakoja, kad vakarienei jos būtinai grįždavo namo. Nesėsti prie stalo su šeimininkais būtų buvę labai nemandagu.
„Paskutinę dieną, kai nuvažiavome į šalia didžiausio Europoje veikiančio Etnos ugnikalnio esantį Taorminos miestą, leidome valią emocijoms, - prisipažįsta Gintarė. - Mūsų ten niekas nepažįsta, tad galėjome atvirai reikšti jausmus. Spiegėme iš grožio ir tik tada supratome, kokią nuostabią kelionę turėjome. Tai nebuvo atostogos. Tai buvo įdomus, puikus laikas ne viešbutyje, ne turistų lankomose vietose, o tikroje siciliečių šeimoje, jų kasdienybėje. Pamatėme salą iš vidaus, tarsi jų akimis ir tai - tokia staigmena! Su Asta nusprendėme, kad į Siciliją būtinai turime grįžti."
