Dainininkė Elena Puidokaitė (26), geriau žinoma Atlantos slapyvardžiu, šypsosi: birželį vyksiantį naujo albumo pristatymą, į kurį sukvies visus visus draugus, būtinai pavadins „Šventė atėjo ir į mano kiemą“. Devynių mėnesių dukrą auginanti atlikėja sako pagaliau atradusi ramybę, o lyg ant mielių auganti Saulytė teikia begalinį džiaugsmą.
Devynis mėnesius trukęs Atlantos ir jos dukters tėvo advokato Oskaro Silevičiaus ginčas pagaliau baigėsi – praėjusią savaitę teismas pripažino: Oskaras yra mažosios Saulės tėvas. Tiesa, liko dar keletas nebaigtų formalumų, vienas jų – netrukus teismą pasieksianti byla dėl Saulės išlaikymo. „Manau, pasielgiau teisingai siekdama apginti savo vaiko teises“, – neabejoja dainininkė.
Ar po teismo posėdžio, kuriame Oskaras buvo pripažintas tavo vaikelio tėvu, lengviau atsipūtei?
Lengviau atsipūčiau, nes jaučiu, kad mano gyvenime atsirado daugiau tvarkos. Jos seniai reikėjo. Ypatingų emocijų ar pasikeitimų nepajutau, jokio stebuklo neįvyko, tiesiog dabar pačiai ramiau pasidarė.
Laikas, kol vyko aiškinimasis, kas yra Saulės tėtis, nebuvo lengvas. Tačiau neketinu apie tai daug pasakoti ar atvirai lieti emocijas – kiekvienas žmogus savo širdgėlą išgyvena savaip. Galiu pasakyti tik tiek, kad jokio pykčio ant nieko nelaikau. Esu nedidelė, nedaug sveriu, todėl negaliu sau leisti kaupti daugybę neigiamų emocijų (juokiasi). Pasistengiau viską, kas neigiama, – pyktį, nuoskaudas – nustumti į šalį ir nuo jų atsiriboti.
Tačiau giliai viduje skaudulį, matyt, vis vien jauti?
Kiekvienas jaučiame dėl ko nors skaudulį, širdgėlą ir kiekvienas savaip išgyvename. Bet visa tai niekieno kito, tik mūsų pačių reikalas. Nemanau, kad kam nors apskritai turėtų būti įdomu skaityti tokius dalykus. Tiesa, mūsų žmonės šiek tiek kitokie (šypteli)... Bet ar tai turėtų rūpėti? Man pačiai apie tai kalbėti nelabai įdomu, o ir kitiems ši istorija turėtų būti jau gerokai pabodusi. Kai kam iš šalies gali pasirodyti, kad nieko kito neveikiu, tik kalbu ir kalbu apie tai, kad daugiau niekuo kitu ir negyvenu.
O iš tiesų taip nėra?
Tikrai ne. Nesakau, kad istorija su Oskaru yra visiškai nustumta į šalį – juk tas žmogus yra mano vaiko tėtis, visada taip ir bus, todėl pasakyti, kad man jis visiškai nesvarbus, negaliu. Tačiau tas žmogus man ir rūpi tik kaip dukters tėvas. Visiems turbūt jau seniai aišku, kad abu su Oskaru kuriame savo gyvenimus. Iš naujo ir taip, kaip išmanome.
Kad Oskaras pripažintų tėvystę, reikėjo pereiti daug purvo. Turbūt net neverta klausti, ar nenorėjai, kad viską būtų pavykę išsispręsti kur kas civilizuočiau?
Kiekvienam būtų apmaudu šitokiu būdu spręsti problemas. Manau, ir pačiam Oskarui apmaudu, kad taip viskas susiklostė. Bet ar verta daugiau dėl to graužtis – įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Jei būtų buvę galima viską išspręsti paprasčiau, taip ir būtume pasielgę. Jei neišėjo, vadinasi, tam turėjo būti priežasčių. Kokių? Nežinau, aš jų neturėjau. Visą laiką buvau atvira susitarimams, įvairių klausimų sprendimams, niekada neisterikavau ir nepriekaištavau dėl Oskaro pasirinkimo. Taip pat iš šios istorijos tikrai nesiekiau pasidaryti reklamos – man jos nereikia. Manau, pasielgiau teisingai siekdama apginti savo vaiko teises. Tegul žmonės negalvoja, kad tik moteris kalta dėl to, kas įvyksta tarp dviejų žmonių. Nemanau, jog ji viena privalo prisiimti atsakomybę, kad dėl to, kas įvyko, turi jausti gėdą ir tylėti. Ko čia gėdytis?! Žinoma, nereikia vien išsiskyrimu gyventi, juolab kai viskas laikui bėgant praeina...
O tavo istorijoje visos negandos – jau praeitis?
Ne, bet nebėra ir taip, kaip buvo prieš kokį pusmetį. Nebėra audrų, tikiuosi, jų ir nebebus. Labai norėčiau, kad pagaliau viskas nurimtų, susigulėtų, ir žmonės šią istoriją pagaliau užmirštų. Prasidėjo laukimo metas. Laukiu, kada nurims aistros, atslūgs bangos ir kada mudvi su Saule galėsime gyventi ramiai. Taip pat ir Oskaras.
Beje, o kokie santykiai dabar tave sieja su šiuo žmogumi?
Jokie. Santykių tiesiog nėra. Mes nesimatome, nebendraujame. Nors pripažino esąs Saulės tėvas, kol kas jos matyti nenori. Turbūt Oskarui taip pat reikia laiko, kad viskas susigulėtų. Nenoriu į tai gilintis, nematau reikalo analizuoti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Negaliu kalbėti už kitus, bet, manau, laikas viską tvarkingai sudėlios į stalčiukus. Laikas mums leidžia numalšinti skausmą ir pyktį.
Buvo akimirkų, kai smerkei Oskaro pasirinkimą?
Ne, nesmerkiau. Dukra – svarbiausia mano gyvenime. Saulė – pirmas mano vaikas, į gyvenimą atnešęs daug naujos patirties ir išgyvenimų. Turėjau kuo užsiimti, todėl negalėjau sau leisti galvoti apie kitus, ypač nemalonius dalykus. O galbūt nemačiau reikalo save nuodyti. Kam to reikia? Juk bloga mamos savijauta akimirksniu persiduoda vaikui. To, kas vyksta aplinkui, stengiausi neimti giliai į širdį, ir man tai padėjo.
Mintyse, matyt, jau dėlioji ateitį. Ar bent bandai įsivaizduoti, kada ir kaip Saulei papasakosi apie jos tėtį?
Kai paklausei, tik tuomet ir susimąsčiau, ar apie tai galvoju. Turbūt galvoju, bet ar darau tai sąmoningai? Žinoma, ateis ta diena, bet kol kas Saulytė tokia maža... Norėčiau, kad ji tokia maža būtų ir būtų...
Žinoma, širdis džiaugiasi matant, kaip Saulė auga lyg ant mielių. Dabar toks įdomus jos gyvenimo etapas, kad net akys pradeda blizgėti, kai apie tai kam nors pasakoju. Pirmi žodžiai, pirmi žingsniai... Jau net penki dantys išdygo!
O kokie buvo pirmieji Saulės žodžiai?
„Mama“... Kadangi seneliai turi katę, jos žodyne jau atsirado ir „kate“. Visa kita – kol kas jai vienai suprantami žodžiai. Beje, ji ir fortepijonu jau groja. Ne šiaip groja, bet grodama dar ir dainuoja (juokiasi).
Saulė – nuostabus vaikas. O dar toks gražus – žiūriu ir negaliu atsižiūrėti! Galbūt mano vietoje kiekviena mama apie savo vaiką taip pasakytų, bet man Saulė – ypatinga. Rodos, prikabintum sparnelius ir į angelą pavirstų... Galbūt dėl tos sunkios situacijos ji tokia ir yra? Ji savo gražumu, meilumu, guvumu tarsi šaukia, kad yra verta aplinkinių meilės ir dėmesio. Pabuvę su Saule žmonės pasikrauna daug teigiamos energijos. O kuo daugiau su ja būni, tuo labiau pas ją norisi skubėti. Niekam nieko nenoriu piršti, bet, tiesą sakant, labai noriu, kad Oskaras visa tai matytų – linkiu jam to kaip žmogus iš šalies, net ne kaip jo dukters motina. Manau, tas laikas vėliau ar anksčiau ateis.
Šioje istorijoje taškas dar nepadėtas?
Kaip gali būti padėtas, jei vaikas tik pradeda gyventi? Oskaras visada bus Saulės tėtis, todėl taško čia ir negali būti. Bent jau aš jo nededu ir nedėsiu niekada. Visa kita – to žmogaus pasirinkimas.
Nesi vienintelė pasaulyje moteris, kurią vyras palieka su vaiku ant rankų. Tačiau nemažai jų tokioje situacijoje elgtųsi visiškai kitaip nei tu: būtų be galo išdidžios ir padarytų viską, kad buvęs mylimasis prie savo vaiko neprieitų net per dvidešimt metrų. Tu, kaip matau, tiltų nedegini ir sienų nestatai?
Sienų nestatau, tačiau ir nesiperšu per prievartą. Nedeginu tiltų, nes, manau, vaikas turi žinoti, kas jo tėtis – tai jo teisė. Nebandau įsivaizduoti, kaip viskas dėliosis ateityje, tik laikas tai parodys. O ir bijau ką nors įsivaizduoti – kai prisisvajoju, dažniausiai viskas susiklosto visiškai kitaip (juokiasi). Dabar mokausi į viską žiūrėti santūriau.
Saulei – jau devyni mėnesiai, tiek pat laiko trunka ir jųdviejų su Oskaru konfliktas. Per tą laiką sulaukei daug aplinkinių užuojautos?
Man nereikia užuojautos! Žinoma, jos buvo, tik neaišku, kiek nuoširdžios, o kiek pasakytos tik todėl, kad reikia ką nors pasakyti. Užuojautos man nereikėjo, reikėjo palaikymo. O jo gavau užtektinai. Džiaugiuosi, kad per tą laiką gerokai atsisijojo draugų. Gink Dieve, nieko nesmerkiu, juolab kad pati puikiai suprantu: kuo toliau, tuo žmonės mažiau turi laiko. Kita vertus, kuo mažiau laiko turi, tuo mažiau giliniesi į smulkmenas. Kai nusibrėži konkretų matymo lauką, kai susidėlioji prioritetus, gyventi tampa paprasčiau.
Draugai, šeima, artimieji – jų palaikymas man buvo be galo svarbus, nors puikiai žinau, kad mano tėvams, močiutei nebuvo lengva tai suprasti: šių dienų jaunimo aktualijos ir gyvenimo įdomybės jiem atrodo keistokai.
Beje, o kaip į tai, kas vyksta anūkės gyvenime, reagavo tavo močiutė, visai kitos kartos žmogus?
Iš tiesų savaitgaliais prie pietų stalo sėdamės keturios kartos: mano močiutė, mama, aš ir Saulytė – taip pasitaiko ne daugelyje šeimų. O ką man sakė močiutė? Ji labai gera ir supratinga. Žinoma, buvo laikas, kai artimiausiems žmonėms buvo nesmagu ir sunku, dėl jų man širdį labiausiai ir skaudėjo. Aš pripratusi prie to, kad viskas mano gyvenime vyksta viešai, o juk tie žmonės daugelį dalykų vertina visiškai kitaip. Spėju, kad dėl susiklosčiusios situacijos jie išgyveno dar labiau nei aš. Laimei, tėvai, kaip ir aš, dėmesį sutelkė į visai kitus dalykus. Juolab kad namuose atsirado visus ant blakstienų statantis žmogutis, kuris aplinkiniams nepalieka laiko gilintis ne į tokius svarbius dalykus.
Būti mama sunku?
Visaip būna. Nesakau, kad paprasta. Mama man iškart pasakė, kad užauginti vaiką nebus lengvas darbas. Taip, bus daug džiaugsmo, kai vaikas šypsosis, pradės į tave tiesti rankytes, pirmą kartą ištars „mama“... Dieve, man vos širdis nesustojo, kai Saulytė pirmą kartą pasakė „mama“. Prašiau jos, kad pakartotų, o ji tik šypsojosi ir net neketino tą dieną dar kartą to sakyti (juokiasi). Kitą dieną ir vėl laukiau, kad pasakys man „mama“. Bet buvo ir sunkių naktinių kėlimųsi, džiaugiuosi, kad juos įveikiau. Dabar prasidėjo kitas etapas: ką matau, tą čiumpu. Krinta viskas, kas tik pasitaiko Saulės kelyje. Sekundei nusisuk, o atsisukęs jau matai, kaip tavo vaikas į burną ką nors kiša. Bet, žinau, ir šis etapas kada nors baigsis. Praeis vienas laikotarpis, prasidės kitas – taip ir žengiame abi per gyvenimą.
Esi gera mama?
Manau, „faina“ (šypteli). Su Saule mudvi draugaujame. Man patinka nusileisti iki jos lygio, šiek tiek vaikėju, bet dėl to nesuku sau galvos. Man patinka su dukryte žaisti slėpynes, kartoti „kukū“, dainuoti lopšines, daineles apie tai, kaip kačiukas vijo pelę. Kai matai, jog vaikas tavęs klausosi ir jam smagu, gali sudurnėti iki begalybės – kad tik jam smagiau būtų.
Jei turėtum galimybę ką nors pakeisti, ar pastarieji tavo metai būtų buvę kitokie?
O yra variantų? A, B, C? Jei būtų variantų, būtų lengviau atsakyti (juokiasi)... Dabar gyvenimas yra toks, koks yra – ką jau pakeisi. Tačiau neslėpsiu: visada norėjau šeimos – man tai svarbu. Visada su pagarba kalbu apie tėvus, apie pirmąją savo šeimą, todėl norėjau ir linkėjau sau tokios pačios. Tikėjau, kad taip ir bus... Ką padarysi, dabar dviese su Saule esame šeima, ir ji man teikia begalinį džiaugsmą.
Daug Dievulio prašyti ir nesinori. Noriu tik kad visi aplinkui būtų sveiki – ko daugiau reikia? Gyvenimas gerėja, smagėja, užsiėmimų vis daugėja. Kai laukiausi, maniau, kad būsiu iš tų mamų aktyvisčių, kurios į sceną grįžta vos pagimdžiusios. Kai pagimdžiau, nesinorėjo nieko, o ir laiko niekam kitam, kaip tik dukrytei, neužtekdavo. Gyvenau pagal Saulės dienotvarkę – miega ji, miegu ir aš. O juk norisi ir gražiai atrodyti... Kokia dar scena?! Nors... Pati sau patinku. Patinku, nes šypsausi, juokiuosi, patinku, nes neleidau pačiai savęs užgraužti tiek, kad nebūčiau sugebėjusi matyti, kaip auga mano vaikas.
Bet lengva nebuvo?
Pasakiau sau, kad neturiu kitos išeities. Negalėjau leisti, kad vieną dieną man nuvažiuotų stogas.
Esi stipri moteris? O gal tai – tik tavo kaukė?
Norėčiau turėti daugybę kaukių, bet neišeina – turbūt todėl taip dažnai ir nukenčiu (juokiasi). Nors, tiesą sakant, nežinau, ar žmonėms su kaukėmis lengviau gyventi... Stengiuosi būti santūresnė, bet ar esu stipri, nežinau. Mane labai sujaudino TV3 generalinio direktoriaus Ramūno Šaučikovo dukters netektis. Sunku suvokti, kad nutinka tokių dalykų. Sutikusi tą žmogų nežinočiau, ką sakyti... Rodos, net jautiesi kaltas, kad tau likimas leidžia džiaugtis vaiku, o iš kitų tą džiaugsmą atima. Štai tokiose situacijose žmonėms reikia stiprybės. O mano situacija... Apie kokią stiprybę mes kalbame? Kai visi aplinkui gyvi, sveiki, ko daugiau gali norėti?
Pavyzdžiui, šiltų jausmų ir naujų santykių. Kol kas apie tai svajoti anksti?
Žinoma, norėčiau naujų išgyvenimų – kas jų nenorėtų. Švelnumo, meilės visiems, net kačiukui reikia. Kita vertus, nelabai galiu sau leisti skradžiai žemę dėl meilės prasmegti. Kaip bus, taip – tikrai į šiltus jausmus nespjaunu, tačiau kol kas norisi ramybės. Dabar ramu, o kad tai pasiekčiau, sumokėjau nemažą kainą, todėl kol kas ir nesinori, jog tą ramybę kas nors trikdytų. Jei dabar atsirastų žmogus, dėl kurio pamesčiau galvą, būtų jau per daug. Be to, kiekvienam mylimam reikia skirti laiko, o būtent jo man labiausiai ir trūksta. Saulė – visas mano laikas ir dėmesys.
Dukrytė, jei tik galėtų, atimtų visą tavo laiką, tačiau pagaliau prisiminei, kad esi ne tik mama, bet ir dainininkė – pasirašei svarbią sutartį su leidybos įmone, netrukus pulsi įrašyti albumą.
Pagalvojau: kokia aš dainininkė, jei nepamenu, kada ant scenos buvau užlipusi. Rodos, žmonės iš inercijos mane iki šiol dainininke vadina (šypteli)...
Visada norėjau, kad šalia manęs scenoje būtų ne šokėjai, o muzikantai. Paskui buvo momentas, kada to norėjo kiti, o aš skraidžiau padebesiais. Dabar šito nori ir vieni, ir kiti, todėl jau surinkome grupę, iš užsienio kūrėjų nusipirkome dainų, netrukus jas repetuosime ir įrašysime.
Turiu daugybę draugų, kuriems dabar aš privalau ką nors duoti – atėjo mano eilė. Būtinai visus pakviesiu į albumo pristatymą – apie tai svajoju kaskart prieš užmigdama. Vis juokiuosi, kad tas vakaras turės vadintis „Šventė atėjo ir į mano kiemą“ (juokiasi)... Ji ateina po truputį, bet kai ateis, būtinai visus į tą šventę pakviesiu.
Devynis mėnesius trukęs Atlantos ir jos dukters tėvo advokato Oskaro Silevičiaus ginčas pagaliau baigėsi – praėjusią savaitę teismas pripažino: Oskaras yra mažosios Saulės tėvas. Tiesa, liko dar keletas nebaigtų formalumų, vienas jų – netrukus teismą pasieksianti byla dėl Saulės išlaikymo. „Manau, pasielgiau teisingai siekdama apginti savo vaiko teises“, – neabejoja dainininkė.
Ar po teismo posėdžio, kuriame Oskaras buvo pripažintas tavo vaikelio tėvu, lengviau atsipūtei?
Lengviau atsipūčiau, nes jaučiu, kad mano gyvenime atsirado daugiau tvarkos. Jos seniai reikėjo. Ypatingų emocijų ar pasikeitimų nepajutau, jokio stebuklo neįvyko, tiesiog dabar pačiai ramiau pasidarė.
Laikas, kol vyko aiškinimasis, kas yra Saulės tėtis, nebuvo lengvas. Tačiau neketinu apie tai daug pasakoti ar atvirai lieti emocijas – kiekvienas žmogus savo širdgėlą išgyvena savaip. Galiu pasakyti tik tiek, kad jokio pykčio ant nieko nelaikau. Esu nedidelė, nedaug sveriu, todėl negaliu sau leisti kaupti daugybę neigiamų emocijų (juokiasi). Pasistengiau viską, kas neigiama, – pyktį, nuoskaudas – nustumti į šalį ir nuo jų atsiriboti.
Tačiau giliai viduje skaudulį, matyt, vis vien jauti?
Kiekvienas jaučiame dėl ko nors skaudulį, širdgėlą ir kiekvienas savaip išgyvename. Bet visa tai niekieno kito, tik mūsų pačių reikalas. Nemanau, kad kam nors apskritai turėtų būti įdomu skaityti tokius dalykus. Tiesa, mūsų žmonės šiek tiek kitokie (šypteli)... Bet ar tai turėtų rūpėti? Man pačiai apie tai kalbėti nelabai įdomu, o ir kitiems ši istorija turėtų būti jau gerokai pabodusi. Kai kam iš šalies gali pasirodyti, kad nieko kito neveikiu, tik kalbu ir kalbu apie tai, kad daugiau niekuo kitu ir negyvenu.
O iš tiesų taip nėra?
Tikrai ne. Nesakau, kad istorija su Oskaru yra visiškai nustumta į šalį – juk tas žmogus yra mano vaiko tėtis, visada taip ir bus, todėl pasakyti, kad man jis visiškai nesvarbus, negaliu. Tačiau tas žmogus man ir rūpi tik kaip dukters tėvas. Visiems turbūt jau seniai aišku, kad abu su Oskaru kuriame savo gyvenimus. Iš naujo ir taip, kaip išmanome.
Kad Oskaras pripažintų tėvystę, reikėjo pereiti daug purvo. Turbūt net neverta klausti, ar nenorėjai, kad viską būtų pavykę išsispręsti kur kas civilizuočiau?
Kiekvienam būtų apmaudu šitokiu būdu spręsti problemas. Manau, ir pačiam Oskarui apmaudu, kad taip viskas susiklostė. Bet ar verta daugiau dėl to graužtis – įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Jei būtų buvę galima viską išspręsti paprasčiau, taip ir būtume pasielgę. Jei neišėjo, vadinasi, tam turėjo būti priežasčių. Kokių? Nežinau, aš jų neturėjau. Visą laiką buvau atvira susitarimams, įvairių klausimų sprendimams, niekada neisterikavau ir nepriekaištavau dėl Oskaro pasirinkimo. Taip pat iš šios istorijos tikrai nesiekiau pasidaryti reklamos – man jos nereikia. Manau, pasielgiau teisingai siekdama apginti savo vaiko teises. Tegul žmonės negalvoja, kad tik moteris kalta dėl to, kas įvyksta tarp dviejų žmonių. Nemanau, jog ji viena privalo prisiimti atsakomybę, kad dėl to, kas įvyko, turi jausti gėdą ir tylėti. Ko čia gėdytis?! Žinoma, nereikia vien išsiskyrimu gyventi, juolab kai viskas laikui bėgant praeina...
O tavo istorijoje visos negandos – jau praeitis?
Ne, bet nebėra ir taip, kaip buvo prieš kokį pusmetį. Nebėra audrų, tikiuosi, jų ir nebebus. Labai norėčiau, kad pagaliau viskas nurimtų, susigulėtų, ir žmonės šią istoriją pagaliau užmirštų. Prasidėjo laukimo metas. Laukiu, kada nurims aistros, atslūgs bangos ir kada mudvi su Saule galėsime gyventi ramiai. Taip pat ir Oskaras.
Beje, o kokie santykiai dabar tave sieja su šiuo žmogumi?
Jokie. Santykių tiesiog nėra. Mes nesimatome, nebendraujame. Nors pripažino esąs Saulės tėvas, kol kas jos matyti nenori. Turbūt Oskarui taip pat reikia laiko, kad viskas susigulėtų. Nenoriu į tai gilintis, nematau reikalo analizuoti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Negaliu kalbėti už kitus, bet, manau, laikas viską tvarkingai sudėlios į stalčiukus. Laikas mums leidžia numalšinti skausmą ir pyktį.
Buvo akimirkų, kai smerkei Oskaro pasirinkimą?
Ne, nesmerkiau. Dukra – svarbiausia mano gyvenime. Saulė – pirmas mano vaikas, į gyvenimą atnešęs daug naujos patirties ir išgyvenimų. Turėjau kuo užsiimti, todėl negalėjau sau leisti galvoti apie kitus, ypač nemalonius dalykus. O galbūt nemačiau reikalo save nuodyti. Kam to reikia? Juk bloga mamos savijauta akimirksniu persiduoda vaikui. To, kas vyksta aplinkui, stengiausi neimti giliai į širdį, ir man tai padėjo.
Mintyse, matyt, jau dėlioji ateitį. Ar bent bandai įsivaizduoti, kada ir kaip Saulei papasakosi apie jos tėtį?
Kai paklausei, tik tuomet ir susimąsčiau, ar apie tai galvoju. Turbūt galvoju, bet ar darau tai sąmoningai? Žinoma, ateis ta diena, bet kol kas Saulytė tokia maža... Norėčiau, kad ji tokia maža būtų ir būtų...
Žinoma, širdis džiaugiasi matant, kaip Saulė auga lyg ant mielių. Dabar toks įdomus jos gyvenimo etapas, kad net akys pradeda blizgėti, kai apie tai kam nors pasakoju. Pirmi žodžiai, pirmi žingsniai... Jau net penki dantys išdygo!
O kokie buvo pirmieji Saulės žodžiai?
„Mama“... Kadangi seneliai turi katę, jos žodyne jau atsirado ir „kate“. Visa kita – kol kas jai vienai suprantami žodžiai. Beje, ji ir fortepijonu jau groja. Ne šiaip groja, bet grodama dar ir dainuoja (juokiasi).
Saulė – nuostabus vaikas. O dar toks gražus – žiūriu ir negaliu atsižiūrėti! Galbūt mano vietoje kiekviena mama apie savo vaiką taip pasakytų, bet man Saulė – ypatinga. Rodos, prikabintum sparnelius ir į angelą pavirstų... Galbūt dėl tos sunkios situacijos ji tokia ir yra? Ji savo gražumu, meilumu, guvumu tarsi šaukia, kad yra verta aplinkinių meilės ir dėmesio. Pabuvę su Saule žmonės pasikrauna daug teigiamos energijos. O kuo daugiau su ja būni, tuo labiau pas ją norisi skubėti. Niekam nieko nenoriu piršti, bet, tiesą sakant, labai noriu, kad Oskaras visa tai matytų – linkiu jam to kaip žmogus iš šalies, net ne kaip jo dukters motina. Manau, tas laikas vėliau ar anksčiau ateis.
Šioje istorijoje taškas dar nepadėtas?
Kaip gali būti padėtas, jei vaikas tik pradeda gyventi? Oskaras visada bus Saulės tėtis, todėl taško čia ir negali būti. Bent jau aš jo nededu ir nedėsiu niekada. Visa kita – to žmogaus pasirinkimas.
Nesi vienintelė pasaulyje moteris, kurią vyras palieka su vaiku ant rankų. Tačiau nemažai jų tokioje situacijoje elgtųsi visiškai kitaip nei tu: būtų be galo išdidžios ir padarytų viską, kad buvęs mylimasis prie savo vaiko neprieitų net per dvidešimt metrų. Tu, kaip matau, tiltų nedegini ir sienų nestatai?
Sienų nestatau, tačiau ir nesiperšu per prievartą. Nedeginu tiltų, nes, manau, vaikas turi žinoti, kas jo tėtis – tai jo teisė. Nebandau įsivaizduoti, kaip viskas dėliosis ateityje, tik laikas tai parodys. O ir bijau ką nors įsivaizduoti – kai prisisvajoju, dažniausiai viskas susiklosto visiškai kitaip (juokiasi). Dabar mokausi į viską žiūrėti santūriau.
Saulei – jau devyni mėnesiai, tiek pat laiko trunka ir jųdviejų su Oskaru konfliktas. Per tą laiką sulaukei daug aplinkinių užuojautos?
Man nereikia užuojautos! Žinoma, jos buvo, tik neaišku, kiek nuoširdžios, o kiek pasakytos tik todėl, kad reikia ką nors pasakyti. Užuojautos man nereikėjo, reikėjo palaikymo. O jo gavau užtektinai. Džiaugiuosi, kad per tą laiką gerokai atsisijojo draugų. Gink Dieve, nieko nesmerkiu, juolab kad pati puikiai suprantu: kuo toliau, tuo žmonės mažiau turi laiko. Kita vertus, kuo mažiau laiko turi, tuo mažiau giliniesi į smulkmenas. Kai nusibrėži konkretų matymo lauką, kai susidėlioji prioritetus, gyventi tampa paprasčiau.
Draugai, šeima, artimieji – jų palaikymas man buvo be galo svarbus, nors puikiai žinau, kad mano tėvams, močiutei nebuvo lengva tai suprasti: šių dienų jaunimo aktualijos ir gyvenimo įdomybės jiem atrodo keistokai.
Beje, o kaip į tai, kas vyksta anūkės gyvenime, reagavo tavo močiutė, visai kitos kartos žmogus?
Iš tiesų savaitgaliais prie pietų stalo sėdamės keturios kartos: mano močiutė, mama, aš ir Saulytė – taip pasitaiko ne daugelyje šeimų. O ką man sakė močiutė? Ji labai gera ir supratinga. Žinoma, buvo laikas, kai artimiausiems žmonėms buvo nesmagu ir sunku, dėl jų man širdį labiausiai ir skaudėjo. Aš pripratusi prie to, kad viskas mano gyvenime vyksta viešai, o juk tie žmonės daugelį dalykų vertina visiškai kitaip. Spėju, kad dėl susiklosčiusios situacijos jie išgyveno dar labiau nei aš. Laimei, tėvai, kaip ir aš, dėmesį sutelkė į visai kitus dalykus. Juolab kad namuose atsirado visus ant blakstienų statantis žmogutis, kuris aplinkiniams nepalieka laiko gilintis ne į tokius svarbius dalykus.
Būti mama sunku?
Visaip būna. Nesakau, kad paprasta. Mama man iškart pasakė, kad užauginti vaiką nebus lengvas darbas. Taip, bus daug džiaugsmo, kai vaikas šypsosis, pradės į tave tiesti rankytes, pirmą kartą ištars „mama“... Dieve, man vos širdis nesustojo, kai Saulytė pirmą kartą pasakė „mama“. Prašiau jos, kad pakartotų, o ji tik šypsojosi ir net neketino tą dieną dar kartą to sakyti (juokiasi). Kitą dieną ir vėl laukiau, kad pasakys man „mama“. Bet buvo ir sunkių naktinių kėlimųsi, džiaugiuosi, kad juos įveikiau. Dabar prasidėjo kitas etapas: ką matau, tą čiumpu. Krinta viskas, kas tik pasitaiko Saulės kelyje. Sekundei nusisuk, o atsisukęs jau matai, kaip tavo vaikas į burną ką nors kiša. Bet, žinau, ir šis etapas kada nors baigsis. Praeis vienas laikotarpis, prasidės kitas – taip ir žengiame abi per gyvenimą.
Esi gera mama?
Manau, „faina“ (šypteli). Su Saule mudvi draugaujame. Man patinka nusileisti iki jos lygio, šiek tiek vaikėju, bet dėl to nesuku sau galvos. Man patinka su dukryte žaisti slėpynes, kartoti „kukū“, dainuoti lopšines, daineles apie tai, kaip kačiukas vijo pelę. Kai matai, jog vaikas tavęs klausosi ir jam smagu, gali sudurnėti iki begalybės – kad tik jam smagiau būtų.
Jei turėtum galimybę ką nors pakeisti, ar pastarieji tavo metai būtų buvę kitokie?
O yra variantų? A, B, C? Jei būtų variantų, būtų lengviau atsakyti (juokiasi)... Dabar gyvenimas yra toks, koks yra – ką jau pakeisi. Tačiau neslėpsiu: visada norėjau šeimos – man tai svarbu. Visada su pagarba kalbu apie tėvus, apie pirmąją savo šeimą, todėl norėjau ir linkėjau sau tokios pačios. Tikėjau, kad taip ir bus... Ką padarysi, dabar dviese su Saule esame šeima, ir ji man teikia begalinį džiaugsmą.
Daug Dievulio prašyti ir nesinori. Noriu tik kad visi aplinkui būtų sveiki – ko daugiau reikia? Gyvenimas gerėja, smagėja, užsiėmimų vis daugėja. Kai laukiausi, maniau, kad būsiu iš tų mamų aktyvisčių, kurios į sceną grįžta vos pagimdžiusios. Kai pagimdžiau, nesinorėjo nieko, o ir laiko niekam kitam, kaip tik dukrytei, neužtekdavo. Gyvenau pagal Saulės dienotvarkę – miega ji, miegu ir aš. O juk norisi ir gražiai atrodyti... Kokia dar scena?! Nors... Pati sau patinku. Patinku, nes šypsausi, juokiuosi, patinku, nes neleidau pačiai savęs užgraužti tiek, kad nebūčiau sugebėjusi matyti, kaip auga mano vaikas.
Bet lengva nebuvo?
Pasakiau sau, kad neturiu kitos išeities. Negalėjau leisti, kad vieną dieną man nuvažiuotų stogas.
Esi stipri moteris? O gal tai – tik tavo kaukė?
Norėčiau turėti daugybę kaukių, bet neišeina – turbūt todėl taip dažnai ir nukenčiu (juokiasi). Nors, tiesą sakant, nežinau, ar žmonėms su kaukėmis lengviau gyventi... Stengiuosi būti santūresnė, bet ar esu stipri, nežinau. Mane labai sujaudino TV3 generalinio direktoriaus Ramūno Šaučikovo dukters netektis. Sunku suvokti, kad nutinka tokių dalykų. Sutikusi tą žmogų nežinočiau, ką sakyti... Rodos, net jautiesi kaltas, kad tau likimas leidžia džiaugtis vaiku, o iš kitų tą džiaugsmą atima. Štai tokiose situacijose žmonėms reikia stiprybės. O mano situacija... Apie kokią stiprybę mes kalbame? Kai visi aplinkui gyvi, sveiki, ko daugiau gali norėti?
Pavyzdžiui, šiltų jausmų ir naujų santykių. Kol kas apie tai svajoti anksti?
Žinoma, norėčiau naujų išgyvenimų – kas jų nenorėtų. Švelnumo, meilės visiems, net kačiukui reikia. Kita vertus, nelabai galiu sau leisti skradžiai žemę dėl meilės prasmegti. Kaip bus, taip – tikrai į šiltus jausmus nespjaunu, tačiau kol kas norisi ramybės. Dabar ramu, o kad tai pasiekčiau, sumokėjau nemažą kainą, todėl kol kas ir nesinori, jog tą ramybę kas nors trikdytų. Jei dabar atsirastų žmogus, dėl kurio pamesčiau galvą, būtų jau per daug. Be to, kiekvienam mylimam reikia skirti laiko, o būtent jo man labiausiai ir trūksta. Saulė – visas mano laikas ir dėmesys.
Dukrytė, jei tik galėtų, atimtų visą tavo laiką, tačiau pagaliau prisiminei, kad esi ne tik mama, bet ir dainininkė – pasirašei svarbią sutartį su leidybos įmone, netrukus pulsi įrašyti albumą.
Pagalvojau: kokia aš dainininkė, jei nepamenu, kada ant scenos buvau užlipusi. Rodos, žmonės iš inercijos mane iki šiol dainininke vadina (šypteli)...
Visada norėjau, kad šalia manęs scenoje būtų ne šokėjai, o muzikantai. Paskui buvo momentas, kada to norėjo kiti, o aš skraidžiau padebesiais. Dabar šito nori ir vieni, ir kiti, todėl jau surinkome grupę, iš užsienio kūrėjų nusipirkome dainų, netrukus jas repetuosime ir įrašysime.
Turiu daugybę draugų, kuriems dabar aš privalau ką nors duoti – atėjo mano eilė. Būtinai visus pakviesiu į albumo pristatymą – apie tai svajoju kaskart prieš užmigdama. Vis juokiuosi, kad tas vakaras turės vadintis „Šventė atėjo ir į mano kiemą“ (juokiasi)... Ji ateina po truputį, bet kai ateis, būtinai visus į tą šventę pakviesiu.
