Žurnalistas, „TV akademijos" direktorius Audrius Lelkaitis (35) piniginėje vis dar nešiojasi vestuvių ceremonijos Las Vegaso „Candel Light Wedding Chapel" koplyčioje čekį, išrašytą 2003-iųjų liepos 10-ąją. Kitą dieną ten jis susituokė su fotomenininke Vaiva Abromaityte (36). Lygiai po penkerių metų abu patvirtino, kad išsiskyrė. Ir patikino, jog skyrybos (nors santuoka Lietuvoje taip ir nebuvo įregistruota) neišardė jųdviejų draugystės ir neužgesino šiltų jausmų.
Susipažinę prieš daugiau kaip dešimtmetį, Vaiva ir Audrius 2000-aisiais pradėjo draugauti. Po trejų metų žiedus sumainė Las Vegase. Nenorėjo lietuviškų vestuvių, kuriose visi „valgo cepelinus ir didelėmis dozėmis virškinimą gerinančius vaistus", visų kitų banalybių. Susituokusi žavi, ekstravagantiška, bohemiška pora dovanojo vienas kitam tai, kas neįkainojama - visišką kūrybos ir veiklos laisvę. Vaiva kuria interjerus Žydrajame Krante, Pietų Prancūzijoje, Islandijoje, su draugėmis vyksta į keliones ar, susižavėjusi jėgos aitvarais, trumpiau - „kaitais", laisvas vasaros minutes leidžia ne tik prie Baltijos, bet ir kitose šalyse.
Audrius ne visada ir ne visur lydėjo pašėlusią žmoną. Prieš dvejus metus žurnalistas, tuo metu - Lietuvos televizijos Naujienų direkcijos (LTN) vadovas, su Prezidentu Valdu Adamkumi nuvykęs į Afganistano Goro provinciją aplankyti misijoje dalyvaujančių lietuvių karių, įtampos alinamoje šalyje liko dviem mėnesiams. Vėliau pasiryžo kitai „aferai" - kaip laisvai samdomas žurnalistas britų BBC televizijai atliko žurnalistinį tyrimą: mėnesį Anglijoje su priedanga krimto paprasto lietuvio, darbo emigranto, duoną...
Kalbinamas susitikti ir pasikalbėti apie gyvenimo permainas, Audrius per daug nesispyriojo. Tuo tarpu Vaiva, santūriai patikinusi, kad tikrai ne dėl „trečiųjų asmenų" pasuko skirtingais keliais ir kad su Audriumi liko geri draugai, atsitveria tyla. „Kodėl ryžausi kalbėti? - iškart užbėga už akių Audrius. - Interneto komentatoriai rašo: „Ar ne gėda viešai skalbti apatinių?!" Bet juk tai - ne apatiniai! Mūsų šeimoje nebuvo tokių paslapčių, kurias reikėtų nutylėti. Žmonės apie mudviejų išsiskyrimą vis vien kalba - iš nuogirdų. Tai gal geriau pasakyti atvirai, kitaip nekontroliuosi proceso - kas ką norės, tas tą rašys, viskas apaugs gandais. Neturiu ko slėpti prieš Lietuvą."
Greitakalbe baigęs tiradą, apipila informacija apie naują su kolegomis rengiamą projektą - interneto televiziją. Lyg tomis naujienomis bandytų užliūliuoti, kad nekalbėtume ne tokia jau neskaudžia tema. Kartkartėmis mūsų pokalbis primindavo žaidimą: „Kas nors sakys, kad tu..." Kartkartėmis Audrius pasinerdavo į filosofavimus apie dviejų žmonių santykius: „Jei ką nors padarei, tai turės įtakos visam likusiam gyvenimui. Todėl reikia kontroliuoti, kad nesugadintum, kas svarbu. Vieną kartą įbėrei nors kruopelę druskos į vandenį, žiūrėk, vanduo išgaruoja, o druska - lieka."
Vienas barstei druską ar abu?
Juk nesusėdome staiga ir nepasakėme vienas kitam: jau metas. Aišku, tuos žodžius kažkada ištarėme. Nebūna vienas kaltas. Jei šeimoje darosi blogai, stengiesi gelbėti santykius, keisti savo elgesį, bet, būna, supranti, kad per vėlu ką nors daryti. Įstrigo vieno amerikiečių psichologo straipsnis apie skyrybas: dažniausiai skiriasi poros, kur vienas kitam priekaištauja pagiežingai. Jei į šeimyninius santykius įsivelia pagieža, po kurio laiko ji nužudo jausmus, nes pradedi nebetikėti kitu žmogumi, net jei jis kalba tau gražius dalykus. Pajutau, kad per daug pagiežos pradėjau rodyti ir nebegalėjau susivaldyti. Tai - mano klaida.
Iš ko ta pagieža kilo?
Esu iš tų žmonių, kaip sakė Vaiva, kurie tvarkosi tik kontoroje, bet namuose nieko nedaro. Kadangi išėjau iš „kontoros" - LTN, pradėjau reikalus tvarkyti namuose. Matyt, smegeninėje abu susiliejo į vienetą: kai nebeturi didelio kolektyvo, kurio problemas sprendei, atsigręži į šeimą: ooo, čia reikia truputį pareguliuoti. Blogai. Šeima - ne darbovietė. Tai didžiausia pamoka. Kita vertus, gal per daug meniškai abu žiūrėjome į šeimyninį gyvenimą.
Vaiva - tikra menininkė, natūralu, kad jai buitis - dešimtoje vietoje...
Vaivai tai rūpėjo labiau nei man, ji už mane tvarkingesnė. Man pakakdavo prisiminti, kur daiktus numečiau. Na, nesu toks netvarkingas, kaip galėtų pasirodyti... Bet reikėdavo prisiversti kartą per savaitę „apsikuopti". Tiesą sakant, abu nelabai mėgome buitį.
Tokias problemas išsprendžia namų šeimininkė...
Mes taip ir darėme. Bet paskui nusprendžiau, kad privalome tvarkytis patys, nes jei pasisamdai šeimininkę, vadinasi, galutinai kapituliuoji prieš buities rutiną. Atrodė, tereikia prisiversti, juk tai nėra darbas, dėl kurio reikėtų dejuoti.
Jūsų santykius „užmušė" buitis?
Nuoširdžiai manau, kad šeimoje vienas turi labiau nusileisti ir jos imtis. Jei sudedi du menininkus, išeina dvigubas menininkas, o ne namų šeimininkė. Kita vertus, menininkas plius namų šeimininkė nebūtinai reiškia idealią porą. Bet jei tavo žmogui namų ruoša nėra atgrasi - puiku, nes gali darytis dar didesnis menininkas. Mes per daug panašūs. Tik Vaiva kur kas talentingesnė už mane. Ji - žiauriai talentinga. Didžioji jos stiprybė, kad moka bendrauti su žmonėmis, tiksliau - ji myli visus. Tai svarbu, kai bendraudamas spinduliuoji meile. Visada jai sakydavau neišgyventi, kad tarp fotografų aštrėja konkurencija - ji ras darbo vien todėl, kad moka su žmonėmis kalbėtis, ne vien pleškinti...
Gyvenote lyg du viengungiai po vienu stogu?
Galima ir taip vertinti. Kai žmonės kuria šeimą, prasideda tam tikra statyba. Gal kartu nepradėjome lipinti, kas šeimai reikalinga. Gal man reikėjo pirmam žengti žingsnį. Bet nesinorėjo atsisėsti ir kaip direktoriui reguliuoti, atrodė, tai turi vykti organiškai, natūraliai.
Kas nors pasakytų, kad tau taip buvo patogiau...
Ką čia slėpti - taip ir buvo. Mums abiem buvo patogu. Neturėjome bendro šeimos biudžeto.
Jūsų gyvenimai dabar kaip ir nepasikeitė...
Pasikeitė. Savo pamokas išmokau. Reikia branginti, ką turi, santuoka - ne eksperimentas. Viliuosi, kad mums abiem išsiskyrimas nebuvo baisinga tragedija, po kurios pusę metų rauniesi plaukus. Palengvėjo, kai pasakiau sau: „Viskas, užteks." Tada atlėgo įtampa, santykiai pasidarė normalesni. Manau, ateityje su Vaiva kursime bendrus meno projektus.
Ar skyryboms turėjo įtakos tai, kad vienas kitam suteikėte visišką laisvę - tu vykdavai atlikti pavojingų užduočių?..
Vaiva labai dėl to išgyveno: ir į Afganistaną nenorėjo išleisti, ir dėl Londono susipykome. Bet aiškinau, kad tai - vienintelis šansas gyvenime, negaliu jo prarasti. Buvo proga, reikėjo ją išnaudoti. Nes progos ateina ir išeina...
O kaip reaguodavai, kai ji sakydavo: „Ryt mėnesiui išvykstu dirbti į Islandiją"?
„Puiku!" Juk nesakysiu „nevažiuok". Jei gali - tegu. Negi stabdysiu ar klausiu, kodėl manęs neima? Ji važiuoja darbo reikalais, nesivilksiu be tikslo iš paskos.
Kai kurie jūsų pomėgiai skyrėsi - kad ir jėgos aitvarai.
Vaiva nuo vaikystės lankė plaukimą. Jai vanduo - mėgstama materija. Man - šlapia, šalta... na, moku plaukti. Jei nori gerai valdyti aitvarus, privalai kiekvieną savaitgalį tuo užsiimti. Racionaliai pasvarsčiau: kiek privažinėsiu savaitgaliais į pajūrį? Man patiktų, pavyzdžiui, važinėti motoroleriu, bet skraidyti aitvaru per bangas - ne, jau geriau fotografuoti. O stovėti ant kranto ir žiūrėti, kaip Vaiva „kaituoja", neįdomu. Bet tai nereiškia, kad ji negali to daryti! Kaip ir kelionės: Vaiva turi draugių, su kuriomis nori keliauti, - ir tegu važiuoja, į sveikatą! Niekada nepavydėjau. Pavydas žlugdo bendravimą.
Tradiciškai įsitvirtinusi nuostata, kad trisdešimt trejų vyras privalo sukurti šeimą, turėti vaikų, solidų darbą ir nuosavą namą...
Taip yra, bent jau Lietuvoje. Mano nuomone, tai - tarybinių laikų palikimas. Susikurtos materialinės vertybės gali tapti akmeniu po kaklu, kai tą ūkį reikia išlaikyti. Aš galiu daryti, ką noriu, - mane saisto tik automobilio paskolėlė, kurią galima greitai panaikinti. Bet jei imi namo paskolą keturiasdešimčiai metų, tai tampa našta, kuri riboja. Iki šiol nesu tikras, ar galiu sau tai leisti.
Sąmoningai nekaupei materialinių gėrybių ir išėjai su kuprine ant pečių?
Taip. Pasiėmiau fotoaparatus, objektyvus ir filmavimo kamerą. Turtas - pančiai. Iš tiesų taip manau. Dauguma žmonių tokį požiūrį vertintų kaip lengvabūdiškumą.
Nebijai, kad kas nors primins laikus, kai išėjai iš LTN, ir sakys, jog buvai žmonos išlaikytinis?
Po LTN pradėjau dėstyti Vilniaus universitete, paskui prasidėjo BBC projektas. Kai man būdavo sunku, Vaiva visuomet padėdavo, kai jai sunku - padėdavau aš. Tikrai neskriausdavome vienas kito. Ji labai remia savo artimuosius, rėmė brolį, kai ištiko nelaimė. Vaiva - labai geras žmogus. Tai įrodo, kad pinigai jai ne pats svarbiausias dalykas.
Kas nors sakys, kad dabar - nei žmonos, nei namų, nei darbo...
Kaip be darbo? „TV akademijoje" labai daug veiklos: rengiame mokymus, įvairiausius kursus, konsultuojame, dabar kuriame naują projektą - interneto televiziją, jo įgyvendinimas pareikalaus nemažai pastangų. Kol kas prisiglaudžiau pas tėvus. Smagu, kai grįžti paryčiais, o mama tau blynelių iškepa...
Jūsų su Vaiva šeimoje taip nebūdavo?
Abu gamindavome - kas pirmas atiskelia, tas pusryčius ruošia, arba kam šauna į galvą. Nebuvo griežto pasidalijimo. Turiu omeny, kad smagu grįžti į paauglystę! Bet tai laikina, ieškausi būsto nuomotis.
Nebūdavo skaudu, kad dažniausiai žiniasklaida pristatydavo: „garsi fotomenininkė su vyru"?
Nesu susireikšminęs. Suprantu, kad reikia atlikti vyro funkciją, ir atlieku. Juk ji - garsi fotografė, apie ją rašo - negi dabar išlįsi: „Ne ne, ir aš esu šio to pasiekęs"? Negi turi kilti ego karai dėl to, kuris svarbesnis?..
Kaip jūsų tėvai reagavo į santuoką ir skyrybas?
Mano mama labai džiaugėsi, kad susituokėme, ir iki šios dienos išgyvena, kad išsiskyrėme. Džiaugiuosi, jog nepriekaištavo ir neaiškino, kaip turiu gyventi. Vaivos tėtis - nuostabus, labai geras, šiltas, bendrauti mėgstantis žmogus. Daug man gero padarė. Manau, jis taip pat išgyvena...
Jūsų santykiai šią minutę kokie?
Kartais susitinkame... Retkarčiais susiskambiname... Bendraujame normaliai. Nesame priešai, bet jei užbaigei vieną etapą, grįžti atgal neįmanoma. Manau, santykiai tik gerės ir gerės, kai kartu ką nors kursime. Vaiva man - žiauriai didelis autoritetas ir patarėja. Jei ką kurdavau, klausdavau jos nuomonės, nes turi išlavintą meninį skonį ir gali tiesiai šviesiai pasakyti, kas gerai, kas blogai.
Skyrybos - praradimas. Man trūksta gerumo ir prieraišumo, kurį vienas kitam labai jautėme. Ir visą laiką trūks... Su laiku pasimiršta visos įtampos ir blogi dalykai, lieka smagios akimirkos, kurių buvo be galo daug. Vaiva - nuostabus žmogus. Nieko blogo apie ją negalėčiau pasakyti. O tai reiškia, kad apie save turiu blogai kalbėti?!
Žmonėms mūsų skyrybose trūksta konflikto - kaip čia taip: gyvenote gyvenote, išsiskyrėte ir sakote, kad santykiai liko geri... Gal mes nesugebėjome išsaugoti meilės ir ji po truputį išblėso? Gal nereikia dramatiško konflikto, kad taip įvyktų, gal nužudėme ją iš lėto?.. Kas kaltas? Man reikia prisiimti kaltę - tai faktas. Ir ką gi darysi?.. Bet gyvenimas nesibaigia, nereikia raudoti atsisėdus, nes priverksi ežerėlį, kuriame pradės plaukioti monstrai...
