Gintaro kremas... gintaro šveitiklis... gintaro vanduo... Seniau į gintarą žiūrėjusi be ypatingo susižavėjimo, nes jos vadovaujamame Astrominerologijos centre - daugiau nei du šimtai rūšių akmenų iš viso pasaulio, prieš trejetą metų Audronė Ilgevičienė tapo tikra jo mėgėja. Moteris tikina, kad šios organinės medžiagos panaudojimo galimybės - kone beribės.
Kai pradėjusi rinkti duomenis apie gintarą moteris įsigilino į jo savybes, namuose šios organinės medžiagos atsirado visur. „Gintaro vanduo labai gerai veikia visą žmogaus endokrininę sistemą. Tereikia į vandens filtrą įdėti gabalą gaudyto gintaro. Karoliai ar kitokie dirbiniai netinka, nes toks gintaras dažnai būna padirbtas ar bent jau apdirbtas ir dar nešiotas, - paaiškina. - Esu girdėjusi, kad didžiulės kosmetikos bendrovės kremams gaminti naudoja įvairius akmenis: rožinį ar žaliąjį kvarcą, ametistą, samaninį agatą... Rusai iš malachito gamina kremus nuo artrito ir reumato. O aš, susidomėjusi gintaru, pradėjau pastebėti, kad jo karolius nešiojančios moterys turi lygią ir skaisčią veido odą." Audronė pasakoja iš gintaro žvejo nusipirkusi gero gaudyto gintaro ir pažįstamo juvelyro paprašiusi jį sumalti. „Į natūralų lietuvišką kremą, tinkantį savo odai, įmaišiau šaukštelį gintaro miltelių. Efektas buvo puikus, - šypsosi moteris. - Beje, neseniai viena poniutė man pasakojo, kad į brangiausią saloną atvežė „superinių" kremų su gintaru: „Brangūs brangūs, bet labai geri!" Paaiškinau, kaip galima pigiai ir paprastai pačiai tokio kremo pasidaryti."
Dabar šaukštelį gintaro miltelių Audronė įsiberia ir į kūno pienelį, aliejų ar losjoną. Net maudydamasi vonioje įmeta gintarų. „Veidui valyti paimu gabalėlį vatos, patrinu į drėgną muilą, užbarstau truputį druskos - ji gerai atveria poras - ir gintaro miltelių. Vata nuvalau veidą ir pabūnu dešimt minučių - veikia kaip kaukė. Kai viską nuplaunu, oda - švelni lyg naujagimio. Dar labai mėgstu viso kūno švietimą. Tam naudoju kiek stambiau maltą gintarą."
Daugybė jos pačios išbandytų ir pamėgtų receptų sugulė į neseniai išleistą knygą „Gintaras". Ten - ir ponios Audronės vaikystės prisiminimai, kaip močiutė ją gydė gintaru. „Maža būdama sirgau tuberkulioze, gydytojai nieko gero nežadėjo. Tada močiutė ėmėsi savo metodo: šalia mano lovos padėjo gabalą gintaro. Bent kartą per dieną jį uždegdavo ir tuo dūmeliu aprūkydavo mane, - prisimena. - Dar senieji lietuviai šventuose savo ritualuose naudojo gintaro dūmą. Tai buvo vietinis smilkalas ir dezinfekuojamoji medžiaga." Smilkstančio gintaro dūmu būsimai akmenų žinovei močiutė gydė ir ausų, gerklės uždegimus: „Keliskart per dieną turėdavau ausytę palaikyti virš gintaro, kad dūmas ten patektų. Tas pat ir kai angina: išsižioji ir įkvėpi dūmelį."
Moteris tikina, kad sunku rasti kitą tokią medžiagą, kuri tiek daug kur tiktų: vos pradeda peršėti gerklę, ant kaklo - balkšvo gintaro karolius. Tiems, kurie jautrūs, per daug giliai į širdį ima visas nesėkmes, kurie labai savikritiški ir savęs nemyli, reikėtų nešioti ilgesnius gintaro karolius, kad siektų širdį. Kurie skundžiasi virškinimo sutrikimais, gabalą gintaro gali palaikyti skrandžio srityje. „Gintaras ramina. Vadinasi, visoms ligoms, kurios susijusios su nervų sistema, jis gali būti fantastiškas vaistas. Nuo reumato labai gerai turėti medžiaginį raištį, pilną gintaro. Kas gali sau leisti, tegu net čiužinį pasidaro. Tik reikia prisiminti, kad gydyti naudojamą gintarą kartkartėmis reikia valyti: paruošti sūraus vandens (lyg jūros) ir palaikyti jame kelias valandas ar net pusdienį. Paskui - nuplauti gėlu vandeniu ir paberti ant saulės. Yra akmenų, kurie mėgsta pilnatį, o gintaras kraunasi saulėje, - pasakoja. - Senieji lietuviai net gydomąsias piliules iš gintaro miltelių darydavo: tam tikru laiku ir tam tikras gintaras (jo yra septynių spalvų) būdavo trinamas ir maišomas su bičių produktais: vienoms ligoms gydyti - su medumi, kitoms - su bičių pikiu. Pamario moterys iki šiol žino, kad kai vaikui dygsta dantukai, reikia ant virvelės užverti gabalą gelsvo gintaro ir duoti graužti. Taip vaikas gaus ir raminamos gintaro energijos, ir bus stimuliuojami dantukai."
Kadangi gintaras - organinė medžiaga ir jo energija labai švari, lengva, beveik neturi šalutinio poveikio. Vokiečiai gintarą vadina atostogų akmeniu. Sako: „Jeigu nori gerai pailsėti, pasiimk gintaro." Ponia Audronė keliaudama irgi į lagaminą būtinai įsideda smulkaus gintaro pripildytą pagalvėlę ar juostą, skirtą pečių ir kaklo sričiai. Pasak jos, vairuotojui tokios dėti nerekomenduojama, nes migdo. Bet jeigu nori greitai ir gerai užmigti - padėk galvą ant tokios pagalvės. „Beje, su mūsų centro klubo nariais ėmėmės eksperimento: nešiojome gintarą kelis mėnesius ir dalijomės pojūčiais. Visi tą periodą apibūdino kaip ypač gerą ir sėkmingą, nes viskas ėjosi lengvai, be ypatingų trukdžių - lyg jūra plauktų... - pasakoja akmenų žinovė. - Kai man atsivėrė tokie klodai, nenaudoti gintaro jau negalėjau. Dar senieji sufijai sakė, kad yra dviejų rūšių ieškotojų: vieni ieško viduje, kiti - išorėje. Pirmieji randa visada, o antrieji - niekada nieko. Taigi, užuot toli ieškojus, verčiau apsižvalgyti, ką turi savo panosėje..."
