Turbūt krizę pajuto ir tavo profesijos žmonės: grožis juk nėra būtiniausia prekė?
O kas nepajuto krizės? Mums, vizažistams, darbo sumažėjo septyniasdešimt ar net aštuoniasdešimt procentų. Renginių, kuriuose reikėtų dirbti, beveik nebevyksta, progų gražintis moterims taip pat lieka vis mažiau. Televizijos atsisako projektų, žurnalai užsidaro, o tuose, kurie neužsidaro, mažinami honorarai. Suprantu, kad atėjo nelengvi laikai ir reikia solidarizuotis, bet juk dar yra profesinė savigarba. Neisiu dirbti už penkiasdešimt litų, kad tik pieno galėčiau nusipirkti. Geriau sėdėsiu namie ir tvarkysiuosi, nei visą dieną už niekingą atlyginimą draskysiuosi.
Niekada nesinorėjo turėti nuolatinio darbo ir gauti nuolatinių pajamų?
Esu pripratęs taip gyventi. Juodomis akimirkomis, kai neturiu užsakymų, pagalvoju: „Dirbčiau kontoroje ir vargo nematyčiau." Bet po minutės suprantu, kad išprotėčiau, jei reikėtų dirbti penkias dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro.
Kita vertus, vizažisto darbas Lietuvoje seniai apmiręs - rodos, viskas jau padaryta, nieko naujo ir įdomaus nebebus, o nelabai kam to ir reikia. Lietuvoje, matyt, esu dirbęs su visais dizaineriais. Tokia patirtis kur nors užsienyje būtų vertinama, užsakymų turėčiau kur kas daugiau nei čia, tačiau pas mus į tai reaguojama paprastai: „Na ir kas..." Dėl to apmaudu.
Visi rėkia: „Krizė baigsis - atsistosime ant kojų!" Tai kas, kad atsistosime, - ir toliau dirbsime tuos pačius, dūšiai džiaugsmo neteikiančius darbus, ir toliau girdėsime: „Tokia mūsų žurnalo specifika - turi būti taip ir ne kitaip, tad geriau nelįsk ne į savo daržą."
Kosmetikos turbūt turi daugiau nei kuri nors moteris. Atsimeni, kas kur padėta?
Niekaip neįsigyju lentynų, tad viskas sudėta į šešias nemažas dėžes. Dar yra dažų pilnas krepšys, dalis sugrūsta į spintelę. Tvarkinga netvarka, bet, jei reikia, viską randu. Kartą per pusmetį „prasieinu" per dėžes, išmetu, ko nereikia, kas suseno.
Kiek išleidi kosmetikai?
Pernai vien dekoratyvinei kosmetikai, kurios man dažniausiai atveža iš užsienio, nes ten pigiau, išleidau apie vienuolika tūkstančių litų. Todėl ir pikta, kai užsakovai pradeda verkšlenti: „Turime mažinti biudžetą." O ką man daryti? Mažiau dažų tepti?
Tepk šešėlius, kurie kainuoja tris litus!
Gal man geriau iškart po traukiniu palįsti?! Kam tada apskritai dirbti?!
Visame pasaulyje vizažisto darbas prilyginamas juvelyro, dėl to ir mokami didžiuliai pinigai, o pas mus tai laikoma paprasčiausia profesija. Lietuvoje viskas paprasta: „Nusibodo darbas - tapsiu specialiste. Ne, geriau - vizažiste. Ne, dar geriau - stiliste." Dažniausiai tokios „profesionalės" sutinka dirbti už pusę kainos, o mes, šį darbą atliekantys ne vienus metus, prarandame užsakymus. Laimei, po kurio laiko žmonės vėl skambina, prašo grįžti. Kalbėjome apie krizę... Sunku, kita vertus, džiaugiuosi ja: bus šioks toks išsivalymas, atsisijos, nebeliks mergaičių, kurioms atrodo, kad šis darbas - vieni juokai ir kad tapti vizažiste galima per vieną dieną.
Vizažistu dirbi jau septynerius metus. Tada, kai pasirinkai, ši profesija tikrai nebuvo tokia populiari kaip dabar...
Prieš dešimt metų iš Kupiškio važiavau į Vilnių studijuoti. Tėvams būtų labiau patikę, o ir man pačiam būtų buvę įdomu studijuoti mediciną, bet pažymiai buvo labai „nemediciniški" (juokiasi). Įstojau į Aukštesniąją technologijos mokyklą, norėjau gauti medicinos pradmenis... Po pusės metų prasidėjo paskaitos apie grimą, spalvotyrą, ir man visai patiko. Taip „nusivažiavau" į menus...
Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, ką baigęs mokslus veiksiu, ką dirbsiu, svarsčiau: kaip bus, taip. Turėjau vienintelę mintį - nenorėčiau nusibaigęs ir išjuoktas grįžti namo. Tikrai nemaniau, kad kada nors tokia bus mano profesija, bet per pažįstamus gavau vieną darbelį, kitą, kol galiausiai atsidūriau žurnale „Panelė". Manau, tai, kuo tapau, tėra atsitiktinumas.
Atsimeni, kaip grimavai pirmą klientę?
O taip, pamenu (šypsosi). Pasakiau moteriai, kad užsimerktų. Tuo metu viena ranka tapšnojau jai per veidą, kad manytų, jog dažau, o kita viską aplinkui valiau, nes dėl jaudulio ir didelės atsakomybės išpyliau dažus, pribarsčiau. Pamenu, rankos taaaip drebėjo...
Vizažistu gali tapti kiekvienas?
Lietuvoje gali... Jei rimtai, manau, tam, kad taptum geru vizažistu, reikia įgimtų savybių. Tie, kurie mane pažįsta, supras, ką turiu omenyje, o kurie nepažįsta, gali pamanyti, kad esu pasipūtęs. Daug ką galima iškalti, „išzubrinti", bet jei neduota pajutimo, kaip galima žaisti spalvomis, linijomis, šešėliais, nieko gero nebus. Anksčiau jaudinausi, kad nesu baigęs specialių mokslų, o dabar džiaugiuosi, kad esu savamokslis, nes mano mąstymas, fantazija nesukišti į jokius rėmus, klišes.
O ar kiekvieną moterį galima paversti gražuole?
Ne kiekvieną, ir tai nepriklauso nuo makiažo. Būna, ateina žmogus, gal, mūsų supratimu, ir ne toks gražus, bet jei jaučiasi gerai ir nemiršta dėl to, kaip atrodo, man jis yra gražus. O būna tokių, kurios dažytis ateina jau su makiažu, mat negali pereiti gatve nepasidažiusios - iš išvaizdos gal ir atrodo gražutės, o vidus, kaip paaiškėja vėliau, visiškai tuščias. Daug kas mano, kad dažyti manekenes (nekalbu apie visas) - vienas malonumas, nes jos lieknutės, gražutės, prisižiūrėjusios. O man geriau, kai pas mane ateina kad ir labiau pavalgyti mėgstantis žmogus su spuogu pačioje matomiausioje vietoje. Modelio darbas - būti tobulam, o paprasti žmonės - individualūs, saviti, skirtingi.
Pasitaiko moteriškių, kurios ateina ir padarius makiažą pradeda inkšti, kad joms „šitas kampas" nepatinka, anas - blogas. Tuomet sakau: „Ko jūs pas mane apskritai einat? Dažykitės namuose ir visiems bus ramiau." Čia neegzistuoja taisyklė, kad klientas visada teisus.
Moterų išvaizda besirūpinantys stilistai, kirpėjai mėgsta sakyti, kad tampa geriausiais klienčių draugais, psichologais ir net nuodėmklausiais...
Vos žmogus įžengia pro duris, dažniausiai pamatai, kaip seksis bendrauti. Kai paskambina užsirašyti, sunku pasakyti, kiek klientei metų, bet labai apsidžiaugiu pamatęs, jog ji - moteris, žmogus, kuris ir metų, ir patirties turi.
Labai įtariai žiūriu į klienčių draugių draugių drauges, kurios pas mane ateina išgirdusios bičiulių kalbas. Praėjusią vasarą užsuko mergina, kuriai iš tikrųjų vertėjo nueiti į paprasčiausią kirpyklą. Kai viskas buvo baigta, ji puolė aiškinti, kad „taip nesišukuoja", „taip nesidažo", o iš tikrųjų galbūt pirmą kartą darosi makiažą ir jokio supratimo apie tai neturi.
Pas mane atėjęs žmogus turi visiškai pasitikėti mano darbu. Jei moteris ruošiasi eiti į vestuves, tikrai jai nepadarysiu Helovino vakarėlio makiažo. Bet jei išsikirpusi atsineša Penélope Cruz nuotrauką ir prašo padažyti lygiai taip pat, atleiskite - stebuklo nepadarysiu.
Tokių klienčių dažnai pasitaiko?
Ačiū Dievui - ne. Mano klientės - normalios subrendusios moterys, su jomis galima pakalbėti ir apie grūdus, ir apie pelus.
Gal gali nuraminti: ar Lietuvos scenos žvaigždės išties tokios žavios ir gražios, kaip atrodo televizorių ekranuose?
Makiažas išties visagalis, ir nesvarbu, kam jį darysi. Kaip ir kiekviename darbe, yra sava specifika. Pavyzdžiui, jei nutinka nelaimė ir žmogus susižeidžia veidą, net ir netepdamas kilogramo dažų, tik žinodamas keletą gudrių „ėjimų", galiu padaryti taip, kad nieko nesimatys.
Kalbant apie žvaigždes, visko būna. Man jau ne dvylika metų, todėl bendraudamas ieškau gilesnių dalykų. Yra žvaigždžių, kurioms daryti makiažą - vienas malonumas, nes kalbėdamas supranti, kad tai nėra tuštybių mugė. Bet buvo renginių, kai pusę žvaigždžių tiesiog pasiunčiau „ant trijų raidžių". Dėl nepagarbos. Organizatoriai surašė grimo tvarkaraštį, o viena merginų grupė, tuomet buvusi „ant bangos", leido sau vėluoti pustrečios valandos ir dar zyzti, kad viską metęs jas grimuočiau. Mano nervai neatlaikė ir pasiunčiau: „Eik ir pati dažykis."
Mūsų šalis nėra pilna „beyoncių", turime, ką turime, ir esame priversti to klausytis. Bet jeigu kokia višta ateina pas mane ir aiškina, pasiųsti ją po velnių man - vieni niekai. Tokiais atvejais ir pagalvoji, kad labai norėtųsi bendrauti su žmogumi, kuris turi proto. Jei koks dainininkas padainuoja vieną dainą per dvejus metus, paskui pusnuogis nusifotografuoja ir pasakoja apie save visokius niekus - tegul pats ir dažosi.
Yra principų, kurių stengiesi neišduoti?
Kad mano principai paprasti: vertinu nuoširdumą, paprastumą, nepakenčiu kvailų žmonių, tarp jų - ir kai kurių mūsų žvaigždžių. Yra grupių, kurios susikūrė kone prieš metus, susigalvojo egzotiškus pavadinimus, bet ką veikia scenoje, nežinia - dainuoti nemoka, o vaidina didžias atlikėjas. Pažadėjau sau, kad tokios grupės narės mano kėdėje niekada nesėdės.
Gyvenu ne taip prastai, kad imčiausi kiekvieno darbo. Darbas darbu, bet egzistuoja savigarba. Net jei paskambintų klientė, kuri gali sumokėti penkis kartus daugiau, bet, žinau, sėdės kėdėje ir mane žemins, tikrai darbo atsisakysiu.
Pinigai nėra svarbiausias dalykas. Negaliu būti „prodažnaja škura", ir tiek. Pinigų yra mažiau nei anksčiau, bet kokiu atveju bent jau kol kas nebus taip, kaip buvo, tad kokia prasmė „ardytis", save žeminti. Jei pinigų, šiaip ar taip, trūksta, geriau dirbti tai, kas miela širdžiai.
Beje, savo draugei makiažą dažnai darai?
Atsakyti kaip žurnalistei ar bičiulei? Jei kaip žurnalistei, pasakysiu taip: tai, kas vyksta už namų durų, tegul ir lieka už durų. Namai man - šventa vieta. Be to, nei man, nei mano draugei neįdomu kalbėti apie asmeninius dalykus, neįdomu ir fotografams išsišiepus pozuoti. Ir be mūsų yra daugybė norinčių pasireikšti, nenorime užimti kieno nors vietos (šypsosi).
Bet juk visiems vietos po saule užteks!
Oi, tikrai ne visiems jos užtenka...
