Nesunku spėti - Aušra nesikrato jokių darbų. Ne veltui jau šešeri metai, kai „diriguoja" visą parą į pagalbą bet kuriame Lietuvos kampelyje skubančiai komandai. Padėti ir auklėti jai nebuvo naujiena dar prieš tampant „TV pagalbos" vedėja. Ekrane užverdančioms aistroms galėjo pasirengti septynerius metus dirbdama pradinėje mokykloje. O kas pasakys, kad pirmokų bėdos mažesnės nei besikreipiančių pagalbos į televiziją? Juolab pati Aušra pritaria, kad mokykloje įgyta patirtis praverčia ir užvėrus jos duris. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje galima įžvelgti dueto mokytojas-mokinys atspindį. „Santykiai panašiu principu mezgasi bet kokiame kolektyve ar netgi šeimoje", - ji įsitikinusi. Studijose ir dirbant mokykloje įgytos žinios praverčia ne tik tikrinant ketvirtokės dukros Gabijos (9) sąsiuvinius (nuo mamos mokytojos juk nieko nepaslėpsi!). Prieš praėjusias Kalėdas dukters mokykloje rengė vaidinimą - pagal Aušros scenarijų į sceną lipo tėvai. „Gal tik po to kiek graužiausi, kad per tą sumanymą mėnesį beveik nebuvau namuose, vaiką atstūmiau. Bet toks apėmė pasitenkinimas! Negaliu kitaip - kartais man norisi tokios veiklos."
Mokyklos ilgesys?
Permainų troškimas kilo motinystės atostogų metu - sumanė pabandyti laimę radijuje „Martis". Kažkada vienas nepažįstamasis, išgirdęs porą Aušros ištartų frazių, pasakė komplimentą: „Koks gražus balsas, galite iš jo užsidirbti." Tada šie žodžiai neprivertė susimąstyti ir strimgalviais lėkti savęs siūlyti. Tačiau dabar galima pasvarstyti, ar šie žodžiai pasąmonėje tik nebus pasėję sėklą, kad reikia pamėginti „parduoti balsą". Darbą radijo stotyje gavo, pabandė, patiko. Paskui teliko žengti toliau - perėjo į kur kas populiaresnę radijo stotį „Kelyje", o po kiek laiko atsidūrė Kauno regioninėje televizijoje. Atsisakyti mokytojos darbo prieš šešerius metus privertė dar vienas viliojantis pasiūlymas - įsilieti į „gelbėtojų" komandą. Nekilo minties suderinti dvi sritis, juk darbas televizijoje toks nenuspėjamas?.. „Neįmanoma. Ne tik dėl laiko. Būtų didelė trauma ir man pačiai, ir vaikams. Kaip jie turėtų jaustis, kai mokytoja šmėžuoja ekrane?" - purto galvą.
Ar santykiai šeimoje nepasikeitė, kai iš paprastos mokytojos tapote televizijos žvaigžde?
Aš sau nepasikeičiau. Kita vertus, gal. Bet ne todėl, kad atsidūriau televizijoje. Juk bėgant metams žmonės keičiasi. Mano gyvenimo tempas labai intensyvus, tenka daug bendrauti, o tai negali neprisidėti prie pokyčių.
O jei antroji pusė taip intensyviai negyvena, tad ir lėčiau keičiasi...
Mano vyras Andrius keičiasi kartu su manimi. Labai vertinu, ką turiu šalia. Kai matau, kiek į spartų gyvenimo ritmą įsisukusių žmonių nesugeba išlaikyti santykių, miega su kitais... Tik stiprios asmenybės, patekusios į tokią mėsmalę, pajėgia išsaugoti šeimą, išlikti su savo žmogumi. Man taip pat, kaip galbūt kiekvienai moteriai, kartais atrodo ir tas blogai, tai to norėtųsi, tai dėmesio daugiau reikėtų. Tačiau grįžti namo ir supranti, kokia vertybė laukia. Aš jį myliu po dešimt, netgi po daugiau - vienuolikos - bendravimo metų.
Tikriausiai nuo tada, kai pradėjote šmėžuoti televizijos ekrane, pasipylė gerbėjai, apgaubiantys dėmesiu?
Man jo visuomet užteko. Anksčiau, kol nebuvau ištekėjusi, dėmesio netgi buvo daugiau. Gal iš tiesų moteris, kol yra viena, skleidžia vyrus traukiančią aurą? Buvau pasiutusi merga, bernų sukosi - nors vežimu vežk. Dabar ramu. O jei parodo dėmesį, tik paglosto savimeilę.
Vyrui tikriausiai netenka priekaištauti, kad užmiršo jūsų pažinties dieną: susipažinote restorane, kur su draugėmis šventėte gimtadienį, o metais vyresnis Andrius su kompanija - Tarptautinę moterų solidarumo dieną, Kovo 8-ąją?
Dovanų gaunu abiem progomis... Tą vakarą - gal kovo 7-ąją - šventėme ne tik artėjantį mano gimtadienį (esu gimusi kovo 11-ąją), bet ir praėjusį draugės. Visi kiti restorane linksminosi kita proga...
Dukrai Gabijai devyneri. Jei jau statote namą, tikriausiai galvojate apie gausesnę šeimą...
Norėčiau, kad būtų daugiau vaikų.
Gal tuomet antroji atžala įtraukta į šeimos ateities planus?
Jei visi planuotų vaikus, lietuviai būtų išnykę. Jau supratau, kad laiko jiems niekada nebūna. Arba vis netinkamas. Juk ne kartą girdėjau skundžiantis: „Geriau būtų, jei vaikas būtų gimęs po pusmečio, metų..." Perkračiau savo atmintį, neradau nė vieno giminėje gimusio planuotai. Visi netyčiukai. Tegu jų tik būna daugiau. Ir mūsų dukra netyčiukė - pasijutau besilaukianti, kai su Andriumi buvome pažįstami tik keli mėnesiai.
Iškart ir bėgote prie altoriaus?
Susituokėme, kai Gabytei buvo metai. Nebuvau viešas žmogus. Jei dabar taip susiklostytų aplinkybės, jausčiau didesnį spaudimą. Tada buvau normalus baltas žmogus, tad susituokėme neskubėdami. Ir niekam nebuvo svarbu, kokią suknelę pasirinkau.
Niekas šeimoje neišvengia sunkių akimirkų. Vieni jas vadina krizėmis, kiti - pamokomis, dar prideda trejų, septynerių ar dešimties metų...
Visokių buvo - ir trejų, ir ketverių metų, ir septynių mėnesių. Kai klausia, ar nepabodo tas pats darbas, kadangi mėgstu filosofuoti, atsakau: jame, kaip ir šeimoje, kaip ir gyvenime plačiąja prasme, yra ir pakilimų, ir nuosmukių. Vieną dieną gali pagalvoti, kad viskas apsibodo, o kitą vėl atrandi naujų spalvų. Tai bangavimas, negali būti visada vienoda. Taip ir šalia esantis žmogus gali pasirodyti neįdomus, o po kelių dienų nustembi - vau, ką turiu!
O jei man pasidaro nuobodu, visada susigalvoju iššūkių. Perdažau sienas ar surengiu kalėdinį vakarą Gabijos mokykloje. Esu lyg lenktyninis žirgas, bėgantis trasa ir šokinėjantis per barjerus. Supratau - nemoku ramiai gyventi. Kai sergu ir turiu gulėti lovoje, galiu išeiti iš proto. Tik geriau pasijuntu, šliaužiu brandindama kokią mintį: gal jau reikia karnizus pakeisti ar ką nors nulupti. Turiu ko nors prisigalvoti, kad degčiau ir spirgėčiau. Štai dukros kambaryje perdažiau sienas, išpiešiau arklius. Turguje nupirkau senos „Singer" siuvimo mašinos griaučius, padariau Gabijai rašomąjį stalą. Pas tėtį - o jis stalius - radau lentų, jas sendinau, balinau, auksinau, įsigijau aparatą medienai graviruoti, dariau visokias nesąmones. Matyt, aistra genuose užkoduota.
O vyras?
Andrius pasiduoda mano iššūkiams. Tik taip ir galima judėti į priekį. Stovintis vanduo apauga maurais ir tampa pelke. Aš namuose esu upeliukas, kuris pamala, kad vanduo neužsistovėtų. Be abejo, daug konfliktų nekyla, nes Andrius pasiduoda mano įtakai. Jei priešintųsi, kažin ar šiandien galėčiau sakyti iki šiol mylinti tą žmogų. Visko būna: vyras pasako, kad atsibodo, norisi ramiai pabūti. O aš priekaištauju, kad vėl nieko nebenori daryti. Bet tai ir yra normalus gyvenimas. Geriausias šeimyninio gyvenimo atspindys - spektaklis „Urvinis žmogus". Tinka ne tik mums.
Tai namiškiai jus pavadintų diktatore?
Gal. Velniai žino. Labai nenoriu tokia būti. Nebent diktatorė su meile. Jei esi idėjos autorius, tai iš šalies ir atrodai diktatorė. Tačiau stengiuosi viską daryti ne per prievartą. „Tėti, gal darom?" - įkalbinėju.
Mano vyras gimęs po Vėžio ženklu, o aš - po Žuvų. Aš atvira, jis užsidaręs. Aš nenustygstanti, jis ramus. Aš šneki, jis tylus. Visiems atrodo, kad esu diktatorė. Bet kai liekame dviese, kaip tada viskas yra ne taip... Jis leidžia man plaukti ir aš esu laiminga. Su vyru esame partneriai, bendraminčiai ir draugeliai. Kartais dukra net priekaištauja: „Jūs vis apsikabinę ir apsikabinę, o aš..."
Išduokite paslaptį, kaip per vienuolika metų įmanoma išsaugoti meilę ir aistrą?
Išsaugojome. Viena mano bičiulė ištekėjusi jau per dvidešimt metų, tačiau vis kartoja mylinti savo vyrą. Nežinau, kokios audros kartais siaučia jų namuose, tačiau matau, kaip jis alpsta nuo savo moters. Ji graži, jis tenkina jos užgaidas. Tarkim, žino jos silpnybę batams ir pasistengia nustebinti. Ši pora man yra siekiamybė: galima jausmus išsaugoti.
Jei, tarkim, negali pakęsti artimo žmogaus šykštumo, neik su juo į parduotuves. Santykiai tokiu atveju priklausys tik nuo to, kiek sau nori pameluoti, prisikabinti makaronų. Jei erzina tik ši savybė, o visa kita yra gerai? Kam tada nervintis?
Kokioms jūsų silpnybėms vyras nuolaidžiauja?
Turiu porą dovanų kuponų masažams, bet guli nepanaudoti. Man mieliau kartu su vyru leisti laisvą laiką prie mūsų statomo namo... „Važiuosim? Kursim krosnį?" - tereikia paklausti. Džiaugiuosi, kad sutampa mūsų norai. Jei žmones skiria esminiai dalykai, jie negali kartu gyventi.
Namą statote jau keleri metai?
Prieš kelerius metus viename Kauno priemiestyje nusipirkome „dėžutę", pakeitėme stogą. Išorės apdaila padaryta, iškilo kaminas, sutvarkyta dalis kiemo. Darbai jau persikėlė į vidų...
Nenorime imti didžiulės paskolos - kokio pusės milijono, kad namas greičiau atsistotų. Norime tai daryti patys ir iš savo santaupų. Kadangi palikimų negauname, tenka suktis. Sutaupome penkiasdešimt tūkstančių ir įdedame juos į namą... Nenoriu lįsti į skolas, matau, kaip tai padarę žmonės vergauja. Didelė našta ir baimė. Maža kas gali atsitikti...
Bet koks užsitęsęs procesas tampa varginančiu.
Visiškai ne. Gyvename mano tėvų name, turime per keturiasdešimt savo kvadratų ir jaučiamės tarsi atskirame bute.
Kieno tai žaidimas - jūsų ar vyro?
Aišku, mano.
Ką švelni moteris daro statybose?
Viską. Greičiau reikėtų klausti, ko aš ten nedariau. Kadangi mano darbas kūrybinis, pailsiu dirbdama fiziškai. Galiu tampyti betoną, plytas...
Tačiau tokiais darbais galima neapsikrauti ir pasamdyti statybininkus.
Viduryje svetainės pastatėme špižinę krosnelę. Statybininkai betonuotomis rankomis pro ją kai prasieina... Jie nesaugo, o mes su tokia meile viską darome. Samdome statybininkus tik tiems darbams, kurių patys tikrai negalime padaryti. Visas namas mūsų pačių rankomis apšiltintas, apkaltas lentelėmis. Ne iš pirmo karto viskas pasiseka. Dalį lentelių sukalėme cinkuotomis vinimis. „Turėtų tarnauti penkerius metus", - ištarė parduotuvėje. Kiek? Namui tai lyg penkios dienos. Netarnavo ir metų. Po žiemos pamačiau, kad lentos pradeda aplink vinis juoduoti - man nėra nieko baisiau. Ir ką, ištraukėme visas ir įgręžėme nerūdijančio plieno.
„Niekas negręžia", - mums aiškino. O aš tai darysiu - noriu kokybiško namo.
Užsikrovėme statybas, tačiau tikrai nesikankiname. Po darbų vyrui pasiūlau nuvažiuoti į namą (dukra dažniausiai nenori prisidėti). Jei nori pasėdėti prie televizoriaus, uždegu noru nuo sofos pakilti. Name pasikuriame krosnelę ir imamės darbų. Prieš Kalėdas ir Naujuosius taip įsisukau į darbus, negalėjau kurį laiką net nuvažiuoti į namą - vyras išsiruošdavo vienas. Tačiau skundėsi, kad vienam neįdomu, - trūksta manęs.
Bendras darbas ne tik suartina, bet ir išskiria - kyla daugiau priežasčių kibti į atlapus?
Neištampo nervų, nes tai man - kūryba. Niekur neskubu. Džiaugiuosi, kad namo statybos nevyksta greitai. Pavyzdžiui, ilgai vienaip įsivaizdavau laiptus, o staiga išvydau kitokius. Jei manęs paklaustų, ar noriu gyventi šiame name, susimąstyčiau. Tačiau jei išgirsčiau klausimą, ar noriu jį statyti, neabejočiau: „Noriu." Man svarbu procesas, o ne rezultatas. Vieni brandaus amžiaus žmonės prisipažino norintys grįžti į gimtinę, kaime susiręsti namuką, tačiau visi atkalbinėja: kam senatvėje užsikrauti rūpesčių? Kodėl ne? Jie bus laimingi kurdami namą. Jei šiandien Dievas nukirstų gyvybės siūlą, ar negalėčiau pasakyti, kad buvau laiminga?
Vienas turtingas žmogus man patarė džiaugtis visu šiuo etapu, nes kai įsikelsiu į namą, tai nebebus laimė. Džiaugsmas yra tai, ką darai, o ne ką turi. Gal todėl neužsibrėžiame datos, kada norėtume įsikelti? Kai apsibrėži save, kaip sunku tampa gyventi! Imi daužyti galvą į sieną, kad viską spėtum. Man statybos - ne našta, ne prievolė, ne karinė tarnyba. Netaupome pinigų tik namui. Juk man prisireikia batų. Vasarą dukrą išsiunčiame mokytis anglų kalbos į Oksfordą. Jei nebenorime leisti atostogų prie namo, susikrauname daiktus ir važiuojame prie jūros. „Pavargai, tėveli, ilsimės, - paraginu ir vyrą. - Mums nereikia namo rytoj." Ateis laikas, kada norėsime tai daryti, pasibučiuosime ir važiuosime dirbti.
