Aušra televizijoje matė visko – ir balto ir juodo. Per tuos metus įgijo daug neįkainuojamos patirties, tačiau pavargo nuo žmonių nenuoširdumo.
Su kolegomis jau atsisveikino
Šešerius metus dirbę, kūrę ir džiaugęsi gražiais projekto „TV pagalba“ darbais „gelbėtojai“ susirinko Trakų rajone esančioje sodyboje, kad paskutinį kartą prisimintų prabėgusius metus ir nuveiktus darbus. Aušra šypsodamosi sako, kad tai - naujo etapo pradžia. „Atsisveikindama sakiau, kad noriu kalbėti ne apie darbą, o apie žmones, kurie beprotiškai turtina gyvenimą. Jie gali būti ir blogi, bet iš jų irgi yra ko pasimokyti. Gaila tik, kad į atsisveikinimo vakarėlį ne visi galėjo atvažiuoti.“ Aušra neslepia, kad būtent šiais metais ji suprato ir suvokė, jog darbas „TV pagalboje“ jos nebetenkina. „Laida turėjo kad vėl akys užsidegtų, kad sujaudintų žingeidumą... Ėmiau tiesiog jausti, kad nebeįdomu, kad „nebeaugu“, nebetobulėju. Šitas jausmas manyje atsirado ne be reikalo – po Naujųjų metų išėjo mūsų nuostabus režisierius. Beje, tam tikri ženklai tai irgi parodė. Gedimino Jauniaus perėjimas kitur man asmeniškai buvo akivaizdus atsakymas, kad laidos nebebus,“ – su nostalgija kolegoms kalba Aušra. Mintimis perbėgusi visus šešerius metus, Aušra vienareikšmiška. „Aš pasikeičiau, nes neįmanoma nepasikeisti. Kiekvienas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą, tave keičia, tampa dalimi. Į savo traukinį įsodinau daugybę žmonių... Kaip galima negauti, kaip galima nepasikeisti? Visi tie žmonės buvo mano mokytojai. Tikiuosi, kad nesikeičiu į blogą pusę, bet aš juk nežinau, nes sunku save matyti iš šalies. Tie metai turtingi žmonių prasme, pažinčių, išsilavinimo, akiračio praplėtimo, netgi konfliktų sprendimo prasme, nes visokių žmonių pasitaikė kelyje. Tai yra gyvenimiškos pamokos!. Nereikia nieko slėpti – kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų, visokių bruzgynų, kuriuos reikia perbristi ir niekas ten lengvai takelių neiškerta. Pamatai tam tikras rinkos sąlygas, pajunti konkurenciją, tam tikrą lipimą per galvas. Vienas žmogus man pasakė: „Mes esame prekė. Tu turi save išstatyti taip, kad tave pirktų.“ Aš tada pagalvojau, Dieve, kaip tai prieštarauja mano vidinei filosofijai,“ – atvirai kalba Aušra Kilkuvienė.
Norisi tikro jausmo
Aušra neslepia esanti jautri, tačiau sako dabar mažiau juokiasi, bet ir mažiau verkia. „Kartais taip pavargstu bukai šypsotis, kai to visai nesinori. Pavargau nuo netikrų šypsenų ir kalbų... Aš taip noriu tikro jausmo, tikro šypsnio, tikros emocijos ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad būtent tai yra vertybė. Nekalbu apie visus, bet tokių žmonių visur pasitaiko. Pamačiau šiek tiek kitą gyvenimo pusę, tą paviršutiniškumą, netikrumą ir man liūdna dėl to. Kartais taip norisi paklausti žmogaus: „O tu būni kada nors savimi?.“ Aušra prisipažįsta visada kažko ieškanti. „Nesu ir nebuvau rami. Visada esu ieškojime, gal dėl to randu tai, ko man reikia, dainose, eilėse. Negaliu būti visiškai rami: kaip aš galiu garantuoti už save, už savo vyrą, už vaikus? O iš kur aš žinau, kokius juos užauginsiu! Su darbais irgi niekada nežinai, kaip bus. Nereikėtų visko taip sureikšminti, bet, aišku, kad sureikšminu, aišku, kad rami dėl nieko nesu. Kita vertus, seniai supratau tiesą, kas nesibaigia, tas neturi pradžios.“ Aušra dar kartą patikina, kad nerimo ir nežinomybės būdavo kasmet pasibaigus televizijos sezonui, tačiau ši vasara kitokia. „Aš turiu planų, turiu minčių ir idėjų, tačiau sprendimas dar nepriimtas. Viskas išsispręs rudeniop, kai pradės dėliotis darbai.“ Moteris iki galo neatskleidžia savo planų, bet iš jos šypsenos akivaizdu, kad tai susiję ne tik su televizija. „Yra planas verslui, mane domina ir renginiai, ir knibžda noras pastudijuoti interjero dizainą, ir dar daug kitų visokių minčių, tačiau kol kas galiu kalbėti tik užuominomis.“ Dabar ji mėgaujasi ir džiaugiasi atostogomis. „Aš nežinau, kas man darosi, paskutiniu metu kartais išvis galvoju nueisiu į vienuolyną..., – tokiomis mintimis nustebina, bet tuoj pat plačiai nusišypso, - Tingiu dažytis, tingiu eiti į grožio salonus, į soliariumus, kartais pagaunu save, kad kur kas mieliau važiuoju pirkti, pavyzdžiui, šlifavimo popieriaus ir ką nors dekoruoju. Kai darbas viešas, dabar man taip norisi sėdėti apsikuitus. Kaifuoju namų aplinkoje, noriu atsikelti ryte, gerti kavą, išglostyti gėles, nuskabyti lapukus, skaityti knygą. Patinka pjauti žolę ir jausti jos kvapą. Apskritai žemė duoda teigiamos energijos – su metais turbūt pradėsiu sodinti agurkus,“ – šypsosi ji, kol kas su vyru dar tik „belipdanti“ nuosavą namą.
Turiu du vaikus
Planus keltis į naują namą šiek tiek pakoregavo sprendimas į šeimą priimti berniuką. „Kai pasiėmėme globoti Kajų, viskas sustojo. Reikėjo vaikui sukurti aplinką, jam atskirą erdvę, kad jaustųsi puikiai. Kol kas dar gyvename pas mano tėvus.“ Prieš priimdama sprendimą pasiimti vaiką, kuris gimė asocialioje šeimoje, Aušra sakė prašiusi vieno – ramybės... „Tuomet, atsimenu, net oro trūko, kaip sunku buvo apsispręsti.“ Kajus, anot moters, jau gerokai pasikeitė. „Aišku, vaikui dar labai sunku suvokti, ką reiškia žodis mandagumas, kad yra savaitės dienos, kad negalima skaudinti kitų žmonių, reikia užjausti, padėti. Bet tai – ilgas procesas, tikiuosi, kad mums pavyks. Mano tikslas yra, kad keistųsi Kajaus vidus, kad susiformuotų tinkamas vertybes ir užaugtų geru žmogumi.“ Nors berniukui jau septyneri, į mokyklą jis rudenį neis. Aušra tikina, kad dar per anksti. Kaip vienuolikmetė dukra Gabija sutaria su broliu? „Natūralu, kad kiekviena Kajaus neadekvati reakcija ją erzina. Jis dar kalba kartais pakeltu tonu, pasimaivo, atsikalbinėja, jau reiškia savo nuomonę. Bet jei pamato, kad mes barame Kajų dėl vieno ar kito jo poelgio, užjaučia ir gina. Kalbuosi su abiem vaikais ir bandome spręsti kasdienius aktualius dalykus. Galiu pasakyti, kad tas ryšys tarp Gabijos ir Kajaus dar tik mezgasi.“ Aušra prasitaria, kad berniukas, keliskart pajutęs dėmesio trūkumą, pasiguodė pasiilgęs buvusių kiemo draugų. „Pasiilgo vaikų, bet ne mamos. Neseniai parašėme jo mamai laišką: „Čia Kajus, MES norime pasiimti nuotraukas, kur aš mažiukas su seserimis ir broliais“. Dabar beliko nuvežti ir pakišti po durimis,“ – mažais džiaugsmais dalijasi moteris. „Džiugu matyti, kad vaikas pagaliau pasijuto svarbus, jis mato, kad kažkam rūpi, jei jam įkando uodas ar dar kažkas nutiko. Mes tampame jo gyvenimu, o jis – mūsų.“
Su kolegomis jau atsisveikino
Šešerius metus dirbę, kūrę ir džiaugęsi gražiais projekto „TV pagalba“ darbais „gelbėtojai“ susirinko Trakų rajone esančioje sodyboje, kad paskutinį kartą prisimintų prabėgusius metus ir nuveiktus darbus. Aušra šypsodamosi sako, kad tai - naujo etapo pradžia. „Atsisveikindama sakiau, kad noriu kalbėti ne apie darbą, o apie žmones, kurie beprotiškai turtina gyvenimą. Jie gali būti ir blogi, bet iš jų irgi yra ko pasimokyti. Gaila tik, kad į atsisveikinimo vakarėlį ne visi galėjo atvažiuoti.“ Aušra neslepia, kad būtent šiais metais ji suprato ir suvokė, jog darbas „TV pagalboje“ jos nebetenkina. „Laida turėjo kad vėl akys užsidegtų, kad sujaudintų žingeidumą... Ėmiau tiesiog jausti, kad nebeįdomu, kad „nebeaugu“, nebetobulėju. Šitas jausmas manyje atsirado ne be reikalo – po Naujųjų metų išėjo mūsų nuostabus režisierius. Beje, tam tikri ženklai tai irgi parodė. Gedimino Jauniaus perėjimas kitur man asmeniškai buvo akivaizdus atsakymas, kad laidos nebebus,“ – su nostalgija kolegoms kalba Aušra. Mintimis perbėgusi visus šešerius metus, Aušra vienareikšmiška. „Aš pasikeičiau, nes neįmanoma nepasikeisti. Kiekvienas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą, tave keičia, tampa dalimi. Į savo traukinį įsodinau daugybę žmonių... Kaip galima negauti, kaip galima nepasikeisti? Visi tie žmonės buvo mano mokytojai. Tikiuosi, kad nesikeičiu į blogą pusę, bet aš juk nežinau, nes sunku save matyti iš šalies. Tie metai turtingi žmonių prasme, pažinčių, išsilavinimo, akiračio praplėtimo, netgi konfliktų sprendimo prasme, nes visokių žmonių pasitaikė kelyje. Tai yra gyvenimiškos pamokos!. Nereikia nieko slėpti – kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų, visokių bruzgynų, kuriuos reikia perbristi ir niekas ten lengvai takelių neiškerta. Pamatai tam tikras rinkos sąlygas, pajunti konkurenciją, tam tikrą lipimą per galvas. Vienas žmogus man pasakė: „Mes esame prekė. Tu turi save išstatyti taip, kad tave pirktų.“ Aš tada pagalvojau, Dieve, kaip tai prieštarauja mano vidinei filosofijai,“ – atvirai kalba Aušra Kilkuvienė.
Norisi tikro jausmo
Aušra neslepia esanti jautri, tačiau sako dabar mažiau juokiasi, bet ir mažiau verkia. „Kartais taip pavargstu bukai šypsotis, kai to visai nesinori. Pavargau nuo netikrų šypsenų ir kalbų... Aš taip noriu tikro jausmo, tikro šypsnio, tikros emocijos ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad būtent tai yra vertybė. Nekalbu apie visus, bet tokių žmonių visur pasitaiko. Pamačiau šiek tiek kitą gyvenimo pusę, tą paviršutiniškumą, netikrumą ir man liūdna dėl to. Kartais taip norisi paklausti žmogaus: „O tu būni kada nors savimi?.“ Aušra prisipažįsta visada kažko ieškanti. „Nesu ir nebuvau rami. Visada esu ieškojime, gal dėl to randu tai, ko man reikia, dainose, eilėse. Negaliu būti visiškai rami: kaip aš galiu garantuoti už save, už savo vyrą, už vaikus? O iš kur aš žinau, kokius juos užauginsiu! Su darbais irgi niekada nežinai, kaip bus. Nereikėtų visko taip sureikšminti, bet, aišku, kad sureikšminu, aišku, kad rami dėl nieko nesu. Kita vertus, seniai supratau tiesą, kas nesibaigia, tas neturi pradžios.“ Aušra dar kartą patikina, kad nerimo ir nežinomybės būdavo kasmet pasibaigus televizijos sezonui, tačiau ši vasara kitokia. „Aš turiu planų, turiu minčių ir idėjų, tačiau sprendimas dar nepriimtas. Viskas išsispręs rudeniop, kai pradės dėliotis darbai.“ Moteris iki galo neatskleidžia savo planų, bet iš jos šypsenos akivaizdu, kad tai susiję ne tik su televizija. „Yra planas verslui, mane domina ir renginiai, ir knibžda noras pastudijuoti interjero dizainą, ir dar daug kitų visokių minčių, tačiau kol kas galiu kalbėti tik užuominomis.“ Dabar ji mėgaujasi ir džiaugiasi atostogomis. „Aš nežinau, kas man darosi, paskutiniu metu kartais išvis galvoju nueisiu į vienuolyną..., – tokiomis mintimis nustebina, bet tuoj pat plačiai nusišypso, - Tingiu dažytis, tingiu eiti į grožio salonus, į soliariumus, kartais pagaunu save, kad kur kas mieliau važiuoju pirkti, pavyzdžiui, šlifavimo popieriaus ir ką nors dekoruoju. Kai darbas viešas, dabar man taip norisi sėdėti apsikuitus. Kaifuoju namų aplinkoje, noriu atsikelti ryte, gerti kavą, išglostyti gėles, nuskabyti lapukus, skaityti knygą. Patinka pjauti žolę ir jausti jos kvapą. Apskritai žemė duoda teigiamos energijos – su metais turbūt pradėsiu sodinti agurkus,“ – šypsosi ji, kol kas su vyru dar tik „belipdanti“ nuosavą namą.
Turiu du vaikus
Planus keltis į naują namą šiek tiek pakoregavo sprendimas į šeimą priimti berniuką. „Kai pasiėmėme globoti Kajų, viskas sustojo. Reikėjo vaikui sukurti aplinką, jam atskirą erdvę, kad jaustųsi puikiai. Kol kas dar gyvename pas mano tėvus.“ Prieš priimdama sprendimą pasiimti vaiką, kuris gimė asocialioje šeimoje, Aušra sakė prašiusi vieno – ramybės... „Tuomet, atsimenu, net oro trūko, kaip sunku buvo apsispręsti.“ Kajus, anot moters, jau gerokai pasikeitė. „Aišku, vaikui dar labai sunku suvokti, ką reiškia žodis mandagumas, kad yra savaitės dienos, kad negalima skaudinti kitų žmonių, reikia užjausti, padėti. Bet tai – ilgas procesas, tikiuosi, kad mums pavyks. Mano tikslas yra, kad keistųsi Kajaus vidus, kad susiformuotų tinkamas vertybes ir užaugtų geru žmogumi.“ Nors berniukui jau septyneri, į mokyklą jis rudenį neis. Aušra tikina, kad dar per anksti. Kaip vienuolikmetė dukra Gabija sutaria su broliu? „Natūralu, kad kiekviena Kajaus neadekvati reakcija ją erzina. Jis dar kalba kartais pakeltu tonu, pasimaivo, atsikalbinėja, jau reiškia savo nuomonę. Bet jei pamato, kad mes barame Kajų dėl vieno ar kito jo poelgio, užjaučia ir gina. Kalbuosi su abiem vaikais ir bandome spręsti kasdienius aktualius dalykus. Galiu pasakyti, kad tas ryšys tarp Gabijos ir Kajaus dar tik mezgasi.“ Aušra prasitaria, kad berniukas, keliskart pajutęs dėmesio trūkumą, pasiguodė pasiilgęs buvusių kiemo draugų. „Pasiilgo vaikų, bet ne mamos. Neseniai parašėme jo mamai laišką: „Čia Kajus, MES norime pasiimti nuotraukas, kur aš mažiukas su seserimis ir broliais“. Dabar beliko nuvežti ir pakišti po durimis,“ – mažais džiaugsmais dalijasi moteris. „Džiugu matyti, kad vaikas pagaliau pasijuto svarbus, jis mato, kad kažkam rūpi, jei jam įkando uodas ar dar kažkas nutiko. Mes tampame jo gyvenimu, o jis – mūsų.“
