Baleto šokėjas Petras Skirmantas: „Užauginti vaikus – didesnė karjera nei scena“

Legendiniam baleto šokėjui, choreografui ir renginių režisieriui Petrui Skirmantui likimas skyrė vienišo tėvo dalią. Mirus žmonai, jis liko su dviem mažamečiais sūnumis. „Nesijaučiau pasilikęs vienas, ir ačiū Dievui, kad buvo jie. Jau tada pajutau, kad mes – trijų vyrų kompanija“, – apie likimo siųstus išbandymus kalba garsus šokėjas.

Ar nesuklysiu sakydama, kad nemėgstate viešumos?

Labai nemėgstu, kai iš meno pradedamas daryti verslas. Mėgėjai staiga tampa svarbesni nei profesionalūs menininkai, žmonėms atrodo, kad bet ką galima pasiekti per savaitę ar mėnesį... Tada ir pasipila iš dangaus „meteoritų“ lietus, dūžta daugybė likimų. Manau, Lietuvoje dėl sunkmečio ypač juntami minėti lietūs.

Ir jūs tai pajutote?

Reikia būti kurčiam ir aklam, kad nepajustum jos savo kailiu.

Kaip seniai dirbate pedagogo darbą?

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje dirbu devintus metus. Šešerius iš jų vadovavau, dabar tik dėstau. Praėjusiais mokslo metais išleidau pirmąją savo mokinių laidą. Šiandien man mokyti kitus daug įdomiau ir kūrybiškiau nei šokti scenoje. Nėra baleto vadovėlių, kuriuose būtų surašytos šokio jungtys, yra tik judesių pavadinimai. Todėl tik įėjęs klasę suprantu, ko šiandien mokysiu. Argi tai – ne kūryba?

Į baletą atėjote iš pašaukimo?

Tai buvo atsitiktinumas. Devynerių metų pamačiau afišą, kurioje buvo pavaizduotas fantastiško grožio šokėjo šuolis, tada pagalvojau: kaip galima taip padaryti? Ir aš noriu! Į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų važiavau iš mažo miestelio, Užvenčio. Tėvas motinai sakė: „Nuvežk vaiką, kad pamatytų Vilnių, vis tiek ten jo nepriims.“ Mama nuvežė parodyti Vilniaus, o mane priėmė.

Iš ko sprendžiate, ar vaikas gabus baletui?

Tai matyti bet kuriame amžiuje iš fizinių duomenų: verstumo, žingsnio, pėdos kelties, koordinacijos, ritmiškumo, muzikalumo ir pan. Tačiau, ar vaikas talentingas, paaiškėja gerokai vėliau.

O koks vaikas buvote jūs?

Degiau didžiuliu noru šokti. Baletas man buvo pats gražiausias ir efemeriškiausias menas. Kartais ir dabar su pavydu žiūriu į skulptorius ar tapytojus: jų kūriniai ilgaamžiški, o mūsų – akimirkos. To, ką jaučia žiūrovai, stebėdami baletą salėje, jokia juosta negali perteikti.

Kiek metų prabėgo baleto scenoje?

Oficialiai operos ir baleto teatre dirbau dvidešimt metų. Po jų išėjau, bet dar maždaug septynerius metus gana intensyviai šokau pagal kvietimus užsienyje. Daugiausia su Ilze Liepa ir kitomis balerinomis.

Tačiau pedagogo darbas buvo ne iš karto?

Baigęs karjerą scenoje, nuėjau pas Vilniaus baleto mokyklos vadovus, bet jie manęs nepriėmė. Tada pasukau kita linkme. Gal ir gerai, kad tąkart viskas taip susiklostė? Kelerius metus dirbau Europos reikalų ministerijoje, Seime. Išmokau tokių dalykų (profesionaliai skaityti dokumentus, dirbti kompiuteriu), kurių galbūt niekada nebūčiau išmokęs.

Sulaukus keturiasdešimties, nauja pradžia ne tokia jau lengva...

Taip, turi būti beprotiškai imlus ir veržlus, nes nebeturi tiek laiko, kiek šalia tavęs esantys jauni žmonės. Nesvarbu, koks buvai vakar – šiandien turi būti geresnis. Jeigu esi toks pat arba blogesnis, tu niekam neįdomus. Daug metų vadovavausi tokiu principu.

Nors nebešokate, jūsų gyvenimo tempas nesulėtėjo?

Anksčiau praktikavau judesio jogą, dabar pasimokiau kvėpavimo pratimų ir jau kuris laikas nesergu sloga, peršalimu, gerklės ir kvėpavimo takų ligomis susirgimais. Nežinau, ar nuo to, bet sveikata iš tiesų pagerėjo.

Kas, jūsų manymu, šiandien atgraso jaunus žmones nuo baleto?

Atlyginimai – žmonės negali gyventi šventa dvasia. Jeigu mokęsis trylika metų gauni tokį atlyginimą, iš kurio negali pragyventi, tai nenormalu, juolab kad karjera tik dvidešimčiai metų... Be to, dabar Lietuvoje jaunam žmogui akcentuojamas verslumas, bet ne kūrybiškumas.

Ne kartą buvote sulaukęs pasiūlymų palikti Lietuvą, tačiau nesusigundėte.

Jeigu pinigai duoda laisvę, bet nesuteikia laimės, keisti gyvenamosios vietos dėl jų neverta. Ypač kai Lietuvoje yra draugų, mėgstama aplinka, erdvės, kuriose nori gyventi. Man svarbi vieta ir žmonės, kurie visada šalia. Galbūt retai, bet galiu jiems paskambinti, nuvažiuoti ir paverkti, kad ir vidury nakties ant peties.

Be savos aplinkos neįsivaizduojate gyvenimo?

Sūnūs ir šeima man labai svarbu. Net nežinau, kas svarbiau: padaryti karjerą ar užauginti vaikus? Matyt, užauginti vaikus svarbiau nei scena. Nors abiem atvejais reikia, kad šalia būtų žmogus, kuris paremtų. Kol buvau scenoje, man sekėsi. Kai dar buvo gyva žmona, ji mane labai palaikydavo ir prisiimdavo didžiulį krūvį. Vėliau mama gelbėjo, būtent tai ir leido judėti toliau.

Netekęs žmonos, likote su dviem mažamečiais berniukais?

Dabar, kai žiūriu į jų amžių (penkeri ir septyneri metai), man jie atrodo labai maži, bet tada atrodė tokie vyrukai. Nesijaučiau pasilikęs vienas, ir ačiū Dievui, kad jie buvo. Jau tada pajutau, kad mes – trijų vyrų kompanija. Galėjau su jais pasitarti, o virš mūsų visų buvo mano mama.

Bet griežtesnis žodis vis vien priklausydavo jums?

Kai reikėdavo, paimdavau vadžias į savo rankas ir „pareguliuodavau“. Kategoriškas ir principingas buvau tik jaunystėje, kol dar neturėjau šeimos. O paskui gyvenimas parodė, kad gali būti ir kitaip. Su amžiumi ateina išmintis (šypsosi).

Su žmona gana ilgai gyvenote dviese?

Kai susituokėme, man buvo 25-eri, o Raimonda buvo metais jaunesnė. Pirmasis sūnus gimė, kai man sukako trisdešimt. Kurį laiką norėjome pagyventi vienas dėl kito, man buvo svarbi karjera, o ji dar norėjo studijuoti režisūrą. Tačiau prisilietusi prie projektų televizijoje pasakė, kad tai – nemoteriškas darbas ir ji to nebenorinti. Ji buvo filologė, dirbo Lietuvos radijuje, rengė kultūros laidas užsieniui anglų kalba.

Po Raimondos mirties galėjote pasikliauti tik savo mama?

Be jos nebuvo daugiau žmonių, kurie būtų šalia ir padėtų. Pasakymų „oi, kaip tau sunku, užjaučiu“, girdėdavau iš daug ko, bet tai nepadėdavo. Kai vaikai maži, reikia, kad kažkas skalbtų, gamintų, padėtų ant stalo valgį, išplautų indus, sutvarkytų butą... Namų šeimininkės neturėjau, todėl viską turėjau daryti pats. Gal daugiausia tąkart kliuvo mano mamai? Nors ir sūnūs įsitraukė į buitinius rūpesčius. Toks buvo mūsų šeimos modelis. Reikėjo gyventi ir mes gyvenome.

Žmonos išėjimas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus?

Ji mirė nuo gripo komplikacijos... Per tris dienas. Kai nuvežėme į ligoninę, jos temperatūra buvo labai maža. Aš ruošiausi gastrolių į Rygą. Kitą rytą paskambinęs sužinojau, kad jos savijauta pagerėjo ir galiu pasiimti namo. Tačiau staiga ji ėmė blogėti, o naktį žmona mirė. Buvo sveikas žmogus, niekuo nesirgo. Bet imuninė sistema išėjo iš rikiuotės...

Nutraukėte planuotas gastroles?

Atsimenu, jog pirmas žmogus, kuriam paskambinau ir pasakiau, kad neatvažiuosiu, buvo mano šokio partnerė Ilzė Liepa. Ji trumpai pasakė: „Turi būti stiprus: tik labai gerus žmones Dievas pasiima jaunus, nes jie yra reikalingi.“ Tąkart mūsų laukė trys ar keturi koncertai, bet ji paklausė, gal atvažiuosiu į paskutinįjį. Pamaniau – nesąmonė. Bet palaidojęs žmoną supratau, kad negaliu sustoti nė minutės. Jaučiau, kad sustojęs nebegalėsiu pajudėti ir suakmenėsiu. Todėl dar tą patį vakarą sėdau į traukinį ir išvažiavau.

Po artimo žmogaus netekties scena, matyt, ne pati tinkamiausia vieta atsitiesti...

Nuvažiavęs į Rygą, žadėjau repetuoti, bet balerina, su kuria turėjau šokti, patarė gerai išsimiegoti. Kitą dieną pagal austrų kompozitoriaus Gustavo Malerio muziką atlikome numerį „Rožės mirtis“. Keliolikos minučių vieno veiksmo dramatiškas baletas, kuriame vyras myli moterį kaip gėlę. Iš toli jis grožėtis nemoka, o savanaudiškai nuskynęs supranta, kad ji yra jo, bet tik mirksniui, nes jo rankose vysta ir miršta. Tą vakarą iš manęs ėjo tokie stiprūs jausmai, kad kai pašokome, salė nuščiuvo. Mirtina, spengianti tyla. Atrodė, kad nuo jos išprotėsiu. Man ji tęsėsi visą amžinybę, paskui pasigirdo ovacijos. Iki šiol manau, kad tą vakarą kaip niekada gerai pavyko perteikti ir parodyti, koks trumpas, efemeriškas gyvenimas ir kaip negalima jo planuoti.

Ar tiesa, kad vienas jūsų sūnų taip pat galvojo apie baletą?

Tai buvo vaikiškas, net nepaaugliškas pasvarstymas. Prisimenu, kaip jie jau būdami paaugliai, parėję iš kokio nors spektaklio, su gera ironijos doze šokdavo namuose baletą. Būdavo galima iš juoko numirti, kaip visa tai iš jų tarsi fontano džiaugsmu trykšdavo.

Tikriausiai pagalvojate, kad netoliese ta diena, kai sūnūs užvers namų duris...

Kristijonas, kuriam dabar dvidešimt metų, pagal „Erasmus“ programą išskrido pusmečiui pasimokyti į Madridą, o vyresnėlis Dominykas (22 m.) studijuoja ketvirtame kurse. Aš dar labai neseniai stebėdavausi, kai jie abu norėdavo važiuoti su manimi atostogauti. Žinote, kaip būna kitose šeimose – ūgtelėję vaikai nebenori leisti atostogų su tėvais. O maniškiams ilgai buvo smagu, nes aš jų nevaržydavau, leisdavau daryti tai, ką nori. Ir man būdavo smagu: galėdavau paskui juos pasitempti.

Minėjote, kad retai kada susirenkate visi prie bendro stalo...

Kartais labai norėtųsi užtiesti baltą staltiesę, padėti lėkštes, bet net per didžiausias šventes sunku tai padaryti. Nors ypatingomis progomis susėdame, tada šeimininkauja mano mama, o visi kiti prisideda pagal savo sugebėjimus (juokiasi). Esu iš tų, kurie moka gaminti.

Smalsu, kaip atrodo jūsų valgiaraštis...

Stengiuosi rinktis lengvą maistą, beveik nevalgau mėsos. Pusryčiams verdu košę. Labai retai geriu kavą, tik vakarais, kad gerai miegočiau (šypsosi). Man nepatinka sunkus ir įmantrus maistas su daugybe padažų, kur kas patraukliau jausti kiekvieno produkto skonį. Bet tai, ko gero, labiau gurmaniška negu asketiška.

Bristumėte į tą pačią upę – baletą – antrą kartą?

Nežinau, ar būna antras kartas (šypsosi), tačiau dėl nieko nesigailiu: mano gyvenimas įdomus. Aišku, tikiu, kad likimas padiktuoja savo vagą, bet ir ji palankesnė, jei žmogus stengiasi ir kažko siekia. Baletas – mano pirmoji meilė, o tai, kas daroma iš meilės, neša laimę ir džiaugsmą.