Grupės „Funky" vokalistė Beata išties turi kuo džiaugtis: karjera klostosi sėkmingai, šalia mylimas žmogus, sveikatos ir laimės irgi užtektinai. „Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei tik norėsi - būsi laimingas", - tikina dainininkė.
Pastaruoju metu mažiau rodotės viešumoje. Pavargote nuo dėmesio?
Visada taip buvo (šypsosi). Televizijoje ir žurnaluose pasirodydavome tik prieš albumo išleidimą. Mielai kalbu apie savo dainas, muziką, bet nesu linkusi pasakoti apie asmeninį gyvenimą.
Neturime nei noro, nei motyvų viešinti tai, kas vyksta kiekvieno iš mūsų namuose. Dėmesio ir pripažinimo siekiame dainomis. Suprantu, kad esu dažniau matoma, bet labai vertinu ir branginu savo šeimą, kuriai per didelis viešumas nepatinka. Iki šiol mano tėvai nėra davę nė vieno interviu, nors Lietuvoje dainuoju jau penkiolika metų.
Konkurencija nebaugina?
Dažniausiai dainuoju rusų arba lenkų kalbomis, tad grupės „Funky" klausytojų auditorija kitokia. Gal kaip tik todėl neturime didelių konkurentų, su kuriais reikėtų varžytis. Tiems, kas Lietuvoje bandė dainuoti rusiškai, nieko per daug rimta neišėjo, tad kaip buvome, taip ir likome vieninteliai.
Esate labai užimta?
Iki pat Naujųjų metų įtemptas darbymetis: kas savaitę suplanuoti 2-3 koncertai, be to, įrašome naują grupės albumą. Pati kuriu dainų tekstus, ne tik sau, bet ir kitiems atlikėjams. Neskubu, nes nenoriu banalių dainų. Stengiuosi subrandinti kiekvieną žodį, o tik tada pateikiu klausytojams.
Ne taip seniai bandžiau analizuoti, kaip ir iš kur mane pasiekia kūrybinės mintys. Pastebėjau, kad dažniausiai idėjos ateina labai nelauktai, pavyzdžiui, vairuojant (juokiasi). Jas surenku po eilutę iš visų savo kelionių, įspūdžių ir tuo metu mane aplankančių jausmų. Gal kaip tik todėl kiekvienas mūsų albumas yra gerai parduodamas, o ir koncertinės veiklos netrūksta.
Paskutiniame „Funky" albume dainos buvo įrašytos keturiomis kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų ir anglų. Šį kartą naujajame albume planuojame dainuoti lietuviškai ir rusiškai. Įrašuose dalyvauti pakviečiau ir savo draugą, su juo atliksime porą dainų portugalų kalba (šypsosi).
Muzika jums vis dar svarbi kaip ir anksčiau?
Daug apie tai galvojau. Koncertuodama už Lietuvos ribų, esu sulaukusi įvairių pasiūlymų, tad anuomet neišvengta dvejonių ir svarstymų, kuo būtų geriausiai užsiimti. Mąsčiau netgi apie savo verslą, nes pagal specialybę esu turizmo vadybininkė. Tačiau iki šiol negaliu gyventi be muzikos, be to, tai yra mano pragyvenimo šaltinis. Muzika tapo mano gyvenimo būdu, malonumu ir meile. Net neįsivaizduoju, kad jos galėtų nebūti.
Kaip susipažinote su širdies draugu Gleytonu?
Susipažinome naktiniame klube prieš dvejus metus. Po mano skyrybų su vyru buvo praėjęs tik pusmetis, tad jokių romanų ar meilių tikrai nenorėjau. Be to, į klubus einu ne pažinčių ieškoti, o pasižiūrėti, kokios muzikos klausosi žmonės, kaip keičiasi publika ir patys kūriniai.
Tą kartą kaip tik buvo mano gerų draugų vakarėlis. Klube pastebėjau penkis vaikinus, kurie labai smagiai leido laiką: šoko, šnekučiavosi (šypsosi). Labai įstrigo tai, kad jie negėrė alkoholio, nes Lietuvoje tokie dalykai šiais laikais - retenybė. Daugelis vyrų pirma įkaušta, tik tada eina šokti. Taip ir susipažinome. Pamačiau, koks jis muzikalus, išgirdau jo kūrinius ir atradome daug bendra.
Kaip į juodaodį širdies draugą reagavo jūsų tėvai?
Tėvai visada mane palaikė, nes nuo paauglystės nesivaikiau standartų ir nebuvau konservatyvi. 1999-aisiais pirmoji Lietuvoje mokiau hiphopo šokių ir visus norinčius supažindinau su šia muzika. Tuo metu turėjau net šešis šimtus mokinių, nors pati buvau labai jauna. Juodaodžių muzika buvo mano gyvenimas. Pamenu, netgi juokaudavau, jog kada nors ištekėsiu už juodaodžio (šypsosi). Mano tėvai labai supratingi, neuždavė jokių papildomų klausimų.
Jūsų draugui patinka Lietuvoje ar mieliau gyventumėte kitur?
Mano draugas jau maždaug devynerius metus nebegyvena Brazilijoje. Gleytonas yra gyvenęs Vokietijoje, Lenkijoje, o dabar Lietuvoje. Ir aš nuo 1998-ųjų gyvenau tai Amerikoje, tai Vokietijoje. Kol kas mes tikrai gyvensime čia, nes turiu vaiką, kurį leidžiu į lietuvių darželį. Bet kelionių niekada neatsisakysime. Planuojame netrukus vėl vykti į Braziliją, ten praleidžiame maždaug porą mėnesių.
Panašu, kad Brazilija jums padarė neišdildomą įspūdį?
Apie šią šalį neįmanoma papasakoti, reikia ją pamatyti (šypsosi). Visi, kas joje lankėsi, grįžo užburti. Lietuvoje žmonės per daug sureikšmina materialius dalykus, linkę pasipuikuoti turtais ar pasidžiaugti kitų nelaimėmis. Brazilai man priminė vieną didelę šeimą: jei kas neturi valgyti, pamaitins, jei kas neturi apsirengti - aprengs. Gatvėse nėra išmaldos prašytojų, nes visais pasirūpinta. Net ir vaikų darželiai primena mini disneilendus. Žodžiu, daug saulės, ryškių spalvų ir laimingų žmonių (šypsosi).
Kaip jus priėmė draugo šeima?
Labai puikiai. Jie apie mane buvo skaitę, girdėję ir matę nuotraukas, žinojo, ką veikiu. Iškart taip susidraugavome, kad draugo mama mane priėmė kaip šeimos narę. Net kavą nešdavo į lovą (juokiasi). Ir dabar dažnai susiskambiname, pasikalbame. Ji visada rūpinasi, kad man nieko netrūktų.
Pirmą kartą viešint Brazilijoje didžiausią nuostabą man kėlė tai, kad Gleytono tėvai kaip didžiausiems svečiams mums užleido savo miegamąjį. Buvau priimta kaip tikra dukra, nes Gleytono šeima pamatė, kad esu geras žmogus ir myliu jų sūnų, o tai juk svarbiausia.
Kaip kilo mintis įsivaikinti draugo sūnų?
Tiesa ne visai tokia, kaip rašoma spaudoje. Mano draugas Gleytonas Brazilijoje turi devynerių metų sūnų. Buvome kalbėję apie tai, kad berniukas galbūt atvažiuos pas mus gyventi. Kažkada jis lankėsi Lietuvoje ir jam labai čia patiko. Gleytono sūnus labai nori gyventi Europoje, manau, nėra nieko neįmanoma. Kol kas jis atvažiuos paatostogauti, o paskui žiūrėsime.
Esate laiminga?
Jau seniai supratau, kad didžiuotis ir per daug džiaugtis turtais beprasmiška, nes materialūs dalykai niekada neatstos šeimos, sveikatos ir meilės. Bendravimas su artimais žmonėmis, buvimas su jais man yra svarbiausi gyvenime. Tai ir yra mano laimė.
Kaip rūpinatės savo grožiu?
Jau maždaug dvejus metus nesportuoju, todėl pasiilgau judėjimo ir vėl ketinu pradėti. O dėl grožio manau, kad norint pasiekti gerų rezultatų reikia ne vien laiko, bet ir noro.
Manau, labiausiai švytėti ir būti gražiam žmogui padeda teigiamos mintys ir geri darbai. Jei supranti, kad padarei kažką bloga, geriausiai iškart išsiaiškinti. Vadovaujuosi šia taisykle ir ji man padeda džiaugtis gyvenimu. Pats geriausias vaistas nuo visų negandų - pozityvus mąstymas. Juk nėra neišsprendžiamų dalykų. Visas blogas emocijas ar nemalonius įvykius palieku užnugaryje, viską išsiaiškinu ir tarsi uždarau duris.
Kaip lepinate save?
Labai mėgstu gaminti. Pats geriausias poilsis, kai sukviečiu draugus ir suruošiu jiems vaišes. Bendravimas su šeima, draugais, dainavimas - visa tai mane labai atpalaiduoja. Netgi, koncertai manęs nė kiek nevargina. Maždaug prieš penkerius metus supratau, kad tai ne tik darbas, atvirkščiai - malonumas. Karjeros pradžioje su grupe vis lėkėme, skubėjome, o dabar į koncertus nuvykstame ramiai ir be įtampos. Užsukame pavalgyti į restoraną, pasivaikščiojame po miestą, pakoncertuojame, vėl pailsime. Po koncertų grįžtame kaip po trumpų atostogų (šypsosi).
Kuo dar užsiimate?
Man svarbiausia muzikinė karjera, bet spėju pasidarbuoti ir kaip vertėja. Mano draugas - buvęs futbolininkas. Prieš kelerius metus jis patyrė traumą ir dabar nebežaidžia kaip profesionalas, bet nuo futbolo neatsiribojo - yra žaidėjų vadybininkas. Aš jam padedu susikalbėti su klientais, verslo partneriais (juokiasi). Susipažįstu su naujais, įdomiais žmonėmis, daug keliauju.
Neseniai susipažinau su dainininku, su juo Lenkijoje įrašome dainą. Geriau būti ir negali - naujos pažintys, kelionės ir verslas vienu metu. Be to, anksčiau nieko neišmaniau apie futbolą, o dabar žinau, kas yra saugas ir panašiai (juokiasi).
Artimiausi planai?
Vienas svarbiausių - baigti naujojo albumo įrašus. Taip pat laukia koncertai ir atostogos. Labai noriu vėl aplankyti Braziliją, nes visų pasiilgau. Ir, aišku, turiu planų kitiems metams (šypsosi).
