Scenos senbuvė Birutė Petrikytė sako, kad nuo gyvenimo neįmanoma pavargti, juk tai - Dievo dovana.
Daugiau kaip po trisdešimties scenoje praleistų metų pakeitėte profesiją - tapote verslininke?..
Verslininkės gyslelės savyje neįžvelgiu, nes tam reikia baigti visai kitokius institutus, krimsti kitokius mokslus. Su didžiąja scena neatsisveikinau ir profesijos nepakeičiau (šypsosi). Mane dažnai kviečia koncertuoti. Su dideliu malonumu ir iki šiol niekur nedingusiu jauduliu į sceną žengiu kaip į šventę. Labiau esu organizatorė. Tuo ir užsiimu pastaruosius aštuonerius metus. Rengiu „Šlagerių karaliaus ir karalienės" festivalį. Beje, šiais metais - jau devintąjį. Šlagerių festivalis „Palanga" šiemet vyks „Birutės uoste", nuostabiame gamtos kampelyje. Tai tikrai nelengvas, bet labai įdomus darbas.
Prieš kelerius metus sakėte, kad atėjo laikas pagyventi tik sau, kad pavargote nuo gyvenimo ant ratų, nuo koncertų. Mėgaujatės ramybe prie jūros?
Noriu pasijuokti iš savo ankstesnio pasakymo, nes niekas nepasikeitė. Neseniai dalyvavau TV laidoje „Mūsų dienos - kaip šventė". Autostrada taip ir liko, pasikeitė tik maršrutas. Dabar ne Vilnius-Kaunas-Klaipėda, o Vilnius-Palanga. Tik dabar suvokiau, kad visai nepavargau nuo gyvenimo, nes nuo jo neįmanoma pavargti. Tai - Dievo dovana.
Tai, kad sutikote Igorį, irgi pavadintumėte likimu?
Taip. Buvau priversta juo patikėti. Pamenu, kai išgyvenau sunkų gyvenimo etapą, su dukra nuėjome pas būrėją. Ji pasakė, kad manęs laukia darbas jūroje ir... didelė meilė. O Andželika juokaudama paklausė: „Tai gal ir koks kapitonas?" Smagiai pasijuokusios išėjome ir pamiršome. Po trijų mėnesių aš išplaukiau į jūrą (su dukra koncertavome kelte, plaukiančiame maršrutu Klaipėda-Kylis). Ten ir susipažinau su Igoriu, kelto kapitono padėjėju...
Nepritariate populiariam posakiui, kad meilė išblėsta po trejų metų?..
Spalio dešimtą dieną bus penkeri metai, kaip esame susituokę. Stebiuosi - tas laikas praėjo kaip viena diena. Jei vis dar vienas į kitą žvelgiame tokiu pačiu žvilgsiu kaip ir pirmąją pažinties dieną, vadinasi, meilė niekur nedingo. Mūsų medaus mėnuo tęsiasi jau devynerius metus. Mes susipažinome rugpjūčio pirmąją prieš dešimt metų. Valio! Bus puiki proga surengti visuotinę įsimylėjėlių šventę savo svečių namuose. Ilgiausias bučinys bus apdovanotas įspūdingu prizu.
Gal žinote receptą nuo rutinos?
Nuo rutinos vienintelis receptas - ramybė. O mes ją čia, ant Šventosios upės kranto, patikėkite, tikrai turime. Jei ir kyla kokių dūmelių, greitai juos išsklaidome - savitarpio supratimas šeimoje labai svarbu. Taip pat svarbu neaptingti ir nepamiršti vienas kitą kuo nors nustebinti. Mes vis dar rengiame vienas kitam staigmenas. Gegužės 25 dieną bus mano gimtadienis. Ir esu tikra, kad Igoris jau kažką rezga (šypsosi). Aš jam taip pat turiu staigmeną. Tai paįvairina mūsų gyvenimą.
Sakoma, kartu gyvendami žmonės supanašėja...
Nuotraukose tikrai supanašėjome. Ir tas pačias televizijos laidas mėgstame: „Euronews", „Kelionės", sporto, ypač teniso. Beje, abiem patinka psichologinės, pamąstymams peno teikiančios knygos.
Kokie vėjai sklando „Birutės uoste"? Kodėl svečių namus pavadinote savo vardu?
Igoris dovanojo šį „uostą" man. Dėl to negalėjo būti įrašytas ir Igorio vardas. Tokia buvo jo valia.
Šiame „uoste" triūsiame visi. Dukra Andželika dūzgia kaip bitutė ir džiaugiasi gyvenimu pajūryje. Taip sutapo, kad svečių namus atidarėme pernai rugpjūčio dvidešimtąją. Per mano vaikaičio Antano gimimo dieną. Manau, atsitiktinumų gyvenime nebūna. Joks atsitiktinumas ir tai, kad po daugybės Kaune praleistų metų aš vėl atsidūriau gimtajame krašte. Ir aš, ir Andželika - abi gimusios prie jūros. Skaičiau, kad viskas, kas atsitinka gyvenime, yra mūsų pasąmonės ir mūsų norų išraiška. Žmogus yra tikrai tobula būtybė.
Gal su Andželika kartu ir uždainuojate lankytojams?
Taip, mes dažnai dainuojame ir džiaugiamės kiekvienu lankytoju. Kiekvieną pačios pasitinkame. Žmones tai stebina. Kiekvienas į užeigą užsukęs svečias mums yra svarbus, išskirtinis.
Gal ir valgį pati ruošiate?
Taip, įdedu daug darbo, kad čia atvažiavę svečiai paragautų tiek gurmaniškų patiekalų, tiek didžkukulių, kuriuos gaminu pagal savo močiutės receptą. Juos verdu jau trečią savaitgalį iš eilės.
Esate jūros vaikas. Turbūt ir žiemą maudotės ledinėse Baltijos bangose? Gal esate sveikuolė?
Taip, esu gamtos vaikas ir visą šią žiemą kartu su Andželika ir Igoriu maudėmės jūroje. Viso šito išmokome prieš dvidešimt metų Dainiaus Kepenio rengiamuose kursuose.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar dabar jo apskritai lieka?
Lieka. Su Igoriu nesame išprotėję dėl kelionių. Mums labai patinka būti čia, nes turime gražią Lietuvos gamtą, Baltijos jūrą ir vienas kitą. O kartkartėmis nuvažiuojame pas mūsų draugę į Šveicariją paslidinėti.
Jūs nesikeičiate! Išduokite jaunatviškumo receptą.
Manau, tai lemia genai. Mano mamai - aštuoniasdešimt dveji. Būdama tokio amžiaus ji turi visus dantis, išskyrus vieną. Pamenu, labai gardžiai visi pasijuokėme, kai odontologijos kabinete gydytojas mamai liepė išsiimti protezus. Nepatikėjo.
O jei rimtai, nemanau, kad nesikeičiu, visi mes keičiamės, nes jaunatviškumo genas ima nykti po dvidešimt penkerių. Tada suaktyvėja senatvės genas. Ir niekur nuo to nepabėgsi. Tačiau labai domiuosi medicininėmis laidomis ir naujausiomis technologijomis. Per vieną laidą kažkoks profesorius sakė, kad ateityje žmogus iki 120 metų gyvens aktyvų gyvenimą.
Turite silpnybių?
Kaip ir visos moterys, aš ne išimtis. Esu labai jautri. Gal kam nors ir sunku tuo patikėti, kartais taip įsižliumbiu...
Viename interviu sakėte, kad išmokote gyventi be streso. Ar tai įmanoma?
Į stresines situacijas stengiuosi reaguoti ramiai. Jeigu ką nors galiu pakeisti, keičiu, ieškau išeities. O ją visada galima rasti. Tik tai padaryti daug lengviau, kai nesinervini ir nepuoli į neviltį. O jeigu aplinkybės nuo tavęs nepriklauso, tada neverta nervintis. Toks požiūris padeda išsaugoti stiprius nervus ir apskritai sveikatą.
Kas geriausiai atpalaiduoja?
Sėdu rytą ar vakare ant dviračio ir lekiu prie jūros maudytis. Nuo namų - vos pusantro kilometro. Atsigauna ir išsimankština visas kūnas, siela, išgaruoja nuovargis, tingulys ar prastos emocijos. Ir nereikia gerti jokių piliulių nuo galvos skausmo ar nemigos.
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką keistumėte?
Niekada nesigailėjau netapusi smuikininke ar atsisakiusi galimybės siekti karjeros Rusijoje. Turėjau tokią progą. Kas žino, gal tada mūsų keliai su Igoriu būtų prasilenkę.
Nieko nekeisčiau, visi tie gyvenimo etapai, kuriuos nugyvenau, yra pamokos, iš kurių mokausi. Ir tų pamokų, žinau, bus dar labai daug. Manau, gyvenimas susideda iš nesėkmių ir sėkmių. Negali būti vien juoda arba balta. Vien diena ar naktis. Juk tik per didelį vargą pasiekęs sėkmės gali pajusti saldų jos skonį.
Kas, anot jūsų, yra laimė?
Laimė - ne imti, o duoti. Klestintis žmogus yra duodantis žmogus, ir nesvarbu, ką jis duoda: paremia finansiškai, idėjomis ar palaiko geru žodžiu. Dalydamiesi mes tarsi išlaisviname vietą didesnei gausai. Ne veltui sakoma: dalykis ir tau grįš su kaupu. Man labai įstrigo amerikiečio išradėjo H. Le Tourneau mintis: „Aš kastuvu išsemiu (pinigus) lauk, o Dievas kastuvu jų prižeria man atgal. Dievo kastuvas didesnis."
