„Neturiu tikslo apiplaukti pasaulio, bet turiu svajonę su gerais draugais ir šeima paplaukioti po Indonezijos salyną ir pasigrožėti vaizdais, kuriuos esu matęs tik kino filmuose", - atvirauja vienas „Tūkstantmečio odisėjos" dalyvių, jachtos „Ambersail" įgulos narys ir I plaukimo etapo kapitonas Saulius Pajarskas.
Nespėjote po kelionės jachta apsiprasti ir vėl šaukia jūra?..
Užteko savaitės, kad atsigaučiau po penkiasdešimties vandenynų platybėse praleistų dienų. Buriuotojai - kaip alpinistai: įveikę vieną viršukalnę, dega noru šturmuoti kitą. Jiems daug svarbiau ne nusigauti iš taško A iki taško B, o pats procesas. Nuo šios ligos vaistų nėra (šypsosi).
Tie, kurie niekada neplaukiojo, turbūt nė neįsivaizduoja, ką reiškia po pusantro mėnesio išlipti į sausumą...
Po tokios ilgos kelionės kojos linko, truputį mėtė į šonus. Norėjosi iškart prisėsti, nes traukė prie žemės. Natūralu, jog kūnas sustingęs, nes jūroje dirba visai kiti raumenys nei sausumoje. Išlipęs į krantą, iškart nepabėgiosi (juokiasi). O dar dvylika valandų skrydžio, kol pasiekėme namus.
Iš viso įveikėme devynis tūkstančius jūrmylių. Jei paverstume kilometrais, išeitų kiek daugiau kaip šešiolika tūkstančių. Buvo atkarpa, kurią plaukėme nematydami kranto tris savaites. Spaudė grafikas. Reikėjo numatytu laiku pasiekti Pietų Afrikos Respubliką. Galutinis mūsų I ir II plaukimo etapų taškas buvo Keiptaunas.
Dalyvavote dviejuose plaukimo etapuose iš vienuolikos, nuplaukėte ketvirtadalį odisėjos maršruto. Neturite svajonės apiplaukti pasaulio su jachta „Ambersail"?
Ne, nebent senatvėje, kai turėsiu daug laisvo laiko. Dirbančiam ir šeimą turinčiam buriuotojui tai - didžiulė prabanga. „Tūkstantmečio odisėjos" tikslas - apiplaukti pasaulį iki 2009-ųjų liepos 6 dienos, suburti viso pasaulio lietuvių bendruomenes ir kartu paminėti Lietuvos tūkstantmetį. Nors kilnios idėjos ir tų potyrių neįmanoma pamatuoti pinigais, kiekvienas, panorėjęs dalyvauti šiame projekte ir tapti „Ambersail" įgulos nariu, turėjo pakrapštyti kišenes. Vien pirmojo etapo pradinis įnašas siekė nuo 5-10 tūkstančių litų. Laimė, radome ir rėmėjų, kurie padėjo pasiruošti odisėjai.
Paskutinės kelionės dienos, ko gero, sunkiausios?
Daugiau psichologiškai. Grįžtant nuo laukimo, kada galėsi apkabinti mylimus žmones, pajusti tvirtą pagrindą po kojomis, pagauni save nuolat žvilgčiojantį į laikrodį. Imi skaičiuoti paras, vartaisi nuo šono ant šono negalėdamas užmigti.
Tokia tolima kelionė man buvo pirma. Natūralu, kad gauni ne tik dozę adrenalino, neišdildomų potyrių, bet ir pavargsti. Tačiau tas nuovargis labai greitai dingsta ir lieka tik geros emocijos. Šią kelionę pavadinčiau puikiausiomis atostogomis savo gyvenime.
Kartą teko ilsėtis Egipte, tai vos iškenčiau savaitę nieko neveikdamas. Man patinka aktyvus poilsis.
Kirtote ne vieną jūrą, pamatėte nemažai pasaulio...
Gaila, kad daugelį kraštų tik praplaukėme taip ir neužsukę. Turistauti nebuvo kada. Spaudė laikas. Perkirtę Šiaurės jūrą ir Lamanšo sąsiaurį, įplaukėme į Atlanto vandenyną. Laivą pasukome į pietvakarius Ferdinando salos link, esančios visai šalia Brazilijos. Ten tikėjomės palankių srovių ir vėjo. Per šią kelionę pamačiau tokių gražių vaizdų, jog nuo įspūdžių akyse raibsta.
Pakeliui užsukome ir kelias dienas praleidome Kanarų salose, kur baigėsi pirmasis mūsų plaukimo etapas, ir kapitono pareigas perdaviau kitam buriuotojui, bičiuliui Audriui Jasinskui. Paskui kelionę tęsėme pro Žaliojo Kyšulio salyną, esantį netoli Senegalo. Čia praleidome visą naktį. Labai gaila, bet vėjas ir srovės nesuteikė mums progos aplankyti Santa Elenos salos, į kurią kadaise buvo ištremtas Napoleonas.
Sakoma, batsiuvys be batų. Ko gero, neturėjote kada pasimaudyti žydruose Atlanto vandenyse?
Plaukiant dideliu greičiu nepasimaudysi, o stoviniuoti negalėjome, nes nenorėjome atsilikti nuo grafiko. Nepaisant to, neiškenčiau ir prisirišęs virve kelis kartus buvau panėręs. Ties pusiauju vandens temperatūra siekė 32 laipsnius šilumos, o žemiau pusiaujo dėl šaltųjų srovių jau buvo vėsesnis - tik 25 laipsniai. O vandens skaidrumėlis! Matyti, kas dedasi po vandeniu gal daugiau kaip dvidešimt metrų. Įgula šaukdavo: „Rykliai tave suės!" Bet žinau, kad ten, kur plaukioja delfinai, ryklių nėra, nes šie gyvūnai tarpusavyje nedraugauja. Tačiau viena akimi sekdavau, ar delfinai nesiskirsto - visai nesinorėjo atsidurti akis į akį su kokiu nors išalkusiu aštriadančiu. Manau, kad rykliai tikrai ne tokie agresyvūs, kaip rodo filmuose, tačiau man kur kas smagiau buvo stebėti delfinus.
Teigiama, jog delfinai labai protingi...
Delfinai išties gudrūs ir protingi jūros gyventojai. Girdėdavome juos šnekant sava kalba tarpusavyje (juokiasi). Tyrinėjome vieni kitus. Ištisos delfinų šeimynos lydėdavo mūsų laivą. Būdavo, kad šalimais plaukdavo jų po trisdešimt ir daugiau. O kartais prisiartindavo du ar trys, pažaisdavo, pasitrindavo nosimis į laivo dugną, kažką sava kalba sučirškėdavo ir nurūkdavo. Jų nuotaikos kaip ant delno. Matai, jog vieni smalsauja, kiti tiesiog ima maivytis, treti apsimeta visiškai abejingi, lyg būtų praplaukę netikėtai ir jiems visai neįdomu. Keistuoliai. Glostomi nesileido - atsargūs.
Neįsivaizduoju, kaip išgyventi penkiasdešimt dienų, kai tave nuolat siūbuoja...
Komanda patyrusi. Visi buriuotojai, vienaip ar kitaip susiję su vandens stichijomis. Aš buriuoju nuo 1980-ųjų. Tiesa, plaukė keli žurnalistai, kurie nespėjo bėgioti ant denio, ir šventųjų šaukėsi, ir žegnojosi - visko buvo. O mes esame pripratę prie siūbavimo, kuris tėra juokas, palyginti su laivo kratymu. Kai vėjas siaučia dvidešimt metrų per sekundę greičiu, jachta lyg žaisliukas yra mėtoma nuo bangos ant bangos. Rodos, visos plombos iškris iš dantų. Panašus jausmas kaip per žemės drebėjimą. Kai Šiaurės jūroje mus gerai papurtė, kelias dienas jaučiau, kaip maudžia sukratytus vidaus organus. Siautėjant jūrai, apie maistą net pagalvoti nesinori. Suvalgai šokolado gabalėlį, ir viskas.
Teko kęsti ir karščius?
Plaukiant ties pusiauju, buvo karšta kaip pirtyje. Jei papučia vėjelis, tvoskia karščio banga. Negali išbūti nei ant denio, nei kajutėje. Jachtoje jokių kondicionierių, jokios ventiliacijos, tad naktimis prakaituodavome lyg saunoje, o rytą atsikeldavome šlapi tarsi po dušo. O apie normalų miegą tik pasvajoti galėdavai. Tokiomis akimirkomis, kad sumažintum įtampą, labai pravertė muzika. Gerai, kad vežiausi mp3 grotuvą.
Tokioje kelionėje nuotykiai neišvengiami...
Laimė, nė vieno nenuplovė banga, nė vienas nepatyrė rimtų traumų. Per audrą visada yra rizika: bangos laužo viską, kas papuola jų kelyje - gali apgadinti laivą, nublokšti žmogų už borto. Jei naktį iškristum į vandenį, jokios vilties, kad tave suras - esi palaidotas gyvas. Tokia tamsa, nors į akį durk. Rėk nerėkęs, niekas neišgirs. Jei apsiniaukę, laivo galo nematyti, tai ką kalbėti apie horizontą. Būdavo situacijų, kai reikėdavo valdyti laivą pagal intuiciją.
Turbūt per šią kelionę atsivalgėte žuvies, kad ir pažiūrėti nesinori...
Nors jachtai toks greitis ir nedidelis, plaukiant aštuonių mazgų greičiu, žuvys beveik nekimba. O jei užkibdavo, visi delnais trindavo ir puldavo galąsti peilių - bus skanūs pietūs ar vakarienė. Nors turėjome žmogų, atsakingą už maisto ruošimą, gaminome visi pakaitomis. Kad neatsibostų. Būti „koku" nekas. Daugiausia maitinomės kruopomis, makaronais, žuvies ir mėsos konservais. Kasdien po karštą patiekalą. Tik kelionės pabaigoje ėmė trūkti skanėstų. Buvo atvejų, kai teko taupyti ne tik gėlą vandenį, bet ir maistą. Būdavo, pradedi svajoti apie šiltą vištos kulšelę ar bulvių plokštainį. Jūroje nori nenori pasiilgsti žemiškų dalykų.
O žuvies neatsivalgiau, sekmadienį gaminau sušį. Savaitgaliais stengiuosi palengvinti žmonai buities darbus ir palepinti šeimyną. Ypač po tokio ilgo išsiskyrimo.
Turite idealią žmoną, kuri neatkalbinėja nuo tokio rizikingo pomėgio...
Džiaugiuosi turėdamas žmoną buriuotoją, kuri supranta, kokia didžiulė yra bangų trauka. Ji nemėgina atkalbėti nuo šios aistros, net jei tenka ilgam išsiskirti ir vienai rūpintis keturiais vaikais. Mus ir suvedė ta pati aistra - susipažinome buriuodami Kauno jachtklube.
Turbūt aistra buriuoti užkrėtėte ir savo atžalas?
Buriuoja abu vyresnėliai sūnūs. Pamaniau, kas jau kas, bet jie turi išmokti buriuoti, nedaryti mums su mama gėdos (juokiasi). O paskui tegul renkasi gyvenimo kelią patys. Vyriausiajam Marčiui - jau penkiolika, Vėjui - trylika. Kol kas jiems šis sportas patinka.
Esate reiklus tėtis?
Gal net per griežtas. Žmona Asta irgi ne iš minkštųjų. Jei pirmiau būtų gimusios dukros, kurios puikiai sugeba manipuliuoti tėčio jausmais, gal toks nebūčiau. Su mergaitėmis reikia elgtis švelniau. Sutarėme, kad po šios kelionės žmoną išleisiu paburiuoti į Braziliją. Pernai ten praleidome atostogas buriuodami jėgos aitvarais. Tad liksiu su dviem mergiotėmis (juokiasi).
Kaip susitvarkysite su keturiais vaikais?
Jei būtų vyresnėliai sūnūs, būtų kur kas paprasčiau, nes jie - tikri pagalbininkai. Savarankiški. Bet jie išvažiuoja į sporto stovyklą Ispanijoje. Nors... vaikų priežiūra man ne naujiena. Vaikus nuo mažų dienų su žmona visur vežiojamės kartu. Jachtklubas - antrieji jų namai. Ugnei jau septyneri ir ji eina į pirmą klasę, o mažoji mūsų Saulutė lanko darželį, o kai reikia, pasaugo auklė.
Ar tiesa, kad buriuotojai kitokie žmonės?
Žinote, kai susiduri gamtos stichijomis, kitaip imi vertinti gyvenimą, nesureikšmini materialių dalykų. Buriuotojai kaip ir alpinistai - patikimi žmonės, kokių pasigendi krante. Žinai, kad jei atsitiks bėda, kiekvienas išties pagalbos ranką.
