Nė viename renginyje ar vakarėlyje palangiškė verslininkė Daina Bosas nepasirodys su itin ekstravagantiškais apdarais. Moderni elegancija ir saiko pojūtis – pagrindiniai jos buvimo viešumoje kriterijai.
Kraitis. Nors kasryt prieš eidama į darbą mama po dvi valandas sugaišdavo grožiui, jos kartą pavadinčiau prarastąja: juk kiek moterų, naudodamos kenksmingas priemones, susigadino ir plaukus, ir odą, ir drabužius (šiuos dar dažydavo nenuplaunamu laku „Gražina“). Tiesa, mamos buvau ugdoma: „Niekada vyro akivaizdoje po namus nevaikščiok vilkėdama chalatą ir avėdama nunešiotas šlepetes – visada būk pasitempusi.“
Nustebimas. Turėjau nepakartojamą močiutę. Ji, net ir sulaukusi 93-ejų, rytą pirmiausia susišukuodavo ilgus plaukus, susipindavo kasą ir susisukdavo ją ant galvos. Tačiau keisčiausia, kad senolė labiausiai rūpinosi ne tuo, kuo gyveno, o savo įkapėmis – rodydavo jas artimiesiems ir smulkiai komentuodavo, kaip turėsianti atrodyti mirusi…
Konstanta. Kai vartau savo, paauglės, albumą, negaliu atsistebėti, kokia buvau. Neturėdama žinių apie grožį ir stilių, tiek prisipurkšdavau plaukų lako, kad į mano šukuoseną neįsiveldavo net smarkus vėjas. Laikui bėgant, keičiausi – ir net labai. Tačiau nuo pat ankstyvos jaunystės iki dabar tebesu ištikima „Chanel“ kvepalams: ar klasikiniai „No. 5“, ar modernūs „Coco Mademoiselle“, ar „Allure“ – visi jie tarsi mano antrasis aš. Pasikvepinusi jais, išgirstu begalę komplimentų ir iš vyrų, ir iš moterų.
Brangenybės. Sulaukusi šešiolikos, iš mamos dovanų gavau itin geidžiamus auksinius auskarėlius su turkio akutėmis. Beje, šis brangakmenis laikomas ir mano Zodiako ženklo (esu Šaulys) talismanu. O apskritai papuošalams didelės silpnybės nejaučiu, branginu tik kelis: Antano dovanotus sužadėtuvių ir vestuvinį žiedus, perlų vėrinių rinkinį...
Šventė. Jai rengiausi ištisus metus, apgalvojau net menkiausias smulkmenas. Tai buvo mudviejų su Antanu vestuvės Bahamose. Taip pat nepamirštamos Kalėdos Danijoje (dešimt metų ten praleidau): jos prasidėdavo šeimos kelione į mišką eglutės, tada – puošimasis, dovanos, iškilminga vakarienė... Vaikai kasmet svajoja šią žiemos šventę sutikti pas senelius Danijoje.
Personažas. Į vieną vakarėlį literatūros ir kino filmų herojų tema atvykau apsirengusi iš Kino studijos išsinuomotu bitės Majos kostiumu – su sparneliais, antenomis, „įgnybta“ talija ir išpūsta apatine drabužio dalimi. Apsiaviau aukštakulnius ir jaučiausi itin smagiai.
Valanda. Jos tikrai per maža, kad tinkamai pasirengčiau vakarėliui. Stebiuosi moterimis, kurioms pakanka gal kokio pusvalandžio. Man reikia bent poros valandėlių, tačiau apie renginį pradedu galvoti vos gavusi kvietimą. Jaudulys ar net stresas nuslūgsta tik tada, kai jau sėduosi į automobilį. Niekada neinu į vakarą būdama prastai nusiteikusi, nes, manau, niekas taip negadina šventės, kaip rūškani veidai.
Kuriozas. Neslėpsiu: teko išgyventi „persipuošimo“ jausmą. Lietuvoje tai padaryti būtų sunkiau, o Danijoje įmanoma. Į vieną jubiliejų atėjau pasipuošusi itin stilinga, siluetą paryškinančia suknute ir aukštakulniais. Sakytumei, kaip ir dera tokia proga. Tačiau, išvydusi džinsuotų ir sportiniais marškinėliais vilkinčių svečių kompaniją, supratau, kad „neįsipaišau“ tarp jų, ir pasijutau balta varna.
Komiškumas. Nieko nėra juokingiau, kaip vakarėlyje matyti seksualius aukštakulnius avinčią, tačiau sunkiai su jais vaikštančią merginą. Karikatūriška eisena ją daro tikra auka. Šito saugausi, todėl, nors ir turiu gausią avalynės kolekciją, pirkdama batelius būnu itin atidi ir išranki. Beje, jų dažniausiai įsigyju ne todėl, kad reikia, o todėl, kad labai gražūs (juokiasi).
Kraitis. Nors kasryt prieš eidama į darbą mama po dvi valandas sugaišdavo grožiui, jos kartą pavadinčiau prarastąja: juk kiek moterų, naudodamos kenksmingas priemones, susigadino ir plaukus, ir odą, ir drabužius (šiuos dar dažydavo nenuplaunamu laku „Gražina“). Tiesa, mamos buvau ugdoma: „Niekada vyro akivaizdoje po namus nevaikščiok vilkėdama chalatą ir avėdama nunešiotas šlepetes – visada būk pasitempusi.“
Nustebimas. Turėjau nepakartojamą močiutę. Ji, net ir sulaukusi 93-ejų, rytą pirmiausia susišukuodavo ilgus plaukus, susipindavo kasą ir susisukdavo ją ant galvos. Tačiau keisčiausia, kad senolė labiausiai rūpinosi ne tuo, kuo gyveno, o savo įkapėmis – rodydavo jas artimiesiems ir smulkiai komentuodavo, kaip turėsianti atrodyti mirusi…
Konstanta. Kai vartau savo, paauglės, albumą, negaliu atsistebėti, kokia buvau. Neturėdama žinių apie grožį ir stilių, tiek prisipurkšdavau plaukų lako, kad į mano šukuoseną neįsiveldavo net smarkus vėjas. Laikui bėgant, keičiausi – ir net labai. Tačiau nuo pat ankstyvos jaunystės iki dabar tebesu ištikima „Chanel“ kvepalams: ar klasikiniai „No. 5“, ar modernūs „Coco Mademoiselle“, ar „Allure“ – visi jie tarsi mano antrasis aš. Pasikvepinusi jais, išgirstu begalę komplimentų ir iš vyrų, ir iš moterų.
Brangenybės. Sulaukusi šešiolikos, iš mamos dovanų gavau itin geidžiamus auksinius auskarėlius su turkio akutėmis. Beje, šis brangakmenis laikomas ir mano Zodiako ženklo (esu Šaulys) talismanu. O apskritai papuošalams didelės silpnybės nejaučiu, branginu tik kelis: Antano dovanotus sužadėtuvių ir vestuvinį žiedus, perlų vėrinių rinkinį...
Šventė. Jai rengiausi ištisus metus, apgalvojau net menkiausias smulkmenas. Tai buvo mudviejų su Antanu vestuvės Bahamose. Taip pat nepamirštamos Kalėdos Danijoje (dešimt metų ten praleidau): jos prasidėdavo šeimos kelione į mišką eglutės, tada – puošimasis, dovanos, iškilminga vakarienė... Vaikai kasmet svajoja šią žiemos šventę sutikti pas senelius Danijoje.
Personažas. Į vieną vakarėlį literatūros ir kino filmų herojų tema atvykau apsirengusi iš Kino studijos išsinuomotu bitės Majos kostiumu – su sparneliais, antenomis, „įgnybta“ talija ir išpūsta apatine drabužio dalimi. Apsiaviau aukštakulnius ir jaučiausi itin smagiai.
Valanda. Jos tikrai per maža, kad tinkamai pasirengčiau vakarėliui. Stebiuosi moterimis, kurioms pakanka gal kokio pusvalandžio. Man reikia bent poros valandėlių, tačiau apie renginį pradedu galvoti vos gavusi kvietimą. Jaudulys ar net stresas nuslūgsta tik tada, kai jau sėduosi į automobilį. Niekada neinu į vakarą būdama prastai nusiteikusi, nes, manau, niekas taip negadina šventės, kaip rūškani veidai.
Kuriozas. Neslėpsiu: teko išgyventi „persipuošimo“ jausmą. Lietuvoje tai padaryti būtų sunkiau, o Danijoje įmanoma. Į vieną jubiliejų atėjau pasipuošusi itin stilinga, siluetą paryškinančia suknute ir aukštakulniais. Sakytumei, kaip ir dera tokia proga. Tačiau, išvydusi džinsuotų ir sportiniais marškinėliais vilkinčių svečių kompaniją, supratau, kad „neįsipaišau“ tarp jų, ir pasijutau balta varna.
Komiškumas. Nieko nėra juokingiau, kaip vakarėlyje matyti seksualius aukštakulnius avinčią, tačiau sunkiai su jais vaikštančią merginą. Karikatūriška eisena ją daro tikra auka. Šito saugausi, todėl, nors ir turiu gausią avalynės kolekciją, pirkdama batelius būnu itin atidi ir išranki. Beje, jų dažniausiai įsigyju ne todėl, kad reikia, o todėl, kad labai gražūs (juokiasi).
