Tik vėliau suprantu, kaip tai keista: su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu (35) kalbamės tuščioje kavinėje tarp apdulkėjusių dirbtinių gėlių ir akvariumo, kuriame seniai niekas negyvena. Mūsų žodžius lydi prastas lietuviškas „popsas", o pro langą tamsoje baltuoja apšviestos Vilniaus katedros kolonos. Dainius atsargus. Toks atsargus, kad negirdi plyšaujančios auksaburnės iš magnetofono. Visiškai kitoks nei scenoje, kur mėgaudamasis nardo savo vaidmenyse. Juose tai jau tikrai netrūksta nuoširdumo.
Žinau žinau, esi nekalbus, sunkiai prisileidi nepažįstamus...
Netiesa visa tai. Nėra kur įsileisti ir nėra ką ten žiūrėti.
Eidama susitikti su tavimi, svarsčiau, kaipgi aktoriai renkasi vaidmenis? Kurį pasiūlymą priimti, kurį - atmesti?
Negaunu jų tiek, kad atmesčiau. Nežinau, kaip čia išeina, bet visi jie - įdomūs. Reti, bet įdomūs.
Tavęs nematyti populiariuose serialuose. Nesiūlo juose vaidinti ar tu nepriimi tokių pasiūlymų?
Nesiūlo.
Bijo? Žino, kad atsisakysi?
Sunku kalbėti apie tai, ko nėra.
Ar tiki, kad niekas šiame gyvenime šiaip nevyksta?
Anksčiau maniau, kad reikia visur suspėti. O dabar... Nesiskundžiu tuo, kur esu ir ką darau. Matyt, tiesa: jei labai nori kur nors atsidurti, tai ir atsiduri. Nežinau, mano ar ne mano pastangomis, bet kai nykštukas ateina, namukas visada stovi.
Nebėra reikalo viską spėti, netgi atvirkščiai - norisi turėti laiko. Daug laiko darbui, laiko poilsiui. Ir kad viso to laiko nemėgintų suryti nereikalingi, nereikšmingi dalykai.
Kalbi apie pasikeitusį savo požiūrį. Ar labai kitoks buvai prieš dešimt metų?
Žmogus labai ir nesikeičia. Yra koks yra, tik arba skleidžiasi, arba nelabai. Baigęs Muzikos akademiją, pradėjau dirbti „Vaidilos" teatre. Vėliau teatras subyrėjo, bankrutavo, o aš atsidūriau niekur. Pamenu, pažiūrėjau Oskaro Koršunovo spektaklį „P.S. Byla O.K". Pasijutau sukrėstas: nejau spektaklis gali taip asmeniškai paliesti? Pamaniau, štai teatras, kuriame norėčiau dirbti! Dabar jame esu.
Tai kas gi atsitiko? Nuėjai pas Oskarą ir paprašei darbo?
Kažkas kažkam kažką pasakė, kažkas atvedė, supažindino, o paskui - žingsnis po žingsnio...
Ir dabar esi laikomas vienu mėgstamiausių Oskaro aktorių...
Gal ne mėgstamiausiu, o daugiausia vadinančiu.
Visada norėjau būti aktorius. Tas noras buvo stipresnis už abejonę, ar moku tą darbą, ar galiu vaidinti. Daugelis negali atsakyti į klausimą, kodėl ir kada suprato, kad nori būti aktoriumi, režisieriumi. Matyt, čia esama kažkokios chemijos...
Mergaitėms paprastai tokios svajonės atleidžiamos, o štai berniukams?.. Anokia čia svajonė - aktorius?!
Betgi tada aš dar nežinojau, kad aktoriams reikia labai daug dirbti. Net nežinojau, kad yra toks aparatas kaip teatras.
Tėvai vaikystėje nevedžiojo į spektaklius?
Mano tėvai - ne menininkai. Į teatrą nuėjau pats vienas. Tai, kas vyksta scenoje, man atrodė svetimas, bet labai įdomus reiškinys. Vėliau buvo neėjimo periodas, o tada - Jono Vaitkaus „Golgota". Žiūrėjau spektaklį gal tris kartus, jame vaidino tikri talentai - Valentinas Masalskis, Juozas Budraitis, Viktoras Šinkariukas, Algis Matulionis. Negalėjau savęs įsivaizduoti nei panašiame spektaklyje, nei vaidinančio taip, kaip jie, bet tikrai labai labai to norėjau.
Baigęs mokyklą, nusprendžiau studijuoti Muzikos akademijoje. Iškritau po pirmo stojamųjų egzaminų turo. Kai grįžau namo, į Kauną, tėvai sakė: „Gal tu, vaikeli, be reikalo užsimojai?" O aš, net ir išmestas, nemaniau, kad turėčiau eiti kitu keliu. Po metų įstojau. Pamenu šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės žodžius: „Matai, Dainiau, tie metai išėjo į naudą." Stovėjau, tylėjau ir galvojau, mandagiai jai atsakyti ar rėžti teisybę. Bet iš tiesų, padirbėjęs naktiniu sargu, statybininku, buvau brandesnis.
Tuos metus sėdėjai tėvams ant sprando?
Draugai, kompanijos, girtuoklystės, negrįžimai namo... Ir kartu - kūrybinga aplinka, draugai - būsimi menininkai. Buvau naktinis sargas, pas kurį visi rinkdavosi.
Gal, sakau, gyvenimas turi patrinti, paglamžyti, kad suprastume daugelį dalykų?
Jeigu kas iš esmės pradeda dominti, savaime apsitrini. Jei jau randi duris, visur joms ieškai rakto.
Tėvui mano keliai ilgai buvo nesuprantami, bet jis, matyt, tikėjo manimi, matė, koks esu savarankiškas, todėl nebijojo. Pamenu, sakydavo: „Tau geriau žinot. Nuo mažens ėjai pats." Nors, kai pagalvoji, kad dvidešimt šešiolikmečių išvažiuoja į sodybą, ten dvi paras gyvena, kaip nori, o tėvai atveža cepelinų, palieka ir - atgal į miestą... Ar aš taip elgčiausi - juk auginu sūnų? Pagalvoju, kad ir taip galėjo būti, ir taip. Bet gal tėvai pasižiūrėdavo į akis ir suprasdavo, kad viskas bus gerai?
Kažkodėl man atrodai liūdnojo veido riteris... Ar režisieriai irgi taip mano?
Ačiū (juokiasi). Kai buvau kategoriškesnis, karštesnis ir didesnis menininkas, viena jauna režisierė, atėjusi pas mane į svečius, pasakė: „Tu niekada nebūsi komikas, nes tau neduota!" Paklausiau jos kodėl. O ji: „Ką, tiesa akis drasko?" Parodžiau tada jai duris. O štai mano tėvas sako atvirkščiai: „Ten, kur yra humoro, tau iškart geriau sekasi."
O kada supratai, kad nesi toks didis menininkas, koks manei esąs?
Kažkada labai rūpėjo būti pirmam. Dabar - kad ir niekam nežinant, užsiimti vienu reikalu, ir tegu niekas netrukdo. Ir nesvarbu, pirmas esi, antras ar trečias. Kur kas svarbiau pajusti, kas iš tiesų tave domina ir tai nebūtinai turi patikti visiems. Toks skirtumas tarp to menininko, kuris pradėjo savo kelią, ir to, kuris sėdi čia.
Kartą vienas kolega man aiškino: „Norėčiau susigrumti su tavimi kaip menininkas su menininku." O aš, sakau, nenorėčiau. „Kodėl? Bijai?" - klausia. „Visai ne, kur kas įdomiau nei laimėti ar pralaimėti man būtų drauge ką nors sukurti." Mes, aišku, abu buvome išgėrę.
Ne būti prieš, o būti drauge, matyt, svarbu ir darbe, ir gyvenime...
Sakoma, kad du mylintys žmonės žiūri ne vienas į kitą, o ta pačia kryptimi. Norėtųsi, kad taip ir būtų.
Ir vis dėlto vargu ar kas išvengia išsiaiškinimo, kuris - svarbesnis?..
Galiu sakyti, kad buvo taip, anaip, tačiau visa tai - pernelyg smulku. Man visada atrodė, kad mudu su Rasa (Dainiaus žmona aktorė Rasa Samuolytė - red. past.) iš tiesų žiūrime panašia kryptimi, o ne mėginame aiškintis santykius. Mūsų dažnai klausia, kaip jūs, du aktoriai, du individualistai menininkai, šitiek metų gyvenate po vienu stogu?
Gal todėl ir gyvename, kad daug negalvojame apie tai, kaip čia mes, ar mes čia teisingai, ar neteisingai. Mes tiesiog gyvename...
Kiek metų?
Jau daug. Nuo tada, kai mane išmetė iš bendrabučio. Nei aš, nei Rasa neturėjome kur gyventi. Buvo laikas, kai vaidinome mažai, o bulvių valgėme daug.
Iš bulvių galima pagaminti visokiausių patiekalų. Kuris tai darė?
Abu.
Apsidžiaugei, kai Oskaras Koršunovas pasiūlė vaidmenį savo spektaklyje? Ar tai jau buvo TAS teatras?
„P.S. Byla O.K." buvo vienas teatras. „Shopping and Fucking" - dar kitas, šiandien „Hamletą" vaidinu dar kitame teatre. Viskas keičiasi, teatras - irgi. Net TAS teatras - taip pat, tik tada jis gyvas ir svarbus. Įdomu, kai mėgini nerti, kur nesi buvęs. Tas naujumas kiekvieną kartą sukuria vis naują etapą.
Menininkus drąsiai galima vadinti nardytojais...
Spektaklyje „Uždaras vakaras", kurį kūrėme su Jūrate Paulėkaite ir Brigita Bublyte, yra žmogus, neriantis į nežinomybę. Kurdami spektaklį, mes jį vadindavome naru arba Gagarinu. Ir tikrai: naras - tikslu.
Jei jis pasiekia, ko tikėjosi, ištraukia kriauklę, yra laimingas. Bet, būna, išneria neradęs. Sako, niekas nepasikeitė, bet tie, kurie jį matė prieš ir po, tikina, kad kelionė po vandeniu jį patį pakeitė.
Kas atsitinka, kai aktorius nebenori nardyti? Argi ne iš tos būsenos vaduojamasi alkoholiu, narkotikais?
Kas žino, gal jie nori nardyti su kitu akvalangu, į tą pačią vietą pažiūrėti iš kitos pusės?
O gal aktoriai visai ir nebeturi laiko sėdėti prie taurės vyno bohemiškoje aplinkoje, guostis vienas kitam? Gal jie daugiau dirba ir mažiau geria?
Jei mažiau geria, vadinasi, mažiau bendrauja - taigi dvi medalio pusės. Nepažįstu visai jaunų, nežinau, kur jie sėdi ir apie ką kalba. Bet tie, vyresni, kurie sėdėdavo kartu iki ryto, dabar irgi sėdi. Tik - po vieną...
Baisu...
Nedžiugina. Laikas pasikeitė. Baigę studijas aktoriai kartu dirba, kartu švenčia, kartu myli, paskui išsivaikšto po teatrus, susiranda naują kompaniją. O jei ten - žmona arba vyras, pasaulis dar sumažėja. Niekas nebekalba, kad teatras yra šeima. Niekas nenori jos kurti. Anksčiau ar vėliau tampi savo kūno vadybininku, ieškai, kam save parduoti. Gerai, jei yra stiprus ryšys su šeima, bet kartais ir jai laiko nebelieka....
Ar savęs neapgaudinėjame tuo „nebelieka laiko"?
Apgaudinėjame. Todėl visai nebūtina atsiliepti telefonu, nebūtina visur spėti, ir pravaikštos reikalingos, ir iškritimai. Kaip nors sulaikyti bėgančią akimirką, išplėsti ją, pagyventi joje...
Kai mudu tarėmės dėl interviu, šalia tavęs girdėdavosi sūnaus Adomo balsas...
Todėl, kad prieš keletą dienų Rasa mus paliko dviese ir išskrido į gastroles.
Tai kaip jūs, vyrukai, gyvenate?
Vakar Adomas pasakė: „Ilgai mes jau neturime savo moters." „Kokios moters?" - klausiu. „Tos moters, mergaitės vienintelės..."
Anąkart su ta vienintele mergaite jus sutikau filmo „Perpetuum mobile" premjeroje. Įdomu, kaip jaučiasi aktorius, kai pristatomas jo darbas?
Keistas jausmas... Įtemptai dirbi porą mėnesių, išeini lyg į negyvenamą salą. Paskui grįžti namo ir iš naujo mėgini prisitaikyti prie gyvenimo, kurį palikai. Kai viską pamiršti, tau sako: „Premjera!" Ir nelabai supranti, ar tavo gimtadienis, ar šventi gimtadienį, kuris buvo prieš dvejus metus.
Jūs abu - aktoriai. Kas būna, jei vienu metu ištinka mėnuo negyvenamoje saloje?
Taip žiauriai, kad namuose nesusitiktume, dar nebuvo. Mes retai repetuojame atskirai. Ir tiek namų, kiek man jų reikia, visada randu. Neseniai pusantro mėnesio filmavome Igno Miškinio filmą „Artimos šviesos". Įtemptas laikas: daug darbo teatre dieną, o kine - naktį. Grįžęs randi kruopščiai paklotą lovą ir supranti, kad apie tave galvojo. Tai buvo vienos gražiausių ir laimingiausių parų - daug įdomaus darbo ir saldaus būtino poilsio.
Ir „Diringe", ir „Perpetuum mobile" tavo herojus man pasirodė klaidžiojantis gyvenime...
O man jie labai skiriasi. „Diringe" išvis neaišku, ar Jura egzistuoja, gal jis - tik įvaizdžio idėja, kitų sukurtas herojus. „Perpetuum mobile" esu ne idėja, o žmogus.
Ateini, persirengi ir jau esi tas, iš kino? Ar įmanoma paaiškinti persikūnijimo akimirką?
Būna, kine atrodo, kad dar iki galo nepadarei, ką norėjai, o režisierius sako: „Turim!" Ką turime, dar nežinai, tačiau supranti, kad prie to paties nebegrįši ir nieko neištaisysi.
Užtat ne visi teatro aktoriai gali vaidinti kine?
Geras režisierius turi padaryti taip, kad galėtum vaidinti ir kine, ir teatre.
Ar kartais jauti, kad bando išplėšti, ko nenorėtum atiduoti?
Tokia profesija: arba gali atiduoti, arba jauti, kad nori išplėšti.
Skauda, kai plėšia?
Skauda, kai atrodo, kad plėšia ne toje vietoje. O kai išplėšia, parodo, tada supranti, kad klydai. Aktorius linkęs atiduoti ir turi tai daryti.
