Esu tikra: ne reta apsaltų, vos išgirdusi jo „Laba diena!“ savo telefone. Stop. Vienas geriausių Kauno valstybinio dramos teatro aktorių Dainius Svobonas yra laimingai vedęs brandus vyras bei jaunas tėtis. Ir į kitas moteris įdėmiau žvalgosi ne jis, o jo personažai. Netikėtai (o gal tikėtai?) likimo išsviestas į viešumą, jis (vis dar!) sugeba kukliai nuleisti akis – ir tai anaiptol ne vaidyba.
Jums neapmaudu, kad daug metų ne visi žinojo tokį puikų aktorių Dainių S., o štai per keletą mėnesių, vos pradėjęs filmuotis seriale „Moterų alėja“, staiga tapote visiems įdomus?
Matyt, vadybininkai gerai dirba...
Esate moraliai pasirengęs priimti net ir tokią informaciją, kurią perskaičiau po viena jūsų ir serialo partnerės nuotrauka: „Jie vaidina tėvą ir dukrą, tačiau jų žvilgsniai byloja ką kita.“?
Tikrai? Na, turbūt reikia ir tokių intrigų...
Bet anksčiau jūsų gyvenime jų gal nebuvo?
Buvo daug ko, aišku. Bet tai vyko neviešai. Esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Tarkim, nei apie Saulių Balandį, nei apie Marių Jampolskį, nei apie visą krūvą gerų populiarių aktorių nesklando jokių pikantiškų gandų, nes jie į juos tiesiog nesivelia. Tačiau yra ir tokių, kuriems to reikia, kuriems tai jau gyvenimo būdas. Toks jų pasirinkimas.
Mylite Kauną?
Čia mano namai. Anksčiau jie buvo Vilniuje. Kauną turėjau prisijaukinti. Tą penkiolika metų ir dariau. Miestą juk myli dėl namų, draugų, prisiminimų. Reikėjo, kad visa tai atsirastų. O tada ir pamilsti. Vilniuje kiekvienas senamiesčio ir centro kampas, regis, buvo iššniukštinėtas. Jame liko tėvai, draugai, su kuriais nesimačiau daug metų, ir seno, apšiurusio, bet labai mielo senamiesčio prisiminimai. Dabar nuvažiavęs į Vilnių Pilies gatvėje pajuntu tik oro uosto atmosferą: praeinantys užsieniečiai, šurmulys, komercijos kvapas... Nebėra anos, Gorkio, gatvės pijokėlių, su kuriais kadaise gerdavai kavą, o paskui sužinodavai, kad tas ar anas knygą išleido, nebėra anų laikų atmosferos. Kaune ilgai jaučiausi it traukinių stotyje, nes atvažiuodavau, ką nors paveikdavau ir vėl traukdavau į Vilnių. Buvo didžiulė kančia draskytis tarp dviejų miestų. Bet vertėjo: juk atėjau į teatrą, kuriame dirbo tiek „grandų“.
Nedusino jie jūsų?
Tikriausiai nė vienas jaunas aktorius neišvengia diedovščinos, bet ji neatrodė skausminga. Troškau mokytis, tad priėmiau ją kaip gražias žaidimo taisykles.
Buvote romantiškas jaunuolis?
Aha, romantiškas. Tas romantizmas kartais kaip ašaka gerklėje įstrigdavo! Net juokinga prisiminti, kaip tuomet norėjosi parodyti, koks buvau taurus, nepaprastas... Tai mums, studentams, irgi buvo itin akcentuojama. Kad turi viską traukti iš savęs, kaip iš kokio stebuklingo indo. Paskui supranti, kad tas indas greitai išsenka. Ieškai knygų, muzikos, stebi pasaulį, skaitai pjeses...
Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: kasmet – po kelis svarbius darbus. Turbūt nepatyrėte beviltiško laukimo jausmo?
Gali laukti, jei nori kažko ypatingo. Aš tiesiog sutikdavau dirbti daug ką... Ir Keistuolių, ir Kauno muzikiniame teatruose, su kolegomis buvome subūrę trupę „Džiugena“, skaičiau poeziją su Rūta Staliliūnaite. Visų šių dalykų buvo galima atsisakyti. Kalbėti, kad man tai per žema. Kad laukiu tik didelių ir itin svarbių vaidmenų.
Ar jums patrauklus seriale moterų apsuptyje besiblaškantis jūsų personažas – prodiuseris Mikas?
Na... (Pauzė.) Man patinka, kad jis – ieškantis žmogus.
Nebus baisu į save žiūrėti?
Nežiūrėsiu. Tikrai.
O gyvenime ar esate kada pasijutęs moterų apsupty? Ne vienos labai geidžiamas, mylimas ir siekiamas?
Hm...
Čia turėsiu parašyti: „Jis ilgam nutilo.“
Visada maniau, kad esu odnoliubas.
Tai pridera romantiškam vyrukui. Mylėti vieną ir dar iš tolo.
Na, nebuvo taip. Kažkada skaudžiai suvokiau, kad su ta pačia viso gyvenimo nenugyvensiu. Buvo viena moteris daug metų, paskui kita. Gal jos ko nors ir tikėjosi?
Aišku, kad tikėjosi.
Bet man vis, matyt, kažkaip trūko nuojautos, kad tai – amžiams. O gal ir noro prisiimti atsakomybę. Gal auklėjimas toks – tėvų, senelių – buvo. Nėra mūsų giminėje skyrybų. Tai gražu. Ir turbūt pasąmonėje lieka kaip antspaudas. Esi atsargus, ir tiek.
Ilgai buvote senbernis?
Jei „senbernis“ reiškia „nevedęs“, tada taip. Gal buvau labai nuobodus? Vienu metu visi aplinkui tiek ėmė zyzti, kodėl nevedu, gal esu kitos pakraipos... Juokinga, bet teatre kokius tris kartus vaidinau homoseksualų vyrą! O pasiryžau labai paprastai. Atėjo toks geras momentas: darbas nusistovėjo, gyvenamoji vieta atsirado. Ir vedžiau tada savo Giedrę Ramanauskaitę, kuri irgi mūsų teatro aktorė.
Toli neieškojote... Nesidairėte kokios banko darbuotojos.
Visada gerai ieškoti šalia. Nes teatre – tos pačios sielos žmonės. Na, jei bankas būtų buvęs kitoje gatvės pusėje...
Kas pasikeitė?
Beveik niekas, išskyrus tai, kad dabar auginame mažą berniuką. Sūnui Vilhelmui dar tik dešimt mėnesių.
Ir atsakomybės nebebijote?
Ne. Jei jau vedei ir DAR nesi pasirengęs auginti vaikus, tai keista. Bijai – nesiženyk! O ir ko bebijosi, kai kūdikis gimsta brandiems žmonėms? Pasikalbu su tokiais kaip aš tėvais (įdomu juk: susitinka vyrai, susėda ir apie vaikus diskutuoja...), kad mažyliai turbūt žino, jog atėjo pas vyresnius tėvus, užtat ramesni.
Ir tėvai ramesni, išsišėlę, ar ne?
Galbūt. Bet atsiranda kita grėsmė. Teatras – labai įsiurbiantis dalykas. O kai abu tėvai aktoriai... Viena vertus, gražu, kad turi atsiduoti profesijai, kita vertus, gali tapti jos vergu. Baisiu vergu! Nedaug kas kalba apie šią grėsmę, bet ji reali. Gali įsijausti, kad tau reikia repetuoti, tavęs laukia vaidmuo, o namai, buitis, žmona, vaikas tegul kaip nors laikinai egzistuoja be tavęs... Būtų baisu taip gyventi, nors mus to mokė. Yra absoliučiai savo profesijai atsidėjusių žmonių, ir ačiū Dievui! Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė, Sigitas Šidlauskas, Vilija Grigaitytė, Gintaras Varnas – visų neišvardysiu. Šiais, vartojimo, laikais toks jų pasirinkimas pagirtinas. Ir gal kam nors keista, kad jie pasiskiria ne pinigams, o idėjoms. Gerbiu tuos, kurie žiauriai daug iš savęs reikalauja. Tiesiog beprotiškai daug – kaip Gintaras Varnas. Todėl turi teisę – ir iš kitų. Tai teisinga. Pamenat, kaip buvo vaikystėje? Ją prisimenu ne kaip saulėtą pasaką, ne. Kaip karą, kaip nuolatinę kovą dėl būvio: kieme, darželyje, mokykloje. Bet juk laikydavomės garbės kodekso: ir duotas žodis būdavo šventas, ir draugams niekada nemeluodavome. Su jais buvome tarsi kraujo broliai. O paskui... Paskui prasidėjo kompromisai. Turi elgtis taip, nes esi visuomenėje, nes kitaip negražu, nes kitaip nenaudinga. Tapome visuomeniški. Prisitaikėliški.
Nebekyla noras maištauti?
Visi mes maištaujame scenoje. Tiek išsimaištaujame, kad oi! Juk spektakliai kuriami ne apie kasdienybę, o apie ribines situacijas, į kurias patenka herojai. Užtat paskui trokšti tik ramybės. Dažnai vaidindamas skirtingus personažus, kitaip tiesiog išprotėtum. Ramybė yra jėga, iš jos semiuosi stiprybės.
Kas pirmas pastebėjo užburiantį jūsų balsą?
Niekas! Nei jis čia toks, kaip sakote, nei ką. (Kukliai nuleidžia akis.) Na, gal, gal... Tiesiog kadaise, kai algos buvo itin mažytės, reikėjo išgyventi – pamėginau garsinti reklamas. (Taip ir girdžiu kolegas kalbant: „Reklamistas!“) Taip, toks ir esu. Varau tas reklamas...
Na, kodėl vien tik? Štai „Ledynmetyje 3“ puikiai tigrą įgarsinote.
Yra talentingų kolegų, kurie puikiai garsina daug ką, bet tokių, kurių skaitomos poezijos įrašais džiaugtumės, – vos keli. Prieš juos tikrai lenkiu galvą. O kritikuoja paprastai tie, kurie to darbo negauna... Bėda, jei tai labai sureikšmini. Nes jei nesureikšmini, toks pats darbas, kaip kokioje „Meškos trobelėje“ voveriuką suvaidinti.
Dažnai jaučiatės pervargęs?
Ši būsena nuolatinė. Prasidėjus sezonui, vos ne kas antrą dieną – spektaklis. Atsigauti gali tik vasarą kur nors Dzūkijos miškuose. Pernai patyriau tokią idilę... Giedrė laukėsi, išvažiavome į Dzūkiją per pačias mėlynes. Žmonikę su tuo pilvuku taip ramiai nuvedžiau uogyčių parinkti. O uogų – ranką ištiesei ir berk į burną! Nuėjau pažvejoti, po valandos grįžtu ir matau: tarp mėlynojų tik pilvas pūpso. Užmigusi pavėsyje. Atsisėdau ir žiūrėjau, žiūrėjau... Apėmė begalinė ramybė. Brangiausias laikas – su artimiausiais...
Išmintingai tarėte. Bet kažkada gal atrodė, kad svaigiau yra paūžauti?
Visi pereiname bohemišką laikotarpį... Turime čia tokį teatro bendrabutį – paliotni ten buvo laikai... Nieko netrūko! Galėjai namo ir parropoti. Išbandžiau daug ką: ir į kalnus lipau, ir nardžiau. Su televizijos režisieriumi Artūru Jevdokimovu ir visa jo šutve daug metų keliaudavome į Gruziją, išvaikščiojome Kaukazo kalnus. Kuo toliau, tuo mažiau pašėlimo lieka, bet dėl to man nei liūdna, nei ką. Vaikystėje džiaugiesi gavęs mašinėlę, jaunystėje svaigina bohemiškas gyvenimas, vėliau gera, kad turi šeimą. Senatvėje gal džiaugsiuosi, kad turiu gerą invalido vežimėlį. Viskam savas laikas. Ir savi rekvizitai.
Tarp dabartinių – ir sūnaus sauskelnės, vežimėliai, ar ne?
Dar mašiniukai visokie. Vaikystėje mane ne tik jie supo. Tėtis buvo veterinaras, tad, pamenu, vienu metu buvau užsidegęs ichtiologija. Kai neršdavo žuvelės, bėgdavau iš pamokų ir prikišęs nosį prie akvariumo stebėdavau keistą pasaulį. Galėdavau apie kiekvieną ilgai pasakoti, mokėjau lotyniškus jų pavadinimus. O koks grožis! Patelė geltona geltona kaip saulė, patinas juodas kaip velnias su neoninėmis juostomis ir gudrūs jų meilės žaidimai... O kokios patinų kovos! Štai ten, akvariume, vykdavo spektakliai. Tikri. Kasdien.
Jums neapmaudu, kad daug metų ne visi žinojo tokį puikų aktorių Dainių S., o štai per keletą mėnesių, vos pradėjęs filmuotis seriale „Moterų alėja“, staiga tapote visiems įdomus?
Matyt, vadybininkai gerai dirba...
Esate moraliai pasirengęs priimti net ir tokią informaciją, kurią perskaičiau po viena jūsų ir serialo partnerės nuotrauka: „Jie vaidina tėvą ir dukrą, tačiau jų žvilgsniai byloja ką kita.“?
Tikrai? Na, turbūt reikia ir tokių intrigų...
Bet anksčiau jūsų gyvenime jų gal nebuvo?
Buvo daug ko, aišku. Bet tai vyko neviešai. Esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Tarkim, nei apie Saulių Balandį, nei apie Marių Jampolskį, nei apie visą krūvą gerų populiarių aktorių nesklando jokių pikantiškų gandų, nes jie į juos tiesiog nesivelia. Tačiau yra ir tokių, kuriems to reikia, kuriems tai jau gyvenimo būdas. Toks jų pasirinkimas.
Mylite Kauną?
Čia mano namai. Anksčiau jie buvo Vilniuje. Kauną turėjau prisijaukinti. Tą penkiolika metų ir dariau. Miestą juk myli dėl namų, draugų, prisiminimų. Reikėjo, kad visa tai atsirastų. O tada ir pamilsti. Vilniuje kiekvienas senamiesčio ir centro kampas, regis, buvo iššniukštinėtas. Jame liko tėvai, draugai, su kuriais nesimačiau daug metų, ir seno, apšiurusio, bet labai mielo senamiesčio prisiminimai. Dabar nuvažiavęs į Vilnių Pilies gatvėje pajuntu tik oro uosto atmosferą: praeinantys užsieniečiai, šurmulys, komercijos kvapas... Nebėra anos, Gorkio, gatvės pijokėlių, su kuriais kadaise gerdavai kavą, o paskui sužinodavai, kad tas ar anas knygą išleido, nebėra anų laikų atmosferos. Kaune ilgai jaučiausi it traukinių stotyje, nes atvažiuodavau, ką nors paveikdavau ir vėl traukdavau į Vilnių. Buvo didžiulė kančia draskytis tarp dviejų miestų. Bet vertėjo: juk atėjau į teatrą, kuriame dirbo tiek „grandų“.
Nedusino jie jūsų?
Tikriausiai nė vienas jaunas aktorius neišvengia diedovščinos, bet ji neatrodė skausminga. Troškau mokytis, tad priėmiau ją kaip gražias žaidimo taisykles.
Buvote romantiškas jaunuolis?
Aha, romantiškas. Tas romantizmas kartais kaip ašaka gerklėje įstrigdavo! Net juokinga prisiminti, kaip tuomet norėjosi parodyti, koks buvau taurus, nepaprastas... Tai mums, studentams, irgi buvo itin akcentuojama. Kad turi viską traukti iš savęs, kaip iš kokio stebuklingo indo. Paskui supranti, kad tas indas greitai išsenka. Ieškai knygų, muzikos, stebi pasaulį, skaitai pjeses...
Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: kasmet – po kelis svarbius darbus. Turbūt nepatyrėte beviltiško laukimo jausmo?
Gali laukti, jei nori kažko ypatingo. Aš tiesiog sutikdavau dirbti daug ką... Ir Keistuolių, ir Kauno muzikiniame teatruose, su kolegomis buvome subūrę trupę „Džiugena“, skaičiau poeziją su Rūta Staliliūnaite. Visų šių dalykų buvo galima atsisakyti. Kalbėti, kad man tai per žema. Kad laukiu tik didelių ir itin svarbių vaidmenų.
Ar jums patrauklus seriale moterų apsuptyje besiblaškantis jūsų personažas – prodiuseris Mikas?
Na... (Pauzė.) Man patinka, kad jis – ieškantis žmogus.
Nebus baisu į save žiūrėti?
Nežiūrėsiu. Tikrai.
O gyvenime ar esate kada pasijutęs moterų apsupty? Ne vienos labai geidžiamas, mylimas ir siekiamas?
Hm...
Čia turėsiu parašyti: „Jis ilgam nutilo.“
Visada maniau, kad esu odnoliubas.
Tai pridera romantiškam vyrukui. Mylėti vieną ir dar iš tolo.
Na, nebuvo taip. Kažkada skaudžiai suvokiau, kad su ta pačia viso gyvenimo nenugyvensiu. Buvo viena moteris daug metų, paskui kita. Gal jos ko nors ir tikėjosi?
Aišku, kad tikėjosi.
Bet man vis, matyt, kažkaip trūko nuojautos, kad tai – amžiams. O gal ir noro prisiimti atsakomybę. Gal auklėjimas toks – tėvų, senelių – buvo. Nėra mūsų giminėje skyrybų. Tai gražu. Ir turbūt pasąmonėje lieka kaip antspaudas. Esi atsargus, ir tiek.
Ilgai buvote senbernis?
Jei „senbernis“ reiškia „nevedęs“, tada taip. Gal buvau labai nuobodus? Vienu metu visi aplinkui tiek ėmė zyzti, kodėl nevedu, gal esu kitos pakraipos... Juokinga, bet teatre kokius tris kartus vaidinau homoseksualų vyrą! O pasiryžau labai paprastai. Atėjo toks geras momentas: darbas nusistovėjo, gyvenamoji vieta atsirado. Ir vedžiau tada savo Giedrę Ramanauskaitę, kuri irgi mūsų teatro aktorė.
Toli neieškojote... Nesidairėte kokios banko darbuotojos.
Visada gerai ieškoti šalia. Nes teatre – tos pačios sielos žmonės. Na, jei bankas būtų buvęs kitoje gatvės pusėje...
Kas pasikeitė?
Beveik niekas, išskyrus tai, kad dabar auginame mažą berniuką. Sūnui Vilhelmui dar tik dešimt mėnesių.
Ir atsakomybės nebebijote?
Ne. Jei jau vedei ir DAR nesi pasirengęs auginti vaikus, tai keista. Bijai – nesiženyk! O ir ko bebijosi, kai kūdikis gimsta brandiems žmonėms? Pasikalbu su tokiais kaip aš tėvais (įdomu juk: susitinka vyrai, susėda ir apie vaikus diskutuoja...), kad mažyliai turbūt žino, jog atėjo pas vyresnius tėvus, užtat ramesni.
Ir tėvai ramesni, išsišėlę, ar ne?
Galbūt. Bet atsiranda kita grėsmė. Teatras – labai įsiurbiantis dalykas. O kai abu tėvai aktoriai... Viena vertus, gražu, kad turi atsiduoti profesijai, kita vertus, gali tapti jos vergu. Baisiu vergu! Nedaug kas kalba apie šią grėsmę, bet ji reali. Gali įsijausti, kad tau reikia repetuoti, tavęs laukia vaidmuo, o namai, buitis, žmona, vaikas tegul kaip nors laikinai egzistuoja be tavęs... Būtų baisu taip gyventi, nors mus to mokė. Yra absoliučiai savo profesijai atsidėjusių žmonių, ir ačiū Dievui! Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė, Sigitas Šidlauskas, Vilija Grigaitytė, Gintaras Varnas – visų neišvardysiu. Šiais, vartojimo, laikais toks jų pasirinkimas pagirtinas. Ir gal kam nors keista, kad jie pasiskiria ne pinigams, o idėjoms. Gerbiu tuos, kurie žiauriai daug iš savęs reikalauja. Tiesiog beprotiškai daug – kaip Gintaras Varnas. Todėl turi teisę – ir iš kitų. Tai teisinga. Pamenat, kaip buvo vaikystėje? Ją prisimenu ne kaip saulėtą pasaką, ne. Kaip karą, kaip nuolatinę kovą dėl būvio: kieme, darželyje, mokykloje. Bet juk laikydavomės garbės kodekso: ir duotas žodis būdavo šventas, ir draugams niekada nemeluodavome. Su jais buvome tarsi kraujo broliai. O paskui... Paskui prasidėjo kompromisai. Turi elgtis taip, nes esi visuomenėje, nes kitaip negražu, nes kitaip nenaudinga. Tapome visuomeniški. Prisitaikėliški.
Nebekyla noras maištauti?
Visi mes maištaujame scenoje. Tiek išsimaištaujame, kad oi! Juk spektakliai kuriami ne apie kasdienybę, o apie ribines situacijas, į kurias patenka herojai. Užtat paskui trokšti tik ramybės. Dažnai vaidindamas skirtingus personažus, kitaip tiesiog išprotėtum. Ramybė yra jėga, iš jos semiuosi stiprybės.
Kas pirmas pastebėjo užburiantį jūsų balsą?
Niekas! Nei jis čia toks, kaip sakote, nei ką. (Kukliai nuleidžia akis.) Na, gal, gal... Tiesiog kadaise, kai algos buvo itin mažytės, reikėjo išgyventi – pamėginau garsinti reklamas. (Taip ir girdžiu kolegas kalbant: „Reklamistas!“) Taip, toks ir esu. Varau tas reklamas...
Na, kodėl vien tik? Štai „Ledynmetyje 3“ puikiai tigrą įgarsinote.
Yra talentingų kolegų, kurie puikiai garsina daug ką, bet tokių, kurių skaitomos poezijos įrašais džiaugtumės, – vos keli. Prieš juos tikrai lenkiu galvą. O kritikuoja paprastai tie, kurie to darbo negauna... Bėda, jei tai labai sureikšmini. Nes jei nesureikšmini, toks pats darbas, kaip kokioje „Meškos trobelėje“ voveriuką suvaidinti.
Dažnai jaučiatės pervargęs?
Ši būsena nuolatinė. Prasidėjus sezonui, vos ne kas antrą dieną – spektaklis. Atsigauti gali tik vasarą kur nors Dzūkijos miškuose. Pernai patyriau tokią idilę... Giedrė laukėsi, išvažiavome į Dzūkiją per pačias mėlynes. Žmonikę su tuo pilvuku taip ramiai nuvedžiau uogyčių parinkti. O uogų – ranką ištiesei ir berk į burną! Nuėjau pažvejoti, po valandos grįžtu ir matau: tarp mėlynojų tik pilvas pūpso. Užmigusi pavėsyje. Atsisėdau ir žiūrėjau, žiūrėjau... Apėmė begalinė ramybė. Brangiausias laikas – su artimiausiais...
Išmintingai tarėte. Bet kažkada gal atrodė, kad svaigiau yra paūžauti?
Visi pereiname bohemišką laikotarpį... Turime čia tokį teatro bendrabutį – paliotni ten buvo laikai... Nieko netrūko! Galėjai namo ir parropoti. Išbandžiau daug ką: ir į kalnus lipau, ir nardžiau. Su televizijos režisieriumi Artūru Jevdokimovu ir visa jo šutve daug metų keliaudavome į Gruziją, išvaikščiojome Kaukazo kalnus. Kuo toliau, tuo mažiau pašėlimo lieka, bet dėl to man nei liūdna, nei ką. Vaikystėje džiaugiesi gavęs mašinėlę, jaunystėje svaigina bohemiškas gyvenimas, vėliau gera, kad turi šeimą. Senatvėje gal džiaugsiuosi, kad turiu gerą invalido vežimėlį. Viskam savas laikas. Ir savi rekvizitai.
Tarp dabartinių – ir sūnaus sauskelnės, vežimėliai, ar ne?
Dar mašiniukai visokie. Vaikystėje mane ne tik jie supo. Tėtis buvo veterinaras, tad, pamenu, vienu metu buvau užsidegęs ichtiologija. Kai neršdavo žuvelės, bėgdavau iš pamokų ir prikišęs nosį prie akvariumo stebėdavau keistą pasaulį. Galėdavau apie kiekvieną ilgai pasakoti, mokėjau lotyniškus jų pavadinimus. O koks grožis! Patelė geltona geltona kaip saulė, patinas juodas kaip velnias su neoninėmis juostomis ir gudrūs jų meilės žaidimai... O kokios patinų kovos! Štai ten, akvariume, vykdavo spektakliai. Tikri. Kasdien.
