Tą dieną, kai pasaulyje garsus ledo ritulininkas Dainius Zubrus (29) su sužadėtine Nathalie Sanschagrin (34) pozavo „Žmonių“ viršeliui, į jų namus Naujajame Džersyje atskriejo gera žinia iš Lietuvos. Sportininko mama gavo leidimą nuolat gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vadinasi, ilgai lauktas Dainiaus ir Nathalie vestuves jau galima planuoti!
Kai tarėmės dėl interviu, sakei, kad geriausias pokalbio laikas – vienuolikta valanda ryto. Tada jau būnate atsikėlę, vaikai pavalgydinti. Ar pusryčiai ne sezono metu – tavo rūpestis?
Šiandien Natali gamino pusryčius, nors paprastai ruošiu aš.
Ir ką dažniausiai patieki ant stalo?
Kai noriu visus palepinti, iškepu blynų. Penkerių Tomui tai – patys geriausi pusryčiai. O jei dar šokoladinio kremo ant viršaus...
Savaitgalį visa šeima praleidote Niujorke. Pramogavote?
Visa šeima retai išvažiuojame. Dabar šilčiau, saulė šviečia, gal prisiruošime dažniau. Šį kartą nieko ypatinga nenuveikėme. Su Tomu Manhatane nuėjome į ledo ritulio prekių parduotuvę, nupirkau jam marškinėlius ir lazdą.
O pačiūžas sūnus jau turi?
Pačiūžas turi. Anądien uždėjau ašmenų apsaugas, jis apsiavė ir gal valandą vaikščiojo po kambarį, abu mušėme ritulį, paskui išėjo į gatvę. Man atrodo, pačiūžos jam pradeda patikti. Porą kartų buvome nuėję į čiuožyklą, bet sūnus man sako: „Tėti, aš gal su batais pačiuožinėsiu...“ Tai vis dėl pirmojo karto, tąsyk jam nelabai kas išėjo... Pamatęs, kad vartininkams nereikia čiuožti, Tomas nusprendė: būsiu vartininkas.
Dabar jo toks amžius, kad nori būti kaip tėtis...
Jis viską mato, ką darau per varžybas. Stebi mane. Paskui spjaudosi kaip aš. Natali bando sudrausminti, o jis atkerta: „Kaip negalima? Juk tėtis spjaudosi.“
Kaip svarbu būti geru pavyzdžiu, tikru autoritetu...
Tomas dabar klausia, su kuo apie jį kalbu. Klausia, ar ne močiutė skambina.
Sūnus kalba lietuviškai?
Kai močiutė su juo praleidžia vasarą, po žodį pradeda. Mudu bendraujame angliškai. Kai buvo mažas, jam prancūziški žodžiai painiojosi. Dabar, kai gerai šneka, jau galima mokyti dar vienos kalbos. Iš mokyklos parsineša ispanų – skaičiuoja po truputį.
Ar Naujajame Džersyje yra ledo ritulio būreliai, į kuriuos sportininkai veda atžalas?
Yra, tik juos lanko vyresni vaikai – aštuonerių, devynerių metų. Beveik kiekviena čiuožykla turi vaikų komandas, tik reikia išsirinkti, kur eiti. Vasarą važiuosime atostogauti į Monrealį. Paimsiu jam aprangą, gal ten pačiuožinėsime.
Pats pradėjai čiuožti šešerių. Gal tiesiog esi atsargus tėtis? Juk geriausiai žinai, kaip klostosi ledo ritulininko karjera...
Pirmą kartą Tomą ant ledo bandžiau statyti ketverių. Nesėkmingas kritimas, ir daugiau – jokių pačiūžų. Ant ledo eina tik su batais. Dabar noras vėl atsirado. Džiaugiuosi.
Mažajai jūsų Emmai – dar tik pusantrų. Ar jau spėjai suprasti, kad mergaitės auga kitaip nei berniukai?
Mergaitės greičiau viską pagauna. Emma dar nekalba, bet mes lengvai suprantame, ji išsireikalauja visko, ko nori.
Lietuvoje nedaug kas žinojo, kad prieš dvejus metus laukėtės dukters. Kodėl buvote tokie paslaptingi?
Nei paslaptingi, nei ką! Kam reikėjo, tie žinojo. O visi kiti... Kai tai įvyko, tada visi ir sužinojo.
Ar žurnalistai Amerikoje jus labai sekioja?
Naujajame Džersyje gana ramu. Monrealyje jie mums dažniau neduodavo ramybės. Amerikoje yra daugiau apie ką rašyti: beisbolas, krepšinis. Ledo ritulys čia – ne pati populiariausia sporto šaka, o Monrealyje – antroji religija.
Ir Kanadoje gyvenote, ir Rusijoje, dabar – Amerikoje. Kur jūsų šeimai patogiausia?
Man gera Amerikoje. Pernai galėjau rinktis komandą, pasilikau šitoje Amerikos pusėje. Vašingtonas, Filadelfija – netoli, pažįstamas klimatas, draugai šalia. Man čia tikrai patogu. Vasaras leidžiame Monrealyje, namuose.
Žadėjai parduoti namą Vašingtone, ar pavyko?
Dabar tokiems sandoriams – ne pats geriausias laikas. Amerika patiria ekonomikos nuosmukį. Nusipirkome namą Džersyje, baigiame įsikurti. Dar šiek tiek, ir patogiai gyvensime.
Namus įrengė Nathalie?
Aš tik pirštu duriu: tas patinka, o tas – ne. Viskuo rūpinasi ji. Kai kuriuos baldus parsigabenome iš Vašingtono, jų daug, reikės sustatyti, kad būtų patogiau. Dėl spalvų, apmušalų ir užuolaidų tikrai nesuku galvos.
Tavo brolis Audrius – su jumis?
Brolis atsikraustė drauge. Kartais dėl to pasišaipome, bet ir man maloniau, ir jam smagu. Jis man – ne tik brolis, bet ir geriausias draugas.
Visą laiką svajojai, kad Amerikoje apsigyventų visa tavo šeima. Iš pradžių brolis, paskui sesė studijavo Filadelfijos universitete, tėtis irgi jau čia. Trūksta tik mamos?
Buvo nuostabi diena, kai fotografavomės jūsų žurnalui. Tądien mama gavo žaliąją kortą – leidimą gyventi JAV. Visi labai džiaugiamės, o man nuo pečių nukrito didžiulė rūpesčių našta. Po poros savaičių, tikiuosi, mama jau atskris pas mane.
Praėjusią vasarą lyg ir pirkai butą Vilniuje. Tai – investicija ar noras atvykus į gimtinę turėti savus namus?
Kiekvieną vasarą parskrendu į Lietuvą. Visi reikalai vis tiek Vilniuje, iš Elektrėnų neprivažinėsi. Be to, tikiuosi kada nors čia atsivežti savo šeimą. Tomui būtų įdomu pamatyti Lietuvą. Kur kas smagiau gyventi namie nei viešbutyje. Kartu tai – gera investicija, nes pasitaikė tikrai neblogas variantas.
Butas jau įrengtas?
Ne, namą dar stato, nors jau turėjo baigti...
Lietuvoje dažnai taip...
Ne tik Lietuvoje, Amerikoje – irgi. Jei sako, kad birželį namą pastatys, gali būti tikras, jog stovės spalį.
Ar per metus spėji apvažiuoti visus namus, kuriuos turi Filadelfijoje, Monrealyje, Vašingtone, Floridoje, o dabar – dar ir Vilniuje?
Floridoje nėkart nebuvau. Gal šią vasarą pavyks su šeima nuvažiuoti. Ten viskas įrengta, baldai sustatyti. Kartais išnuomoju į kurortą atvažiuojantiems poilsiautojams. Na, bet gal ir mes nuvažiuosim...
Vasarai planų – daugybė?
Į Lietuvą reikia parskristi. Porą savaičių žadu būti. Natali tikriausiai neskris kartu – Emma dar maža. Gal Audrius drauge parvažiuos. Man atrodo, jis irgi reikalų turi.
Šią vasarą bus metai, kai tapai laisvuoju agentu. Niekada ir neslėpei, kad svajoji apie tokį laiką. Ar pasiteisino lūkesčiai?
Geras jausmas, kai viskas – tavo rankose. Pats sprendi, renkiesi. Kiekvienas žaidėjas šito laukia. Sezonas man buvo ne pats geriausias, tačiau žaidžiu ten, kur noriu. Man patinka „New Jersey Devils“ komandos nariai, vadovai. Nežinau, ar kitais metais laimėsime Stanley taurę, bet tikrai tikiu, kad galimybę dėl jos žaisti turėsime.
Lietuvoje net baisu pasakyti sumą, kurią tau moka: šešerių metų sutartis įvertinta 20,4 milijono JAV dolerių. Ar jau išmokai nesigėdyti pinigų, kuriuos kartais iš tiesų tenka uždirbti krauju?
Apie pinigus aš tiesiog nekalbu. Kai pradėjau žaisti NHL, jau tada mokėjo beveik milijoną dolerių. Tai buvo didžiulė suma! Juk vos prieš metus žaidžiau jaunių klube, kur gaudavau trisdešimt dolerių per savaitę. Pinigai duodami tam, kad apie juos negalvotum.
Taip ir darau! Gal dabar, kai atsirado šeima, vaikai, požiūris šiek tiek pasikeitė. Išties tai – dideli pinigai… Jie suteikia laisvę ir nepriklausomybę. Jei sugalvoju, galiu su šeima ilsėtis, kur noriu, važiuoti, kur noriu. O kalbėti apie pinigus... Aš patogiai jaučiuosi būdamas savo „skūroje“, darydamas, kas man patinka. Kaip ten sakoma? Dirbk patinkantį darbą ir nereikės to daryti visą gyvenimą! Net jei būčiau elektrikas, vis tiek vakarais žaisčiau ledo ritulį.
Sakyk, kam tau visiškai negaila leisti pinigus?
Maistui. Žinau, kad reikia prisižiūrėti, užtat valgau gerą maistą. Jis kainuoja brangiau. Ne kiekvienas Amerikoje leidžia sau valgyti tokią vakarienę, kokią aš. Užtat žinau, ką perku ir ką valgau. Prisimenu ledo ritulio veteranų žodžius: „Jei prižiūrėsi savo kūną, jis prižiūrės tave.“ Man patinka ir italų virtuvė, ir japonų sušis, gal tik tailandietiškas maistas pernelyg aštrus. Namie, kai geras oras, ant grotelių kepame veršienos kepsnius.
Na, o kai mama atvažiuoja, tikriausiai ant stalo garuoja cepelinai?
Paprastai cepelinus gaminame pasibaigus sezonui. Po keleto dienų būtinai jų pasigaminame. Tik šiais metais nepavyko... Gal kai mama atvažiuos. Esu ir pats juos ruošęs, kai su broliu gyvenome Filadelfijoje. Mamai į Lietuvą skambinau trečią nakties, kad patartų. Išėjo visai neblogi.
O kuo Nathalie tave lepina, kai grįžti laimėjęs rungtynes?
Po rungtynių dažniausiai grįžtu vėlai naktį, todėl nevalgau. Yra keletas patiekalų, kuriuos ji skaniai gamina.
Tortų nekepa?
Tortų – ne, bet jai labai gerai išeina bananų pyragas. Jos desertai – puikūs. O jei jau kartu gaminame vakarienę, aš būnu šefas.
Sporto pasaulyje, kaip ir pramogų, dviejų žmonių ryšį išlaikyti gana sunku. Judu su Nathalie – jau beveik devyneri metai drauge. Koks receptas?
Svarbu, kad kartu gyvenantys žmonės išmoktų vienas kitam nusileisti. Svarbu neprisiminti barnių, suprasti tą, kuris išaugo visai kitoje aplinkoje nei tu. Nathalie iki penkiolikos metų Monrealyje net nekalbėjo angliškai, mano vaikystė taip pat buvo visai kitokia. Kai žmonės nori būti kartu, kartu ir būna.
Nathalie yra drąsi moteris. Nedaug tokių, kurios neištekėjusios ryžtųsi gimdyti du vaikus. Ar ji neremia tavęs prie sienos?
(Juokiasi.) Mūsų vestuvės neįvyko, nes šeima nebuvo kartu. Dabar mama gavo leidimą gyventi Amerikoje, tai gal jau kitą vasarą... Turėsime laiko pasiruošti.
Ar Nathalie nebamba, kad reikia sėdėti su vaikais? Gal ji irgi norėtų save realizuoti?
Kol Emma mažytė, jai sunkiau išeiti iš namų. Ir laukdamasi Tomo, ir Emmos ji dirbo. Kelis darbus per metus visada turi, keletui dienų išvažiuoja fotografuotis. Tai geras būdas atsipalaiduoti nuo šeimos ir namų rūpesčių. Nemanau, kad Nathalie daug galvoja apie darbą. Kai augini du vaikus, nėra taip lengva... O ir aš nenoriu, kad ji važinėtų į fotosesijas. Vaikai turi augti su mama.
Matyt, visada vienas turi aukotis...
Matyt, nes dirbu – aš. Negaliu pasakyti: nežaisiu rungtynėse, nes turiu sėdėti su vaikais. Man atrodo, kad šeimoje dėl visko galima susitarti. Tik reikia norėti.
Kasmet atvyksti į Lietuvą. Ar yra čia dalykų, kurie tave stebina?
Man smagu grįžti. Vilnius – jaukus, švarus miestas, jaučiuos lyg Europoje. Man patinka jo atmosfera.
Žiūrėk, kada nors, kai būsi senas ir sunkiai pavilksi kojas, čia apsigyvensi…
Niekada nesakyk „niekada“. Nors dabar man atrodo, kad aš gyvensiu ten, kur mano vaikai. Juk mano tėvai irgi atvyko į Ameriką... Šeima turi būti drauge.
Kaip manai, kas turėtų atsitikti, kad ledo ritulys Lietuvoje taptų toks populiarus kaip Kanadoje?
Žmonės bent kelerius metus turėtų užmiršti krepšinį (juokiasi). Jei rimtai, tuščioje vietoje nieko neatsiras. Reikia statyti čiuožyklas, mokyti vaikus. Kanadoje kiekviename kaime yra po čiuožyklą. Nuo to viskas prasideda... Kai grįžtu į Lietuvą, matau, žmonėms patinka ledo ritulys, jie domisi, klausinėja, o čiuožti neturi kur. Čiuožykloms pastatyti reikia įdėti ir darbo, ir pinigų. Norisi, kad valstybė tai suprastų... Su Ledo ritulio federacijos prezidentu Rolandu Bučiu stengiamės populiarinti sporto šaką, kurią mėgstame, norime, kad ji stiprėtų, o sportininkai – tobulėtų.
Kai tarėmės dėl interviu, sakei, kad geriausias pokalbio laikas – vienuolikta valanda ryto. Tada jau būnate atsikėlę, vaikai pavalgydinti. Ar pusryčiai ne sezono metu – tavo rūpestis?
Šiandien Natali gamino pusryčius, nors paprastai ruošiu aš.
Ir ką dažniausiai patieki ant stalo?
Kai noriu visus palepinti, iškepu blynų. Penkerių Tomui tai – patys geriausi pusryčiai. O jei dar šokoladinio kremo ant viršaus...
Savaitgalį visa šeima praleidote Niujorke. Pramogavote?
Visa šeima retai išvažiuojame. Dabar šilčiau, saulė šviečia, gal prisiruošime dažniau. Šį kartą nieko ypatinga nenuveikėme. Su Tomu Manhatane nuėjome į ledo ritulio prekių parduotuvę, nupirkau jam marškinėlius ir lazdą.
O pačiūžas sūnus jau turi?
Pačiūžas turi. Anądien uždėjau ašmenų apsaugas, jis apsiavė ir gal valandą vaikščiojo po kambarį, abu mušėme ritulį, paskui išėjo į gatvę. Man atrodo, pačiūžos jam pradeda patikti. Porą kartų buvome nuėję į čiuožyklą, bet sūnus man sako: „Tėti, aš gal su batais pačiuožinėsiu...“ Tai vis dėl pirmojo karto, tąsyk jam nelabai kas išėjo... Pamatęs, kad vartininkams nereikia čiuožti, Tomas nusprendė: būsiu vartininkas.
Dabar jo toks amžius, kad nori būti kaip tėtis...
Jis viską mato, ką darau per varžybas. Stebi mane. Paskui spjaudosi kaip aš. Natali bando sudrausminti, o jis atkerta: „Kaip negalima? Juk tėtis spjaudosi.“
Kaip svarbu būti geru pavyzdžiu, tikru autoritetu...
Tomas dabar klausia, su kuo apie jį kalbu. Klausia, ar ne močiutė skambina.
Sūnus kalba lietuviškai?
Kai močiutė su juo praleidžia vasarą, po žodį pradeda. Mudu bendraujame angliškai. Kai buvo mažas, jam prancūziški žodžiai painiojosi. Dabar, kai gerai šneka, jau galima mokyti dar vienos kalbos. Iš mokyklos parsineša ispanų – skaičiuoja po truputį.
Ar Naujajame Džersyje yra ledo ritulio būreliai, į kuriuos sportininkai veda atžalas?
Yra, tik juos lanko vyresni vaikai – aštuonerių, devynerių metų. Beveik kiekviena čiuožykla turi vaikų komandas, tik reikia išsirinkti, kur eiti. Vasarą važiuosime atostogauti į Monrealį. Paimsiu jam aprangą, gal ten pačiuožinėsime.
Pats pradėjai čiuožti šešerių. Gal tiesiog esi atsargus tėtis? Juk geriausiai žinai, kaip klostosi ledo ritulininko karjera...
Pirmą kartą Tomą ant ledo bandžiau statyti ketverių. Nesėkmingas kritimas, ir daugiau – jokių pačiūžų. Ant ledo eina tik su batais. Dabar noras vėl atsirado. Džiaugiuosi.
Mažajai jūsų Emmai – dar tik pusantrų. Ar jau spėjai suprasti, kad mergaitės auga kitaip nei berniukai?
Mergaitės greičiau viską pagauna. Emma dar nekalba, bet mes lengvai suprantame, ji išsireikalauja visko, ko nori.
Lietuvoje nedaug kas žinojo, kad prieš dvejus metus laukėtės dukters. Kodėl buvote tokie paslaptingi?
Nei paslaptingi, nei ką! Kam reikėjo, tie žinojo. O visi kiti... Kai tai įvyko, tada visi ir sužinojo.
Ar žurnalistai Amerikoje jus labai sekioja?
Naujajame Džersyje gana ramu. Monrealyje jie mums dažniau neduodavo ramybės. Amerikoje yra daugiau apie ką rašyti: beisbolas, krepšinis. Ledo ritulys čia – ne pati populiariausia sporto šaka, o Monrealyje – antroji religija.
Ir Kanadoje gyvenote, ir Rusijoje, dabar – Amerikoje. Kur jūsų šeimai patogiausia?
Man gera Amerikoje. Pernai galėjau rinktis komandą, pasilikau šitoje Amerikos pusėje. Vašingtonas, Filadelfija – netoli, pažįstamas klimatas, draugai šalia. Man čia tikrai patogu. Vasaras leidžiame Monrealyje, namuose.
Žadėjai parduoti namą Vašingtone, ar pavyko?
Dabar tokiems sandoriams – ne pats geriausias laikas. Amerika patiria ekonomikos nuosmukį. Nusipirkome namą Džersyje, baigiame įsikurti. Dar šiek tiek, ir patogiai gyvensime.
Namus įrengė Nathalie?
Aš tik pirštu duriu: tas patinka, o tas – ne. Viskuo rūpinasi ji. Kai kuriuos baldus parsigabenome iš Vašingtono, jų daug, reikės sustatyti, kad būtų patogiau. Dėl spalvų, apmušalų ir užuolaidų tikrai nesuku galvos.
Tavo brolis Audrius – su jumis?
Brolis atsikraustė drauge. Kartais dėl to pasišaipome, bet ir man maloniau, ir jam smagu. Jis man – ne tik brolis, bet ir geriausias draugas.
Visą laiką svajojai, kad Amerikoje apsigyventų visa tavo šeima. Iš pradžių brolis, paskui sesė studijavo Filadelfijos universitete, tėtis irgi jau čia. Trūksta tik mamos?
Buvo nuostabi diena, kai fotografavomės jūsų žurnalui. Tądien mama gavo žaliąją kortą – leidimą gyventi JAV. Visi labai džiaugiamės, o man nuo pečių nukrito didžiulė rūpesčių našta. Po poros savaičių, tikiuosi, mama jau atskris pas mane.
Praėjusią vasarą lyg ir pirkai butą Vilniuje. Tai – investicija ar noras atvykus į gimtinę turėti savus namus?
Kiekvieną vasarą parskrendu į Lietuvą. Visi reikalai vis tiek Vilniuje, iš Elektrėnų neprivažinėsi. Be to, tikiuosi kada nors čia atsivežti savo šeimą. Tomui būtų įdomu pamatyti Lietuvą. Kur kas smagiau gyventi namie nei viešbutyje. Kartu tai – gera investicija, nes pasitaikė tikrai neblogas variantas.
Butas jau įrengtas?
Ne, namą dar stato, nors jau turėjo baigti...
Lietuvoje dažnai taip...
Ne tik Lietuvoje, Amerikoje – irgi. Jei sako, kad birželį namą pastatys, gali būti tikras, jog stovės spalį.
Ar per metus spėji apvažiuoti visus namus, kuriuos turi Filadelfijoje, Monrealyje, Vašingtone, Floridoje, o dabar – dar ir Vilniuje?
Floridoje nėkart nebuvau. Gal šią vasarą pavyks su šeima nuvažiuoti. Ten viskas įrengta, baldai sustatyti. Kartais išnuomoju į kurortą atvažiuojantiems poilsiautojams. Na, bet gal ir mes nuvažiuosim...
Vasarai planų – daugybė?
Į Lietuvą reikia parskristi. Porą savaičių žadu būti. Natali tikriausiai neskris kartu – Emma dar maža. Gal Audrius drauge parvažiuos. Man atrodo, jis irgi reikalų turi.
Šią vasarą bus metai, kai tapai laisvuoju agentu. Niekada ir neslėpei, kad svajoji apie tokį laiką. Ar pasiteisino lūkesčiai?
Geras jausmas, kai viskas – tavo rankose. Pats sprendi, renkiesi. Kiekvienas žaidėjas šito laukia. Sezonas man buvo ne pats geriausias, tačiau žaidžiu ten, kur noriu. Man patinka „New Jersey Devils“ komandos nariai, vadovai. Nežinau, ar kitais metais laimėsime Stanley taurę, bet tikrai tikiu, kad galimybę dėl jos žaisti turėsime.
Lietuvoje net baisu pasakyti sumą, kurią tau moka: šešerių metų sutartis įvertinta 20,4 milijono JAV dolerių. Ar jau išmokai nesigėdyti pinigų, kuriuos kartais iš tiesų tenka uždirbti krauju?
Apie pinigus aš tiesiog nekalbu. Kai pradėjau žaisti NHL, jau tada mokėjo beveik milijoną dolerių. Tai buvo didžiulė suma! Juk vos prieš metus žaidžiau jaunių klube, kur gaudavau trisdešimt dolerių per savaitę. Pinigai duodami tam, kad apie juos negalvotum.
Taip ir darau! Gal dabar, kai atsirado šeima, vaikai, požiūris šiek tiek pasikeitė. Išties tai – dideli pinigai… Jie suteikia laisvę ir nepriklausomybę. Jei sugalvoju, galiu su šeima ilsėtis, kur noriu, važiuoti, kur noriu. O kalbėti apie pinigus... Aš patogiai jaučiuosi būdamas savo „skūroje“, darydamas, kas man patinka. Kaip ten sakoma? Dirbk patinkantį darbą ir nereikės to daryti visą gyvenimą! Net jei būčiau elektrikas, vis tiek vakarais žaisčiau ledo ritulį.
Sakyk, kam tau visiškai negaila leisti pinigus?
Maistui. Žinau, kad reikia prisižiūrėti, užtat valgau gerą maistą. Jis kainuoja brangiau. Ne kiekvienas Amerikoje leidžia sau valgyti tokią vakarienę, kokią aš. Užtat žinau, ką perku ir ką valgau. Prisimenu ledo ritulio veteranų žodžius: „Jei prižiūrėsi savo kūną, jis prižiūrės tave.“ Man patinka ir italų virtuvė, ir japonų sušis, gal tik tailandietiškas maistas pernelyg aštrus. Namie, kai geras oras, ant grotelių kepame veršienos kepsnius.
Na, o kai mama atvažiuoja, tikriausiai ant stalo garuoja cepelinai?
Paprastai cepelinus gaminame pasibaigus sezonui. Po keleto dienų būtinai jų pasigaminame. Tik šiais metais nepavyko... Gal kai mama atvažiuos. Esu ir pats juos ruošęs, kai su broliu gyvenome Filadelfijoje. Mamai į Lietuvą skambinau trečią nakties, kad patartų. Išėjo visai neblogi.
O kuo Nathalie tave lepina, kai grįžti laimėjęs rungtynes?
Po rungtynių dažniausiai grįžtu vėlai naktį, todėl nevalgau. Yra keletas patiekalų, kuriuos ji skaniai gamina.
Tortų nekepa?
Tortų – ne, bet jai labai gerai išeina bananų pyragas. Jos desertai – puikūs. O jei jau kartu gaminame vakarienę, aš būnu šefas.
Sporto pasaulyje, kaip ir pramogų, dviejų žmonių ryšį išlaikyti gana sunku. Judu su Nathalie – jau beveik devyneri metai drauge. Koks receptas?
Svarbu, kad kartu gyvenantys žmonės išmoktų vienas kitam nusileisti. Svarbu neprisiminti barnių, suprasti tą, kuris išaugo visai kitoje aplinkoje nei tu. Nathalie iki penkiolikos metų Monrealyje net nekalbėjo angliškai, mano vaikystė taip pat buvo visai kitokia. Kai žmonės nori būti kartu, kartu ir būna.
Nathalie yra drąsi moteris. Nedaug tokių, kurios neištekėjusios ryžtųsi gimdyti du vaikus. Ar ji neremia tavęs prie sienos?
(Juokiasi.) Mūsų vestuvės neįvyko, nes šeima nebuvo kartu. Dabar mama gavo leidimą gyventi Amerikoje, tai gal jau kitą vasarą... Turėsime laiko pasiruošti.
Ar Nathalie nebamba, kad reikia sėdėti su vaikais? Gal ji irgi norėtų save realizuoti?
Kol Emma mažytė, jai sunkiau išeiti iš namų. Ir laukdamasi Tomo, ir Emmos ji dirbo. Kelis darbus per metus visada turi, keletui dienų išvažiuoja fotografuotis. Tai geras būdas atsipalaiduoti nuo šeimos ir namų rūpesčių. Nemanau, kad Nathalie daug galvoja apie darbą. Kai augini du vaikus, nėra taip lengva... O ir aš nenoriu, kad ji važinėtų į fotosesijas. Vaikai turi augti su mama.
Matyt, visada vienas turi aukotis...
Matyt, nes dirbu – aš. Negaliu pasakyti: nežaisiu rungtynėse, nes turiu sėdėti su vaikais. Man atrodo, kad šeimoje dėl visko galima susitarti. Tik reikia norėti.
Kasmet atvyksti į Lietuvą. Ar yra čia dalykų, kurie tave stebina?
Man smagu grįžti. Vilnius – jaukus, švarus miestas, jaučiuos lyg Europoje. Man patinka jo atmosfera.
Žiūrėk, kada nors, kai būsi senas ir sunkiai pavilksi kojas, čia apsigyvensi…
Niekada nesakyk „niekada“. Nors dabar man atrodo, kad aš gyvensiu ten, kur mano vaikai. Juk mano tėvai irgi atvyko į Ameriką... Šeima turi būti drauge.
Kaip manai, kas turėtų atsitikti, kad ledo ritulys Lietuvoje taptų toks populiarus kaip Kanadoje?
Žmonės bent kelerius metus turėtų užmiršti krepšinį (juokiasi). Jei rimtai, tuščioje vietoje nieko neatsiras. Reikia statyti čiuožyklas, mokyti vaikus. Kanadoje kiekviename kaime yra po čiuožyklą. Nuo to viskas prasideda... Kai grįžtu į Lietuvą, matau, žmonėms patinka ledo ritulys, jie domisi, klausinėja, o čiuožti neturi kur. Čiuožykloms pastatyti reikia įdėti ir darbo, ir pinigų. Norisi, kad valstybė tai suprastų... Su Ledo ritulio federacijos prezidentu Rolandu Bučiu stengiamės populiarinti sporto šaką, kurią mėgstame, norime, kad ji stiprėtų, o sportininkai – tobulėtų.
