Daiva Anužytė-Kasiulaitienė: reikia save mylėti!

Pastaruoju metu vakarėliuose dažniau pasirodančios vienos gražiausių šalies moterų Daivos Anužytės-Kasiulaitienės (31) neįmanoma nepastebėti ir dėl puikios išvaizdos, ir dėl gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančių akių. 1996 metais Mis Lietuvos titulą pelniusi moteris prisipažįsta: vieną po kitos pagimdžius dvi dukras teko kovoti su antsvoriu, dėl to pakeisti gyvenimo būdą, kreiptis į plastinės chirurgijos specialistą. O viską vainikavo stiliaus pokyčiai.

Kodėl vienam interneto portalui nutarei papasakoti apie patirtą plastinę operaciją?

Manęs paklausė – aš atsakiau (juokiasi). Turiu savo „blogą“ interneto portale „Olialia.lt“. Jo lankytojai, pamatę naujos fotosesijos nuotraukas, pirmi manęs to klausė, paskui – ir žurnalistai. Nejaugi turėjau gintis, kad netiesa?! Pagimdžiusios vaikus ir išgyvenusios dėl pakitusios krūtinės, matyt, man neprieštaraus, kad tie pokyčiai daugiau ar mažiau erzina. Tik vienoms tai nesukelia didelio diskomforto, o kitoms norisi ką nors daryti.
Po antro nėštumo turėjau dar vieną nemalonumą – nekrito svoris. Vyresniajai mano dukrai Rugilei – penkeri, jaunėlei Eglei – treji. Mamos žino, kad dvejų metų amžiaus skirtumas tarp vaikų nėra didelis, o jei kūdikius pati maitini, susigrąžinti buvusią figūrą ne visoms lengva. Pagimdžiusi antrą atžalą pajutau, kad reikia daryti kokias nors išvadas, nes gyvenant įprastai kilogramai netirpo.

Kokių priemonių griebeisi?

Pradėjau smarkiai sportuoti, reguliuoti mitybą ir atidžiai stebėti savo gyvenseną. Prakaituojančią prie treniruoklių mane konsultavo asmeninis treneris. Atsikračiau trylikos kilogramų, bet iš tiesų mano figūros pokyčių net negalima matuoti kilogramais.
Treniruodamasi turėjau dar vieną užduotį – stiprinti širdį, nes anksčiau dėl jos turėjau problemų. Ir tikrai dabar jaučiuosi geriau. Kai seniai matyti žmonės manęs neatpažįsta ir klausia, kas atsitiko, atsakau, kad dėl to kaltas sportas (juokiasi). Jis tikrai gamina laimės hormonus! Gal ne visus jis veikia taip efektingai, tačiau aš pasikeičiau ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. Atsirado daugiau energijos, entuziazmo, optimizmo. Kai džiaugiesi savimi, tavimi džiaugiasi ir aplinkiniai. Tai labai geras jausmas.

Nutarus lieknėti teko atidžiau žiūrėti ir kas lėkštėje?

Atsisakiau trijų dalykų iš „b“ raidės: bulvių, blynų ir bandelių (juokiasi). Tikrai niekuomet nemitau vien salotomis. Sportuodama kaip tik valgydavau gana daug mėsos, tik be padažų, bulvių. Ribojau saldumynus ir įsitikinau, kad galima nuo jų atprasti. Kai po pusės metų paragavau ledų, labai nustebau, kad jie tokie neskanūs – kažkokie saldūs riebalai.
Dabar mano mitybos principai paprasti: valgyti bent tris kartus per dieną, labai pageidautina – reguliariai, kasdien tuo pačiu laiku, vėliausiai – septintą vakaro. Iš pradžių man buvo privaloma taip gyventi, kad sulieknėčiau, o paskui pajutau, kaip pasikeitė gyvenimo kokybė. Išmokau gyventi kitaip. Pamažu pasikeitė ir šeimos įpročiai, pastebėjau, kad kai naktimis nevalgau aš, ir namiškiai dešimtą vakaro nebeužkandžiauja.
O kai sportu ir mityba savo kūnui padariau viską, ką galėjau, paaiškėjo, kad vienas dalykas nesusitvarko. Tai – krūtinė. Galėjau tos plastinės operacijos ir nedaryti. Išklausiau įvairių man svarbių žmonių nuomonių. Apsisprendžiau rinktis operaciją. Metus pasikeitusios mano krūtinės niekas nepastebėjo. Dabar, kai apie tai internete pasirodė rašinys, daug kas stebėjosi, kam viešai pasakojau, manė, jog norėjau pasigirti. Tačiau jei manęs klausia, būtų kvaila neigti!

Pagaliau esi patenkinta savo išvaizda?

Nei iki operacijos, nei dabar neturiu noro dar ką nors tobulinti. Anksčiau buvau šokėja, o joms maža krūtinė yra normalu. Tikrai nesikankinau dėl savo kūno paauglystėje, nelaukiau, kada galėsiu pasidaryti tokią operaciją. Dabar diskutuojama, didelės ar mažos krūtinės norėjau, – patikėkite, man tai tikrai nėra svarbiausia. Beje, ši plastinė operacija nėra labai paprasta. Manau, nepateisinama, kai tai daroma dėl kaprizų, lenktyniavimo, kai žengti tokį žingsnį priverčia pramogų verslo pasaulis. Lietuvoje tokių priežasčių gal dar neegzistuoja. Tikiuosi, ši tema greitai bus pamiršta ir vėl ramiai gyvensiu.

Šiandien atrodai stulbinamai. Gyvenimas nuo trisdešimties tik prasideda?

Jis tęsiasi (juokiasi)! Penkerius metus buvau atsidavusi šeimai. Vaikai buvo maži, reikalavo daug dėmesio. Jie paaugo, galiu daugiau laiko skirti sau. Manau, jog man gyvenimo džiaugsmas grįžo supratus, kad noriu pasikeisti, nenoriu jaustis nuolatos pavargusi, sau negraži. Jei savęs nemyli, savimi nepasitiki, ir kitiems nepadarysi įspūdžio. Vidinė ramybė persiduoda ir šalia esantiems žmonėms.

Ką apie pražydusią žmoną sako vyras verslininkas Petras Kasiulaitis?

Jis tuo labai patenkintas (juokiasi). Esame susituokę šešerius metus. Mano užduotis – kad jis jaustųsi mylimas, saugus. Neleidžiu, kad kieno nors primetama nuomonė apie mūsų santykius taptų mudviejų nesutarimų priežastimi. Viskas priklauso nuo dviejų žmonių ryšio.
Kai randi harmoniją viduje, ją sukuri ir namuose. Duodi šeimai tai, ko galbūt negalėjai tuomet, kai jauteisi pavargusi, prastos nuotaikos. Uždaras ratas: kai pats duodi, tai ir gauni. Nesitikėjau, kad sportuodama atrasiu vidinę ramybę ir harmoniją. Skeptiškai į tai žiūrėjau. Pasirodo, būtent sporto man reikėjo (juokiasi).

Tave vis dar pristatome kaip Mis Lietuvą, nors nuo konkurso, kuriame nugalėjai, praėjo trylika metų. Gal jau laikas prie pavardės šlieti kokias nors kitokias pareigas?

Nesu prieš, kad po mano nuotrauka visuomet rašoma „Mis Lietuva“, nes kol auginau vaikus, neturėjau įdomių darbų, apie kuriuos galėčiau pasakoti. Tačiau labai tikiuosi, kad tai pasikeis. Būtų smagu, kad kada nors po nuotrauka, jeigu tilps, būtų parašyta ir daugiau (juokiasi). Pirmoji mano veikla po motinystei atiduotų metų buvo akademijoje „Idėjų linija“. Ten ir dabar vadovauju Grožio mokyklai. Noriu dalytis žiniomis iš tos srities, kurią išmanau geriausiai. Esu baigusi choreografiją. Kūno kalba, estetika su choreografija labai susijusios. Gražiai judantis žmogus man labai patrauklus. Pažįstu daug trisdešimtmečių, kurios pamiršusios save. Įsisuka į rutiną, nebesugeba sustoti ir savęs paklausti, kas jos yra. Labiausiai Grožio mokykloje laukiu tokių moterų. Per savaitę nors vieną vakarą reikia skirti sau! Taip pat pradėjau bendradarbiauti su projektu „Olialia“. Kol kas apie šią savo veiklą galiu pasakoti tik užuominomis, nors turime ambicingų planų.

Netrukus vėl bus renkama gražiausia šalies mergina. 1996-aisiais, kai tokiame konkurse nugalėjai tu, ar jautiesi išnaudojanti galimybes, kurių galbūt atsirado po pergalės?

Kai nugalėjau, buvau dvyliktokė ir mano ambicijos apsiribojo tik Klaipėda, kur norėjau studijuoti. Daugeliui dalykų, kurių gali duoti karūna, tuo metu buvau nepasiruošusi. Dabar aštuoniolikmetės – kitokios, bet jei nesijaučia labai savarankiškos, tokiuose konkursuose dalyvauti nerekomenduočiau. Kai užgriūva galimybių liūtis, supranti, kad nesi pasirengęs jų išnaudoti. Keletą metų, kol studijavau, man tas titulas gal netgi trukdė. Norėjau būti studentė, gyventi choreografija, laiką leisti su draugais. Mano kasdienybėje grožio karalienės sąvoka netilpo. Įsivaizdavau, kad būsiu nuo to titulo atsiribojusi, kad jis man niekada neprigis. Tačiau negalėjau nunešti karūnos į lombardą ir pasakyti, kad gražuole nebenoriu būti! Iš lėto išmokau su tuo gyventi, suprasti, kuo turiu ir galiu būti, o ko man nereikia.