Dainininkė Daina Bilevičiūtė kvatodamasi pasakoja istoriją iš kelionės į Barseloną: „Einu kurortinio Ljoret de Maro miestuko senamiesčio gatvele, prasilenkiu su ispane gražuole, o ši pasiveja ir klausia: „Ar kalbate lietuviškai?" Nustebusi atsakau: „Taip!" O ji: „Labas, aš - tavo dukterėčia!" Taip Daina sutiko seniai matytą pusbrolio dukrą Daivą Bilevičiūtę (30). Su bendraamžiu mylimuoju José Leónu, Guinnesso rekordų knygoje pripažintu pačiu greičiausiu pasaulyje flamenko šokėju, Daiva sukūrė šeimą, augina jųdviejų sūnelį Amadėjų (1,4) ir greičiausiai galutinai nusėdo Ispanijoje.
Netrukus po šio susitikimo Daiva su José, sūnumi ir penkiamete mylimojo dukrele Amada iš pirmosios santuokos atvyko į Vilnių. Lietuvaitė pirmą kartą po penkerių metų Lietuvoje lankėsi vasarą. „Visas pradirbau Ispanijoje su turistais! Čia taip gražu! - emocijų netramdo jauna moteris, pasitikusi mane spindulinga šypsena ir ispanišku papročiu dviem pakštelėjimais į skruostus. - Žalia! Viskas žydi! Ir gaivu!" „Čia taip žalia ir saulėta! - akinančia šypsena apdovanoja José. - Man labai patiko Lietuvos ežerai. Bet egzotiškiausia - žiemą, kai viskas apsnigta ir balta!"
Įsitaisome kavinės terasoje. Pokalbio metu žavi, akį traukianti pora spinduliuoja meile. Laisvai ispaniškai kalbanti Daiva tampa mūsų vertėja. Pastebiu viena: ji nebesako „grįžtu" į Lietuvą, jau formuluoja „atvažiuoju"...
Kokie keliai geltonplaukę lietuvaitę nuvedė į Ispaniją? Žinoma, darbas. Bet, skirtingai nei daugelis tautiečių, ji čia atvyko ne derliaus rinkti. Prieš penkerius metus Daiva, vienos Vilniaus kelionių agentūros gidė, buvo išsiųsta į Barseloną dirbti grupių vadove: pasitikti turistus iš Lietuvos, lydėti kelionėse. „Būdavau kaip jų draugas lietuvis, gyvenantis Ispanijoje, - prisimena. - Vėliau dirbau gide - lietuvių ir rusų kalbomis vedžiau ekskursijas apie Kataloniją. Pastaruosius metus, prieš gimstant Amadėjui, buvau biuro vadovė." Gidės darbas ir suvedė Daivą su José: turistų grupes ji veždavo į vieną populiariausių Katalonijoje flamenko klubų „La Siesta", esantį Santa Zuzanos miestelyje, žiūrėti pasirodymų, kurių žvaigždė - José.
Teko girdėti atsiliepimų, jog flamenko virtuozu pripažintas José šoka lyg vėjas. Nenuostabu, kad gavo nestandartinį pasiūlymą: pagerinti Guinnesso rekordą flamenkui būdingu žingsneliu kaukšint kulnais (ispaniškai - zapatear). José pasakoja tam rengęsis keturis mėnesius. Ir pagerino! 1068 kartai per minutę ir 27 - per sekundę! Net nuo 1967-ųjų nejudintas sekundinis rekordas buvo 18 kaukštelėjimų. Pastarąjį sykį iki 585 kartų per minutę greitis buvo padidintas 1989-aisiais. José tapo Guinnesso rekordų knygoje oficialiai pripažintu greičiausiu pasaulyje flamenko šokėju.
Tokie pasiekimai - ne tik intensyvus kasdienis darbas, bet visiškas atsidavimas ir begalinė aistra šokiui, užvaldžiusi dar ketverių metų berniuką. „Tądien, kai pirmą kartą pamačiau flamenko pasirodymą, mamai pasakiau, kad noriu ir aš išmokti šokti, - prisimena José. - Pradėjau lankyti flamenko mokyklą dukart per savaitę, šešerių - kiekvieną dieną, nes dviejų jau buvo per mažai!"
Paauglys pradėjo mokytis pas garsiausius Ispanijos flamenko šokėjus, trylikos pristatė pirmąją savo choreografiją viename įtakingiausių flamenko konkursų Kordoboje ir buvo pripažintas kylančia žvaigžde. Keturiolikmetis jaunuolis atidarė mokyklą, kurioje jau pirmaisiais metais mokėsi daugiau nei 250 mokinių - ir vaikų, ir suaugusiųjų. Be pamokų, rengė pasirodymus įvairiuose flamenko klubuose. Atėjo metas, kai gavo pasiūlymą rengti autorinį šio šokio vakarą, tapti choreografu ir pagrindiniu šokėju garsiausiose Ispanijos salėse. „Tada pagalvojau, kad flamenko pamokas galėsiu vesti visą gyvenimą, o šokti - tik iki tam tikro amžiaus." Beveik visos Europos šalių flamenko aistruolius ir televizijos žiūrovus žavėjęs šokėjas gruodžio pradžioje savo pasirodymą dovanos ir Vilniaus publikai.
Prisiminkite, kaip užsimezgė draugystė?
Daiva: „La Siesta" šou dalyviai su gidais bendrauja draugiškai, kaip kolegos su kolegomis. Reikėjo pasirengti ekskursijai apie flamenką, kreipiausi į José. Taip po truputį, po truputį ir pradėjome bendrauti. Mūsų santykiai klostėsi žingsnis po žingsnio, bet abu iškart pajutome, kad esame artimos sielos.
José: Kai pirmąsyk pamačiau Daivą, pagalvojau: kokia įdomi mergina. Tačiau mano nuostata - palaikyti su gidėmis tik darbo santykius. Viena iš priežasčių - daugelis norėjo būti su manimi. Jei būčiau nors su viena užmezgęs ką nors daugiau, kitos būtų pakėlusios vėją (mirktelėjęs akį nusikvatoja)! Tačiau bendraudamas su Daiva nepajutau jokio jos ketinimo būti su manimi.
Daiva: Iš pradžių abu vengėme, kad santykiai rutuliotųsi giliau. Jis nenorėjo draugauti su žmogumi iš darbo aplinkos, o aš... José - garsus žmogus, pagalvojau, visai nenoriu santykių su garsenybe. Nenorėjau draugystės su jokia žvaigžde! Todėl abu ilgai laikėmės atstumo.
José: Su Daiva jaučiausi ramus, nes ji visiškai nesistengė manęs „kabinti", buvo gera, kad šalia mergina, kuri bendravo su José, o ne su flamenko žvaigžde José Leónu. Savęs pradėjau klausti, kodėl aš taip gerai jaučiuosi su ta šviesiaplauke šiauriete, ir supratau, kad ją įsimylėjau! Po dviejų bendravimo mėnesių pakviečiau kartu Andalūzijoje švęsti mano gimtadienį. Ji sutiko ir tai tapo pačia gražiausia gimtadienio dovana, kokią tik esu turėjęs! Po kurio laiko nusprendėme gyventi kartu.
Jūsų draugystė greitai virto santuoka?
Daiva: Kol kas oficialiai nesame susituokę. Mes seniai susižadėję, vienas kitą vadiname vyru ir žmona. Taip vienas kitą priimame. Man jis nėra „draugas"! José - vyras, sutuoktinis, didžioji meilė, sielos brolis, mano mokytojas ir globėjas, jis - mano vaiko tėvas! Turime dar vieną - José dukrą Amadą. Santykiai su ja nuostabūs, mane vadina mama, ji - mano vaikas. Amada myli ir mamą, ir tėtį, bet labiau nori būti su juo, tad daugiausia laiko gyvena su mumis.
José: Jaučiuosi daugiau, nei vedęs Daivą - mes susituokę širdyse. Esame labai laimingi: sukūrėme šeimą, visą dieną esame kartu, džiaugiamės vienas kitu ir vaikais. Kiekviena kartu praleista akimirka man - kaip naujas, gražus sapnas.
José, kodėl išsiskyrė jūsų keliai su pirmąja žmona?
José (po ilgos pauzės): Tai labai asmeniškas klausimas... nenorėdamas sužeisti dukrelės, į jį neatsakysiu. Pasakysiu tik tiek, jog „eks" buvo su manimi daugiau dėl to, kad esu José Leónas.
Ką pajutote, kai vieną dieną mylimoji pasakė, kad laukiatės vaikelio?
Ne Daiva man pasakė, kad laukiasi, aš jai pasakiau! Turiu labai stiprų šeštąjį pojūtį. Ji netikėjo iki paskutinės minutes, kol gydytojas patvirtino. Žinia, kad laukiamės vaikučio, buvo pati nuostabiausia.
Daiva, koks José yra tėtis?
Daiva: Jis - tikriausias tėvelis! Galiu palikti vaiką ir būsiu rami. Jis labai noriai vienas prižiūri Amadą ir Amadėjų. Iš jo gavau labai daug žinių, kaip auginti kūdikį - neturėjau jokios patirties. Man geriau José pasiklausti nei pasiskaityti knygoje apie vaikų auginimą.
José: Esu tėvas visais atvejais - ir kai gerai, ir kai blogai. Aš užsegiau pirmąsias sauskelnes abiem ką tik gimusiems savo kūdikiams. Vaikams labai svarbu, kad kai sunku, šalia būtų ir tėtis. Ir aš visada būsiu - dieną naktį.
Esate skirtingų tautybių, temperamentų. Kas bendro jus sieja?
Daiva: Panašus požiūris į gyvenimą: reikia juo džiaugtis, nekreipti dėmesio į smulkmenas, kad nesugandintų dienos. Džiaugtis kiekviena akimirka, suprasti, jog kiekviena diena turi savo magijos, ir mokėti ją pamatyti.
José: Ispaniškas mano temperamentas ir ramus šiaurietiškas Daivos būdas - puikus derinys!
Pajutote kultūrų, mentaliteto skirtumų?
Daiva: Pajutome. Bet dėl to nekilo jokių problemų. Atvirai pasakydavau, kas man neįprasta, nauja, ko aš nedaryčiau kaip ispanai. Mes, lietuviai, santūresni, o ispanams kreiptis „jūs" yra vos ne įžeidimas. Man pasisveikinant dusyk pakštelėti nepažįstamam žmogui iš pradžių buvo nejauku. Dabar grįžusi į Lietuvą su visais taip noriu sveikintis! José - imlus, lengvai prisitaiko prie pokyčių. Buvo labai įdomu vienas kitą pažinti.
José: Mes daug ir apie viską kalbamės. Todėl taip gerai suprantame vienas kitą, kad išnyksta nesusipratimai. Esame labai prisirišę vienas prie kito.
José, ar yra skirtumas tarp mišrios ir vienatautės šeimos?
José: Svarbiausia - žmogiškosios savybės, kad ir kokios tautybės būtum. Manau, šeima, sukurta skirtingų tautų atstovų, yra daug turtingesnė: kiekvienas narys atneša dalį savosios kultūros.
Kaip tėvai, šeima, giminės, draugai jus priėmė?
Daiva: José artimieji - labai gerai. Mano tėvams buvo sunkiau, nes jie suprato kad nebegrįšiu į Lietuvą, sunkiai susitaikė su mintimi, kad gyvensiu toli. Nes manė: padirbėsiu Ispanijoje ir grįšiu.
José: Mano tėvai Daivą laiko dukra. Ir žmonos šeima mane priėmė gerai, tik, kaip sakė, iš pradžių mama susikrimto, kad ji gyvens toli. Kai paaiškinome, kad mus skiria tik trys valandos kelio, kad kiekvieną kartą, kai norime pasimatyti, sėdame į lėktuvą ir po kelių valandų jau esame kartu, atlėgo. Dabar jaučiuosi kaip dar vienas Daivos šeimos narys.
Daiva, pasikeitė gyvenimas, kai buvote lietuvių agentūros darbuotoja Ispanijoje, ir dabar, kai sukūrėte šeimą su ispanu?
Jaučiuosi geriau, kaip tikra Ispanijos gyventoja. Anksčiau nesijaučiau stabiliai, buvau užsienietė, laikinai dirbanti šioje šalyje. Žinojau, kad atidirbu tris mėnesius ir grįžtu į Lietuvą, kur mano šeima, namai, draugai. O dabar man Lietuvoje - lyg atostogos užsienyje.
Ko, be šeimos, pasiilgstate būdama Ispanijoje?
Draugų, kuriuos palikau. Bet reikia rinktis: jei gyveni Ispanijoje, turi aukoti draugus ir šeimą, juos palieki Lietuvoje. Tačiau jei pasirinkai, negali ilgėti to, ką paaukojai. Ir, žinoma, tradicinių patiekalų: dar prieš važiuodama į Lietuvą svajoju, kaip valgysiu cepelinus, vėdarus, balandėlius! Ispanijoje pasiilgstu visų lietuviškų pieno produktų, ypač varškės sūrelių.
O kaip jums, José, lietuviška virtuvė?
Vaišinausi cepelinais ir visai dienai pasisotinau puse porcijos! Man patinka visi Ispanijoje Daivos ruošiami patiekalai, ypač lietuviški kotletai. Galėčiau valgyti juos kiekvieną dieną (juokiasi)!
Daiva, ar José „šoka flamenko" ir virtuvėje?
Jis labai skaniai gamina, iš jo pasimokiau ir aš. Daugiausia, žinoma, ruošiame ispaniškus patiekalus - paeliją, kukuliukus, tik ispaniškus, pagal José močiutės receptą, iš lietuviškų - kotletus ir balandėlius.
Kiekvieno José šou einate žiūrėti?
Ne. Kol neturėjome Amadėjaus, eidavau dažniau - kartą per mėnesį ar kai draugai svečiuodavosi. Dabar yra vaikutis - negalime: šou vėlai prasideda. Mes išlydime tėvelį, Amadėjus užmiega, o aš laukiu José. Jis grįžta apie pirmą, pasakoja įspūdžius, problemas - mes visuomet dalijamės ir geru, ir blogu.
José - ne tik pagrindinis šokėjas, bet ir choreografas, režisierius, žmogus, atsakingas už visą reginį. Man labai patinka rengtis naujam pasirodymui - aš padedu. Kartu ieškome kostiumų, siuvame - José moka siūti, pats kuria daugelį kostiumų. Kai būname Andalūzijoje, kur daugybė flamenko atributų parduotuvių, tampu jo modeliu - matuojuosi sukneles. Tos pasirengimo dienos - ir streso daug, ir džiaugsmo. Kiekvienais metais José kuria naują spektaklį ir visuomet kviečia mane į generalinę repeticiją - žiūrovo akimis vertinu, pasakau, kas gerai, kas nelabai.
José, kokia flamenko šokėjo diena?
Visa - šokant! Kad ir ką daryčiau, visada kokį žingsnelį įterpiu. Nuo ryto laiką leidžiu su vaikais ir Daiva. Šeštą vakaro baigiasi šeimyninė mano dienos dalis, prasideda darbas: kelios valandos - sporto salėje, pora - apšilimo ir pasirengimo spektakliui, tada - pats spektaklis, jo metu kiekvieną vakarą netenku dviejų kilogramų. Baigusis pasirodymui - šiek tiek autografų ir nuotraukų su žiūrovais. Tada - namo, kur laukia mano meilė. Pasikalbame, kaip sekėsi spektaklis, kaip praėjo diena, ji eina miegoti, o aš - į terasą pamąstyti. Tos penkiolika-dvidešimt minučių man labai svarbios.
Daiva, José jau išmokė jus flamenko?
Truputį. Norėčiau gerai išmokti. Taip jau susiklostė, kad iš pradžių labai daug dirbau, paskui vaikutis gimė. Mes susitarėme, kad aš mokysiu José anglų kalbos, o jis mane - flamenko. Bet kol kas šios sutarties nei vienas, nei kitas neįvykdėme! Tai - ateities planai!